„Ką ir kurią dieną valgė Radvilos, sužinojome, tačiau vieno valgymo metu suvartojamo maisto kiekis išlieka paslaptis“, – šypsosi A.Mickevičius.
Antradienio vakarą jis su knygos idėjos autore ir iniciatore, restauratore Gražina Drėmaite pristatė darbo vaisių, kurį brandino visus šiuos metus.
Didieji istoriniai procesai neegzistavo savaime, lyg atsieti nuo kasdienybės. Žmonės visais laikais ir valgė, ir mylėjo, ir sirgo.
Tai – autentiškų, matyt, Radvilų virėjos ranka išraitytų receptų rinkinys, atskleidžiantis, ką didikai valgydavo pusryčiams, pietums ir vakarienei. Kuo maitino tarnus ir skalbėjas. Kokį lauknešėlį sukraudavo į miškus išjojančiam medžiotojui.
Receptas – tai dokumentas
Virtuvė, kulinarinis paveldas – svarbi epochos pažinimo dalis.
„Mes pakankamai daug žinome, su kuo Radvilos pykosi, su kuo kariavo, kokias pareigas užėmė valstybės valdyme, kokią įtaką turėjo – mūsų istorija, jos tyrinėjimas, dažnai orientuotas būtent į politinę sferą. O juk didieji istoriniai procesai neegzistavo savaime, lyg atsieti nuo kasdienybės. Žmonės visais laikais ir valgė, ir mylėjo, ir sirgo. Tai be galo įdomu, tačiau tik pastaraisiais metais randasi akademinių darbų, atsigręžiančių į tą kasdienį gyvenimą“, – svarstė A.Mickevičius.
„Radvilų dvaro meniu“ sudomins skaitytoją, kuriam į savo tautos praeitį norisi pažvelgti ne tik per politinių įvykių prizmę: „O jie, beje, neretai iškreipia tikrąjį vaizdą. Tuo metu to, ką Radvilos valgė, nesumeluosi. Jei parašyta, kad pietums buvo patiekta jerubė, vadinasi, taip ir buvo“, – šypsojosi knygos leidėjas.
„Tai – bendras abiejų mūsų tautų paveldas“, – pažymėjo G.Drėmaitė.
Netaikėme į dabartinę madą, kad bet kas ir bet kaip – tep lep – gali leisti kulinarines knygas. Tai yra autentika.
„Netaikėme į dabartinę madą, kad bet kas ir bet kaip – tep lep – gali leisti kulinarines knygas. Tai yra autentika. Nesvarbu, kad receptai rašyti lenkiškai. Radvilos savo politiniu susipratimu ir savivoka yra pilietiškiausi Lietuvos piliečiai“, – bičiulei antrino A.Mickevičius.
Jis pats yra baigęs istoriją, todėl žino, kad ji žmones traukia įvairiais savo rakursais: „Sovietmečiu turėjome iškreiptą, cenzūruotą ir fragmentuotą istoriją, o dabar galime džiaugtis galimybe domėtis viskuo. 1783 metais rašytas receptas – tai ne šiaip popierėlis, tai – dokumentas.“
Kiaulienos racione nerado
Receptai išduoda, kad kunigaikščio, kunigaikštienės ir jų palikuonių racionas skyrėsi. Pavyzdžiui, ponui Radvilai pietums buvo patiekiamas ant iešmo keptas avinas, o kunigaikštienei – nupenėta kepta višta.
Virėjos receptuose atsispindi ir ponų požiūris į tarnus – jiems sudaromas atskiras meniu.
„O ne numetama tai, kas atliko nuo stalo. Taip, tarnų meniu buvo kuklesnis, bet jie žinojo, ką tą dieną valgys“, – pasakojo A.Mickevičius.
„Auklei – kruopų sriuba, gabalas mėsos ir burokėliai“, – cituoja G.Drėmaitė.
Radvilų mitybos pagrindą sudarė paukštiena, pavyzdžiui, jerubės, karveliai, ir žvėriena. Valgyta daug daržovių ir košių.
„Kiaulienos neradome“, – šypteli G.Drėmaitė.
Desertui buvo patiekiamos kriaušės, morengai ar duoninė boba.
