Atsakas į visuomenės susirūpinimą
Kultūros turtų, pagrobtų ir išvežtų į Rusiją, susigrąžinimo klausimas visada rūpėjo Lietuvos šviesuomenei. Todėl šiek tiek sušvelnėjus okupaciniam rėžimui ir gavus leidimą leisti spaudą lietuvių kalba, apie tai pradėta kalbėti viešai. 1917 m. lapkričio 13 d. Lietuvos aide buvo išspausdinta žinutė apie iš Lietuvos į Rusiją išvežtus archyvus, muziejines vertybes, knygas. Joje minima Lietuvos Metrika, Vilniaus senienų muziejaus eksponatai Rumiancevo muziejuje, Vilniaus universiteto bibliotekos knygų rinkiniai, Edukacinės komisijos archyvas, didikams Radviloms priklausiusi numizmatikos kolekcija.
Žinutėje pažymima, jog lenkų organizacijos, besirūpinančios atsiimti Lenkijai priklausančias kultūros vertybes, pretenduoja pasiimti ir išvežtas iš Lietuvos, bei pabrėžiama, kad, jeigu tas vertybes Rusija grąžins, tai jos turėtų grįžti atgal ten, iš kur buvo paimtos, „o ne tektų svetur, nes jau ir taip daug mūsų krašto retenybių yra svetimieji pasisavinę.“ 1918 m. sausio mėn. tame pat laikraštyje pasirodė istoriko Augustino Janulaičio straipsnis, supažindinantis visuomenę su Lietuvos Metrika, jos susiformavimo istorija ir likimu.
Balandžio 25 d. laikraštis Tėvynės sargas paskelbė straipsnelį „Dėl Lietuvos valstybės palaikų Rusijoje“, kuriame taip pat buvo reiškiamas susirūpinimas Rusijoje esančių Lietuvos kultūros vertybių likimu. „Į tai ir norėtume atkreipti kuo didžiausią Lietuvos Tarybos, Lietuvių Mokslo Draugijos ir kitų mūsų įstaigų domę. Metas būtų ir mums pradėti ieškoti savųjų palaikų Rusijoje. Mūsų valstybės dokumentus lenkai, kaip žinome, laiko kaip ir savo nuosavybe ir tikrai galimas daiktas, jog mums jų reikiamai neieškant – lenkai galėsią išsivežti juos iš Rusijos Varšuvon. Taigi reikėtų nustatyti kurie Rusijos muzėjų, bibliotekų ir archyvų dalykai priklauso Lietuvai ir imtis rūpintis jųjų išgavimu. Jie turi atitekti atstatytajai Lietuvos valstybei, kaipo jos turtas.“
Spaudoje reiškiamas susirūpinimas Lietuvos kultūros vertybių likimu neliko nepastebėtas Lietuvos Taryboje. 1918 m. sausio 15 d. posėdyje kartu su kitais Tarybos darbo skyriais buvo nutarta įsteigti Archyvų ir aktų sutvarkymo skyrių. Jo veiklą organizuoti buvo pavesta dviejų žmonių komisijai, vadintai Archyvų komisija. Į ją išrinkti Tarybos nariai Jonas Basanavičius ir kun. Alfonsas Petrulis. Vėliau ji buvo dar papildyta vienu asmeniu – Mykolu Biržiška. Ši komisija parengė apžvalgą apie Lietuvos bibliotekas, archyvus, muziejus, pilis ir archeologinius paminklus. Lietuvos Tarybos nariai su ja buvo supažindinti 1918 m. liepos 23 d. posėdyje. Archyvų komisija egzistavo iki 1918 m. liepos 30 d., kai Lietuvos Taryba nusprendė panaikinti „visas sudarytas lig šiol komisijas išėmus: Sveikatos, Švietimo, Ribų, Valstybės paskolos ir Teisių“.
Likvidacinė komisija ir jos veikla
Lietuvos kultūros vertybių grąžinimo iš Rusijos klausimas Lietuvos Tarybai tapo labai aktualiu 1917 m. gruodžio 15 d. Breste Vokietijai ir Sovietų Rusijai pasirašius paliaubų susitarimą ir pradėjus derybas dėl separatinės taikos sudarymo. Buvo aišku, jog Rusija bus priversta atsisakyti savo teisių į Lenkiją, Pabaltijį ir dalį Baltarusijos. Lietuvos Taryba tikėjosi, jog sprendžiant tolimesnį Lietuvos likimą šiose derybose vokiečiai leis dalyvauti ir jos atstovams. Todėl 1918 m. sausio 27 d. Tarybos posėdyje A.Smetona ir J.Šaulys buvo patvirtinti delegatais į Bresto taikos derybas. Buvusių Lietuvos santykių su Rusija sureguliavimo klausimams spręsti 1918 m. sausio 29 d. posėdyje buvo sudaryta Likvidacinė komisija. Jai pavesti nagrinėti „visi likvidacijos reikalai su Rusija dėl materialinių ir kultūrinių Lietuvos turtų atieškojimo“. Komisijos nariais tapo J.Basanavičius, A.Petrulis, kurie jau kaip Archyvų komisijos nariai rūpinosi kultūros paminklų apsauga, ir Jokūbas Šernas.
Šie Likvidacinės komisijos parengti pasiūlymai Lietuvos Tarybai buvo bene pirmasis oficialus dokumentas, kuriame mėginama suformuluoti būsimos Lietuvos valstybės poziciją ir reikalavimus dėl kultūros vertybių grąžinimo iš užsienio.
Jau kitą dieną ši komisija pateikė Tarybai svarstyti parengtus pasiūlymus dėl kultūros vertybių ir kito turto grąžinimo iš Rusijos. Komisijos parengtame dokumente buvo rekomenduojama „pareikalauti iš rusų vyriausybės grąžinti Lietuvai visus daiktus, dokumentus ir pinigų sumas, prigulėjusias valstybei, miestams ir valsčiams, įvairiais laikais rusų valdžios išgabentus iš Lietuvos teritorijos Rusijon“. Toliau buvo nurodyta, kokias kultūros vertybes Rusija turi grąžinti: Lietuvos Metriką, profesoriaus Igno Danilevičiaus rankraštį apie Lietuvos statutą, 1842 m. uždarytos Medicinos-chirurgijos akademijos mokslo rinkinius ir biblioteką, Romos katalikų dvasinės akademijos biblioteką, išvežtą iš Vilniaus į Peterburgą 1844 m., Vilniaus senienų muziejaus eksponatus iš Rumiancevo muziejaus Maskvoje, Pirmojo pasaulinio karo metu iš Lietuvos evakuotus valdžios ir teismų įstaigų, valsčių, religinių konfesijų ir mokymo įstaigų archyvus ir bibliotekas, Vilniaus senųjų aktų archyvo dokumentus, Vilniaus viešosios bibliotekos inkunabulus bei rankraštyno dokumentus, bažnyčių varpus ir viešuosius paminklus. Taip pat buvo išvardinta, kokius kapitalus ir pinigines lėšas reikėtų susigrąžinti.
Šie Likvidacinės komisijos parengti pasiūlymai Lietuvos Tarybai buvo bene pirmasis oficialus dokumentas, kuriame mėginama suformuluoti būsimos Lietuvos valstybės poziciją ir reikalavimus dėl kultūros vertybių grąžinimo iš užsienio. Jame taip pat išdėstyti pagrindiniai principai, kuriais remiantis turėjo būti sprendžiama Lietuvos kultūros vertybių grąžinimo problema: kultūros vertybių teritorinė priklausomybė („išgabentus iš Lietuvos teritorijos“) ir senaties termino netaikymas („įvairiais laikais“).
Lietuvos Taryba, išklausiusi šiuos Likvidacinės komisijos pirmininko J.Basanavičiaus išdėstytus pasiūlymus, nutarė „prašyti Likvidacijos komisijos dar papildyti savo darbą“. Kokias pastabas ar pageidavimus pateikė Tarybos nariai, protokole nenurodyta. Galima tik spėlioti, jog galėjo būti pasiūlyta išbraukti iš reikalavimų Rusijai grąžinti Medicinos-chirurgijos akademijos mokslo rinkinius ir biblioteką, 1842 m. išvežtus iš Vilniaus ir perduotus Kijevo universitetui. Tuo metu Sovietų Rusija negalėjo to padaryti, nes 1917 m. lapkričio 20 d. Ukrainos Centrinė Rada paskelbė įkurianti Ukrainos Liaudies Respubliką, nepriklausomą nuo Rusijos.
Antano Smetonos pareiškimas vokiečių delegacijai Bresto taikos derybose
Apie tai, jog komisija dar atliko tam tikrus pataisymus minėtame dokumente, galime spręsti iš 1918 m. vasario 13 d. protokolo, kuriame užfiksuota: „Šernas praneša apie darbus Likvidacijos komisijos“ ir remiantis tuo pranešimu priimamas nutarimas „kreiptis į vokiečių valdžią, idant ji laike taikos derybų su Rusija palaikytų Likvidacijos komisijos reikalavimus“. Tokį kreipimąsi ̶ pareiškimą, kuriuo „remiantis būsimoji Lietuvos valstybė turėtų teisėto pamato likviduoti savo santykius su Rusija“ vadovaudamasis „įduotu Tarybai likvidacinės Komisijos protokolu“, parengė A.Smetona. Jame Lietuvos Tarybos Prezidiumo vardu prašoma vokiečių delegacijos Bresto taikos derybose ginti Lietuvos teisę reikalauti sugrąžinti „vertybes, Rusijos prieš šį karą ir jo metu iš Lietuvos paimtas“.
Pareiškime išvardijamos visos Likvidacinės komisijos pasiūlymuose nurodytos kultūros vertybės, išskyrus I.Danilevičiaus rankraštį, Medicinos-chirurgijos akademijos mokslo rinkinius ir biblioteką, Vilniaus senųjų aktų archyvo dokumentus ir Vilniaus viešosios bibliotekos inkunabulus bei rankraščius. Kokiais argumentais remiantis pastarosios vertybės nebuvo įrašytos, lieka neaišku. Galbūt buvo stengtasi akcentuoti kultūros vertybes, išvežtas iki karo pradžios, tikintis, jog jau karo metu evakuotos vertybės ir taip be jokių kliūčių bus sugrąžintos į Lietuvą. Aukščiau nurodytas A.Smetonos parengtas pareiškimas buvo patvirtintas 1918 m. vasario 28 d. Prezidiumo posėdyje.
Įteikdama vokiečių valdžiai tokio turinio pareiškimą Lietuvos Taryba, atrodo, be kita ko, siekė neleisti Lietuvos katalikų bažnyčios prolenkiškai nusiteikusiai vadovybei bei kai kuriems Lietuvos dvarininkams atstovauti Lietuvai perimant iš Rusijos jai priklausančias vertybes. 1918 m. sausio 22 d. raštu Vilniaus vyskupijos administratorius kun. Kazimieras Michalkevičius kreipėsi į Vokietijos valstybės sekretorių von Kühlmanną su prašymu, kad Bresto taikos derybose vokiečiai atstovautų Lietuvos katalikų bažnyčios, visuomenės organizacijų ir institucijų bei privačių asmenų interesus, susijusius su Rusijoje likusiomis jiems priklausančiomis materialinėmis vertybėmis. Su panašiu prašymu į vokiečių delegaciją Bresto derybose kreipėsi ir grafas Broel-Plateris. Todėl Lietuvos Tarybos Likvidacinės komisijos pasiūlymai ir jų pagrindu A.Smetonos parengtas pareiškimas šiuo klausimu buvo kontrpriemonė prieš tokius siekius.
Bresto taikos susitarimą pasirašius
Pagal 1918 m. kovo 3 d. pasirašytą Bresto taikos sutartį, Rusija atsisakė nuo Estijos, Livonijos, Kuršo, Lietuvos ir Lenkijos, suteikė vokiečių kariuomenei teisę iki karo pabaigos pasilikti Baltarusijoje. Sutarties III straipsnyje buvo nurodyta, jog Rusija atsisako savo suvereniteto nurodytoms sritims, o „jų buvusi priklausomybė neuždeda joms jokių įsipareigojimų Rusijai“.
Remiantis šia sutartimi, iš Rusijos į Lietuvą ėmė grįžti karo pabėgėliai. Jų grąžinimu rūpinosi, kiek jai leido vokiečių okupacinė valdžia, ir Lietuvos Taryba bei jos Prezidiumas. Kartu reikėjo spręsti ir iš Lietuvos karo metu evakuotų įstaigų bei jų turto grąžinimo klausimus. Lietuvos Tarybos Prezidiumas rūpintis šiais reikalais į Rusiją ir Ukrainą siuntė arba iš ten karo metu pasitraukusių lietuvių tarpo skyrė savo įgaliotinius. Prezidiumo nutarimu įgaliotiniu Maskvoje buvo paskirtas Česlovas Landsbergis, Peterburge – Aleksandras Požėla, Ukrainoje – Juozas Jankevičius.
Įgaliotiniams pradžioje buvo pavesta rūpintis „tremtinių ir išgabentų iš Lietuvos Rusijon įstaigų grąžinimu“. Po to, kai 1918 m. gegužės 21 d. raštu į Lietuvos Tarybą kreipėsi istorikas A.Janulaitis ir atkreipė jos dėmesį į tai, jog „lenkai rūpinasi paimti į savo rankas visus sau naudingus archyvus, esančius Rusijoje, […] panorės paimti ir tuomis, kurie privalėtų priderėti Lietuvai“ bei paragino deleguoti ką nors į Rusiją pasirūpinti archyvais, įgaliotinių veiklos sritis buvo išplėsta. Jiems pavesta rūpintis ir „grąžinimu išgabentų iš Lietuvos kultūros turtų“.
Rusijoje veikusios lietuvių organizacijos, skirtingai negu, sakysim, lenkų, neužsiėmė Lietuvai priklausančių kultūros vertybių registracija ir apsauga. Pavienių asmenų pastangos nedavė kokių nors apčiuopiamų rezultatų šiuo klausimu.
Reaguodamas į minėtą A.Janulaičio raštą, Lietuvos Tarybos Prezidiumas 1918 m. birželio 4 d. posėdyje nutarė įgalioti jį „važiuoti Rusijon rūpintis išgabentų iš Lietuvos aktų, archyvų ir kt. istorinių dokumentų pargabenimu atgal Lietuvon. Kelionės ir pragyvenimo išlaidoms 3 mėn. A.Janulaičiui nutarta išduoti 10 tūkst. markių“. Apie šį nutarimą buvo pranešta įgaliotiniui Maskvoje Č.Landsbergiui. O kol „su specialiniu įgaliojimu rūpintis muziejų ir archyvų reikalais“ atvyks A. Janulaitis, Č.Landsbergis paprašytas nenusišalinti nuo šių reikalų, „nes tai yra dalykai, kurie reikalauja labai skuboto atlikimo“. Tačiau A.Janulaitis į Rusiją taip ir neišvyko, nors 1918 m. rugpjūčio mėn. Prezidiumo posėdyje dar kartą buvo patvirtintas Lietuvos Valstybės Tarybos (taip Lietuvos Taryba imta tituluoti nuo 1918 m. liepos 11 d.) įgaliotiniu Maskvoje.
Įgaliotinių darbui rūpinantis Lietuvos kultūros turtų grąžinimu labai trukdė porevoliucinis chaosas Rusijoje, lietuvių organizacijų, besidominčių Lietuvos kultūros vertybėmis, atsidūrusiomis Rusijoje, nebuvimas ir vokiečių okupacinės valdžios nenoras perduoti šalies valdymą Valstybės Tarybai.
Rusijoje veikusios lietuvių organizacijos, skirtingai negu, sakysim, lenkų, neužsiėmė Lietuvai priklausančių kultūros vertybių registracija ir apsauga. Pavienių asmenų pastangos nedavė kokių nors apčiuopiamų rezultatų šiuo klausimu. O norint pareikalauti sugrąžinti vieną ar kitą kultūros vertybę, pirmiausia reikėjo surinkti apie ją istorinius duomenis ir nustatyti jos saugojimo Rusijoje vietą. Vienas ar keli įgaliotiniai, besirūpinantys dar ir karo pabėgėlių grąžinimo į Lietuvą klausimais, to padaryti negalėjo. Be to, vokiečių Karinės valdybos Lietuvoje viršininkas atsisakinėjo pripažinti Tarybai teisę savarankiškai atstovauti Lietuvą sprendžiant Rusijoje lietuvių karo pabėgėlių ir turto grąžinimo klausimus. O Vokietijai, aišku, mažiausiai rūpėjo Lietuvos kultūros vertybių grąžinimo problema. Nuo Bresto taikos pasirašymo iki pat 1918 m. pabaigos pavyko nustatyti tik vieną tokių vertybių grąžinimo atvejį: 1918 m. rudenį prelatų Juozapo Skvirecko ir Petro Barausko rūpesčiu į Kauną buvo parvežtas karo metu į Tulą evakuotas Žemaičių vyskupijos konsistorijos archyvas.
Pastangos apsaugoti Lietuvos kultūros vertybes Rusijoje nuo kaimynų pretenzijų
Tačiau Taryba ir toliau dėjo pastangas spręsti kultūros vertybių grąžinimo problemą. Vilnių pasiekdavo nerimą keliančios žinios apie lenkų ir baltarusių siekius pasisavinti Lietuvai priklausančias kultūros vertybes. 1918 m. rugpjūčio mėn. Tarybos Prezidiumas viename iš savo posėdžių svarstė Peterburgo katalikų dvasinės akademijos klausimą. „Kaip patirta iš laikraščių, – rašoma posėdžio protokole, – lenkai rūpinasi perkėlimu Peterburgo katalikų dvasinės akademijos į Vloclovką. Nutarta dėl tos priežasties kreiptis su protestu ir su paaiškinamuoju raštu į vokiečių valdžią; išdėstyti, kad akademija buvo savo laiku valdžios iš Vilniaus išgabenta ir turi būti į Vilnių grąžinta. Tokį raštą nuo V[alstybės] Tarybos vardo paruošti nutarta pavesti Vilniaus katalikų dvasininkams lietuviams“.
1918 m. liepos 23 d. Lietuvos Valstybės Tarybos posėdyje Švietimo komisijos pirmininkas Martynas Yčas informavo Tarybą, jog baltarusiai kuria universitetą Minske ir „nori užgrobti dalį Vilniaus knygyno, išvežto į Ukrainą“. Apie senajam Vilniaus universitetui priklausiusių kultūros vertybių grąžinimą neužmiršta ir svarstant planuojamos atkurti šios mokslo įstaigos statutą. Kai kuriems Tarybos nariams nesupratus M.Biržiškos pasiūlyto statute įrašyti teiginio, jog atkuriamas universitetas „yra paveldėtojas senojo“ svarbos, S.Šilingas paaiškino, kad „ta pastaba bus atrama, į kurią L[ietuvos] V[alstybė] remsis, ieškodama u[niversite]to turto“.
Apie siekius susigrąžinti Lietuvos kultūros turtus Taryba informavo ir užsienyje gyvenančius lietuvius. 1918 m. rugsėjo 5 – 16 d. Lozanoje vykusioje trečiojoje lietuvių konferencijoje Tarybos pirmininkas A.Smetona savo pranešime pažymėjo, kad „Lietuvai priklausytų iš Rusijos gauti senoji Lietuvos Metrika, lietuvių knygynai bei archyvai, Petrapilio dvasinės akademijos turtai ir kt.“
Ministrų Taryba nutarė skirti 15000 rublių kultūros vertybių iš Rusijos pargabenimui finansuoti, o „atgabenimu gi daiktų iš Rusijos pasirūpinti tada, kada pagerės tam sąlygos“.
Pirmosios Lietuvos vyriausybės veikla sprendžiant kultūros vertybių grąžinimo klausimą
1918 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Valstybės Taryba patvirtino pirmąją Lietuvos vyriausybę. Sukūrus vykdomąją valdžią, kultūros vertybių grąžinimo reikalai buvo perduoti tvarkyti Švietimo ministerijos Dailės ir meno skyriui. Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumas netgi svarstė J.Basanavičiaus ir P.Galaunės pateiktą pasiūlymą Švietimo ministeriją pavadinti Švietimo ir meno ministerija, o prie jos įsteigti Meno departamentą. Tačiau buvo nutarta kol kas pavadinimo nekeisti. Lapkričio 29 d. P.Galaunė buvo paskirtas valstybės įgaliotiniu Lietuvos dailės ir meno turtams grąžinti iš užsienio. Jis kartu su dailininku Adomu Varnu rengėsi vykti į Rusiją rūpintis jų sugrąžinimu į Lietuvą. Tačiau dėl A.Varno ligos kelionę teko atidėti.
Lietuvos Ministrų Taryba 1918 m. lapkričio 29 d. posėdyje Švietimo ministerijos valdytojo Jono Yčo teikimu svarstė Lietuvos kultūros turtų pargabenimo iš Rusijos klausimą. J.Yčas referavo, jog „sulig gautų žinių sovietų valdžia sutinka atiduoti visa tai [t.y. kultūros vertybes – R.K.] Lietuvai, tik dabartinis momentas neatsako laisviems susinešimams su Rosija. Pervežimui viso to turto reikėtų apie 15000 rublių“. Kokias šaltiniais remdamasis J.Yčas teigė, jog Rusija pasirengusi vertybes grąžinti Lietuvai, posėdžio protokole nenurodyta. Greičiausia, jis turėjo galvoje Sovietų Rusijos Liaudies Komisarų Tarybos 1918 m. lapkričio 19 d. priimtą dekretą dėl evakuotų ir išvežtų iš Lietuvos įstaigų, organizacijų, turtų, kapitalų ir pan. Ministrų Taryba nutarė skirti 15000 rublių kultūros vertybių iš Rusijos pargabenimui finansuoti, o „atgabenimu gi daiktų iš Rusijos pasirūpinti tada, kada pagerės tam sąlygos“.
Problemos sprendimą atitolino kovos dėl nepriklausomybės
Taigi, 1918 m. pabaigoje beatsikuriančios Lietuvos valstybės valdžios ir valdymo institucijos jau turėjo aiškiai suformuluotą požiūrį į Lietuvos kultūros vertybes, atsidūrusias užsienyje. Visos vertybės, išvežtos iš etnografinės Lietuvos teritorijos, nepriklausomai nuo jų išvežimo laiko, turėjo būti sugrąžintos Lietuvai. Pagrindinis dėmesys buvo sukoncentruotas į kultūros vertybes, atsidūrusias buvusioje Rusijos imperijoje: Lietuvos Metriką, senojo Vilniaus universiteto rinkinius, Peterburgo dvasinės akademijos biblioteką, Vilniaus senienų muziejaus eksponatus bei Pirmojo pasaulinio karo metu evakuotus Vilniaus senųjų aktų archyvo dokumentus, Vilniaus viešosios bibliotekos inkunabulus bei rankraščius, kitus archyvus ir bibliotekinius bei muziejinius rinkinius. Vertybių grąžinimu privalėjo rūpintis vykdomosios valdžios institucijos ir besiformuojanti diplomatinė tarnyba.
Tačiau 1918 m. pabaigoje susiklostę įvykiai buvo nepalankūs Lietuvos kultūros vertybių grąžinimo iš Rusijos klausimui spręsti. Gruodžio 31 d. besitraukianti Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos kariuomenė paliko Vilnių, o įkandin jos žygiavusi Sovietų Rusijos kariuomenė priartėjo prie Lietuvos sostinės. 1919 m. sausio 2 d. Lietuvos vyriausybė pasitraukė į Kauną. Sausio 5 d. vakare Raudonoji armija užėmė Vilnių ir valdžią mieste perdavė Vinco Kapsuko vadovaujamai bolševikinei vyriausybei, kurią pripažino Sovietų Rusija. Tarp į Vokietiją traukiančios Raudonosios armijos ir Kaune įsikūrusios Lietuvos vyriausybės suorganizuotos savanorių kariuomenės prasidėjo karo veiksmai. Vėl sugrįžti prie Lietuvos kultūros vertybių grąžinimo klausimo buvo galima tik 1920 m. gegužės 7 d. prasidėjus taikos deryboms su Sovietų Rusija.
