Kas vyksta, mes visi žinome: veiksmų seka, veikėjų sudėtis klausimų nekelia, tačiau konkretaus veiksmo ir minties tikrovė nuo mūsų neretai tarsi pasislepia už informacinio triukšmo. Mūsų atveju čia esama konkrečios problemos: Rusija ėmėsi Ukrainos pagal tam tikrą scenarijų, kurio esmė – veikimo pridengimas tuo, kas vadinama informaciniu karu.
Bet ir be šios, išties didžiulės problemos – kaip perkąsti Rusijos informacinius melus – mes turime „nulaužti“ savuosius, nesuvaržyto informacinio pasaulio žiniasklaidos trukdžius. O tam nepakanka akylumo ir budrumo; reikia ir pakankamo išankstinio žinių bagažo, ir gebėjimo sveikai, ne „ant karštųjų“ protauti. Dauguma žinių srauto kūrėjų – žurnalistų, ekspertų, komentatorių – dažnai tiesiog tam neturi laiko.
Mes turime „nulaužti“ savuosius, nesuvaržyto informacinio pasaulio žiniasklaidos trukdžius. O tam nepakanka akylumo ir budrumo; reikia ir pakankamo išankstinio žinių bagažo, ir gebėjimo sveikai, ne „ant karštųjų“ protauti.
NŽ-A formatas laiko suteikia kiek daugiau, taigi pamėginkime savuosius trukdžius surūšiuoti. Pirmąjį galime pavadinti postmoderniu nominalizmu, dažniausiai sutinkamu antraštėse, bėgančiose eilutėse, rubrikose; antrąjį – latentiniu dežavuizmu, pasireiškiančiu griebimusi istorinių analogijų aiškinant einamuosius įvykius; trečiąjį – racionalistine simplifikacija, padedančia tūlam komentatoriui paaiškinti, kaip bet iš tikrųjų tai yra su Rusija.
Postmodernusis nominalizmas čia reiškia šį tą daugiau, nei įprastas „kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“ manymas, kai antraštės kuriamos siekiant patraukti, kai žinutės formuluojamos numanant adresato atpažinimą, kai pranešimai prasideda nuo „objektyvaus fakto“ konstatavimo... Nors, tarp kitko, čia jau svarbu: kalbamuose įvykiuose paaiškinimas viešojoje erdvėje dažnai pasirodo anksčiau įvykio, faktas su savo nomen išvedamas iš anonso; turime reikalą ne su spontaniška įvykių raida ar voliuntaristiniais pasišvaistymais, o su mėginimu veikti pagal scenarijų, pagal kurį priklauso prieš kiekvieną poelgį paleisti išankstinį jo message.
Apsiribokime čia pasklaidydami du pavadinimų pavyzdžius. Pirmasis – pavadinimas paties vyksmo, neretai nusakomo kaip Krymo krizė ir priskiriamo prie Ukrainos problemos. Krymas – toks, koks jis yra – buvo ilgą laiką, ir niekam jis nebuvo problema, neišskiriant nė vietos gyventojų daugumos, jei tokia apskritai buvo (plg. vietinės Rados sudėtį). Ukraina problemų turėjo ir tebeturi, 2013 11 21 – 2014 02 22 pati buvo ja tapusi, tačiau tai, kas vyksta dabar, vadintina tiesiog Rusijos agresija, jei švelniau – agresyvumu.
Apipavidalindami įvykius kaip Krymo krizę (ar vadindami perrengtus Rusijos karius – savigynos būriais), net jei turinį ir įvardijame adekvačiai, iš esmės iškreipiame dalykų padėtį. Problema buvo Rusijos priešiškumas Ukrainos eurointegracijai ir jos pačios neoimperinės ambicijos. Po to problema tapo Rusijos baiminga (?) nepakanta Ukrainos demokratizacijai.
Galiausiai problema tapo šliaužianti Rusijos agresija. Nebūtinai prieš Ukrainą, net nežinia prieš ką. NATO veiksnumą? ES plėtrą? Savo skurdą? Savo visuomenę? Rusija yra šiandienos laisvojo pasaulio, Europos ir mūsų problema, to neturime pamiršti įvardydami pačius įvykius.
Kitas politiškai korektiškas pavadinimas – referendumas. Reikalo negelbsti, jei paantraštėse, po dvitaškio ar pan. priduriama, kad jis neteisėtas, ar toliau tekste jis pavadinamas „vadinamuoju“.
Kitas politiškai korektiškas pavadinimas – referendumas. Reikalo negelbsti, jei paantraštėse, po dvitaškio ar pan. priduriama, kad jis neteisėtas, ar toliau tekste jis pavadinamas „vadinamuoju“. Žinutė interneto portale: „Krymo Aukščiausioji Rada nusprendė surengti referendumą“.
Kai nusprendė, tai jau buvo nebe Rada, apskritai sprendimas buvo priimtas ne Kryme, ir ne apie referendumą gi. Vienintelis teisingas žodis – „surengti“ (vieną iš pastatytino spektaklio veiksmų scenaristai pavadino „referendumu“).
CNN žinių bėganti eilutė kovo 16-ąją: Official: 96 proc. Krimeans votes for Russia. Nei tai oficialu (nebuvo turinčių teisę skelbti rezultatus), nei tiek procentų, nei balsavo: įvairūs tam skirtose vietose pasirodę žmonės su įvairiais pasais, o po to ir komisijų „skaičiuotojai“ mėtė lapelius į permatomas dėžes.
Tai, kas buvo surengta Kryme ir pavadinta „referendumu“, buvo parodomasis biuletenių mėtymo ir skaičių paskelbimo spektaklis. Kad matytųsi žmonės su vėliavomis. Kad užsienio žurnalistai juos kalbintų. Visa tai sukuria „Krymo problemos“ iliuziją ir sugestijuoja, kad kažkas Kryme iš tikrųjų vyksta.
Kas juokingiausia: jei teisėta Ukrainos valdžia būtų tikrai nusprendusi surengti Kryme tikrą referendumą su realiomis alternatyvomis, gal tikrai daugiau nei pusė būtų rinkęsi kažką „su Rusija“. Tačiau mes dabar nebegalime to patikrinti. Ir niekada nebegalėsime.
Tai vis problemos dėl neatidumo mėginant būti objektyviems ir taip pasimaunant ant maskuoto tyčinio prasimanymo. Kitokios problemos randasi, kai aiškinant įvykius esame pernelyg gudrūs. Protingi, nes žinome, kaip būna, ir aiškinimui pasitelkiame istorines analogijas. Déjà vu konstatuojama daug ir įvairių.
Dažniausi ir garsiausi lyginimai Vladimiro Putino su Adolfu Hitleriu, o „Krymo krizės“ – su „Sudetų krize“. Savaime dabartinio Rusijos režimo lyginimas su nacionalsocialistų valdymo pradžia dažnai esti įdomus, ypač kai susitelkiame į struktūras, elgesio ir kalbėjimo modelius, fenomenus. Tačiau čia turime reikalą su įvykiu, kuris vyksta pagal slaptą sumanymą. Krymas ir Sudetai, Putinas ir Hitleris, Ukraina ir Čekoslovakija, Vakarai ir... Vakarai, – gal tik pastarieji duoda kokį pamatą lyginti.
Juk Sudetų problema tikrai buvo, nes Čekoslovakija ne susikūrė, ne Habsburgų ar Vokietijos imperijų valia buvo sudaryta su visais Sudetais, o radosi nugalėtojų valia iš Versalio taikos. Sudetų vokiečiai veržėsi heim ins Reich, ir tą suprato visi. O Hitleris norėjo ne to – jis norėjo pademonstruoti karinę galią. To daug kas nesuprato, mat laikė Hitlerį neoimperialistu.
Tačiau jam Miuncheno susitarimai labai nepatiko, nes privertė jį šokti pagal Vakarų dūdelę, su visomis sutartimis ir išlygomis. Esmė 1938-ųjų rugsėjį buvo ne Sudetai, kaip ir 2014-ųjų kovą – ne Krymas. Esmė yra diktatoriaus užmojai, kurių laisvasis pasaulis neperpranta. Nei (kuriam laikui) tada, nei (kol kas) dabar. Štai ir visa analogija.
Tai klasikinis kryminalas: gangsteriai sumanė nusikaltimą ir galios išplėtimą, teisės sergėtojai stengiasi užkirsti kelią, pagauti su įkalčiais. Kol kas tarsi geriau sekasi gangsteriams, bet istorija dar nesibaigė.
Reikalas čia tas, kad kai (ne bet) kas (o žulikai, banditai) veikia pagal scenarijų, tai stengiasi būti originalūs, numato atsarginius kelius, priešininkų reakcijas, taigi žaidžia naują partiją. Hitlerio, net ir nežaidžiančio, o blefuojančio, „Vakarų plutokratai“ nepajėgė perkąsti, o čia juk žmonės žino visus istorinius precedentus ir numano, kaip ir su kuo jie bus lyginami.
Tai klasikinis kryminalas: gangsteriai sumanė nusikaltimą ir galios išplėtimą, teisės sergėtojai stengiasi užkirsti kelią, pagauti su įkalčiais. Kol kas tarsi geriau sekasi gangsteriams, bet istorija dar nesibaigė. Supratimui istorinės analogijos nereikalingos, reikia mėginti iššifruoti scenarijų ir kartu kreipti ypatingą dėmesį į tai, ko scenaristai neįkalkuliavo, pražiūrėjo, nepagalvojo.
Momentinis naivumas ar perdėtas gudrumas yra informacinės kliūtys, kurias galime paaiškinti ir kartu įveikti subjektyvumu. Kitaip yra su trečiąja, racionalistinės simplifikacijos kliūtimi. Mat tiesa ta, kad žiniasklaida, laisvojo pasaulio informacinė erdvė iš žurnalistų, politikų, stebėtojų ir ekspertų reikalauja prognozių: kas bus toliau, kaip viskas klostysis, kuo baigsis?
Tada beveik neišvengiamas supaprastinimas ir „esmės perkandimas“: šaltieji realistai liberalai (kaip Vladimiras Bukovskis ar Markas Soloninas) čia sakys: Putinas tik blefuoja, nes jis silpnas – ir kariškai, ir ekonomiškai. Mūsų aštrieji analitikai ar diplomatai (Rimvydas Valatka, Gediminas Kirkilas, Andrius Kubilius) antrins: savo pamišėliškais veiksmais jie sutvėrė, sucementavo ukrainiečių tautą, suvienijo NATO. Mes laimėjom.
Tautiniai geomintytojai atrėš: jūs nieko nesuprantat, Rusija pasiryžusi „padaryti“ NATO, visus supjudys ir pakeis Pasaulio tvarką. Yra ir kitokių, bet visi (priverstinai) susitelkia į ką nors vieną: Rusijos genialų planą, jo pražiūrėtas aplinkybes, nenumatytas priešingas veiksmų pasekmes, adekvačias ar ne reakcijas.
O iš tikrųjų viskas yra daug paprasčiau: yra ir genialus ar nelabai, bet tikrai racionalus veiksmų planas, pagal kurį gauja aplink Putiną veikia; esti ir jų emocinių silpnybių, aklumų, kurie gali stipriai paveikti įvykių raidą; yra elementariai pražiūrėti, neteisingai suprasti dalykai, kurie apsunkina jų veikimą pagal scenarijų; yra auka, kuri nėra vienalytė, ir gali reaguoti įvairiai; esama daugybės apskaičiuotų ir ne kontrpriemonių paskirose Vakarų šalyse ir jų junginiuose. Todėl mes tiesiog nežinome ir negalime žinoti, kas bus. Iš tikrųjų.
Stebint nuo nepriklausomų kanalų beveik išvalytą Rusijos viešąją erdvę sunku atsistebėti ten skleidžiamo melo primityvumu, ir dėl to gyventojų parama Putinui atrodo dar šiurpesnė.
Ir, kalbėdami apie dabartinę mūsų bėdą – Rusijos agresyvumą, neturime pamiršti dažnai pražiūrimo ir nuvertinamo faktoriaus: Rusijos žmonių, jos visuomenės. Kovo viduryje paskelbti apklausų rezultatai parodė, kad Rusijoje šalies vadovo reitingai per pastaruosius mėnesius stipriai išaugo. Kas gi dedasi tarp pačių Rusijos piliečių?
Stebint nuo nepriklausomų kanalų beveik išvalytą Rusijos viešąją erdvę sunku atsistebėti ten skleidžiamo melo primityvumu, ir dėl to gyventojų parama Putinui atrodo dar šiurpesnė. Šis viršūnių cinizmas ir apačių pritarimas, net įtikėjimas primena Hannah Arendt klasikines įžvalgas apie totalitarinio sąjūdžio propagandos melą. Hierarchizuoto judėjimo esminis įsitikinimas, būdingas nuo apačių iki vado, yra tas, kad politika yra apgaulė, kuri būtina taip pat, kaip karinės drausmės taisyklė būtina karo tikslams.
Pasak Arendt, savo propagandą totalitariniai masių vadai grindė teisinga psichologine prielaida, kad vieną dieną galima priversti žmones patikėti pačiais fantastiškiausiais teiginiais, o jei kitą dieną tie teiginiai bus demaskuoti, tai jie ras prieglobstį cinizme – žmonės žavėsis savo vadų aukščiausia taktine išmintimi manipuliuoti situacija. Juk politika iš principo remiasi apgaule, o teisumą įrodo veiksmo rezultatai, ne kalbos.
Putino režimo vykdoma agresija ir karo grėsmė ne skaldo, o konsoliduoja rusų visuomenę. Karo priešininkai yra atsidūrę menkos mažumos padėtyje ir diskusijos iš principo nevyksta. Tačiau griežta žiniasklaidos cenzūra ir susidorojimas su kritikais pasireiškė tik pastaruoju metu, o iki tol daugumai Rusijos gyventojų buvo pasiekiamas tam tikras skaičius nepriklausomų televizijos, radijo ir ypač interneto kanalų. Tik laisvas pasirinkimas nereiškia vienodo tos pačios informacijos supratimo. Informacija gaunama, perskaitoma ir interpretuojama savuose kontekstuose.
Tad alternatyvūs informacijos šaltiniai rusams dažnai pasitarnauja tik kaip patvirtinimas, kad Putino kritikai laikosi dvigubų standartų (ta pati apgaule paremtos politikos pasaulėžiūra). Pavyzdžiui, kas galima Amerikai (įsiveržti į svetimą teritoriją), tas kažkodėl negalima Rusijai.
Ilgametė šios valstybės cenzūros tradicija išugdė rusų gebėjimą bet kokį pranešimą skaityti tarp eilučių ir interpretuoti jį pagal savo įsitikinimus. Rusai netikės jokia oficialia informacija būtent todėl, kad ji yra oficiali (informacijai iš Vakarų ši taisyklė galioja lygiai taip pat, kaip ir vietinei).
Dabartinės situacijos vertinimą ir požiūrį į valdžios veiksmus ne mažiau nei kasdienė informacija lemia per dešimtmečius susiformavę vaizdiniai ir emocijos, kurias galėtume pavadinti istoriniais sentimentais. Tai, kas vyko Ukrainoje, ir patys ukrainiečiai, ir rusai vadina revoliucija, tačiau į šį žodį sudeda skirtingas sampratas.
Sankt Peterburgo Europos universiteto profesorius Borisas Kolonickis „The New York Times“ rašė, kad praėjus daugiau nei 20 metų po Sovietų Sąjungos žlugimo, rusai ir ukrainiečiai iš tos pačios sovietinės atminties susikūrė labai skirtingus jos naratyvus. Sovietinė kultūra buvo romantizavusi ir sakralizavusi revoliuciją. Jei ukrainiečiai išsaugojo ir per Oranžinę revoliuciją dargi pakurstė tokią aurą, tai Boriso Jelcino ir Putino veiksmai Rusijoje suformavo naują atminties politiką.
Dabar pats terminas „revoliucija“ sukelia rusams neigiamas konotacijas. Ši atminties politika atliepia šiandienę Rusiją – „stabilumas“ yra tapęs esmine politine vertybe. Kitaip tariant, niekas Rusijoje nerėmė Janukovyčiaus, bet staigiai žlugusios jo derybos su opozicija ir „gatvės revoliucionierių“ spaudimas Europos užsienio reikalų ministrams sukėlė stiprų nerimą netgi tarp tų rusų, kurie nėra Putino rėmėjai.
Rusijoje atliktos apklausos parodė, kaip Kijeve degančios barikados didino rusų pasipiktinimą: gruodžio viduryje šį jausmą išsakė 13 proc. apklaustųjų, o vasario viduryje – jau 36 proc. Tą patį mėnesį sociologai užfiksavo ir naują 15 proc. respondentų išsakytą emociją – baimę. Pasak Kolonickio, šios visuomenės emocijos neabejotinai turėjo įtakos Putino veiksmams.
Po to, kai Euromaidanui pavyko išversti iš posto Janukovyčių, Putinas bijo pasirodyti esąs silpnas, o kaip teigia rusų analitikas Glebas Pavlovskis (www.colta.ru), silpnumas Rusijoje faktiškai reiškia politinę mirtį.
Šios baimės pamatas – revoliucijų kartais sukeliamas domino efektas. O kaladės šiuo atveju gali kristi į Rusijos pusę. Veikiausiai to bijo ir pats Putinas su visa svita. Ir jeigu ši režimo baimė iš tiesų egzistuoja, tai apie Putino valdžios vertikalę turėtume kalbėti ne kaip apie politinį faktą, o kaip apie politinę regimybę – savo veiksmais jis kuria vertikalės įspūdį ir būtent šiuo įspūdžiu, konsoliduojant visuomenę, siekiama vertikalę paversti faktu.
Po to, kai Euromaidanui pavyko išversti iš posto Janukovyčių, Putinas bijo pasirodyti esąs silpnas, o kaip teigia rusų analitikas Glebas Pavlovskis (www.colta.ru), silpnumas Rusijoje faktiškai reiškia politinę mirtį. Pasak jo, Rusijoje nėra policinio režimo su galingu ir vieningu vyriausybiniu aparatu, kaip tvirtina liberalioji opozicija. Jokios valdžios vertikalės nėra nė pėdsako, priešingai – politinio, ekonominio ir socialinio spaudimo akivaizdoje valdymas yra paralyžiuotas.
Pagal jo interpretaciją, Putino dalyvavimas Ukrainos krizėje sudaro galimybę keisti savąją politinę sistemą, įvykdant kažką panašaus į „prevencinę revoliuciją“. Jos tikslas yra ne suskaldyti opoziciją (su kuria pakankamai susidorota per pastaruosius metus), o pasiruošimas vidinio politinio elito valymams.
Tokiu atveju svarbiausias klausimas lieka, į ką Putinas ketina nukreipti mobilizuotus „chunveibinų“ pulkus, t. y. kas bus paskelbtas „Tėvynės išdaviku“ ir „valstybės priešu“? Taigi Pavlovskis taip pat vartoja terminą „revoliucija“. Tik jis šiuo atveju reiškia savotišką išeitį iš esamos padėties ir neapibrėžtos situacijos sukūrimą.
Komentuodamas šią interpretaciją rusų apžvalgininas Aleksandras Morozovas rašo, kad veikiausiai Putinas dabar neturi jokio „naujos pasaulinės architektūros“ plano. Ar toks pradės rastis, ar ne, priklausys nuo pačios „revoliucijos“ eigos. Krymas tėra pirmasis aiškus bandymas, o toliau – įmanoma viskas. Kitaip tariant, „neapibrėžtos situacijos“ sukūrimas turi ne planą, o tikslą. Šitas tikslas – tai revanšas.
Jo teigimu, revanšas negali remtis įprastu politiniu diskursu. Jis turi kitą logiką, nes remiasi politiniu mitu. Nauda, derybos, apgaulė, bendradarbiavimas, institucijos, tradicinė „interesų politika“, t. y. visas realpolitik diskursas užleidžia vietą rizikai, heroizmui, herojiškam aukojimuisi ir, kaip rašė vienas iš šios „revoliucijos“ apologetų Michailas Remizovas – „fatumui“.
Bet kokia auka ir netgi galima katastrofa neįtikina tokios politikos iniciatorių, kad ji yra absurdiška. „Karo priešininkai šiomis dienomis Maskvoje rengia mitingus. Internetinėse svetainėse politiniam mitui bandoma priešpastatyti racionalius argumentus. Vienas tokių sako: „Nejaugi jūs norite, kad jūsų vaikai būtų mobilizuoti karui?“ Bet mes matome, kad tokie argumentai nedaro jokio poveikio. Užkrėstieji politiniu mitu paprasčiausiai nemato kito galimo ateities varianto, tik sėkmę“, – rašo Morozovas.
Rusai neatlaikė posovietinės 25-mečio įtampos. Skirtingai nuo kitų buvusių SSRS tautų, rusų visuomenė perdegė ir neprisitaikė prie naujojo pasaulio.
Anot jo, nors dauguma dabar sakys, kad Putinas nuo pirmos valdymo dienos buvo toks ir viskas buvo aišku jau 1999-aisiais, vis dėlto 2014-ųjų vasario pabaigoje – kovo pradžioje mes išvydome Putino metamorfozę.
Jis tapo ne tiesiog didelius statymus darančiu žaidėju, o visai kito tipo politiku nei buvo anksčiau. Dabar jis – „permanentinis revoliucionierius“, metantis visus savo išteklius sukurti neapibrėžtai ir nenuspėjamai situacijai. Kartu mes galime stebėti rusų visuomenės kaitą.
Rusai neatlaikė posovietinės 25-mečio įtampos. Skirtingai nuo kitų buvusių SSRS tautų, rusų visuomenė perdegė ir neprisitaikė prie naujojo pasaulio. Mes esame liudytojai, kaip didelė dalis šios visuomenės naiviai džiaugiasi „Krymo paėmimu“.
Kai tik Kremlius pradėjo žaisti apmaudo ir revanšizmo kortomis, paaiškėjo, kad nemaža dalis išsilavinusios, palyginti aukšto pragyvenimo lygio vidurinės klasės yra apimta revanšo troškimo su tokiu pat įkarščiu, kokiu pasižymi fanatiški paaugliai.
