Pagrindinį pasikeitimą (fikcinė Lietuvos SSR tapo nepriklausoma Lietuvos Respublika) sekė galybė kitų politinės santvarkos, ekonomikos taisyklių, kultūros ir socialinio gyvenimo permainų. Vienas iš tokių pokyčių (į)vyko su rašytojų socialiniu statusu: dėl ypatingos jų padėties sovietinėje sistemoje ir tos padėties dinamikos vėlesniais (lūžio ir pirmaisiais nepriklausomybės) metais rašytojų socialinis statusas yra itin simptomiškas vykusio kismo pavyzdys.
Lietuvos akademiniuose horizontuose rašytojų socialinio statuso klausimą analizuojančiuose ar bent užkabinančiuose tekstuose daugiausia dėmesio yra skirta sovietinio laikotarpio reiškiniams tirti. Labai dažnai tokių darbų pamatu tampa sovietmečio veikėjų elgesio modelių apibrėžimas1. Taip pat yra mėginimų konstatuoti rašytojų situaciją posovietiniais metais2.
Tačiau studijos, skirtos pereinamuoju laikotarpiu (į)vykusioms rašytojo padėties permainoms, nėra. Lūžio metų istorijos pažinimą ir supratimą sunkina to laiko painus nevienareikšmiškumas, taip pat tai, kad aiškinti(s) ir vertinti dažnai imasi jį pragyvenę, savaip patyrę ir jautriai į alternatyvias tiesas reaguojantys žmonės.
Nors pastangų konceptualizuoti Lietuvos lūžio metų chaotišką įvykių ir procesų aiškinimų kratinį daugėja (jų daugiau yra politinės istorijos srityje), tačiau, palyginus su kitų istorijos laikotarpių ištirtumu, tebetrūksta. O besižvalgant po turimą rašytojų problematikos istoriografiją, iškyla didis paradoksas – žiojėjanti dėmesio ir tyrimų ertmė ties Rašytojų sąjungos organizacijos objektu.
Sovietmečiu Rašytojų sąjunga (RS)3 buvo vienintelė oficialų (o tai reiškia, to meto visuomenėje pripažintą, tikrą) rašytojo vardą suteikdavusi institucija. Rašytojai pagal sovietinės ideologijos taisykles oficialiai už Rašytojų sąjungos ribų neegzistavo.
Arčiausiai „rašytojo“ buvo tik bręstantieji kandidatai, kuriems tapimo rašytojais pagrindinė sąlyga – narystė šioje organizacijoje. Sovietmečio pabaigoje RS tebebuvo ideologinis, biurokratinis, sovietinei valdžiai tiesiogiai tarnaujantis aparatas, vadinęsis „kūrybine sąjunga“. Ji atliko kūrybinės ir ideologinės kontrolierės funkciją bei turėjo gausų rašytojo socialinį statusą kuriančių, formuojančių, reguliuojančių priemonių instrumentarijų.
Atsižvelgiant į šią RS svarbą sovietmečiu ir rašytojų socialinės padėties pokyčius posovietiniais laikais, keista, kad iki šiol vis dar nėra parašytos Rašytojų sąjungos istorijos.
Organizacija vykdė griežtą, aiškiais kriterijais paremtą naujų narių atranką, kontroliavo jų kūrybinius polinkius ir kasdienį gyvenimą, o kūrėjo, atitikusio „pavyzdingo“ rašytojo idealą, t. y. tinkamai atlikusio „sielų inžinieriaus“ vaidmenį, laukdavo išskirtiniai apdovanojimai (publikavimas, premijos, pensijos, kūrybinės komandiruotės etc.) ir materialinės gerovės garantijos (būstas, atostogos, gydymas etc.).
RS buvo legaliuoju, viešuoju, oficialiuoju lygmeniu pripažinimo siekusių veikėjų aprobavimo erdvė, tad priėmimas į organizaciją ir jos nariui suteiktas „rašytojo“ vardas – tai jau buvo socialinis statusas. Atsižvelgiant į šią RS svarbą sovietmečiu ir rašytojų socialinės padėties pokyčius posovietiniais laikais, keista, kad iki šiol vis dar nėra parašytos Rašytojų sąjungos istorijos.
Nemažiau nuostabą kelia nepaaiškinamai menkas akademinės bendruomenės dėmesys Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomiems Lietuvos TSR ir Lietuvos rašytojų sąjungos veiklos dokumentų lobynams, kuriuos pasitelkus galima užčiuopti ne tik šios organizacijos ir jos narių istorijos dėsningumus, bet ir tuose dėsningumuose įžvelgti bendresnius Lietuvos kultūros istorijos bruožus.
Šie šaltiniai4 ir tapo tyrimo objekto – Lietuvos rašytojų socialinio statuso 1984–1994 m. – analizės pagrindu. Apmąsčius skaitytus dokumentus5 ir pasitelkus prancūzų sociologo Pierre‘o Bourdieu teorijos habitus konceptą6, rašytojų socialinis statusas tyrime suvoktas kaip Lietuvos rašytojų ir RS sąveikos išdava.
Nuodugni RS veiklos dokumentų analizė rodo esminius šios organizacijos ir jos narių padėties bei vaidmens pokyčius. Tiriamuoju laikotarpiu RS istorija rutuliojosi kita kryptimi nei rašytojo: pastarasis vienomis ar kitomis aplinkybėmis siekė tapti ir būti organizacijos narys, o pačiai organizacijai pamažu iškilo egzistencinė grėsmė – kaip išlaikyti savo vietą šioje žemėje arba, kitaip sakant, kaip išlikti ir toliau būti.
Analizei pasirinktas dešimtmetis RS buvo ypač dinamiškas: keitėsi jos padėtis valstybėje ir visuomenėje, jos funkcinis pobūdis, įtakos apimtis, struktūra, veiklos ir darbo ypatumai, tikslai, interesai ir kiti aspektai, tiesiogiai susiję su organizacijos galia kurti ir administruoti rašytojo socialinį statusą.
Trumpai priminusi dėl istorikų įdirbio daugiau ar mažiau pažįstamas sovietmečio charakteristikas, šiame straipsnyje skaitytoją norėčiau supažindinti su Rašytojų sąjungos ir rašytojo drama, vykusia didžiųjų permainų kontekste Lietuvos lūžiniais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais.
