Bendrasis RS narių nuotaikų vardiklis, susiformavęs iš pirmųjų nedrąsių didesnio savarankiškumo siekių, buvo pro-separatistinis. Tačiau jau pirmųjų Sąjūdžio laikų diskusijų metu tarp valdybos narių pradėjo skirtis dvi pagrindinės nuomonių stovyklos: vieni palaikė kuo skubesnės visa apimančios Lietuvos rašytojų sąjungos nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos centrinio štabo idėją, tuo tarpu kiti laikėsi nuosaikesnės pozicijos – neskubėti, palaukti, išsiaiškinti situaciją, rasti geriausią būdą ir laiką, numatyti padarinius, įsitikinti svarstomų sprendimų teisingumu ir tik tuomet veikti.
Tokia netvirta, nerimastinga būsena didelių pokyčių ir nežinomybės atmosferoje natūraliai vyravo visur: „Sustojo visuomenė tarpdury – tarp senos tvarkos ir nežinomybės. Dairosi atgal. Bijo eiti toliau“12.
Tačiau rašytojų atveju ji turėjo ir papildomą atspalvį – baimę prarasti sovietmečiu turėtą aukštą ir patogų socialinį statusą. Valentinas Sventickas RS, aktyviai palaikiusios valstybės laisvės idėjas, neskubėjimą išspręsti savo pačios (ne)priklausomybės klausimo, aiškino tuo, kad rašytojai visą „galybę jėgų ir laiko atidavė opiausių bendrų pilietinių klausimų svarstymui ir pirmeiviškoms iniciatyvoms, tad savo cecho pertvarkos reikalus retai begalėjo gvildenti“13. O šį paaiškinimą tęsė žodžiais:
„Antra aplinkybė – sąjungos sekretoriatas buvo skatinamas eiti į savarankiškumą tuomet, kai bus pasiruošta atsakyti, kokiu būdu Lietuvos rašytojų sąjungos fondas, lig šiol neblogai finansuotas Maskvos, užtikrins rašytojams kūrybos ir buities sąlygas. Atsakymai ir įsipareigojimai šiandien jau yra, sąjungos darbuotojai yra parengę materialinės savitvarkos apytikrį modelį, atlikę nemaža žvalgybinių žygių ir pasiryžę eiti pabandytais keliais iki galo. (Valentinas Sventickas)“14
Lūžio metais tokia atsargi ir neryžtinga pozicija, žinoma, buvo susijusi su didėjančios grėsmės organizacijos egzistencijai ir kiekvieno rašytojo pragyvenimui jutimu. Nors ir kaip įgrisusi ir nepageidautina buvo SSRS RS visa apimanti kontrolė, fasadinis ideologinių siužetų vaidinimas ir kiti su menininko prigimtimi nederantys dalykai, tuo pat metu suvokta, kad ekonominės bambagyslės, siejančios su Maskva, nukirpimas reikštų materialinio gyvenimo krachą.
Žodžio meistrams priklausė kuo vaizdingiau nupasakoti situacijos baisumą: „Nutraukti ryšius su TSRS Litfondu, tai uždegti pačiam namus ir negalvoti kaip išsigelbėti. [...] Galvoti apie finansus – tai gal nusileisti iš aukštybių, bet gyventi reikia“ (Algimantas Zurba)15. Ne mažiau vaizdingais ir svariais argumentais buvo apsiginklavusi ir kita (galbūt deklaratyvi, galbūt nuoširdi) diskusijos pusė: „Jau aišku – sunkiau. Juk elgetai atsisakius misti iš šventoriuje suaukotų trupinių, nėra lengviau pačiam arti ir sėti. Bet garbingiau“ (Vytautas Martinkus)16.
Lūžio metais tokia atsargi ir neryžtinga pozicija, žinoma, buvo susijusi su didėjančios grėsmės organizacijos egzistencijai ir kiekvieno rašytojo pragyvenimui jutimu.
Rašytojų bendruomenėje atsirado ryškus dvilypumas. Viena vertus, buvo pabrėžiama rašytojo moralumo, pavyzdingumo svarba, ypač turint omenyje Sąjūdžio vertybines nuostatas, nuotaikas ir dar aktyvesnį už sovietiškai aktyvų rašytojo visuomeninį „tautos vedlio“ vaidmenį: „Mes formuojam visuomenės klimatą ir nereikia delsti“ (Saulius Šaltenis)17. Kita vertus, šalia šios rašytojo idealo sampratos koegzistavo ir labai žemiškas, pragmatinių siekių lygmuo: „Bepiga tiems, kur viską turi, o daug dar kam reikia butų“ (Zurba)18.
Po LRS nepriklausomybės nuo SSRS RS paskelbimo diskusijos, ar reikia atsiskirti radikaliai tuoj pat, ar palaipsniui, tęsėsi įvairiais pavidalais ir toliau. Galima matyti, kad iš šių nuomonių stovyklų tiesiogiai išaugo dvi pagrindinės naujosios RS sampratos: utopinė ir tikrovinė.
