Transatlantizmas ir Lietuva
Vakarai jam nėra geopolitinė abstrakcija. Tai – euroatlantinė (transatlantinė) erdvė, strateginis JAV ir Europos Sąjungos bendradarbiavimas, paremtas principinėmis laisvojo pasaulio nuostatomis. Orientacija į ją atitinka išeivijoje plėtotos pasaulio laisvėje atsinaujinti gebančios lietuvybės idėją. Transatlantinė erdvė tampa šią idėją įgyvendinti perėmusios Lietuvos valstybės garantu. „Beveik nekyla abejonių“, – sako Prezidentas, – „kad Lietuva jau pasiekė lūžį savo istorijoje, kurį būtų galima palyginti tik su krikštu keturioliktame amžiuje“.
Transtantlantinės orientacijos keliu pasukusi šiuolaikinė Lietuva, V. Adamkaus nuomone, lygintina su krikštą priėmusia viduramžių Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.
Transtantlantinės orientacijos keliu pasukusi šiuolaikinė Lietuva, V. Adamkaus nuomone, lygintina su krikštą priėmusia viduramžių Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Civilizacinės priklausomybės ir geopolitinės orientacijos virsta geocivilizacine visuma. Geopolitika akivaizdžiai valdo istorinę vaizduotę ir argumentus.
Transatlantinė erdvė laiduoja ir dar vieną atviros lietuvybės idėjos aspektą – gebėjimą modernizuotis ir išvengti provincijos likimo. Vienas uždavinys buvo valstybės idėjos suburtiems „iš tarybinės liaudies“ ir „išeivijos“ virsti savarankiška Lietuvos piliečių tauta. Kitas – modernizuotis.
Pasak Prezidento, „pasaulis, į kurį jungiamės, yra ypatingai dinamiškas. Jis pats greitai keičiasi. Todėl turime suvokti: tolesnės struktūrinės permainos, spartus Lietuvos modernizavimas yra neišvengiamas. Jis būtinas, jei iš tiesų siekiame savo visuomenės ir valstybės stabilumo“.
Modernizacija reiškia proceso pirmenybę prieš nekintantį lietuvišką tapatumą. Modernizacija ir yra lietuviškasis identitetas. Tačiau kartu nelieka supratimo tos Lietuvos, kuri turi modernizuotis. Kas yra ta iš sovietinės liaudies ir išeivių valstybės idėja sulydyta Lietuvos piliečių tauta? Ar svarbi yra tik pati modernizacija?
V.Adamkaus nuomone, politiniam apsisprendimui siekti laisvos ir šiuolaikinės valstybės pažangos reikalingi išoriniai sąjungininkai ir mechanizmai – ES ir NATO, užtikrinantys išpažįstamų principų gyvybingumą ir tęstinumą. Tačiau, Prezidento nuomone, „įgyvendinta euro-atlantinė integracija neturi būti siaurai suvokiama vien kaip europinės gerovės ir vakarietiškų gyvenimo standartų atsiradimas mūsų kasdieniniame gyvenime“. V. Adamkus jaučia įtampą tarp modernizacijos proceso, objekto ir subjekto, bet tos įtampos prigimties paaiškinti negali. „Paradoksalu ir keista“, – stebisi jis, – „tačiau šiandien platesnės, pamatinės tapatybės Europos Sąjungos ir NATO erdvėje labiausiai trūksta“.
Prezidentui veikiau rūpi ne pamatinė Lietuvos, bet europinė ir euroatlantinė tapatybės, kurios labiausiai lemtų Lietuvos kultūrinį ir politinį identitetą.
Vertybiniu, tapatybiniu ir interesų bendrumu pasižymintį euroatlantizmą Prezidentas aiškina kaip istorinio vertybinių mainų proceso rezultatą. Jo žodžiais, „Europa davė pradžią šiuolaikinei Amerikos civilizacijai.
Iš Europos atkeliavusios vertybės Naujajame žemyne buvo naujai įprasmintos ir vėl sugrįžo į Europą – kaip Federalistų laiškai, Wilsono deklaracija, Marshallo planas, kaip Šiaurės Atlanto gynybos sutartis. Kaip šių šimtmečiais trukusių vertybinių mainų rezultatas – šiandien galime kalbėti apie bendriją, vienijamą tų pačių principų, tikslų ir interesų. Galime kalbėti apie euroatlantinę valstybių bendruomenę, įgyvendinančią rinkos ekonomiką, puoselėjančią žmogaus teises ir besiremiančia liberalios demokratijos, įstatymo viršenybės bei solidarumo principais“.
Prezidentas euroatlantinės erdvės sukūrimą racionalizuoja istorijos interpretacija, kuria pabrėžiamas JAV vaidmuo transatlantinei partnerystei.
Prezidentas euroatlantinės erdvės sukūrimą racionalizuoja istorijos interpretacija, kuria pabrėžiamas JAV vaidmuo transatlantinei partnerystei. Jo nedomina euroatlantinėje erdvėje egzistuojantys nuostatų apie rinkos ekonomiką, žmogaus teises, liberaliąją demokratiją, įstatymo viršenybę, solidarumą skirtumai. Pirmiausiai jį domina euroatlantinė erdvė kaip vertybinė trauka ir geopolitinė galia, kurioje vyrauja JAV. Tokiu būdu yra grindžiamas užsienio politikos kursas, kurį palaiko Prezidentas. Jis mano, kad šis kursas svarbus Lietuvai ir jos tapatybės formavimui.
Dalyvaudama istoriniame Europos – JAV civilizacinių mainų procese, Lietuva virsta integralia Vakarų civilizacijos dalimi. Kartu tai yra ir atviros lietuvybės idėjos apie civilizacinę lietuvybę atspindys. Net Lietuvos amerikonizacija gali būti aiškinama kaip atviros lietuvybės dalis. Lietuva tampa transnacionaliniu dariniu, pirmenybę teikiančiu daugiau kosmopolitiniams, o ne tautiniams veiksniams.
Kalbėdamas apie užsienio politiką, V.Adamkus pabrėžia: „Jungtinės Valstijos yra ir išliks įtakingiausia pasaulio valstybė. Ji siekia ginti bendrus demokratinio pasaulio interesus: taiką ir stabilumą, žmogaus teises, demokratijos principus bei rinkos ekonomikos plėtrą. Esu tikras: Lietuvos tikslai – tie patys. Todėl dialogas su Vašingtonu mums esmingai svarbus“.
Lietuvos užsienio politikos kursą kreipia nacionaliniai interesai ir jų įgyvendinimo tarptautinė aplinka, kurioje dominuoja JAV. Prezidento nuomone, Lietuvos ir JAV interesai objektyviai sutampa, todėl objektyviai linkstama į pasaulio traukos lauką, kuriamą su Amerikos pagalba. Ši sutapimą V.Adamkus vadina istoriniu, sudarančiu „galimybę Vidurio ir Rytų Europos tautoms sugrįžti į laisvę ir demokratiją išpažįstančių valstybių bendriją, iš kurios jos kadaise buvo išplėštos“.
Istoriškai grįsdamas orientaciją į JAV ir transatlantinę erdvę, Prezidentas nelinksta daug dėmesio skirti svarstymams apie apibrėžto regiono demokratijos būklę „kadaise“, o iš esmės iki Antrojo pasaulinio karo. Jis apsiriboja pastaba apie tai, kad, „žvelgiant iš šių laikų aukštumų, be abejo, A.Smetonos valdymas neatitinka demokratijos sampratos, bet anuomet ir aplinkinėse šalyse niekur jo nebuvo – daug kur valdė gerokai autokratiškesni režimai nei Lietuvoje, plito net ir totalitarizmas“.
Prezidentui svarbu akcentuoti dabartinės galimybės Lietuvai integruotis į Vakarus ir transatlantinę erdvę istoriškumą kaip atsiribojimą nuo nedemokratinės erdvės.
Su tarpukario Lietuva jį sieja savitas, labai personifikuotas laiko santykis. V.Adamkus prisimena, kokį tarpukario Lietuvos įvaizdį jis išsivežė traukdamasis į Vakarus: „Augau aš, tuo metu mano akyse augo ir Lietuva. Mačiau jos pažangą, gerėjančius miestus, kylančius modernius pastatus. buvau auklėjamas nuoširdaus patriotizmo, tėvynės meilės dvasia – ir gimnazijoje, ir šeimoje. Kartu jautėsi, kaip pamažu mūsų skurdi šalis atsitiesia, gausėja išsilavinusių žmonių, gyvenimas gerėja“.
Prezidentui tarpukario nepriklausoma Lietuva – jo asmeninės lietuvybės pagrindas. Čia jis žavėjosi literatūriniu Lietuvos istorijos romantizmu ir Vinco Pietario „Algimantu“, laikė patriotizmo pamokas
Prezidentui tarpukario nepriklausoma Lietuva – jo asmeninės lietuvybės pagrindas. Čia jis žavėjosi literatūriniu Lietuvos istorijos romantizmu ir Vinco Pietario „Algimantu“, laikė patriotizmo pamokas (nuo išdaužtų langų vokiečių Žaliakalnyje gyvenamam bendrabutyje Hitleriui užgrobus Klaipėdą, Lietuvos himno giedojimu 1940 m. rugsėjo 1-ąją sovietų okupacijos pradžioje, ginkluotu pasipriešinimu sovietams 1944 m.), matė Kauno modernėjimą ir virtimą „kone mažuoju Paryžiumi“, pagaliau priklausė tuometinės politinės klasės aplinkai (krikštatėvis Augustinas Voldemaras).
V.Adamkus į tarpukario Lietuvą žvelgia pro pažangos, o ne valstybės sandaros akinius. Pasaulio politikų tarpe jis mato A.Smetoną ir A.Voldemarą. Jam svarbus virsmas iš Rusijos provincijos civilizuota, modernia Lietuvos valstybe, iš kurios „ir dabar galime mokytis idealizmo, tikėjimo savo valstybe ir jos ateitimi, o svarbiausia – pilietinio pasišventimo“.
Jis randa pateisinimų A.Smetonos režimui. „Taip, aš radau ir pateisinimų Smetonos režimui, – prisipažįsta V.Adamkus. – Lietuva kūrėsi apsupta tuo metu autokratinių režimų, Europoje tokioje būsenoje pasirinkimo nebuvo ir aš negaliu kaltinti smetoniško režimo. Gal jis tuo metu ir buvo reikalingas, nes visiška demokratija gal tuo metu būtų padariusi dar didesnių nuostolių, gal mes turėtume bolševikinę santvarką. Iš dalies tai buvo natūralu, kad Lietuva laikėsi tokios santvarkos“.
Panašius į V.Adamkaus svarstymus galime aptikti ir kitų atviros lietuvybės idėjos šalininkų tekstuose. „O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona?“, – klausė Algirdas Julius Greimas. – Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai savo pastovumu galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę“. Atviros lietuvybės idėja mėgina apeiti konfliktiškus praeities vertinimus. Ji hėgeliška pačia savo prigimtimi. Judama link vis didesnės Lietuvos istorijos pažangos, nekreipiant dėmesio į labiau ginčytinus Lietuvos sociopolitinės istorijos faktus. Todėl ir nelinkstama demonizuoti A.Smetonos politinio režimo.
Tam yra ir politinių motyvų. Jos sietinos su „Santaros-Šviesos“ susikūrimu, kuriame dalyvavo ir buvusieji tautininkų ir liaudininkų atstovai. Ši aplinkybė atspindėjo tarpukario Lietuvos politinę valdymo sistemą, kurioje liaudininkų atšakos gana artimai bendradarbiavo su tautininkais.
Pasak V. Adamkaus, egzilyje buvo pripažintos kai kurios tarpukario Lietuvoje padarytos klaidos, vyko svarstymai, o kas būtų buvę, jei Lietuvos politinė santvarka būtų vysčiusi kita kryptimi ir kokia ji turėtų būti ateityje.
Pasak V. Adamkaus, egzilyje buvo pripažintos kai kurios tarpukario Lietuvoje padarytos klaidos, vyko svarstymai, o kas būtų buvę, jei Lietuvos politinė santvarka būtų vysčiusi kita kryptimi ir kokia ji turėtų būti ateityje. Svarstymus veikė ir iš Lietuvos „atsivežta“ politinė motyvacija, ir amerikietiškosios politinės kultūros aplinka. Pagrindiniu tikslu keliant siekį išlaikyti ir puoselėti lietuviškumą ir patriotizmą, buvo apsisprendžiama „stoti demokratijos ir laisvo apsisprendimo, o ne siauro ideologinio, varžtų sukaustytos organizacijos arba galvosenos ribojimo eilėse“.
Iš esmės primindamas „Santaros-Šviesos“ ir egzilinio lietuviškojo liberalizmo genezę, Prezidentas pripažįsta jos tautininkiškai – liaudininkiškas ištakas. Labiau akcentuodamas liaudininkiškumą, jis sako „tai – pagrindas, kuriuo vystėsi išeiviškas liberalizmas ir jis man yra suidealizuotas, ir tai buvo mano pagrindas. Aš šiandieną save skaitau lietuvišku liberalu, bet ne Lietuvos dabartiniu liberalu“. Egzilio lietuviškasis liberalizmas pasisakė ir už demokratiją, ir už valstybės restituciją. A.Smetona išliko svarbiu prarastos valstybės simboliu. Tuo tarpu dabartiniai liberalai pirmenybę teikia ne tiek valstybei, kiek individui.
V.Adamkus tarpukario Lietuvos istorijoje mato ir kitą jam svarbų istorinį simbolį – transatlantinį ryšį. Prezidento žodžiais, „Amerika visais laikais, ir dabar, buvo išskirtinis traukos centras. Lietuviai ten keliaudavo ir grįždavo, parveždami naujas idėjas, privačios iniciatyvos patirtį, laisvės ir noro gyventi laisvai, troškimą. Grįžę su sukauptu, sunkiai uždirbtu kapitalu kėlė savo ūkį ir verslą. Žymiausiu paminklu šiai transatlantinei draugystei tapo S.Dariaus ir S.Girėno kelionė į Lietuvą. „Lituanica“, atvėrusi kelius oro paštui, įrodė, kad Amerika nėra taip toli nuo Europos, kad turint net ir menkas priemones, įmanomas nuolatinis susisiekimas su Lietuva, nuolatinis transatlantinis ryšys“.
Prieveiksmis „dabar“ rodo Prezidento norą reemigracijos istorijos pavyzdžiais aktualizuoti transatlantinį ryšį. Kartu taip akcentuojamas ir V.Adamkaus asmeninės emigranto patirties ir iš jos plaukiančių naujų idėjų pritaikymo Lietuvai pavyzdys.
Prezidentą žavi jo siektos strateginės sąsajos su JAV atvejis. Pasak V.Adamkaus, „kai kurie mano kolegos sako, kad Lietuva yra viena labiausiai proamerikietiškų valstybių Europoje. Aš tai priimu kaip komplimentą ir įrodymą, kad mūsų bendros vertybės veda bendros vizijos keliu, grįstu stipriais transatlantiniais ryšiais. Būdami ES naujokai, mes esame vieni labiausiai norinčių, kalbant be užuolankų, išlaikyti amerikiečius Europoje“.
kai kurie mano kolegos sako, kad Lietuva yra viena labiausiai proamerikietiškų valstybių Europoje. Aš tai priimu kaip komplimentą ir įrodymą, kad mūsų bendros vertybės veda bendros vizijos keliu, grįstu stipriais transatlantiniais ryšiais.
Kalbėdamas apie euro-atlantizmą, Prezidentas jaučia didesnes simpatijas atlantizmui. Jis nori matyti atlantinę Europą. Vakarai V. Adamkui pirmiausia – Amerika, o ne Europa. Lietuva taip suvokiama kaip atlantinės Europos dalis.
V.Adamkus prisipažįsta, jog jį „sužavėjo Prezidento G.W. Busho siūlymas, kad NATO apimtų visas jaunas demokratines valstybes nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Galbūt ne vienam Jūsų yra žinoma, kad kadaise Lietuvos ir Lenkijos sąjunga rėmėsi ta pačia vizija. Ir dabar, atvykę į Prezidentūrą Vilniuje, fojė išvystumėte paveikslą, vaizduojantį didįjį Lietuvos kunigaikštį Vytautą prie Juodosios jūros. Žinoma, tai buvo XV amžiuje, tačiau kartais juokaujama, kad tai – Baltijos bataliono bei bendro Lietuvos ir Lenkijos bataliono LITPOLBAT ištakos. Esu labai laimingas, kad Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas dabar atgyja naujomis, šiuolaikinėmis formomis“.
Prezidentas akcentuoja transatlantizmo poveikį Lietuvai grįžtant prie istorinės geopolitinės gravitacijos Lenkijos link. Jo nuomone, išorinė, JAV skleidžiama struktūrinė atlantizmo įtaka sukuria prielaidas Lietuvos atvirumui. „Nedidelio krašto atsivėrimas pasaulio įtakoms neišvengiamai sudėtingas ir skausmingas, – teigia V.Adamkus. – Tačiau jau šiandien turime gerų Lietuvos atvirumo patirčių. Strateginė partnerystė su Lenkija, kuriai taip pat netrūko skeptikų, tapo vienu svarbiausių praėjusio dešimtmečio Lietuvos diplomatijos pasiekimų“.
Kalbėdamas apie skeptikus santykiuose su Lenkija, Prezidentas prisimena, kad skausmą dėl Vilniaus praradimo tarpukario ir stereotipus santykių su Lenkija vertinimuose jis įveikė būdamas emigracijoje JAV. „Tas atitolus už Lietuvos ribų įtakos nedarė“, – sako V.Adamkus. Atviros lietuvybės idėja padeda įveikti praeities stereotipus. Transatlantizmas padeda įgyvendinti atviros lietuvybės idėją. Prezidentas yra transistorizmo šalininkas. Jis kalba apie istoriją, ieškodamas to, kas peržengia istoriją.
Atlantinė Europa, transatlantizmas atveria galimybes naujam Lietuvos geopolitiniam vaidmeniui ir funkcijoms. „Mūsų bendras „Lituanicos“ vertas transatlantinis žygis, – sako amerikiečiams V.Adamkus. – Turi būti pilnas ryžto plėsti demokratijos ir laisvės erdvę, kad ji apimtų visą Rytų Europą ir Pietų Kaukazą. Mūsų žygis turi būti pasiaukojantis ir kupinas noro paskatinti pokyčius Baltarusijoje. Mes turime būti tvirti, kurdami konstruktyvų, abipuse pagarba ir bendromis vertybėmis grįstą bendradarbiavimą su Rusija“.
Atrasdamas bendras vertybes su Rusija, Prezidentas iš esmės pripažįsta, kad euroatlantinių vertybių plėtrai nėra civilizacinių ribų. „Neabejotina“, – įsitikinęs V.Adamkus. – Kad vietos šioje erdvėje yra ir Rusijai, žinoma, jei jo pati to pageidaus“.
Prezidentas palieka erdvę civilizaciniam dialogui, apeliuodamas į Lietuvos istorines kultūrų ir civilizacijų dialogo tradicijas. Rusijai keliama tik viena sąlyga. Tiesa, nebe išlygų. V. Adamkus vardan savitarpio supratimo ir demokratijos ragina ją kuo greičiau įvertinti sovietinę praeitį ir nutraukti su ta praeitimi visus ryšius. Kartu jis pripažįsta, kad „tai nėra išankstinė sąlyga tolesniam bendradarbiavimui“.
Prezidentas palieka erdvę civilizaciniam dialogui, apeliuodamas į Lietuvos istorines kultūrų ir civilizacijų dialogo tradicijas. Rusijai keliama tik viena sąlyga. Tiesa, nebe išlygų. V. Adamkus vardan savitarpio supratimo ir demokratijos ragina ją kuo greičiau įvertinti sovietinę praeitį ir nutraukti su ta praeitimi visus ryšius.
Toks Rusijos santykio su sovietine praeitimi veiksnio interpretavimas leido Prezidentui politiškai ir diplomatiškai manevruoti: priimti tarptautinį Šventojo apaštalo Andrejaus ordiną iš nepolitinės visuomeninės organizacijos „Rusijos tautinės šlovės centras“, bet nevykti į Maskvą 2005 m. gegužės 9-osios iškilmes.
Demokratijos ir laisvės plėtrą į ne euro-atlantinės orientacijos valstybes V.Adamkus suvokia kaip Lietuvos civilizacinę funkciją. Jis kalba apie šalies diplomatijos uždavinį atgaivinti Lietuvos kultūros paveldą Rytų Europoje ir įtvirtinti Lietuvą kaip istorinį regiono kultūros centrą. V. Adamkaus žodžiais, „mes turime garsią istoriją, regione iki pat Juodosios jūros, kur iki šiol aidi Lietuvos vardas. Per šį ir panašų bendradarbiavimą mes ne tik skleisime savo kultūrą užsienyje, bet ir stiprinsime demokratijos sklaidą tokiose valstybėse kaip Baltarusija.
Šiandieniame pasaulyje negalime atsitverti nuo savo kaimynų. Globalizuotas pasaulis ir glaudžiai susipynę tautų ir žmonių santykiai sukuria naują realybę, kurioje valstybės gerovė dar labiau priklauso nuo užsienio politikos, o užsienio politika – nuo bendrų pasaulinių tendencijų“.
Vartojama regioninės valstybės sąvoka rodo norą peržengti tautinę Lietuvą. Regioninė užsienio politika – tai vizionieriškos užsienio politikos variantas. Tačiau problemą kelia aplinkybė, jog į regioninės galios statusą negali pretenduoti silpnos valstybės, t.y. valstybės su nestabiliomis vidaus sociopolitinėmis struktūromis, keliančiomis įtampas. Valstybė galia paprastai pasireiškia gebėjimu valdyti įtampą. Susidaro įspūdis, jog V. Adamkus su vizionieriškos užsienio politikos pagalba mėgina apeiti vidines Lietuvos valstybės problemas.
Prezidentas nepatikslina apie kokią „naują realybę“ jis kalba, tačiau nesunku numanyti, jog galvoje turima transatlantinės erdvės plėtra Rytų Europoje, o taip pat ir Lietuvos įtakos regione sklaida. „Manau, – tvirtina V.Adamkus. – Kad Lietuva gali ir turi tapti regiono traukos centru. Tai turėtų būti strateginis mūsų valstybės raidos orientyras. Tai ambicingas siekimas, bet tam mes turime visas istorines, geografines ir politines prielaidas“.
Užsienio politikos uždaviniai remiami istorine idėja – bendru regioniniu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu. V.Adamkaus nuomone, transatlantinis ryšis leidžia Lietuvai susieti tarptautinę politiką su užsienio politikos uždaviniais irlietuviškos kultūros sklaidos poreikiais. Juose galime įžvelgti JAV gimusios atviros lietuvybės idėjoje glūdinčius civilizacinių mainų ir emancipacijos siekius. Per užsienio politiką formuojamas ir Lietuvos nacionalinis tapatumas. Tiesa, Prezidentas akcentuoja ne tiek LDK pilietines tradicijas, kiek formalią LDK erdvinę plėtrą, susietą su Lietuvos vardo skambėjimu regione. „Galima sakyti, – pabrėžia V. Adamkus. – Taip tęsiama mūsų istorinė misija: būti šalimi, jungiančia turtingas tos pačios civilizacijos Rytų ir Vakarų kultūras, kurių įvairovė ir vienovė yra didelis mūsų turtas“.
Ragindamas Lietuvos ateitį „projektuoti Europos dvasios ir ūkio erdvėje“, V. Adamkus pabrėžia, kad „jokiu būdu negalime toleruoti antisemitizmo, neapykantos kitų kultūrų ir kitokio mąstymo žmonėms“. Tai – daugiau išeivijoje išmoktos atviros lietuvybės ir gyvenimo JAV pamokos. Jis prisipažįsta, kad holokausto dramos mastą suvokė gyvendamas JAV.
„Reikia išaugti demokratinėje aplinkoje. Pusę šimtmečio gyvenau amerikietiškos laisvės sąlygomis, ir demokratijos principai man tapo tokie pat savaime suprantami ir natūralūs kaip kvėpavimas oru“.
JAV – V.Adamkaus biografijos dalis. Į klausimą, ar laikąs JAV antrąja savo tėvyne, jis atsako: „Mano galva, toks jausmas yra natūralus, nes daugiau kaip du trečdalius gyvenimo gyvenau toje šalyje. Ten subrendau, gavau išsilavinimą, įgijau gyvenimo patirties. Tačiau niekada nebuvau atitrūkęs nuo savo dvasinės tėvynės, kuri visada buvo tik viena – Lietuva“.
V.Adamkus fiksuoja biografinį išeivystės faktą ir to fakto pagimdytą dvigubą tapatybinę priklausomybę. Prezidentui patriotizmas Lietuvai, pagarba jai ir gilus prisirišimas prie jos kultūros, ir lojalumas Amerikai neprieštarauja vienas kitam, o papildo vienas kitą. Jis lojalus dvejoms tėvynėms.
Kalbėdamas Notre Dame universitete JAV, Prezidentas pareiškė: „Mano patirtis čia padėjo suprasti, kad vienu metu galima būti ir savo nelaimingos, iš politinio pasaulio žemėlapio išbrauktos šalies patriotu, ir ištikimu šaliai, priėmusiai tave ir suteikusiai prieglobstį nuo nežinomybės ir nesaugumo, kurį jaučia palikusieji tėvynę“.
Atkreipia dėmesį toje pačioje kalboje nuskambėjusi V. Adamkaus mintis apie tai, kad Lietuva turi kelis kultūrinės ir civilizacinės tapatybės sluoksnius. „Pavėluotai prisijungusi prie krikščioniško ir modernaus pasaulio“, – konstatuoja Prezidentas, – „turinti kelis kultūrinės ir civilizacinės tapatybės sluoksnius, Lietuva, atrodo, pagaliau eina integracijos į Vakarų prekybos ir saugumo sistemą keliu“.
Šią mintį galima suprasti keleriopai: ir kaip objektyvią istorinę bei politinę Lietuvos realiją, ir kaip Prezidento subjektyvios patirties, įgytos Amerikoje, atspindį. Istorijos motyvas apie skirtingus kultūrinės ir civilizacinės Lietuvos tapatybės sluoksnius panaudojamas atviros Lietuvos valstybės idėjai pagrįsti.
Lietuvoje jau nuo seno reiškiasi dvi skirtingos civilizacinės orientacijos – į Vakarus ir į Rytus. „Dalis tautos yra nuotrupos tos santvarkos okupacinės, – pažymi V.Adamkus. – Kuri niveliavo visas vakarietiškas vertybes ir išaugino individus arba asmenybes, kuriems nerūpėjo vertybių skalė“.
Prezidento nuomone, integracija į Vakarus šią Rytų orientacijai palankų visuomeninį resursą neutralizuoja ir gali pasitarnauti konstruktyviai Lietuvos visuomenės konsolidacijai. „Daugiau nei pusę šimtmečio atplėšta ir izoliuota nuo laisvų tautų šeimos, Lietuva pagaliau grįžo ten, kur šimtmečius buvo jos vieta – į Vakarų pasaulį, bendrų vertybių erdvę. Lietuva jautriai suvokia politinį ir kultūrinį pliuralizmą, nes kažkada buvo įvairių etninių grupių, religijų ir kultūrų šalis“.
V.Adamkus tiki, kad išorinis veiksnys ir prioritetų Vakarams spartinimas atgaivino ir sustiprino Lietuvai istoriškai būdingą kultūrinę ir politinę toleranciją. Tolerancijos sklaidoje jis mato ir savo kaip pirmojo Baltijos šalyse išrinkto emigranto iš demokratinės Amerikos vaidmenį.
V.Adamkus tiki, kad išorinis veiksnys ir prioritetų Vakarams spartinimas atgaivino ir sustiprino Lietuvai istoriškai būdingą kultūrinę ir politinę toleranciją. Tolerancijos sklaidoje jis mato ir savo kaip pirmojo Baltijos šalyse išrinkto emigranto iš demokratinės Amerikos vaidmenį.
Prezidento nuomone, „pati patraukliausia JAV, kaip valstybės, savybė – visa apimantis demokratijos principas, laisvo piliečio ir laisvos minties raiška. Šios savybės yra neatsiejama kiekvieno amerikiečio mentaliteto dalis. Norėčiau, kad šie principai įsitvirtintų visame pasaulyje. Be to amerikiečiams yra būdingas natūralus pakantumo jausmas. Didžiuojuosi, kad regis, sugebėjau jį perimti. Siekiu šiuo bruožu „apkrėsti“ ir kitus“.
V.Adamkus kalba apie Amerikoje įsisavintų politinių idėjų bei praktikos perkėlimą ir jų implantavimą Lietuvoje. Tai – atviros lietuvybės idėjos atspindys. Atviroji lietuvybė jam leidžia patogiai jaustis dviejose tėvynėse. V.Kavolis ragino tam tikrais atžvilgiais surasti bendrumų su amerikietiškąją kultūra, o V.Adamkus – su amerikietiškąja politine demokratija.
V.Adamkus dabartinės Lietuvos politikos įvykiuose nuolatos ieško paralelių su JAV politikos istorijos atvejais. Burdamas savo patarėjų komandą jis stengiasi išvengti klaidų, kurias darė JAV prezidentai Jį glumina R.Pakso prezidentūroje vykusių ceremonijų iškilmingumas, kurias mėgo ir apkaltos sulaukęs JAV prezidentas R.Nixonas. Jis stebisi nepagarbiomis Lietuvos politikų reakcijomis prezidentinių metinių pranešimų metu, lygindamas jas su pagarba, kurią rodydavo net aršiausi oponentai JAV prezidentams, skaitantiems metinius pranešimus Kongrese.
Amerikos politikos pagrindu vertindamas lietuviškąją, Prezidentas mato savo pareigą kelti politinę kultūrą Lietuvoje. Jis savąją emigranto patirtį bando pritaikyti Lietuvai.
Moralinio saugumo idėja
Kartu tai yra ir vertybinių mainų su amerikiečiais forma, kurioje turėtų dalyvauti ne tik Prezidentas, bet ir Lietuva. „Esame daug skolingi amerikiečiams, – pabrėžia V.Adamkus. – Kurie niekada nepripažino Blogio imperijos okupuotos Lietuvos ir vieni pirmųjų ištiesė pagalbos ranką atkuriant Antrojo pasaulinio karo metu sunaikintą nepriklausomybę. Jungtinės Valstijos palaikė mūsų tikėjimą laisve ir demokratija per Amerikos balso ir Laisvosios Europos radijo transliacijas tuo metu, kai mums to labiausiai reikėjo“.
V.Adamkus tai supranta kaip tam tikrą, gražintiną lietuvių tautos skolą JAV. Jis tiesiogiai nesako, kad po Antrojo pasaulinio karo ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje vyko turint vilties sulaukti JAV pagalbos. Prezidentas akcentuoja antisovietinio pasipriešinimo ir kovos už laisvę sąsajas su euroatlantinėmis vertybėmis.
Jo žodžiais, „kai 1949 metais susikūrė NATO, Lietuvos kovotojai už laisvę, išreikšdami visuomenės valią, priėmė deklaraciją, kurioje pasižadėjo kurti laisvą ir demokratinę Lietuvą bei ginti Šiaurės Atlanto sutartyje įtvirtintas euroatlantines vertybes. Šiandien ši deklaracija yra Lietuvos teisinės sistemos dalis“. Deklaracija, įtvirtinta kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingas teisės aktas, gali būti vertintina kaip skolos grąžinimas partizanams, kovojusiems ne tik už Lietuvą, bet ir Vakarus bei JAV.
V.Adamkaus samprotavimuose apie istoriją ir politiką nuolatos sugrįžta pokario partizanų motyvas. Pokario Lietuvos partizanų kova Prezidentui yra universalus moralinis idealas, susietas ir su jo asmenine kovos prieš sovietus patirtimi. „Neginčijamai aišku viena, – pabrėžia V. Adamkus. – XX amžiaus viduryje Lietuvos partizanai buvo moralesni ir teisingesni, sąžiningesni ir vertesni pagarbos už tuomet pasaulį naujomis įtakos sferomis dalijusius didesnių valstybių vadovus. Nes jie gynė savąjį tikėjimą, puoselėjo teisingumą ir viltį“.
Prezidentui pokario partizanai yra cikliškos Lietuvos istorijos kaip vis atsinaujinančios kovos už laisvę ir valstybę atspindys (nuo Mindaugo Lietuvos iki devynioliktojo amžiaus sukilėlių, dvidešimtojo amžiaus savanorių ir partizanų, Sausio 13-osios gynėjų), apibendrinantis, transistorinis vardas. Kartu – tai veiksnys, turintis formuoti istorinę atmintį ir patriotizmą.
Istorinė atmintis ir patriotizmas V. Adamkui yra Lietuvos nacionalinio saugumo elementas, kurį jis vadina moraliniu saugumu. „Pastaruoju metu istorinė atmintis tampa ypatingos svarbos politikos ir politinių kovų objektu, – teigia Prezidentas. – Mes matome aktyvias kai kurių valstybių pastangas pateikti savaip Europos, taigi ir Lietuvos, – ypač jos okupacijos faktą. Neretai istorijos vertinimai pakeičiami organizuota propagandine sistema, menkinant kai kurių tautų valstybingumo pagrįstumą, stiprinant sovietinės sąmonės reliktus. Tik tvirtai remdamiesi nacionaline tapatybe ir patriotizmu dvidešimtojo amžiaus pasaulyje pajėgsime išlikti savimi, išsaugoti istorinę atmintį, o kartu būti tolerantiški ir atviri naujovėms“.
Nacionalinės tapatybės ir patriotizmo puoselėjimas istorijos pagalba V.Adamkui neatsiejami nuo tolerancijos skatinimo ir atvirumo naujovėms. Prezidento nuomone, nuo istorikų pastangų labai priklauso visuomenės identifikavimasis su tautiškumo, pilietiškumo ir valstybiškumo vertybėmis. Jis ragina istorikus, kad „vis intensyvėjančios globalizacijos, sparčiai keičiančios žmonių mentalitetą, procese būtina įžvelgti visiems bendrų universalių ir tautinių, modernių ir tradicinių vertybių“.
V.Adamkus nesako, kaip istorikų darbuose turi koreliuoti universalumas ir tautiškumas. Tačiau jis neslepia neapsitenkinimo pokario istorijos laikotarpio pateikimu ir ypač patriotizmo stoka istorijos vadovėliuose.
„Kai kurie vadovėliai – padrikų žinių kratinys, – piktinasi V.Adamkus. – Šalia Jono Basanavičiaus gali aptikti Leonido Brežnevo pavardę, užsimenant apie Steponą Kairį, kažkodėl prisimintas ir Michailas Gorbačiovas.
„Kai kurie vadovėliai – padrikų žinių kratinys, – piktinasi V.Adamkus. – Šalia Jono Basanavičiaus gali aptikti Leonido Brežnevo pavardę, užsimenant apie Steponą Kairį, kažkodėl prisimintas ir Michailas Gorbačiovas. Pagalvojau, kad jei man būtų tekę mokytis iš tokių vadovėlių, vargu ar gimnazija būtų įkvėpusi mane atsidėti lietuvybei“.
Istorijos dėstymą mokyklose Prezidentas sieja su jo reformavimu, paremtu patriotizmo ugdymu. Patriotizmas jam yra moralinė kategorija – moralinis idealas. V. Adamkaus nuomone, „patriotizmas turi būti ne abstrakti sąvoka, o iškiliausi tautos praeities ir dabarties faktai, išsakomi ir komentuojami jaunuomenei suprantama kalba“. Kaip ir ar aiškinti ir interpretuoti jaunimui ne iškilius Lietuvos istorijos faktus, jis nutyli. V.Adamkui pačiam nėra lengva derinti patriotizmą ir istorijos tiesą.
Prezidentas su kartėliu prisimena, kad jo raginimai nepamiršti karo aukų, bet kartu susitaikyti su buvusiais priešais susilaukė boikoto ir kritikos. Dešinieji ignoravo 2005 m. gegužės 8 d. surengtą minėjimą karo aukoms pagerbti. V.Adamkus buvo priverstas aiškintis dėl Vidaus reikalų ministro Marijono Misiukonio apdovanojimo: „Vidaus reikalų ministras prisiekė nepriklausomai Lietuvai ir ištikimai ją gynė. Todėl šio savo sprendimo nelaikau klaida. Nors man pačiam jis ir nebuvo lengvas. Aš niekada neužmiršiu miškuose išžudytų savo jaunystės draugų, ištremtų artimųjų. Niekada nepateisinsiu sovietų nusikaltimų. Man visada buvo ir liks šventas Lietuvos partizanų atminimas. Niekas negali ištrinti ribos tarp gėrio ir blogio, tarp pasipriešinimo ir kolaboravimo. To niekada nedarysime. Bet manau, kad atkurtoji Lietuvos valstybė turi duoti žmogui galimybę atsitiesti“.
Prezidento istorijos politikos samprata ir ją lydintys veiksmai sukeldavo įtampas visuomenėje. Egzilinė atvirosios lietuvybės idėja susidurdavo su posovietinės Lietuvos realybės.
V.Adamkus gana pesimistiškai kalba apie pokomunistinės Lietuvos visuomenės būklę, įžvelgdamas politinį susvetimėjimą, pasigesdamas politinės brandos, solidarumo, pilietiškumo ir dvasingumo. „Istorija moko“, – primena Prezidentas, – „kad laisvė – tai ne tik ir ne tiek valstybės teisinis statusas, o visų pirma – jos piliečių dvasinė būsena“.
Prezidentas pats ieško ir kitus ragina ieškoti dvasinės atspirties. Dar vieni jo istorijos veikėjai – Katalikų bažnyčios dvasininkai. Krikščionybė, Katalikų bažnyčia V. Adamkui yra neatskiriama Lietuvos istorijos ir gyvenimo dalis.
Prezidentui katalikybė – universalistinis veiksnys. Jis yra tolygus kovai už laisvę. Išgirdęs žinią apie popiežiaus Jono Pauliaus II mirtį, jis fiksuoja: „Pasaulis neteko žmogaus, kuris visu savo gyvenimu liudijo Tiesą, Artimo meilę, Taurumą ir skleidė žmonijai Evangelijos šviesą. Jono Pauliaus II asmenybė buvo didžiulė malonė Lietuvai. Mūsų šaliai jis rodė išskirtinį dėmesį, ne kartą pasauliui priminė mūsų tautos laisvę“.
Krikščioniškos vertybės V. Adamkui padeda ieškoti sąsajų tarp universalizmo ir lietuviško tapatumo. Po mirties apdovanodamas arkivyskupą Mečislovą Reinį, V. Adamkus pabrėžė, kad tokiu aktu „pagerbsime Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių gynėją, pasipriešinimo sovietiniam režimui dalyvį arkivyskupą Mečislovą Reinį. Šis Dievo tarnas tvirtai laikėsi prisiimtų ganytojo pareigų ir iki pat mirties Vladimiro kalėjime drąsiai stovėjo tikėjimo, žmogiškumo ir krikščioniškos pagarbos bei meilės sargyboje“.
Prezidentas reiškė viltį, kad pradėtas arkivyskupo kanonizacijos procesas dar labiau sutvirtins bei sustiprins Lietuvos žmonių dvasią ir tikėjimą Laisvės kelyje. Laisvės ir tikėjimo akcentai turėjo susieti dabartį su praeitimi, o taip pat stiprinti aliuziją į pokario pasipriešinime tikėjimu vienijimus Bažnyčią ir partizanus.
V.Adamkus panašiai kaip Algirdas Brazauskas mano, kad demokratija yra neįsivaizduojama be religijos. Prisimindamas monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, V. Adamkus dienoraštyje užrašo: „Skaitydamas apie monsinjoro gyvenimą, ieškojau dvasinės atspirties. Tai vienas tauriausių, dvasingiausių žmonių, kuriuos sutikau per gyvenimą. Kaip stinga tokių asmenybių! Jei jų būtų greta manęs, drauge daug lengviau rastume teisingiausius sprendimus“.
Užrašą galime suprasti ne tik kaip asmeninę nostalgiją dvasinės pusiausvyros ieškojimams, bet ir kaip bendrą įsitikinimą, kad formali demokratija turi būti grindžiama krikščioniškomis vertybėmis.
Prezidentas neabejoja, kad universalios krikščioniškos vertybės yra sudėtinė lietuvių tapatumo dalis. Todėl jis negali paslėpti nuostabos, jog Lietuvos politinio elito dalis šią aplinkybę ignoruoja. „Dešimtą vakaro su Alma nuvykome į Arkikatedrą į mišias, – prisimena V. Adamkus 2000-ųjų Kūčias. – „Atnašavo arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis. Bažnyčia – sausakimša, žmonės vos telpa, tik priekiniai, valdžios žmonėms laikomi suolai tušti. O šiandien nepasirodė nei premjeras Rolandas Paksas, nei Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Negi jų kartos politikai visiškai abejingi mūsų krašto katalikiškoms tradicijoms ir nenori parodyti joms pagarbą bent Kūčių vakarą pasimelsdami drauge su visa Lietuva?“.
Prezidentas sąmoningai akcentuoja kontrastą tarp žmonių sausakimšos Arkikatedros ir tuščių elito suolų joje. Kontrastas pabrėžia elito atotrūkį nuo masių.
Prezidentas sąmoningai akcentuoja kontrastą tarp žmonių sausakimšos Arkikatedros ir tuščių elito suolų joje. Kontrastas pabrėžia elito atotrūkį nuo masių. V.Adamkaus nuostaba dėl dalies Lietuvos politinio elito santykio su katalikiškomis krašto tradicijomis iš dalies paaiškintų dar vieną Prezidento tezę. O ji skelbia, kad ”tautiškumo idėja valstybės lygiu nėra aiškiai suformuluota“. Šią tezę galime vertinti ir kaip atviros lietuvybės idėjos šalininko pripažinimą apie dabartinės Lietuvos valstybės idėjos neaiškumą ir neužbaigtumą.
Vis dėl to V.Adamkus nori likti optimistu egzilyje drauge su bendraminčiais puoselėtos idėjos atžvilgiu. Prezidento žodžiais, šios idėjos politinę prasmę taikliausiai yra apibūdinęs V.Kavolis: „Mes užsiangažuojame švelnių rankų politikai žmogiškosios sielos atžvilgiu ir tos politikos įgyvendinimui bendruomenėje. Kaip tiktai šis noras užsitikrinti savo vidinio pasaulio prasmingumą humanistą verčia būti ir efektyviu politiku, nes kitaip jis bus sutriuškintas efektyvių politikų, kurie nėra humanistai. Pasaulyje, kurio tikrovę vis dar definuoja totalitarizmo vaiduoklis, net ir Hamletas turi teisę būti vien Hamletu tiktai Ofelijai...“. V.Adamkus tiki atviros lietuvybės idėja kaip nesenstančia siekiamybe.
