Praėjus beveik metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, iškilo rašytojų butų šildymo kompensavimo klausimas. Kreipiantis dėl šios problemos į valdžios institucijas, rašytojo teisė į lengvatiniu tarifu šildomą viršplotį buvo aiškinama remiantis 1971 m. rugpjūčio 31 d. LSSR Ministrų tarybos nutarimu Nr. 373, kuriame tokia rašytojo teisė buvo nurodyta29. Kalbėdami apie materialinę gyvenimo gerovę, rašytojai kartais užsimiršdavo, kad už lango – jau kita valstybė.
Netikėtas sovietinio rašytojo habitus pasikartojimas, siekiant ankstesnio socialinio statuso išlaikymo naujomis ekonominėmis sąlygomis, ryškus ir Nidos kūrybos namų atveju. RS veiklos dokumentuose kartais prasiveržia rašytojų pasipiktinimas, kad išnuomojus Nidos kūrybos namų korpusą vokiečių bendrovei, literatai ten jaučiasi kaip viešbutyje30, o ne savoje, saugioje kūrybinėje rašytojiškoje aplinkoje. Dar vienas neretai protokoluose pasitaikantis pavyzdys – siekis išlaikyti ankstesnes privilegijuotas gydymosi sąlygas31.
Sovietinio rašytojo mąstysenos gyvumą naujaisiais laikais simbolizuoja epizodas, kai 1990 m., net blokados metu, poetai, Atgimimo laikų „tautos vedliai“, nenorėjo į Poezijos pavasario renginius važiuoti traukiniu.
Sovietinio rašytojo mąstysenos gyvumą naujaisiais laikais simbolizuoja epizodas, kai 1990 m., net blokados metu, poetai, Atgimimo laikų „tautos vedliai“, nenorėjo į Poezijos pavasario renginius važiuoti traukiniu32.
Lūžio metų RS – tarp praeities ir ateities, normų ir nežinomybės blaškęsis struktūrinis darinys. Keičiantis istorinėms aplinkybėms, RS kūrėjas susidūrė su įvairiausių kontrolės, įvertinimo ir gerovės palaikymo mechanizmų irimo situacija.
Ši buvo priimta labai nevienareikšmiškai: kūrybos ir elgesio kontrolės sistemų griūtis sutikta su entuziazmu, o įvertinimo ir gerovės užtikrinimo praktikų nykimas sutiktas su pasipiktinimu ir liūdesiu. Paradoksalu, tačiau Lietuvos rašytojai nepastebėjo sisteminės jungties tarp laisvės ir asmeninės atsakomybės už savąjį socialinį statusą: jie nuolat pasiklysdavo dviprasmybėse tarp laisvės troškimo ir noro būti išskirtiniais, kitokiais nei šalia esantys visuomenės nariai – aprūpinti ir pasirūpinti išorinių galios struktūrų.
Atlikus tyrimą, atsiskleidė netikėta išvada: dėl pačių rašytojų inertiškų mąstymo būdų ir (ne)sąmoningų pastangų išsaugoti buvusio gyvenimo byrančius elementus RS, nepaisant deklaratyvios retorikos ir aktyvių prisitaikymo prie naujų laikų pastangų, sovietmetis jiems baigėsi ne 1990 m. kovo 11 d., tačiau kur kas vėliau – pačioje analizuoto laikotarpio (1984–1994) pabaigoje.
Egzistencinė tikrovė
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe ir iš visų gyvenimo sričių išnykus sovietinės sistemos ideologinei kontrolei, RS, praradusi ideologinę veiklos funkciją, prarado ir vieną pagrindinių savo galių – suteikti kūrėjui „rašytojo“ titulą: „Taip, juk yra šiandien rašytojų, kuriems tokio rašytojo vardo niekas nesuteikė, jokiai RS jie nepriklauso, bet jie yra – be jokios abejonės! – rašytojai su savo knyga“ (Martinkus)33. RS be rašytojų, sudarančių jos esmę, egzistuoti negali, tuo tarpu „rašytojai yra rašytojai. [...] Net ir tada, kai jie net nežino, ar jie rašytojai“ (Martinkus)34. Tad nenuostabu, kad RS vykusiose diskusijose pasigirdo ir šios organizacijos egzistavimo reikalingumą kvestionuojančių balsų.
Naujų RS sampratų kūrimas buvo pastanga atsakyti į šias abejones dėl organizacijos reikalingumo. Skambėjo abstraktūs pamąstymai, kad literatūrinė savimonė gali būti kuriama ir pasiekiama tik kolektyviai35, kad RS garantuotų publikavimą ir honorarus, taip pat galėtų tapti savotišku diskusijų klubu, kur susirinkus būtų galima pasikalbėti rūpimais kūrybiniais, leidybiniais, pasaulėžiūros klausimais36, kad ji atsakinga už kultūros politikos formavimą37, padeda rašytojui ekonominiais ir kūrybiniais klausimais, su kuriais pavienis kūrėjas nesusitvarkytų38 ir t. t. Vis dėlto prieita prie esminio rašytojų organizaciją vienijančio ir palaikančio faktoriaus pripažinimo – bendras RS turtas, kuriuo, sąjungai iširus, jos nariai netektų teisių naudotis39.
Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais vis sparčiau slūgo fantazijomis apipinta desperatiška laikysena, siekianti neįmanomais būdais sukompiliuoti geriausią praeities ir dabarties struktūrinį rašytojus vienijantį darinį, ir po truputį realizavosi antroji – tikrovinė – RS samprata. Šios pozicijos šalininkai niekinamai kritikavo pirmuosius, mintimis ir piniginėmis vis dar su praeities nostalgija susisiejusius RS narius:
„Tikiu, kad ideologijos ir cenzūros nuniokotai galvosenai atstovaus pavieniai homo sapiens egzemplioriai, tačiau tuo labiau juos reikėtų išsaugoti būsimoms kūrėjų kartoms, na kad ir Vilniaus Rašytojų muziejuje, kaip brežnevinio stingmečio „kultūros“ aukų pavyzdžius“. (Romualdas Baltušnikas)40
Chaoso ir abejonių metu, pripažinus, kad RS daugiau niekas nebevienija, tik bendras iš sovietmečio paveldėtas turtas (rašytojai – individualūs kūrėjai, naujoji valstybė neremia, praeities atsiminimai labiau skaldo, nei jungia), realiausia išeitis ir išlikimo galimybė buvo įgyti profesinės sąjungos statusą.
RS diskusijų erdvėse vis mažiau vietos liko kūrybiniams klausimams. Jų vietą užėmė intensyvios su materialinio, ekonominio, pragmatinio išgyvenimo problemomis susijusios kalbos.
Tuo metu tai buvo vienintelė turtą išsaugoti leidusi juridinė forma, o to RS ir reikėjo. Tad naujoji RS tapo profesine organizacija, kuri jungia laisvus narius ir veikia vis labiau komerciniais pagrindais. RS diskusijų erdvėse vis mažiau vietos liko kūrybiniams klausimams. Jų vietą užėmė intensyvios su materialinio, ekonominio, pragmatinio išgyvenimo problemomis susijusios kalbos.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais RS valdybos posėdžiuose vyko tai, ko tikriausiai organizacijos istorijoje iki tol niekada nėra buvę – rašytojai, iš ankstesnių metų veiklos dokumentų žinomi kaip įvairias pozicijas užėmę kūrėjai ir visuomenininkai, ėmėsi svarstyti Nidos rašytojų kūrybos ir poilsio namų („Urbo kalno“ vilos) verslo reikalus, vertinti kandidatų į direktorius gebėjimus uždirbti kiek įmanoma daugiau pinigų.
Literatai tapo personalo politikos (Rubavičius: „Kiek dirbs žmonių?“), turto apskaitos (Petras Palilionis: „Ar aišku, koks ten sukauptas turtas? Būtina tiksli inventorizacija“), virtuvės techninių įrenginių (Martinkus: „Ar valgyklos techniniai įrengimai normalūs?“), remonto ir sienų termoizoliacijos (Jonas Mikelinskas: „Šiuo metu ten labai prasta izoliacija. Kaip numatote ją pagerinti?“) klausimų ekspertai41. Kūrėjus vienijančios RS vidinėje virtuvėje dalinimąsi kūrybinėmis kančiomis ir godomis užgožė ekonominio gyvenimo proza.
