Nepriklausomybės laikų valdybos protokolai užpildyti kalbomis apie pinigus, etatų skirstymus, Nidos kūrybos namus, butus, įvairius organizacinius klausimus, o literatūros barai liko antraeiliai.
Tai išryškėja palyginus ir RS būsimų metų orientyrinius darbų planus: sovietmečiu prioritetų hierarchijos viršūnėje svarbiausia ir detaliausiai apgalvota buvo kūrybinė ir ideologinė veikla (kūrybiniai klausimai, propagandinis-masinis darbas, darbas su jaunaisiais rašytojais, organizacinis darbas, ūkinė veikla42), o posovietmečio planuose ši hierarchinė sistema išsidėsčiusi atvirkščia tvarka (ūkiskaitinė (komercinė), socialinė rūpyba, autorinės teisės, tarptautiniai literatūriniai ryšiai, literatūrinės sukaktys, literatūra43).
Tačiau dėl naujų aplinkybių susidarantis įspūdis, kad rašytojas yra užmirštas ir išsilaisvinęs iš RS vykdytos kūrybos kontrolės, nėra visai tikslus. Šio pokyčio realumas apgaulingai sąlygiškas.
Nors naujų narių priėmimo procedūrose ir kandidatams keltuose kriterijuose tai nėra žymu ir nors organizacijoje būdavo retkarčiais atsiribojama nuo komercinių veiklų („Mes galime leisti gerus kūrinius vaikams, gerą literatūrą, bet ne sapnininkus“44, „pelningo šlamšto neleisime, net norėdami subalansuoti lėšas“45), tačiau RS veiklos komercializacija ir literatūros ideologinės kontrolės pakeitimas ekonomine tapo vis akivaizdesnis.
1991 m., aiškinantis kandidato į RS leidyklos direktoriaus pareigas Butkaus planus, pastarasis pareiškė, kad jei rašytojai nori ir gerų knygų, ir piniginių įplaukų, jie turi susitaikyti su dvejopo pobūdžio leidiniais – prestižiniais ir komerciniais.
Kilusi diskusija apie prestižo ir pelno pusiausvyrą baigėsi Juozo Apučio fraze, liudijančia bręstantį susitaikymą su naująja situacija ir nurodančia kraštutinę RS, kaip elitinės kultūros propaguotojos, ribą: „Tikimės, kad idiotiškų leidinių nebus. Kalba bent bus suredaguota“46. Dažnėjo taip nenoriai rašytojų pripažįstama leidybos selekcija pagal pajamas: „Tremties archyvo leidimas – taurus darbas. Bet, deja, darosi nuostolingas“ (Sventickas)47.
Nors RS leidykla neleido išties menkavertės literatūros, tačiau finansinis aspektas, svarbiausias rinkos ekonomikos matas, ėmė skverbtis į organizaciją ir įvairiais būdais veikti jos santykį su literatūra.
Kūrėjui, turinčiam lėšų, laisvė publikuoti ką ir kiek nori buvo beveik nevaržoma, tuo tarpu RS finansinės paramos pageidaujantįjį vis dažniau pasitikdavo būtinybė įsitraukti į atsipirkimo ir pelno vaikymosi žaidimus.
Rašytojų kūrybos likimą spręsdavo nebe aiškus ir griežtas idėjų bei formos kriterijus, o (tik) ekonominiai barjerai: kūrėjui, turinčiam lėšų, laisvė publikuoti ką ir kiek nori buvo beveik nevaržoma, tuo tarpu RS finansinės paramos pageidaujantįjį vis dažniau pasitikdavo būtinybė įsitraukti į atsipirkimo ir pelno vaikymosi žaidimus. Piniginis klausimas buvo iššūkis ir pačiai organizacijai: „Svarbi [...] atsilyginimo problema – už rimtus darbus reikia mokėti rimtą honorarą“ (Algimantas Mikuta)48.
1994 m., priiminėjant naujus narius, buvo susigriebta, kad kandidato atsinešamų išleistų knygų kraitis dėl galimybės jas išleisti savo paties ar rėmėjų lėšomis nebebuvo jų literatūrinės vertės rodiklis49, tačiau didieji politiniai ir ekonominiai pokyčiai keitė kūrėjo socialinį statusą iš Atgimimo laikų „tautos vedlio“ į rašytojo-verslininko būvį, o komercinė ir vartotojiška tikrovė vis stipriau lėmė posovietmečiu išsilaisvinusios literatūros ekonominį įkontrolinimą.
