Šį norą patvirtina sociologinės apklausos. Kas ir kodėl jaučia nostalgiją žlugusiai valstybei? Kas privertė rusus patikėti mitu apie Sovietų Sąjungos didybę ir įsimylėti sovietiją? Ir svarbiausia – kam naudinga legenda apie pranykusį puikų ir sotų gyvenimą? Lenta.ru aiškinosi atsakymus į šiuos klausimus kartu su istorikais ir sociologais.
„Fantastinis rojaus pasaulis“
Rusijos sociologai akcentuoja keistą paradoksą: apie norą sugrįžti į neseną praeitį vis dažniau kalba jauni rusai – jiems dar nesukako 30 metų, jie gimė jau naujojoje Rusijoje, užaugo prie Putino, įprato prie išmaniųjų prietaisų, „Tiktok“ ir „Tinder“, o nori gyventi Sovietų Sąjungos epochoje.
Sociologai konstatuoja, kad jauni žmonės pasirodė esą labai imlūs mitui apie idealią šalį. Jiems širdį šildo pasakojimai apie laimingą vaikystę, pačius skaniausius ledus po 13 kapeikų, pionierių stovyklas, senas „Volgas“, Krymo pliažus, Kaukazo kurortus ir tautų draugystę, o svarbiausia – socialines garantijas: pigų maistą, stabilų atlyginimą, padorią pensiją ir nemokamus butus.
Tai, kad „išvystytas socializmas“, be visų išvardytų gėrybių, turėjo ir rimtų trūkumų, iš nacionalinės atminties jau kažkaip išsitrynė.
Kaip, pavyzdžiui, būtinybę ankstėliausiai ryte važiuoti į kitą miesto galą, nes ten parduodamas pienas iš statinės, arba strimgalviais bėgti į parduotuvę, kur išmetė (sovietiniu žargonu – pasirodė prekyboje) paprasčiausių moteriškų pėdkelnių. Pagaliau, įžymioji sovietinių laikų mįslė: „Ilgas, žalias, kvepia dešra.“ Vargu ar daugelis šiuolaikinių jaunuolių iš karto pasakys, kad teisingas atsakymas – „elektrinis traukinys iš Maskvos“. Regionų gyventojai iš tiesų dažnai važinėdavo į sostinę pirkti tokių dabar įprastų ir visur gaunamų produktų, kaip dešra, kava ir apelsinai iš Maroko.
Kaip pažymi istorikas Nikolajus Svanidzė, šiuolaikiniai jaunuoliai, kalbantys apie tai, kad norėtų gyventi Sovietų Sąjungos laikais, paprasčiausiai neįsivaizduoja, su kokiais buitiniais sunkumais, dabar jau atrodytų sunkiai suvokiamais, tuomet tekdavo susidurti daugeliui sovietinių piliečių.
„Šiuolaikiniai jaunuoliai fiziškai neįsivaizduoja parduotuvių tuščiomis lentynomis. Jiems tai fantastika. Kaip pasaulis be mobiliojo ryšio ir interneto“, – sako N.Svanidzė.
„Kaip tai – nėra mėsos parduotuvėje? Vadinasi, gretimoje yra. Kaip nėra dešimties rūšių dešros arba sūrio? Vadinasi, gretimoje yra. Todėl kai jiems sako, kad viskas visiems buvo po lygiai, buvo teisingumas, jie noriai tiki šituo fantastiniu rojaus pasauliu. Štai ir viskas“, – aiškina istorikas.
Informacija apie „socialistinio gyvenimo būdo“ minusus šiuolaikinio Rusijos jaunimo protų tiesiog nepasiekia. Tai patvirtina ir sociologas Denisas Volkovas, ne kartą įsitikinęs tuo ir pats, dirbdamas su tikslinėmis tiriamųjų grupėmis.
„Jaunuoliai kalba, kaip gerai buvo gyventi prie Brežnevo. O kai jiems paprieštarauji, atsako, kad taip jiems pasakojo mama“, – aiškina D.Volkovas.
75 iš 100 Rusijos gyventojų sovietinę epochą įvardija kaip geriausią laikotarpį šalies istorijoje, o su tuo nesutinka tik 18 proc. apklausų dalyvių. Vis dėlto grįžti į Sovietų Sąjungos vystymosi kelią sutiktų tik 28 iš 100 šalies piliečių.
Užbėgant į priekį reikėtų pažymėti, kad sociologai randa logišką paaiškinimą tokiam ženkliam skaičių neatitikimui tarp įsitikinusių „geresniais laikais“ Sovietų Sąjungoje ir norinčiųjų vėl stoti į socializmo statybų kelią (75 proc. prieš 28 proc.).
Įdomią apklausą panašia tema 2016 metais surengė fondas „Visuomenės nuomonė“. Respondentams buvo užduodamas klausimas, ar jie norėtų gimti kitu metu, ir buvo siūloma pasirinkti jiems patinkantį istorinį laikotarpį. Dauguma panoro likti šiuolaikiniame pasaulyje (72 proc.). Tačiau savo dabartine epocha nepatenkinti buvo beveik penktadalis apklaustųjų (19 proc.). Įdomu, kad 18–22 metų amžiaus grupėje šis santykis buvo maždaug 67 ir 24 proc. Vadinasi, jaunimas labiau norėtų pakeisti epochą, kurioje gyvena.
Maždaug trečdalis iš tų, kurie norėtų gyventi kitu metu (6 proc. iš 19), norimu laikotarpiu įvardijo trečiojo–aštuntojo XX amžiaus dešimtmečių Sovietų Sąjungą. Norinčiųjų persikelti į devintąjį–dešimtąjį dešimtmetį buvo 2 proc. iš 19. Tad bendrai paėmus, grįžti į netolimą praeitį norėtų beveik pusė iš tų, kuriems dėl kokių nors priežasčių nepatinka dabartis (8 proc. iš 19). Tokie rezultatai gauti respondentams leidus rinktis absoliučiai bet kokį istorijos periodą ir šalį arba apskritai persikelti į ateitį.
Nostalgija dažnai įvardijama kaip rusams būdingas nacionalinis bruožas. Ir iš tiesų – praėjusių laikų ilgesio tema, pavyzdžiui, labai būdinga klasikinei rusų literatūrai.
Su tuo, kad tai „labai rusiška“, sutinka ir knygos „Prarastos empatijos šalis. Kaip sovietinė praeitis daro įtaką Rusijos dabarčiai“ autorius, socialinis psichologas Aleksejus Roščinas.
„Tai tokia rusiška tradicija. Prisiminkime kad ir Antoną Čechovą ir jo įžymiąsias pjeses. Pavyzdžiui, „Dėdę Vanią“. „Mes pailsėsime, mes dar išvysime deimantais nusagstytą dangų...“, – cituoja jis.
„Rusams nostalgija priskiriama kaip tipinis nacionalinis bruožas. Ilgesio temą gvildeno ne tik A.Čechovas, bet ir Sergejus Jeseninas, ir Ivanas Buninas, ir Vladimiras Nabokovas, ir Ana Achmatova, ir daugelis kitų rašytojų ir poetų“, – tvirtina A.Roščinas.
Laisvosios istorinės bendruomenės tarybos narys Nikita Sokolovas taip aiškina istorinės praeities ir dabarties suvokimą: „Žmonės, žinoma, gyvena ne objektyvioje realybėje, o savo įsivaizdavimuose apie ją. Lygiai taip pat formuojasi ir santykis su istorija: žmonės gyvena ne su objektyviomis žiniomis apie praeities įvykius, o su tuo, kaip tai suformuluojama visuomeniniame diskurse ir kas tais metais laikoma teisinga.“
Gerieji seneliai
Santykių su neseniai pasibaigusiomis epochomis perkainojimas neišvengiamai susijęs su požiūriu į tų laikų lyderius. Gyvenusieji sąstingio metais arba dešimtajame dešimtmetyje gerai pamena, kiek daug anekdotų būdavo pasakojama apie Leonidą Brežnevą ir Borisą Jelciną, daugelis iš tų anekdotų jau prisimiršo.
Nemažiau skambėjo ir kritikos, dažnai gana griežtos (ypač B.Jelcino adresu). Bet jeigu L.Brežnevui kliūdavo už reformų trūkumą, tai B.Jelciną kritikuodavo visiškai už priešingą veiklą – šoko terapijos laikai daugeliui Rusijos gyventojų vis dar kelia nemalonius prisiminimus.
„Visada taip būna. Požiūris į žmones su laiku visada keičiasi po jų mirties. Kai jie gyvi, apie juos pasakojami anekdotai, aptarinėjamos kokios nors jų silpnybės. O kai žmogus jau išėjo į istoriją, jis visuomenės sąmonėje tampa panašus į paminklą“, – sako N.Svanidzė.
L.Brežnevas apklausose dabar neretai įvardijamas kaip geriausias iš sovietinių vadovų.
L.Brežnevo įvaizdis Rusijos gyventojų sąmonėje jau gerokai „supaminklėjo“ – bent jau dėl to, kad nuo jo mirties jau praėjo beveik 40 metų. Pagal viską sprendžiant, jo populiarumui įtakos visiškai nedaro tai, kad jo valdymo metais nebuvo pasiekta jokių ypatingų pergalių: karo jis nelaimėjo, Gagarino į kosmosą neišsiuntė.
Visos Rusijos visuomenės nuomonės tyrimo centras išsiaiškino, kad Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto generalinio sekretoriaus L.Brežnevo valdymo epochoje, kurią daugelis įpratę vadinti sąstingio periodu, norėtų gyventi net 37 proc. Rusijos gyventojų. Ir tai tik trimis procentais mažiau už tuos, kurie norėtų likti dabartyje.
Ir A.Roščinas tam randa gana logišką paaiškinimą.
„Brežnevas labiausiai atitinka tą visuomenės būklę, kurioje dabar esame. Čia jis įgyja tokio Kalėdų senelio bruožų, sovietinio Kalėdų senelio. Kažkuria prasme jis yra analogas to, kaip amerikiečiai suvokia savo Rooseveltą. Toks sovietinis Rooseveltas“, – aiškina A.Roščinas.
Gali būti, kad labiau juntama transformacija visuomenės sąmonėje ateityje laukia ir B.Jelcino įvaizdžio. Sunku pasakyti, ar jis virs Kalėdų seneliu, ar Seniu šalčiu, tačiau greičiausiai, kad tai įvyktų, turės būti visuomenės poreikis ir į tokius poreikius atsiliepiančių socialinių institutų pastangos, mano D.Volkovas.
„Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat ir nuo to, kas dirbs su to laikotarpio atminties formavimu, kokie institutai tą atmintį ne tik saugos, bet ir perdavinės, perdirbinės, studijuos“, – paaiškino sociologas.
„Perestroikos įkarščio“ įbauginta karta
Didelę įtaką vaikų pasaulėžiūrai daro tėvų ir senelių nuomonė. Todėl ekspertai mano, kad atsakymo į klausimą, kodėl jaunimas tiki mitais apie sovietiją, reikia ieškoti netolimos praeities – suaugusiųjų praeities – įvykiuose. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į perestroiką ir po jos įvykusį šalies subyrėjimą. Visa tai padarė stiprų įspūdį amžininkams.
A.Roščinas šį reiškinį vadina „įbaugintos kartos“ fenomenu ir masinį norą grįžti į praeitį sieja būtent su juo. Ekspertas pažymi, kad Sovietų Sąjungos saulėlydžio metu žmonių nuotaikos kardinaliai skyrėsi nuo to, ką mes matome dabar.
„Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje vyko vadinamasis „perestroikos įkarštis“. Žinoma, nuotaikos tada ir dabar labai skiriasi. Tai, galima sakyti, dvi skirtingos visuomenės. Nors, žinoma, ir turinčios tą pačią šaknį“, – sako A.Roščinas.
Pasak jo, būtent sovietinės epochos pabaiga pasižymėjo bendru įsitikinimu, kad visų problemų priežastis – supuvusi valstybė, supuvusi santvarka, kuri kausto kažkokį neįtikėtiną sovietinių žmonių potencialą. Tą visuotinai paplitusią nuomonę gerai iliustravo tuščios parduotuvių lentynos visoje šalyje – tai buvo kaip akivaizdus tos pačios sovietinės valdžios neįgalumo įrodymas.
Žinomas faktas, kad 1980–1990 metų laikotarpiu prekių deficitas pasiekė iki tol nematytą mastą, stulbindamas net prie nuolatinės „pasiūlos krizės“ pripratusius sovietinius žmones. Nuo prekystalių dingo praktiškai viskas, net ir visiškai paprasti dalykai, kaip kojinės ir cigaretės.
„Žmonės jautėsi kaip Iljos Muromiečiai, kurie 33 metus prasėdėjo ant krosnių ir per tą laiką, kaip rusų liaudies pasakoje, neišdžiūvo, nesusirgo anemija, kaip turėtų būti pagal medicinos mokslo suvokimą, bet priešingai – sukaupė neįtikėtiną karžygio jėgą, kuri veržėsi lauk. Jie buvo pasirengę nuversti kalnus ir pasiekti neįtikėtinų pergalių visame kame“, – pasakoja A.Roščinas.
Perestroika daugeliui suteikė naujų vilčių. Tačiau po to įvyko šalies griūtis ir skausmingos ekonominės permainos, nutupdžiusios visus iš padebesių ant žemės. „Nauja krizė, Sovietų Sąjungos subyrėjimas – tai traumavo daugelį Rusijos gyventojų. Būtent šalies išnykimas, ekonomikos žlugimas, bendros erdvės iširimas“, – pritaria D.Volkovas.
Žmonės entuziastingai metėsi į rinkos ekonomikos stichiją, bet gana greitai suvokė, kad tai sudėtinga, o svarbiausia – pavojinga. Sovietinį žmogų, pripratusį prie ramaus ir apibrėžto gyvenimo „išvystyto socializmo“ epochoje, tokia jam nauja nuolatinė buvimo pavojuje būklė tiesiog šokiravo. Be to, mano A.Roščinas, prisiminimai apie tą šoką iki šiol vis dar persekioja.
„Visi prisimena nusivylimo jausmą. Būtent savo pačių nusivylimo. Paprastai kalbant, nacija mano, kad ji tuomet nepasirodė gerai. Šis jausmas toks skausmingas, tai taip nemalonu ir netgi gėda pripažinti, kad visa tai apskritai mėginama išstumti iš mūsų kolektyvinės pasąmonės. Išstumti ir paneigti“, – sako socialinis psichologas A.Roščinas.
Nori atgal, bet ne visai
Tačiau, kaip paaiškėjo, su siekiu grįžti į sovietinę epochą ne viskas taip paprasta. Tyrėjai konstatuoja, kad norinčiųjų sugrįžti į SSRS laikus gerokai sumažėja, jeigu žmonėms užduodami patikslinantys klausimai.
„Vis dėlto daugelis žmonių, pripažindami kokius nors pozityvius sovietinės praeities momentus, ypatingai ekonominius – kad visi buvo lygūs, kad buvo užtikrintumas dėl rytdienos, kad buvo atlyginimas, – nenori į ją sugrįžti. Jeigu mes klausiame, ar norite gyventi Sovietų Sąjungoje, daugelis atsako: ne, gyventi nenorime, bet buvo gerai“, – konstatuoja D.Volkovas.
Informacinis vakuumas, negalėjimas išvykti į užsienį, buka propaganda su niekam nereikalingais ritualiniais partijos susirinkimais – pakanka apie tai priminti respondentams, ir sovietinio rojaus įvaizdis iš karto ima blankti.
„Šitas „sovietinis rojus“ egzistuoja kaip įvaizdis. Tai tokia sovietinė santvarka, kuri apvalyta nuo negatyvių dalykų. Iš vienos pusės garantuotas darbas, alga ir butas, o iš kitos pusės – kad nebūtų jokių eilių, deficito ir netgi partijos valdžios“, – aiškina A.Roščinas.
„Šiuo atveju tai toks dirbtinis įvaizdis, kuriame prieštaravimai ne įveikiami vardan kokios nors visuomeninės idėjos, o tiesiog ignoruojami. Nupiešiamas pasakoms būdingas vaizdas“, – sako A.Roščinas ir priduria, kad tai taip pat yra posovietinės visuomenės tam tikros tuštumos ir palūžimo požymis.
N.Svanidzė taip pat mano, kad mūsų laikais daugelis Sovietų Sąjungą prisimena kaip kažkokį „fantastinį rojaus pasaulį“, kur visiems visko buvo po lygiai ir buvo teisingumas. Tuo pas metu jis įsitikinęs, kad „niekas nenori prisiminti apie komunalinius butus su vienu tualetu trisdešimčiai žmonių“.
„Jaučiama nostalgija Stalino legendai: griežtas, bet teisingas, su viena batų pora. Ar tai realus Stalinas? Ne, tai mitas, – sako istorikas. – Štai šitas išplėstas Stalino mitas apima visą Sovietų Sąjungą. Kad tai buvo visuotinės lygybės ir visuotinės brolybės šalis.“
Nostalgija ir „laukiniams devyniasdešimtiesiems“
Žmogaus atminčiai būdinga tai, kad labiausiai įsimenami geri dalykai. Sociologai pabrėžia, kad respondentai, atsakinėdami į bendrus klausimus apie kokią nors epochą – visiškai nesvarbu, ar kalba eina apie sovietinius metus, ar apie dešimtąjį dešimtmetį, – visada pirmiausia vardija jos teigiamus bruožus. Ir tik vėliau, uždavus patikslinančius klausimus, prabyla apie negatyvias to laikotarpio gyvenimo puses. Tai uždeda savo atspaudą ant to, ką priimta vadinti nostalgija praeičiai.
Panašūs procesai dabar masinėje sąmonėje vyksta dešimtojo dešimtmečio atžvilgiu, laikotarpio, pasižymėjusio žaibiškomis permainomis visuomenėje ir ekonomikoje, lyginant su prieš tai buvusia sovietine epocha. Nepaisant daugelio žmonių pragyvenimo lygio smukimo tuo laikotarpiu, daugelis iš jų pastaraisiais metais vis dažniau toje epochoje ima įžvelgti teigiamų pusių. Dažniausiai tai yra prieš tai buvusios, tai yra sovietinės, epochos minusų veidrodinis atspindys: parduotuvėse atsirado prekių gausa, išnyko ideologinis komunistų partijos diktatas, dingo akyla kasdienio žmonių gyvenimo priežiūra ir kontrolė, kelis kartus sumažėjo įvairių kontroliuojančių institucijų vykdomų patikrinimų. Sociologas D.Volkovas pabrėžia, kad dabar išties vyksta tam tikro tų metų pervertinimo iš naujo procesas.
„Vis dėlto bet kuris laikmetis turi tiek gerų, tiek ir blogų bruožų. Ir nors masinėje kultūroje bei politiniame leksikone dešimtąjį dešimtmetį įprasta vadinti „laukiniais devyniasdešimtaisiais“, kalbėdami apie jį daugelis pirmiausia išvardins gerąsias puses, bet jeigu paklausite apie blogąsias – jas taip pat išvardins, taip pat, kaip ir kalbėdami apie sovietinį periodą“, – paaiškino sociologas.
Ekspertai konstatuoja, kad nostalgiją sovietmečiui ir dešimtajam dešimtmečiui jaučia skirtingi žmonės, net jeigu eina kalba apie jaunuolius, nesulaukusius 30 metų, neprisimenančius nei vieno, nei kito laikotarpio. Be to, tas ilgesys gali vis labiau stiprėti.
„Devyniasdešimtaisiais buvo visiška laisvė, pleveno pavasario vėjas, ore buvo juntamas išsivadavimas iš visų pančių, varžiusių sovietų valdžios metais. Užsipildė parduotuvių lentynos. Pirmą kartą atsirado prekių pilnos parduotuvės. Ir aš, aišku, suprantu, kad tai gali sukelti nostalgiją“, – reziumavo N.Svanidzė.