Naujų istorijos šaltinių įtraukimas į mokslinę apyvarta visada yra sveikintinas reiškinys. Todėl monsinjoro minėtame straipsnyje pateikta Vatikano slaptajame archyve surastų dokumentų, nušviečiančių valstybės atkūrimo peripetijas, išsami apžvalga naujais štrichais papildo šį Lietuvos istorijos tarpsnį ir leidžia pažvelgti į to meto įvykius Vokietijos politikų ir Vatikano diplomatų akimis.
Straipsnio autorius, remdamasis šiais dokumentais, netgi siūlo kitaip vertinti 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos priimtą nepriklausomybės paskelbimo aktą, kuris iki šiol istoriografijoje buvo traktuojamas kaip „žingsnis atgal“ nuo Vilniaus lietuvių konferencijoje priimtų nutarimų. Todėl manytina, jog ši portalo 15min puslapiuose prasidėjusi diskusija iš dialogo galėtų virsti polilogu ir susilaukti kitų Lietuvos valstybingumo raidos tyrinėtojų nuomonių.
Kadangi savo požiūrį į Vasario 16 d. akto galiojimo klausimą, iškeltą monsinjoro dr. R.Makricko, jau esu išdėstęs sausio 14 d. šiame portale paskelbtame straipsnyje, dabar tenorėčiau skaitytojų dėmesiui pateikti kelis pastebėjimus.
Pirmas pastebėjimas: dėl dosjė medžiagos patikimumo
Savo straipsnyje monsinjoras, kalbėdamas apie Vasario 16 d. akto „veikimo ribas ir galios pakitimus“, pirmiausia remiasi 10 lapų apimties dokumentu, Vokietijos reichstago deputato nuo Katalikų Centro partijos dr. Matthiaso Erzbergerio 1918 m. balandžio 12 d. persiųstu Apaštališkajam nuncijui Miunchene arkivyskupui E.Pacelli.
Šiame Vokietijos valdžios parengtame dokumente teigiama, jog „jau 21 to pačio mėnesio (t. y. vasario) dieną, ši gruodžio 11 d. deklaracija buvo sugrąžinta galioti ir kovo 19 d. buvo pasiektas galutinis susitarimas su Vokietija ir susiderinta dėl kreipimosi į ją dėl politinės Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo“.
Perskaičius šią citatą lieka neaišku, kokiais faktais joje pateiktas teiginys yra paremtas. Tuo labiau, kad yra dokumentiškai užfiksuota, jog kovo 20 d. Lietuvos Taryba priėmė nutarimą pavesti į Berlyną siunčiamai delegacijai „notifikuoti Lietuvos nepriklausomybę vasario 16 dienos nutarimu“. Todėl kyla klausimas, apie kokį susitarimą kalbama M.Ercbergerio persiųstame dokumente? Tikriausiai citatoje minimas „galutinis susitarimas“ yra notifikacinio rašto tekstas, kurį vokiečių valdžia pateikė Lietuvos Tarybai ir pareikalavo jį patvirtinti prieš siunčiant delegaciją į Vokietiją notifikuoti Lietuvos nepriklausomybę. Bet tada tas teiginys neatitinka tikrovės, nes Taryba, apsvarsčiusi iš vokiečių gautą tekstą, kovo 19 d. posėdyje jį atmetė.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, reikėtų atsargiai žiūrėti ir į šio dokumento tvirtinimą, jog nuo vasario 21 d. buvo sustabdytas Vasario 16 d. nutarimo galiojimas.
Jau vien šis neteisingas teiginys rodo, kad nekritiškai kliautis šiuo Vokietijos valdžios parengtu dokumentu, mūsų nuomone, negalima. Tai patvirtina ir tame pat dokumente pateiktas tendencingas paaiškinimas dėl ko buvo įvykęs Lietuvos Tarybos skilimas. Esą tai atsitiko dėl dalies Tarybos narių nenoro „galutinai nutraukti ryšių su Rusija“. Tikroji to skilimo priežastis – siekis deklaruoti nepriklausomą valstybę be jokių kam nors prisiimtų įsipareigojimų – dokumente nutylėta, nes buvo neparanki jo sudarytojams, siekusiems Šventajam Sostui pateikti Vokietijos kovo 23 d. deklaruotą Lietuvos valstybės pripažinimą kaip laisvo tautų apsisprendimo principo įgyvendinimą.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, reikėtų atsargiai žiūrėti ir į šio dokumento tvirtinimą, jog nuo vasario 21 d. buvo sustabdytas Vasario 16 d. nutarimo galiojimas. Neabejotina, Vokietijai toks šio teisės akto galiojimo sustabdymas būtų buvęs naudingas. Tačiau toks tvirtinimas nėra paremtas jokiais įrodymais. Vokietija galėjo reikalauti sustabdyti, panaikinti ar kaip kitaip atšaukti šio dokumento galiojimą, bet neturėjo teisinės galios pati vienašališkai paskelbti jį negaliojančiu. Tai padaryti galėjo tik tą nutarimą priėmusi Lietuvos Taryba arba naujai sušaukta Lietuvos gyventojų konferencija. Tačiau kaip žinome, jokia nauja konferencija nebuvo sušaukta, o Taryba niekada nepriėmė nutarimo, atšaukusio Vasario 16 d. akto galiojimą.
Apibendrinant peršasi išvada, kad į Vatikano archyve saugomos dosjė medžiagą reiktų žiūrėti labiau kritiškai, ten pateiktus faktus lyginti su kitais žinomais istoriniais šaltiniais, o tuos faktus vertinant atsižvelgti į šio dokumento paskirtį – pateikti Šventajam Sostui Lietuvos valstybės pripažinimo faktą palankioje Vokietijai šviesoje.
Antras pastebėjimas: dėl dviejų nepriklausomybės paskelbimo aktų suderinamumo
Iš dalies galima sutikti su monsinjoro dr. R.Makricko prielaida, kad Vokietijos imperijos valdžiai nebuvo būtinas oficialus, viešai paskelbtas Vasario 16 d. akto atšaukimas, o derybos dėl Lietuvos valstybės notifikacinio rašto formuluotės suderinimo vyko tiesioginių ar telefoninių pokalbių metu (telegramas reiktų atmesti, nes jos yra rašytiniai dokumentai ir turėjo išlikti archyvuose). Tačiau, tikriausiai, niekam nekils abejonių, jog visų tų pokalbių ir derinimų rezultatas turėjo įgauti materialaus dokumento formą.
Būtent ši nuostata, kurios nebuvo gruodžio 11 d. nutarime, leido Lietuvos Tarybai priimti kompromisinį sprendimą svarstant notifikacinio rašto turinį ir įgalino suderinti du iš esmės vienas kitam prieštaraujančius aktus bei sudarė sąlygas jiems galioti tuo pačiu metu.
Tokiu dokumentu ir buvo 1918 m. kovo 20 d. posėdyje Lietuvos Tarybos pavirtintas Vokietijos vyriausybei adresuotas notifikacinis raštas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės pripažinimo. O tame rašte, priešingai nei teigiama monsinjoro straipsnyje, buvo pažodžiui perrašytas visas Vasario 16 d. akto tekstas, o ne tik jo pirma dalis. Ir atvirkščiai, gruodžio 11 d. aktas tame rašte tik paminėtas, o ne pateiktas jo tekstas. Tuo gali įsitikinti kiekvienas, kas nepatingės elektroninio paveldo interneto svetainės paieškų lange įvesti laikraščio „Lietuvos aidas“ pavadinimą ir pasirinkti 1918 m. kovo 26 d. numerį. To numerio pirmame lape buvo paskelbtas visas Lietuvos Tarybos įgaliotos delegacijos Vokietijos valdžiai įteikto notifikacinio rašto tekstas. Tiesa, laikraštyje jis atspausdintas lietuviškai. Originale, įteiktame Vokietijos kancleriui kovo 23 d., tekstas parašytas ranka vokiečių kalba.
Būtent tai, jog šiame rašte pateiktas visas Vasario 16 d. nutarimo tekstas ir leidžia teigti, jog šio teisės akto galiojimo Lietuvos Taryba niekada nebuvo atšaukusi ir jis nebuvo praradęs juridinį aktualumą. O nuostata apie Steigiamojo Seimo išimtinę teisę „galutinai nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis“ liudijo apie tai, jog Lietuvos Taryba nelaikė gruodžio 11 d. nutarimo amžinu ir buvo pasirengusi pasitaikius pirmai progai jį anuliuoti.
Būtent ši nuostata, kurios nebuvo gruodžio 11 d. nutarime, leido Lietuvos Tarybai priimti kompromisinį sprendimą svarstant notifikacinio rašto turinį ir įgalino suderinti du iš esmės vienas kitam prieštaraujančius aktus bei sudarė sąlygas jiems galioti tuo pačiu metu. Paprasčiau sakant, šiuo notifikaciniu raštu Lietuvos Taryba pranešė Vokietijos vyriausybei atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę, kuri, Tarybos nuomone, turėtų sudaryti su Vokietija konvencijas, numatytas gruodžio 11 d. akte, tačiau galutinį sprendimą šiuo klausimu gali priimti tik Steigiamasis Seimas. Tuo metu susidariusioje politinėje situacijoje šis kompromisinis notifikacinio rašto variantas buvo bene vienintelė galimybė sutrukdyti vokiečių karo partijai įgyvendinti savo planus aneksuoti Lietuvą.
Baigiamasis pastebėjimas
Reikia konstatuoti, kad Lietuvos Tarybos delegacijai 1918 m. kovo 23 d. įteiktame kaizerio Vilhelmo II išduotame Lietuvos pripažinimo akte buvo akcentuojamos tik gruodžio 11 d. nutarime numatytos konvencijos ir glaudus ryšys su Vokietija. Kitaip ir negalėjo būti, nes šis dokumentas išreiškė Vokietijos valdžios interesus ir siekius atkuriamos Lietuvos valstybės atžvilgiu. Tačiau jau 1918 m. kovo 26 d. „Lietuvos aidas“, skelbdamas apie valstybės pripažinimą, tame pačiame numeryje ragino Lietuvos gyventojus suprasti „tas sąlygas, kuriose tenka mūsų nepriklausomybė atstatinėti“ ir palaikyti Lietuvos Tarybą, kuri dar turės „sunkių valandų [...] bedirbdama priruošiamąjį darbą, kol bus sušauktas steigiamasis seimas“. Žodžiai „bus sušauktas steigiamasis seimas“ laikraščio tekste buvo atspausdinti pajuodintu šriftu. Šiame numeryje buvo įdėta ir Vilniaus konferencijos priimta rezoliucija, kurios tekste nuostata, jog galutinius santykius su kitomis valstybėmis nustatys tik Steigiamasis Seimas, taip pat išskirta juodu šriftu.
Taigi, Lietuvos žmonių dar laukė sunkus ir ilgas kelias iki visiškos laisvės ir nepriklausomybės išsikovojimo, kuris buvo pasiektas remiantis visada buvusiu aktualiu 1918 m. vasario 16 d. nutarimu.
