Racionalumas gali būti siekinys, tačiau niekada nevirsta tikrove“, – „Naujojo židinio-Aidų“ Nr. 6 skiltyje „Antikantiški apmąstymai“ teigia Egidijus Vareikis. Neabejotinai spręsdamas iš savo kaip politiko patirties, autorius tvirtina žmones manant, kad politikai turi išpildyti jų trumpalaikius norus, o laimę įsivaizduoja vien kaip buitinį komfortą. Tad pasvarstykime, ar tikrai problema yra ta, kad politikoje lemia vien emocijos, o racionalumas yra savo vietą užleidęs kvailumui?
Kalbant apie emocingumą, jis neretai painiojamas su savanaudiškumu. Pastarasis turi tikslus, ir, norint juos pasiekti, reikia elgtis racionaliai. Šia prasme savanaudiškumas nesikerta su politikos prigimtimi ar net yra jos šaknyje, nes pati politikos kaip bendrų reikalų tvarkymo prigimtis remiasi principais, orientuotais į ilgalaikės „naudos“ tikslus. Politikai nori laimėti rinkimus, jie tai iškelia kaip tikslą bei elgiasi kiek įmanoma racionaliau.
Girdėdami ir stebėdami „paprastų“ žmonių ar net politikos komentatorių pasisakymus aptinkame, kad piktinamasi, jog politikai stengiasi norėdami laimėti rinkimus: esą jie „veržiasi prie lovio“ ir panašiai.
Jei politikas nenorės laimėti bei gauti politinio posto ir nedės tam pastangų, reiškia, jis nėra politikas.
Tačiau jei politikas nenorės laimėti bei gauti politinio posto ir nedės tam pastangų, reiškia, jis nėra politikas. Neabejotina, žvelgiant į politikų veikimo praktikas, kyla klausimas, kurios priemonių jau nepateisina tikslo, yra nemoralios? Tačiau tai nepaneigia fakto, kad besielgiantis savanaudiškai politikas vis dar lieka politikas, ar net gali būti pavadintas „geru politiku“.
Mes, „paprasti žmonės“, savo gyvenime taip pat daugeliu atvejų elgiamės savanaudiškai. Pirmiausia todėl, kad negalime nesiekti dalykų, kurie mums kurtų gerovę, ir turime vengti dalykų, kurie mums kenkia. Jei elgtumės priešingai, tai būtume pamišę ar savižudžiai. Žinoma, galime turėti ir kitokių tikslų, iš kurių perspektyvos tarsi neracionalūs veiksmai gali pasirodyti visai kitokio pobūdžio.
Laimės siekiantys žmonės yra daug labiau savanaudiški nei emocingi. Antai paklausinėjus kai kuriuose rajonuose gyvenančių giminaičių ar draugų, išgirstame pasakojimų, kaip ir iš ko yra „nuperkami“ balsai. Jei balso kaina yra butelis stipriojo gėrimo ar konkreti pinigų suma, ji apeliuoja ne į žmogaus jausmus ir emocijas, o į jo savanaudiškumą. Suradus tokį žmogų, jam parodomas tikslas, kurį jis pasieks atlikęs tam tikrus veiksmus: nuėjęs balsuoti ir užbraukęs tai, „ką reikia“.
Šiuose veiksmuose emocijų labai mažai. Priešingai, balsuojančiajam reikia atsisakyti dalies emocijų bei įpročių, nes jis gyvenime gal nėra buvęs balsuoti, jam reikia nueiti į vietą, kuri jį emociškai gali tik trikdyti. Jam reikia atlikti visuomeninį veiksmą, kurį laiką būti tarp žmonių, kurie nėra jo sugėrovai, elgtis „kaip piliečiui“.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kurioje nors gamykloje mažai uždirbantis bei darbdavio apgaudinėjamas pilietis balsuoja už partiją, kuri žada dvigubai pakelti minimalią algą todėl, kad nėra racionalus ir kliaujasi savo emocijomis. Galime klaidingai manyti, kad vien emocijomis grįsti internetiniai komentarai, kurie koneveikia esamą valdžią..
Tačiau emocijų šiuose veiksmuose ar nuomonėse daug mažiau nei savanaudiškumo. Žmogus savo kasdienybėje jaučia, kad jam be galo sunku išgyventi, kad jo reikalus kiek pataisytų padidėjęs mėnesio uždarbis, tad kaip „paprastas rinkėjas“ jis renkasi tuos, kurie žada padidinti minimalų atlyginimą bei nepalaiko daug bendresnių idėjų. Renkasi racionaliai, kad ir pagal savo supratimą ir patirtį, bet ne emociškai.
Tačiau „paprastas rinkėjas“ vadovaujasi tomis žiniomis, kurias turi. Problema glūdi ne emocijose, o politinio išprusimo lygyje.
Vienintelis dalykas, dėl ko galėtume priekaištauti tokiam pasirinkimui – kad jis neįvertina visų aplinkybių, t. y. kad algos pakėlimas reikštų darbuotojų atleidimus, padidėjimą rizikos jam pačiam būti atleistam ir netekti net to uždarbio, kurį turi. Jis pražiūri, kad bet kurie panašūs sprendimai valstybės mastu gali reikšti didesnius mokesčius bei kitus asmeniškai nenaudingus dalykus, taip pat ir galimą valstybės bankrotą, po kurio ilgus metus gali tekti gyventi su dar mažesnėmis pajamomis nei iki šiol.
Tačiau „paprastas rinkėjas“ vadovaujasi tomis žiniomis, kurias turi. Problema glūdi ne emocijose, o politinio išprusimo lygyje. Žvelgiant iš įgudusio politiko ar ekonomikos mokslų daktaro perspektyvos, gali pasirodyti, kad žmonės elgiasi kvailai ir emocingai, nes tarsi nesuvokia ir neatsižvelgia į elementarius bei savaime suprantamus dalykus.
Tačiau rūbų siūles per dienas siuvanti siuvėja ar kelis mėnesius darbo nerandantis statybininkas nemąsto ir nesprendžia kaip mokslų daktaras ar politinių ir ekonominių procesų ekspertas, kurio darbas yra kaupti žinias. Jie pasirenka pagal savo gyvenimo kontekstą, elgiasi racionaliai, nes įvertina bei pasveria naudas, nors ir turėdami ribotą informaciją, ekonominį išprusimą ir politologijos žinias.
Balsuojantis „paprastas rinkėjas“ pasižymi ir kita ypatybe, kuri iš tiesų gali būti priskirta „emocinei“ politinio gyvenimo pusei. Jis pasitiki tuo, kas sakoma, ar bent iš dalies pasitiki. Neretai yra metami kaltinimai rinkėjams, kad jie esantys „kvaili“ ir kaip jauką praryjantys viską, kas jiems sakoma, nežiūrėdami į politikų kalbas kritiškai bei patys netikrindami, ar tai, kas deklaruojama, esą realu, ar vien tušti niekuo nepagrįsti pažadai.
Tačiau rinkėjas ir turi pasitikėti politikais, radikaliai neabejoti viskuo, kas jam sakoma, nemanyti, kad politika bei demokratija tesąs dar vienas tam tikros klasės ar grupės žmonių sąmokslas prieš paprastą žmogų. Tokių kalbų, kad politika bei rinkimai tesančios manipuliacijos, žaidimai žmonių emocijomis, skamba daugiau nei reikėtų, jas neretai skatina ir patys politikai.
Nelaikydami politikos svarbiu ar rimtu dalyku, žmonės jau dabar neina balsuoti ar nuolat jaučiasi apgaudinėjami. Būtų didelis blogis, jei žmonės pradėtų galvoti, kad politika tėra vien apgavystės, o rinkimai – šių apgavysčių legalus įforminimas, kad politikai – vien savanaudžiai mulkintojai, siekiantys gauti darbo vietas, kuriose šiltai ir be rūpesčių gyventų kelis metus už mokesčių mokėtojų pinigus.
Pasitikėjimas politikais drauge reiškia ir pasitikėjimą valstybe, politine sistema bei savo kaip rinkėjo valios galia, net jei tas pasitikėjimas remiasi tarsi atsitiktinėmis žiniomis.
Pasitikėjimas politikais, kad ir ką jie deklaruoja, yra daug svarbesnis dalykas nei radikalus kritiškumas jų atžvilgiu bei skepticizmas, net jei kritikai ir skeptikai gali atrodyti kaip „gudresni“ už tuos, kurie paprasčiausiai pasitiki. Pasitikėjimas politikais drauge reiškia ir pasitikėjimą valstybe, politine sistema bei savo kaip rinkėjo valios galia, net jei tas pasitikėjimas remiasi tarsi atsitiktinėmis žiniomis, menku valstybės būklės ir pasaulinių geopolitinių procesų išmanymu bei valstybei ir žmonėms galinčias kilti grėsmes, realizavus rinkimų pažadus.
Pasitikėjimas politika, politikų sprendimais yra demokratinės tvarkos pagrindas. Pats rinkimų veiksmas yra pasitikėjimo, mandato veikti ir galios suteikimo veiksmas, net jei renkamas „blogiausias iš geriausių“.
Demokratinė tvarka skiriasi nuo totalitarinės pasitikėjimu, nes totalitarizmui žmonių pasitikėjimas nėra svarbus, todėl visiškas nepasitikėjimas tuo, kas vyksta politinėje erdvėje, gali tapti kasdienybės norma, kuri gali pasireikšti įvairiomis formomis: skepticizmu, nusivylimu, atsiribojimu, pašaipomis. Lietuvoje dėl ankstesnės gyvenimo patirties totalitarinėje tvarkoje ir šiaip natūraliai stiprus polinkis nepasitikėti tuo, kas vyksta politiniame gyvenime.
Todėl tai, kad žmonės eina balsuoti ir balsuoja, renkasi bei turi tam savų argumentų, yra labai svarbus demokratinis veiksmas, kuriame esama tikrai ne mažiau racionalumo nei politikų deklaracijose.
Klausimo apie politikos racionalumą ar emocingumą kontekste reikia kalbėti ne tiek apie rinkėjų neracionalumą ar emocingumą, t. y. apie jų menamą „kvailumą“, o apie politikų atsakomybę bei moralumą. Kai politikai rinkėjus laiko kvailiais ir neišmanėliais, tai yra ne tik ir ne tiek rinkėjų, kiek politikų problema.
Kai kada taip elgiamasi iš naivumo ar nesupratimo, ir tai nesunku pakeisti politikams šviečiantis. Politikas, ketinantis tvarkyti valstybės reikalus bei siekiantis būti rinkėjų išrinktas kaip politikas, rengdamas partijos ar savo programą neabejotinai įsigilina į pamatinius dalykus. Tačiau kai rinkėjai mulkinami sąmoningai, dalijant nerealius pažadus, politikai tikrai nesielgia neracionaliai ar emocingai. Jie elgiasi savanaudiškai ir nedemokratiškai, nes piktnaudžiauja demokratine tvarka. Rojų žemėje sukurti žadantys politikai elgiasi amoraliai.
Klausimas, kuris šiandien aktualus daugeliui: o kas gi turėtų vykti, kad rinkėjai nebūtų kvailinami, o politikai nesiektų sau naudos jų nežinojimo sąskaita?
Kantiškosios apeliacijos į politiko moralę bei sąžinę mažai ką gali padėti. Jau prieš daugiau kaip du šimtus metų buvo aktualios tos pačios politiko moralumo problemos, kai Immanuelis Kantas išskyrė du politikoje veikiančiųjų tipus: moralinį politiką ir politinį moralistą, skirtumą tarp jų apibrėždamas kaip skirtumą tarp moralaus elgesio ir naudojimosi moraline (gėrio) retorika pridengiant egoistinius tikslus.
Skundžiantis neva nieko neišmanančiais rinkėjais, yra pražiūrima, kokia skurdi Lietuvoje yra politinių debatų, diskusijų erdvė.
Skundžiantis neva nieko neišmanančiais rinkėjais, yra pražiūrima, kokia skurdi Lietuvoje yra politinių debatų, diskusijų erdvė. Lietuvoje politinio gyvenimo ydos gerai išryškėjo, kai lygiagrečiai rinkimų kampanijai Lietuvoje vyko JAV prezidento rinkimų debatai. Palyginus tapo akivaizdu, kad diskursas, kuris yra įsigalėjęs Lietuvos politikoje, yra grynai propagandinis, emocinis ir neracionalus.
Prieš Seimo rinkimus debatuose tik retais atvejais buvo mėginama diskutuoti su oponentais, demaskuoti jų mažai pagrįstas kalbas ir argumentus. Debatai net nevyko, o juose dalyvaujantieji ne tiek diskutavo su oponentais, kiek stengėsi „prastumti“ savo idėjas, ir tai buvo būdinga visų partijų atstovams. Tokioje situacijoje net praprusęs rinkėjas negalėjo susigaudyti, kas yra kas, neišgirdo argumentų bei faktinių duomenų.
Politikams labai patogu galvoti, kad rinkėjas yra emocingas, kvailas, galvojantis vien apie trumpalaikius tikslus, nes tuomet galima pateisinti savo tingumą žmonėms suprantama kalba aiškinti nuostatas bei programas ir dalykiškai diskutuoti su oponentais.
Tad nieko nuostabaus, kad rinkėjai priima tokius sprendimus, kurie ir pasirodo kaip „bausmė“, nes jie neturi jokių aiškių racionalių kriterijų pasirinkimams, tad sprendžia pagal tai, kurio politiko pasekta pasaka yra gražesnė.
