Per dramatiškus įvykius 1993 metų spalio 3–4 dienomis, nusinešusius apie 200 žmonių gyvybių, velionis prezidentas Borisas Jelcinas, tuomet buvęs populiarus lyderis ir kylančių Rusijos demokratinių ambicijų simbolis, stojo prieš Sovietų Sąjungos šalininkus, kurie kaltino šalies vadovo vykdytas reformas dėl didžiulio ekonomikos nuosmukio.
Konstitucinė krizė, kilusi dėl praeities besiilginčių parlamento narių konfrontacijos su B.Jelcinu, privertė Rusijos žmones nerimauti dėl ateities, branduolinį ginklą turinčiai valstybei grimztant į chaosą.
1993 metais didėjusi įtampa galiausiai prasiveržė dvi dienas trukusiais susirėmimais gatvėse, per kuriuos armija priėmė lemtingą sprendimą, palaikydama demokratų stovyklą.
1993 metais didėjusi įtampa galiausiai prasiveržė dvi dienas trukusiais susirėmimais gatvėse, per kuriuos armija priėmė lemtingą sprendimą, palaikydama demokratų stovyklą.
Tačiau B.Jelcino sprendimas pasiųsti tankus apšaudyti jo varžovų parlamente – Baltaisiais rūmais vadinamame didžiuliame pastate prie Maskvos upės, kuriame dabar įsikūrusi vyriausybė – atėmė iš demokratinio judėjimo jo jaunatvišką entuziazmą ir iki šiol yra vertinamas visuomenės labai prieštaringai.
Su Kremliumi susijusios viešosios nuomonės tyrimo agentūros VTsIOM atlikta apklausa rodo, kad 26 proc. respondentų palaiko B.Jelcino veiksmus, o 16 proc. iki šiol šiltai prisimena komunistus.
Kiti atsakė esantys per jauni ir neprisimenantys tų įvykių arba tiesiog nesusidarę apie juos nuomonės.
Tuo metu „senajai gvardijai“ vadovavo B.Jelcino viceprezidentas Aleksandras Ruckojus – stačiokiško būdo generolas, dalyvavęs Afganistano kare ir vaizdavęs save populistu patriotu – bei griežtomis kalbomis išsiskyręs parlamento pirmininkas Ruslanas Chazbulatovas.
Ši pora desperatiškai stebėjo, kaip B.Jelcinas patikėjo jaunų, Vakarų šalių palaikomų ekonomistų komandai suplanuoti postsovietinės Rusijos atgaivinimą, imantis skausmingų rinkos reformų, nuskurdinusių daugelį žmonių.
A.Ruckojaus ir R.Chazbulatovo kantrybė trūko spalio 3-ąją, kai jie pasirodė Baltųjų rūmų balkone ir paragino minią šturmuoti Ostankino televizijos centrą dėl įsivaizduojamo žiniasklaidos palaikymo demokratiniame užmojams.
Dešimtys sunkvežimių, pilnų gerai ginkluotų A.Ruckojaus ir R.Chazbulatovo šalininkų, išvažiavo pradėti pirmųjų susirėmimų per tas dvi lemtingas paras.
Iki šiol tiksliai nežinoma, kas aprūpino ginklais Baltųjų rūmų maištininkus – tačiau jų lyderiai sako nesigailintys dėl savo veiksmų.
Iki šiol tiksliai nežinoma, kas aprūpino ginklais Baltųjų rūmų maištininkus – tačiau jų lyderiai sako nesigailintys dėl savo veiksmų.
„Esame kaltinami padarę viską, kad sukurtume sąlygas, galėjusias įžiebti pilietinį karą, – Rusijos žiniasklaida citavo A.Ruckojaus pareiškimą. – Tačiau iš tikrųjų mes padarėme viską, kas buvo įmanoma ir neįmanoma, kad tai neįvyktų.“
R.Chazbulatovas dar griežčiau vertino įvykius, nulėmusius jo politinės karjeros galą.
„Turėjome elgtis griežčiau, daug griežčiau – žinant, ką darė kita pusė“, – argumentavo jis.
Dar prieš spalio 4-ąją surengtą parlamento šturmą, tapusį to konflikto atomazga, B.Jelcinas mėgino išsklaidyti nepasitenkinimą dėl šoko terapijos ekonomikai, kurią siūlė reformas palaikę ministrai, tokie kaip Jegoras Gaidaras ir Anatolijus Čiubaisas.
B.Jelcinas atleido iš pareigų daugelio nekenčiamą J.Gaidarą 1992-ųjų gruodį pagal susitarimą su komunistais surengti referendumą dėl naujos konstitucijos, kuri turėjo aiškiai apibrėžti parlamento ir Kremliaus galias.
Tačiau įstatymų leidėjai atsisakė svarstyti naujos konstitucijos projektą, nes ji galėjo suteikti prezidentui naujų galių. Vietoje to buvo organizuotas nacionalinis referendumas, kuriame buvo užduotas klausimas, ar B.Jelcinas turėtų atsistatydinti.
Rusijos prezidentas laimėjo tą referendumą aiškia balsų dauguma. Susiklosčius tokiai padėčiai, kilo klausimų dėl parlamento legitimumo, o B.Jelcinas įgijo pagrindą 1993-ųjų rugsėjį paskelbti įsaką dėl „laipsniškos konstitucijos reformos“.
Būtent tuomet A.Ruckojus ir R.Chazbulatovas įsitvirtino Baltuosiuose rūmuose su savo ginkluotais šalininkais, o daugelis dabar vertina tuos veiksmus kaip senojo režimo paskutinę kovą.
„Rusijai 1993-ųjų spalis buvo posūkio taškas, – liberalių pažiūrų žurnalistas Leonidas Radzichovskis rašo vyriausybės dienraštyje „Rossijskaja gazeta“. – Teismai turėjo nuspręsti, kas atsakingas dėl to mažo pilietinio karo spalio 3–4 dienomis, Tačiau nebuvo jokio teismo.“
