Nuvertęs diktatorių generolą Fulgencio Batistą, šalies Komunistų partijos įkūrėjas tapo premjeru, vėliau – partijos Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi, o nuo 1976 metų – prezidentu.
Dėl jo vykdytos politikos JAV ilgiems dešimtmečiams nutraukė ekonominius ir diplomatinius ryšius su Kuba. Comandante buvo giriamas nebent už sveikatos apsaugos ir švietimo sistemas. Nepaisant prieštaringos reputacijos, F.Castro buvo nominuotas Nobelio premijai.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais comandante nebebuvo Kubos vadovas – dėl pašlijusios sveikatos jo pareigas perėmė jaunesnysis brolis Raulis, o pats jis net nesirodydavo viešumoje. Galiausiai R.Castro tapo tikruoju Kubos prezidentu.
Nesantuokinis vaikas
Fidelis lankė katalikiškas mokyklas Santjage. Sakoma, buvo gabus ir protingas mokinys, tiesa, daugiau domėjęsis sportu nei mokslu.
„Jei norite, galite duoti man žalią 10 amerikietiškų dolerių banknotą, nes aš jo niekada nesu matęs. <…> Labai jums ačiū. Viso gero (originale anglų kalba parašyta good by, o ne good bye). Jūsų draugas Fidelis Castro.“ Tokį laišką, išreikšdamas savo susižavėjimą, 12-metis Fidelis parašė tuomečiam JAV prezidentui Franklinui D.Rooseveltui.
Imigrantų iš Ispanijos sūnus Fidelis Alejandro Castro Ruzas gimė 1926 metų rugpjūčio 13 dieną. Tėvas Angelas Castro buvo cukrašvendrių plantacijos savininkas, motina Lina Ruz Gonzalez – virėja. Vyriškis buvo vedęs kitą moterį, todėl vaikystėje ir paauglystėje Fideliui teko gyventi ne tėvo namuose ir kentėti dėl nesantuokinio vaiko statuso. Fidelio tėvai susituokė tik jam sukakus 17 metų, tuomet vaikinas gavo ir tėvo pavardę.
Jis turėjo du brolius ir keturias seseris (taip pat gimusius ne santuokoje), be to, netikrą brolį ir seserį, kurių motina buvo pirmoji A.Castro žmona.
Priešingai, nei buvo įprasta, berniukas buvo pakrikštytas ne kūdikystėje, o 8-erių, dėl to vaikai dažnai iš jo šaipydavosi. Tačiau Fidelis lankė katalikiškas mokyklas Santjage. Sakoma, buvo gabus ir protingas mokinys, tiesa, daugiau domėjęsis sportu nei mokslu.
1945-aisiais įstojęs į Havanos universiteto Teisės fakultetą, įsitraukė į revoliucinį judėjimą. Jau po poros metų Dominikoje dalyvavo nesėkmingame šios šalies tremtinių ir kubiečių bandyme nuversti diktatorių generalisimą Rafaelį Trujillo, vėliau – Kolumbijos sostinėje Bogotoje vykusiose riaušėse.
Išvengė žūties per sukilimą
Baigęs universitetą, gavo teisės mokslų daktaro laipsnį ir ėmė verstis advokato praktika. Tais pačiais metais Fidelis įstojo į Kubos Liaudies partiją, joje įgijo autoritetą ir tapo kandidatu į Atstovų rūmus rinkimuose, kurie turėjo vykti 1952-ųjų birželį. Tačiau perversmą įvykdęs generolas F.Batista rinkimus atšaukė.
Tuomet F. Castro pakilo į kovą su generolu. 1953 metų liepos 26 dieną maždaug 160 žmonių Santjago de Kuba mieste surengė sukilimą. Iš jų gyvi liko tik 29, įskaitant Fidelį ir jo brolį Raulį. Sukilėliai buvo nuteisti kalėti.
Per teismą F.Castro pasakė savo garsiuosius žodžius, kurie atskleidė jo maištingą charakterį ir politines pažiūras: „Įspėju jus, aš tik pradedu! Jei jūsų širdyse yra bent menkiausias meilės savo šaliai, žmogiškumui ir teisingumui pėdsakas, atidžiai klausykitės... Žinau, kad režimas stengsis bet kokiomis priemonėmis nutildyti tiesą, žinau, kad bus stengiamasi mane palaidoti užmarštyje. Tačiau mano balsas nebus užgniaužtas – jis liesis iš mano krūtinės net jei liksiu vienišas, ir mano širdis įžiebs jame tą ugnį, kurią stengiasi užgesinti tie surambėję bailiai... Pasmerkite, nuteiskite mane. Tai nesvarbu. Istorija man atleis.“
Fidelis gavo 15 metų laisvės atėmimo bausmę, bet po keliolikos mėnesių jis buvo paleistas, persikėlė į Meksiką ir įkūrė „Liepos 26-osios judėjimą“. Jį parėmė JAV apsigyvenę kubiečiai. Dienraščio „New York Times” žurnalistas Herbertas Matthewsas, tomis dienomis ėmęs interviu iš F.Castro, nupiešė romantiško, charizmatiško, barzdoto ir apsirengusio nudėvėtais drabužiais revoliucionieriaus paveikslą.
1958 metų gruodžio 2 dieną maištingo jauno vyro vadovaujama 82 revoliucionierių grupė laivu „Granma“ atplaukė į Orientės provinciją Kuboje. Po pirmųjų susidūrimų su kariuomene liko tik 12 nesugautų ar nenužudytų kovotojų, tarp jų – broliai Castro ir Ernesto Che Guevara.
Vyrai atsitraukė į Siera Maestros kalnyną ir tęsė partizaninį karą. Vis augantis partizanų skaičius užtikrino kovos prieš demoralizuotą, prastai vadovaujamą F.Batistos armiją sėkmę. Mažėjant politinei paramai ir vienam pralaimėjimui sekant po kito, diktatorius 1959 metų sausio 1 dieną paliko Kubą, o sukilėliai, nedalyvaujant pačiam F. Castro, įžengė į Havaną.
F.Castro į valdžią atėjo remiamas daugumos kubiečių, nes pažadėjo sugrąžinti 1940 metų konstituciją, sukurti sąžiningą valdymo aparatą, atkurti visiškas politines ir pilietines žmonių teises, pradėti vykdyti nuosaikias reformas.
Sovietų globotinis ir amerikiečių priešas
Revoliucijos lyderis į Havaną atvyko po savaitės ir iš karto buvo paskirtas vyriausiuoju kariuomenės vadu, o vasario 16-ąją pradėjo eiti premjero pareigas ir liko jose iki 1976 metų, kuomet tapo prezidentu.
F.Castro į valdžią atėjo remiamas daugumos kubiečių, nes pažadėjo sugrąžinti 1940 metų konstituciją, sukurti sąžiningą valdymo aparatą, atkurti visiškas politines ir pilietines žmonių teises, pradėti vykdyti nuosaikias reformas. Tapęs lyderiu jis šalį pertvarkė pagal komunistinį modulį. Buvo nacionalizuota privati nuosavybė, verslas ir pramonė, reformuotas žemės ūkis (privačių sklypų dydis apribotas iki 4 kv. km, užsieniečiams uždrausta turėti žemės Kuboje), sveikatos apsauga. Tačiau nebuvo užtikrinta žadėta sąžinės ir žodžio laisvė.
Kuba buvo vienintelė komunistinė valstybė Amerikos žemyne, todėl ji tapo konfrontacijos tarp Sovietų Sąjungos ir JAV objektu. 1960-aisiais buvo pasirašyta prekybos sutartis su SSRS. Jungtinės Valstijos į tai atsakė įvesdamos ekonomines sankcijas ir po metų nutraukė diplomatinius ryšius.
1961-aisiais JAV bandė nuversti F.Castro, apginklavusios maždaug 1 400 specialiai apmokytų sukilėlių ir išlaipinusios juos saloje, Kiaulių įlankoje, tačiau Kubos armijai pavyko atlaikyti puolimą.
Po nepavykusios JAV intervencijos comandante paprašė sovietų pagalbos. Atsakydami į šį prašymą, jie mėgino dislokuoti Kuboje branduolinį ginklą galinčias nešti raketas. Šis planas 1962 metais sukėlė pasaulinę krizę, net branduolinio konflikto tarp SSRS ir JAV grėsmę. Kilus aršiam JAV pasipriešinimui SSRS valdžia sutiko atsisakyti savo užmojų mainais už tai, kad CŽV neberengs pasikėsinimų į F.Castro ir nebandys nuversti Kubos valdžios.
Pagal naują konstituciją 1976-aisiais sukūrus Nacionalinę Asamblėją, premjeras tapo svarbiausios jos dalies – Valstybės tarybos – pirmininku, kartu išlaikė vyriausiojo kariuomenės vado ir Komunistų partijos generalinio sekretoriaus postus. Pagrindinis jo padėjėjas buvo brolis Raulis, ginkluotųjų pajėgų ministras.
SSRS subyrėjimas buvo pragaištingas
Tapęs prezidentu, F.Castro nesėkmingai bandė už šalies ribų platinti marksistinę ideologiją, kurstyti revoliucijas kitose Lotynų Amerikos šalyse. Kubos kariuomenė bendradarbiavo su SSRS ir dalyvaudavo įvairiuose trečiojo pasaulio šalių konfliktuose, pavyzdžiui, Angolos pilietiniame kare, Etiopijos ir Somalio konflikte.
Devintajame dešimtmetyje F.Castro dažnai reikšdavo pasiryžimą atnaujinti diplomatinius santykius su JAV, jei jos nutrauks prekybos embargą, tačiau atsakymų nesulaukdavo. Vienas buvęs Ispanijos premjeras rašė, kad embargas buvo didžiausias F.Castro sąjungininkas, nes padėjo kontroliuoti vyriausybę. Kai kurie žinomi žmonės, pavyzdžiui, popiežius Jonas Paulius II ir režisierius Stevenas Spielbergas, smerkė embargą.
Užmezgusi diplomatinius ryšius su SSRS, Kuba tapo priklausoma nuo sovietų – tiek ekonomiškai, tiek karine prasme. Socialistinėms šalims teko didžioji dalis Kubos eksporto, o SSRS teikė visą įmanomą karinę pagalbą – tiekė karinės technologijas, siuntė ekspertus, karinius konsultantus. Tai leido Kubai sukurti palyginus stiprią armiją. E.Che Guevara buvo linkęs labiau plėtoti santykius su Kinija.
SSRS subyrėjimas Kubos valdžiai buvo netikėtas ir reiškė dosnių subsidijų pabaigą. Šalis prarado 85 proc. rinkos. Daugeliui žmonių kiekviena diena reiškė sunkią kovą už išgyvenimą.
SSRS subyrėjimas Kubos valdžiai buvo netikėtas ir reiškė dosnių subsidijų pabaigą. Šalis prarado 85 proc. rinkos. Daugeliui žmonių kiekviena diena reiškė sunkią kovą už išgyvenimą, nuolat dingstančias dujas ir vandenį, ribojamą elektros tiekimą ir normuojamus maisto produktus. Prasidėjo taip vadinamas „specialusis periodas“.
Kuba pradėjo liberalizuoti ekonomiką, legalizavo JAV dolerį, atsivėrė užsienio turistams, buvo leista JAV įsikūrusiems kubiečiams pervesti pinigų saloje likusiems artimiesiems. Nepaisant to, ekonominė padėtis išliko sunki. Norėdama ją pagerinti, valdžia griebdavosi ir neįprastų būdų, pavyzdžiui, prieš gerą dešimtmetį tūkstančiai medikų buvo išsiųsti į Venesuelą mainais už naftos importą. Po 2001-aisiais Kubą nusiaubusio uragano Mišelė buvo leista įvežti maisto iš JAV – tai buvo pirmasis toks krovinys iš šios valstybės nuo embargo paskelbimo.
638 būdai nužudyti F.Castro
2006 metų liepos 31 dieną F.Castro dėl pašlijusios sveikatos prezidento ir kitas savo pareigas perdavė Rauliui – pirmajam viceprezidentui.
Kad šalies vadovą kamuoja negalavimai, buvo akivaizdu jau kelerius metus: 2001-aisiais, sakydamas kalbą, F.Castro prarado sąmonę, 2004-aisiais paslydo ir pagriuvo filmuojant televizijos laidą. Bet kokios kalbos apie sunkias ligas ilgai buvo neigiamos, tvirtinant, esą comandante jaučiasi puikiai.
Savo pareigas broliui, kaip buvo teigiama, F.Castro, perdavė laikinai, kol atsigaus po operacijos, tačiau ėjo vienas mėnuo po kito, o jis ne tik nedalyvaudavo renginiuose, kurių iki tol nepraleisdavo, bet ir apskritai nesirodė viešumoje. Dėl to nesiliovė gandai, kad F.Castro jau seniai numirė.
Tuometis JAV prezidentas George'as W.Bushas, kartą paklaustas apie comandante likimą, atsakė: „Vieną dieną didis Dievas sergantį Kubos vadovą pasiims pas save“. Ateistas F.Castro į tai esą replikavo: „Dabar suprantu, kodėl nebuvo įgyvendinti Busho ir kitų prezidentų planai mane nužudyti – pasirodo, mane saugojo didysis Dievas.“
Į F.Castro buvo mėginama pasikėsinti daugybę kartų: surengus automobilių apsuptį, granatų išpuolį beisbolo stadione. Teigiama, esą JAV Centrinės žvalgybos vadyba buvo sugalvojusi 638 būdus jį nužudyti (pavyzdžiui, įdėti į kriauklę sprogmenų ir nudažyti moliuskus, kurie turėjo patraukti povandeninę žūklę mėgstančio Kubos lyderio dėmesį, sukurti sprogstantį cigarą, nardymo kostiumą ištepti toksinais).
1963 metais CŽV agentai esą mėgino nužudyti comandante, į šokoladinį kokteilį įmetę nuodų tabletę, tačiau ji įstrigo šaldiklyje ir suskilo, kai padavėju apsimetęs žudikas norėjo paimti nuodus. Kitą kartą buvusi meilužė Marita Lorenz sutiko įnešti į Fidelio kambarį kremo su nuodų tabletėmis, tačiau vėliau pati prisipažino Fideliui, tvirtindama, kad vis dar myli jį.
Turtas – šimtamilijoninis?
Žinių apie F.Castro ir jo artimųjų asmeninį gyvenimą striuka – comandante yra tvirtinęs nepropaguojantis asmens kulto. Kuboje nebuvo jo vardu pavadintų gatvių ir jo statulų. Galia esą buvo paremta akivaizdžiai nepastebima charizma.
Sugrįžęs į Kubą iš Meksikos F.Castro vedė iš turtingos šeimos kilusią studentę Mirtą Diaz Balart ir susilaukė sūnaus Fidelio. Tačiau 1955 metais sutuoktiniai išsiskyrė. Suaugęs Fidelito įsidarbino Kubos atominės energetikos komisijoje, bet tėvo iniciatyva buvo pašalintas.
Su antra žmona Dalia Soto del Valle comandante susilaukė penkių sūnų: Alexisio, Alexanderio, Alejandro, Antonio ir Angelio.
Viešumoje F.Castro dažniausiai pasirodydavo apsirengęs karinio stiliaus uniforma. Šie drabužiai, kaip ir masinės demonstracijos bei valandas besitęsiančios audringos lyderio kalbos tarytum išlaikydavo nuolatinę revoliucinę nuotaiką.
Dar pirmoje santuokoje Fidelis turėjo romaną su Naty Revuelta, kuri pagimdė dukrą Aliną Fernandez-Revuelta. Moteris, 1993 metais išvykusi iš gimtinės ir apsigyvenusi JAV, aktyviai kritikuodavo tėvo vykdomą socialistinę politiką. Nuo 7 dešimtmečio pradžios ten gyveno ir F.Castro sesuo Juanita.
Raulis tapo pagrindiniu F.Castro bendražygiu. Jis kartu buvo nuo pat revoliucijos pradžios. Kalbama, esą jaunesnysis brolis buvo kur kas žiauresnis už ilgaamžį Kubos lyderį.
Comandante deklaruodavo esąs ateistas ir niekada netikėjęs Dievu, nors buvo auklėjamas katalikiškai, o vėliau lankydavosi katalikų renginiuose. Popiežius Jonas XXIII ekskomunikavo F.Castro, be kita ko, taip tikintis sumažinti jo autoritetą tarp katalikų. Tačiau 1998 metais Kubą aplankė Jonas Paulius II. Šiek tiek anksčiau jis buvo leidęs praktikuojantiems katalikams stoti į partiją ir Kubą vadindavo labiau sekuliaria nei ateistiška.
Viešumoje F.Castro dažniausiai pasirodydavo apsirengęs karinio stiliaus uniforma. Šie drabužiai, kaip ir masinės demonstracijos bei valandas besitęsiančios audringos lyderio kalbos tarytum išlaikydavo nuolatinę revoliucinę nuotaiką. Tačiau comandante siuvėjas buvo įtikinęs jį uniformą kartais pakeisti paprastu kostiumu.
Aukščiausią Kubos ginkluotųjų pajėgų laipsnį – comandante en Jefe (liet. vyriausiasis kariuomenės vadas) turėjęs F.Castro taip pat buvo vadinamas El Caballo (liet. Arkliu). Taip jį esą pavadino kubietis atlikėjas Benny More. Be to, revoliucijos metu kovos draugai Fidelį vadindavo Milžinu.
2005-aisiais JAV verslo ir finansų žurnalas „Forbes“ paskelbė, esą F.Castro priklausė 550 mln. dolerių vertės turtas, daugiausia – valstybinėse įmonėse, o po metų turto vertę beveik padvigubino. Pats Kubos lyderis į tai atsakė: „Jei bus įrodyta, kad aš turiu bent vieną dolerį užsienio banke, atsistatydinsiu.“
Norvegas nominavo Nobelio premijai
F.Castro politika daugelyje šalių, ypač JAV, buvo kritikuojama dėl daugybės žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų. Jo šalininkai savo ruožtu tvirtino, esą Kubai pavyko sukurti geriausią Lotynų Amerikoje sveikatos apsaugos ir švietimo sistemą.
Kai kurie disidentai ir politiniai oponentai buvo vadinami kontrrevoliucionieriais, fašistais, CŽV agentais ir be teismo įkalinami, kai kurie nužudomi. „Socialiniai atskalūnai“, pavyzdžiui, homoseksualai, Jehovos liudytojai, atsidurdavo darbo stovyklose, tačiau jos buvo uždarytos 1968 metais.
2001 metais norvegų socialistas Hallgeiras Langelandas už medikamentų ir inžinierių brigadų siuntimą besivystančioms šalims nominavo F.Castro Nobelio premijai.
