Inertiška ateities utopija
1988–1990 m., vykstant istoriniams lūžiams, tarp rašytojų vyravo pirmoji – utopinė – naujosios organizacijos, jos pobūdžio, funkcijų, tvarkos ir veiklos samprata.
Tai buvo fantazijos apie savotišką RS miksą, kurio formulė – sovietmečio gėrybių ragas minus ideologinė kontrolė. Žinoma, tuo metu ši perspektyva nebuvo suvokiama kaip nereali. Tai buvo desperatiška rašytojų (ypač užimančių valdybos postus) pastanga išsaugoti tai, ko jie iš įpratimo jautėsi esantys verti ir ką jie jautėsi teisėtai užsitarnavę – gyvenimo sąlygas, leidžiančias rašytojui, neužspaustam buitinio gyvenimo prozos, kurti literatūrą.
Kai kurie pasisakymai buvo santūrūs, pavyzdžiui, kad RS turėtų būti laisva, savarankiška, užtikrinanti kiekvienam savo nariui kūrybinę laisvę ir garantuojanti nariams tam tikrą materialinį pagrindą (Algimantas Baltakis)19, arba kad socialines sąlygas reikia gerinti, o ne bloginti, ir todėl tolimesnės SSRS Litfondo paramos nereikia atsisakyti (Alfonsas Bieliauskas)20.
Tačiau šios utopinės rašytojų organizacijos vaizdinį įspūdingai išplėtojo Danielius Mušinskas. Jo svajonėse naujoji Lietuvos rašytojų sąjunga turėjo būti dar rūpestingesnė nei Maskva („Jeigu jau Maskva buvo taip dosni, tai kodėl iki šiol nepastatė visiems butų“21). Nepriklausomybę nuo Maskvos ir naujos RS kūrimą rašytojas komentuoja taip:
„Tačiau dabar, manau, tam ir skelbiame savarankiškumą, kad Sąjunga ir mūsų lietuviškas literatūros fondas užtikrintų kiekvienam rašytojui visų pirma normalias kūrybos sąlygas: turėti atskirą kambarį, kur galėtum pasistatyti rašomąjį stalą! [...] Negi važiuosi į Maskvą piketuoti su lozungu: kiekvienam rašytojui atskirą darbo kambarį! O čia, Vilniuj, galėsim tai padaryti“. (Danielius Mušinskas)22
Mums reikalinga tokia Sąjunga ir toks Litfondas, kuris priėmus naują narį į Sąjungą, apsilankytų jo namuose, pažiūrėtų kaip gyvena ir pasakytų: iki šiol buvai kūrybos ir gyvenimo kankinys, dabar bebūsi tik kūrybos kankinys.
Mušinskas, ragindamas nustoti laukti malonių iš dangaus, kuris iki tol vadinosi Maskva23, pasisakymo pabaigoje išsakė savo ir daugelio kitų utopistų svają:
„Mums reikalinga tokia Sąjunga ir toks Litfondas, kuris priėmus naują narį į Sąjungą, apsilankytų jo namuose, pažiūrėtų kaip gyvena ir pasakytų: iki šiol buvai kūrybos ir gyvenimo kankinys, dabar bebūsi tik kūrybos kankinys“. (Mušinskas)24
Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo šis RS, sprendžiančios visas gyvenimiškas problemas, idealistinis vaizdinys bliuško ir nyko. Santykiai su naująja valstybės valdžia nebuvo tokie, kokių tikėtasi ir kokie iš įpratimo buvo tapę norma.
Nors, viena vertus, kontroliavimo prasme buvo atsisakoma sąsajų su valdžia, tačiau tuo pat metu valstybė buvo suprantama kaip pagrindinė kultūros ir meno mecenatė. Lūkesčiai neišsipildė – teko susiveržti diržus, turėtą materialinio gyvenimo gerovę tik nostalgiškai prisiminti, nuolat jos kaulyti. Griuvo įtikėtas pasaulis ir utopinės organizacijos, utopinio rašytojiško gyvenimo ir utopinio ateities vaizdinio viltys, o nusivylę jos šalininkai tapo etatiniais RS ašarotojais.
Sovietinio gyvenimo gerovės ypatumai ir išskirtinumo aura Lietuvos rašytojams buvo tiek įprasti ir įaugę į mąstyseną, kad po Lietuvos ir RS nepriklausomybių paskelbimo prasidėjusioje naujoje ir esmingai kitokioje epochoje šios mintijimo struktūros vis vien retkarčiais apsireikšdavo netikėčiausiais būdais ir aplinkybėmis.
Iš pirmo žvilgsnio tokie atvejai atrodo sunkiai suprantami ir paaiškinami, ypač turint omenyje šimtus RS veiklos protokolų puslapių, pripildytų stiprių ir svarių naujos tikrovės, naujos organizacijos bei naujo rašytojo idėjinių ap(s)ibrėžimų ir pasiryžimų.
Tokių, regis, absoliučiai čia ir dabar aplinkybėms neadekvačių rašytojų ir RS sąveikos atvejų galimybę padeda suprasti Bourdieu teorinės habitus prieigos. Sociologas sąvokos habitus sampratą apibendrina kaip tikrovės supratimo, mąstymo ir elgsenos schemą, kurioje pasireiškia anksčiau įgyta socialinė patirtis25.
Svarbi šio teorinio konstrukto ypatybė – automatizmo įžvalga. Ji yra pravarti, bandant suprasti kai kurių Lietuvos rašytojų ir RS sąveikų pasikartojimą, kurį galima pavadinti socialinių praktikų, susijusių su tam tikru socialiniu statusu, inercija. Tokia teorinė mintis suteikia svarų paaiškinimą, kodėl žmogus (ar socialinė struktūra) naujoje situacijoje elgiasi beveik taip pat kaip anksčiau ir pagal jam būdingas taisykles, tuo pat metu neapmąstydamas situacijos sąmoningai26. Kai kurias Lietuvos rašytojų ir RS sąveikos situacijas, panašu, įmanoma paaiškinti tik pasirėmus šiomis habitus automatizmo ir socialinių praktikų inercijos sampratomis.
Kūrėjų sąmonėje, net ir nuolatos smerkiant sovietmečio negeroves ir vargus, rašytojas dar sunkiai buvo įsivaizduojamas atsietai nuo tiesioginio dalyvavimo valdžios diskurse.
Vienas iš tokių atvejų – 1990 m. ekonominio sunkmečio kontekste išlindęs sovietinis neišvengiamo rašytojo dalyvavimo valdžios galios žaidimuose ir tam tikro atlygio už tai gavimo įprotis. Tokios inertiškos mąstymo logikos vedami rašytojai, prisiminę savo aktyvų dalyvavimą ir indėlį Sąjūdžio veikloje bei naujų valdžios žmonių iškėlime, kaltino vyriausybę išdavikišku abejingumu: „Dabartinė vyriausybė į kultūrą, literatūrą visai nekreipia dėmesio. [...] vyriausybė privalo atsigręžti į kultūrą, literatūrą, nes juk literatai ir iškėlė juos į valdžią“ (Zurba)27. Naujoji valdžia, kai kurių rašytojų supratimu, turėjo už šią paslaugą atsilyginti ir duoti jiems taip trūkstamų pinigų. Kūrėjų sąmonėje, net ir nuolatos smerkiant sovietmečio negeroves ir vargus, rašytojas dar sunkiai buvo įsivaizduojamas atsietai nuo tiesioginio dalyvavimo valdžios diskurse.
Finansinės gerovės išsaugojimas buvo tapęs beveik refleksu. Kartais rašytojai, vedami sovietinių lengvatų ir privilegijų įpročio, veikdavo nekreipdami dėmesio į moralinį situacijos aspektą. Kartą lyg tyčia Sventickas taip ir kreipėsi į RS valdybą atviru tekstu: ar gražu kovoti dėl rašytojų išskirtinio profesinio ar socialinio būvio, mokestinių lengvatų, kai sudėtingomis ekonominėmis sąlygomis „kenčia ir aukojasi visa Lietuva“.
Valdybos narių atsakymai buvo kaip reta vieningi: žinoma, nes rašytojo teisės, kaip ir kiekvieno Lietuvos piliečio, turi būti ginamos socialinės apsaugos įstatymo (Sigitas Geda), nes liberalioje visuomenėje išnyksta socialinis solidarumas ir kiekvienas socialinis sluoksnis gina pats save (Vytautas Rubavičius)28. Tad išskirtinumu grįstas sovietinio rašytojo habitus pasikartoja slėpdamasis už liberalios ir teisinės valstybės dekoro.
