Apie tai, kokius vaisius augino mūsų protėviai, kurie jų buvo lietuviški, tai yra, sukultūrinti mūsų šalyje, o kurie – atvežti iš kitų kraštų, kalbėjomės su Vilniaus universiteto docentu, daktaru Rimvydu Laužiku, kuris šiemet išleido knygą „Istorinė Lietuvos virtuvė. Maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.
Obuoliai – ir desertu, ir padažams
Dr. R.Laužikas pasakojo, kad daržovių, kurios savo kilme yra grynai lietuviškos, beveik nėra. Visos daržovės, išskyrus barštį, kažkada į Lietuvą buvo atvežtos iš kitų šalių ir tik tada pradėtos pas mus auginti. Kiek kitaip buvo su vaisiais – kai kurie jų galėjo būti sukultūrinti čia, Lietuvoje.
„Kaip atsiranda neimportiniai dalykai? Tai – vadinami paraleliniai išradimai arba lokalūs difuzijų centrai. Tarkim, ar Lietuvoje žmonės galėjo prijaukinti kiaulę? Tikrai taip, nes šernai, laukiniai kiaulės protėviai, Lietuvoje gyveno.
Vincentas Montvila ir Adomas Hrebnickis lietuviškuose dvaruose rado tokių obuolių veislių, kurios nėra aprašytos jokioje kitoje mokslinėje literatūroje ir rastos tik Lietuvoje
Ar galėjo prijaukinti karvę? Taip, galėjo. Nes taurai, jų laukiniai protėviai, gyveno Lietuvoje. Ar galėjo prijaukinti avį? Avies turbūt ne, nes mes neturim ir neturėjom nė vieno gyvūno, kuris galėjo būti laukiniu avies protėviu.
Lygiai taip pat ir su augalų sukultūrinimu. Tarkim, ar galėjo Lietuvoje būti sukultūrinta obelis? Tikrai taip, nes laukinės obelys Lietuvoje auga“, – paaiškino mokslininkas.
Kad tikrai lietuviškų obuolių veislių yra, įrodo ir vaisinių augalų veisles tyrinėjančio mokslo pomologijos duomenys.
XIX amžiuje pradėjus Lietuvoje vykdyti pomologinius tyrimus mokslininkai Vincentas Montvila ir Adomas Hrebnickis lietuviškuose dvaruose rado tokių obuolių veislių, kurios nėra aprašytos jokioje kitoje mokslinėje literatūroje ir rastos tik Lietuvoje.
„XVI-XVII amžiuje obuoliai buvo naudojami dvejopai. Vieni – kultūriniai. Jie naudoti desertui. Kiti obuoliai naudoti virtuvėje. Juos kimšdavo, dėdavo į padažus ir panašiai. Čia gali būti atgarsis senosios laukinių obuolių vartojimo tradicijos. Juk laukinių obuolių šiaip valgyti negali, bet į kokį padažą įdėti ar tyrę padaryti jie tinka“, – pasakojo dr. R.Laužikas.
Virtuvei skirti obuoliai nuo desertinių skyrėsi ne tik panaudojimu, bet ir kaina. XVII amžiuje desertiniai obuoliai buvo maždaug 4-6 kartus brangesni.
Vyšnias gavome iš Balkanų
Lietuvoje galėjo būti sukultūrintos ir kriaušės bei kai kurios slyvos, nes, pavyzdžiui, dygioji slyva Lietuvos teritorijoje auga natūraliai.
Tarpukariu mes apelsinus pavadiname oranžais, nes nemaža dalis grįžusių emigrantų iš Amerikos parsivežė anglišką pavadinimą. O sovietmečiu pavadinome apelsinais, nes taip jie vadinami rusiškai.
O vyšnios greičiai Lietuvą pasiekė mus iš Balkanų. Apie tai sufleruoja jų pavadinimai – pietų slavai šiuos vaisius vadina taip pat, kaip ir mes. Tuo tarpu latviams vyšnia jau yra „kiršė“. Tai – vokiškas pavadinimas, kuris rodo, kad greičiausiai mūsų kaimynus vyšnios pasiekė per Vokietiją.
Taip pat, kaip pietų slavai, mes vadiname ir slyvas. Tuo tarpu obelį ir obuolį mes vadiname pavadinimu, būdingu šiaurės vakarų indoeuropiečiams: baltams, slavams, germanams, keltams. Šis žodis kadaise reiškė tiesiog vaisių ar apvalų daiktą.
Įdomu tai, kad anksčiau obuoliais vadinti ir įvairūs nežinomi vaisiai. Pavyzdžiui, Konstantino Sirvydo XVII amžiuje sudarytame žodyne abrikosas vadintas obelimi Armėnijos, citrina – abuolis citrinis, o cidonija – abuolis pukuotas.
Nuo pomarančų iki apelsinų
Ne Lietuvoje sukultūrintų vaisių kelią iki mūsų kraštų rodo mūsų kraštuose vartoti jų pavadinimai. Ypač svarbūs pavadinimai, užfiksuoti mūsų rašytiniuose šaltiniuose, nes dalis vaisių laikui bėgant buvo pervadinti kitaip.
Pavyzdžiui, apelsinus kadaise lietuviai, anot istoriko, vadino pomarančais. K.Sirvydas savo „Trijų kalbų žodyne“ vartojo terminą „obuolis auxinas“, kuris lietuvių kalba reiškia tą patį, ką ir pomarančas. Vadinasi, šis vaisius plito iš autentiškų regionų: Italijos, Ispanijos, Pietų Prancūzijos.
„Tarpukariu mes apelsinus pavadiname oranžais, nes nemaža dalis grįžusių emigrantų iš Amerikos parsivežė anglišką pavadinimą. O sovietmečiu pavadinome apelsinais, nes taip jie vadinami rusiškai. Aišku, šis žodis yra olandiškos, vokiškos kilmės, bet jį perėmė rusai, o per juos ir mes“, – paaiškino dr. R.Laužikas.
Apelsinmedžiai po stogu
Dėl prasto klimato apelsinai į šiaurės Europą plito gana sunkiai. Tačiau net ir kai kurie Lietuvos didikai galėjo šiais vaisiais mėgautis neretai.
Pašnekovas pasakojo, kad XVIII amžiaus pirmoje pusėje Radvilos Palenkės Bialos dvare buvo pasistatę įspūdingą oranžeriją, kurioje po stogu augo net apie 1000 apelsinmedžių! Taip pat čia augo figos, granatai ir kitokie egzotiški augalai. Gerokai mažesnė oranžerija buvusi ir Vilniuje, netoli dabartinės Tilto gatvės.
Dynia tapo melionu
Kaip minėta, kai kurių vaisių pavadinimai sovietmečiu pakito, nes mes juos ėmėme vadinti taip pat, kaip rusai. Tačiau buvo ir tokių vaisių, kurie iš pradžių turėjo iš rusų perimtus pavadinimus, bet vėliau buvo pervadinti kitaip.
Dr. R. Laužikas priminė, kad, pavyzdžiui, melionas sovietiniais laikais Lietuvoje buvo vadinamas taip pat, kaip ir Rusijoje – dynia. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę kalbininkai įvedė ne rusišku pagrindu sukurtą šio vaisiaus pavadinimą.
Daugiausiai valgome ES šalių vaisius ir daržoves
Šiuo metu Lietuvoje skaičiuojama iki 250 vaisių ir daržovių rūšių, kurias galima įsigyti prekybos tinkluose. Su visais pagrindiniais Lietuvos prekybos tinklais bendradarbiaujantis „Litbana“ mažmeninės prekybos direktorius Marius Ragaišis sako, kad didžiausią dalį Lietuvoje parduodamų vaisių ir daržovių sudaro Lietuvoje ir kitose ES šalyse užauginta produkcija. Jo teigimu, daugiausiai į Lietuvą importuojama iš Ispanijos, Italijos, Graikijos, Vengrijos, Prancūzijos, Belgijos, Olandijos.
ES griežtai reglamentuoja vaisių ir daržovių auginimą, saugojimą, gabenimą, pardavimą, taip užtikrindama itin aukštą kokybę ir saugumą. Europos Komisija nuolat konsultuojasi su mokslininkais iš visos Europos, dirbančiais Europos maisto saugos tarnyboje, ir pagal jų rekomendacijos koreguoja reikalavimus augintojams, tiekėjams ir pardavėjams.
