Netoli Kremliaus esantis pastatas, kuriame gyveno šie žmonės, buvo skirtas imperijos vadams. Anot J.Lebedevo, dideliame, rožinės spalvos XIX a. pabaigos name nebuvo jokių išskirtinių patogumų: „Trečiame aukšte visada kažko laukdavo, rūkydavo vieną po kitos cigaretes ir stebėdavo visus vyras pilku kostiumu. Įtarėme, kad jis iš KGB. Prabėgus metams po Sovietų Sąjungos žlugimo, sužinojome, kad buvome teisūs. Mums pasakė, kad visuose namo kambariuose buvo įtaisyta pasiklausymo aparatūra.“
 |
| Rusijos oligarchas Aleksandras Lebedevas karjerą pradėjo kaip sovietų šnipas. |
Jevgenijaus jo tėvai susilaukė jauni, dar būdami studentai, vos perkopę dvidešimtmetį, 1980 metais: „Mes gyvenome vietoje, kurioje telkėsi visas Maskvos valdžios elitas, nes mano motinos senelis buvo SSRS mokslų akademijos Biologijos instituto direktorius.“
Komunizmo laikais gyventi Arbato gatvės name Nr.3 tarp partijos vadų ir generolų buvo ne šiaip sau prestižas.
„Kaip ir daugumos rusų šeimų Sovietų Sąjungoje mūsų santykis su komunizmu buvo keistas. Karo metu mano motinos senelis buvo aukšto rango pareigūnas. Jis kontroliavo maisto tiekimą, organizavo savo ministerijos evakuaciją į rytus, kai Maskvai ėmė grasinti naciai. Jis turėjo galią ir prestižą, tačiau kartu ir didžiulę baimę, kurią tuo laikotarpiu jautė bet kuris aukšto rango komunistų pareigūnas“, – pasakoja J.Lebedevas.
1952 metais Jevgenijaus prosenelio viršininkas Anastazas Mikojanas, vienas mėgiamiausių J.Stalino bendrų, neteko vado malonės ir buvo iškoneveiktas partijos suvažiavime: „Jeigu J.Stalinas nebūtų greitai po to miręs, mano prosenelis tikriausiai būtų atsidūręs mirtininkų sąraše. Nepaisant to, abi mano močiutės buvo komunizmo idėjų fanatikės. Abi su pasididžiavimu kalba, kaip raudojo išgirdusios apie Stalino mirtį. Tai nereiškia, kad jos nežinojo, kas atsitiko, jam valdant: badmetis, stovyklos, baimė. Jos buvo įsitikinusios, kad Stalinas nežinojo, kas vyksta.“
Tėvas Aleksandras netikėjo komunizmu. Mūsų bute buvo skaitomos komunistų valdžios uždraustos Aleksandro Solženicyno knygos. Jis matė, kokioje padėtyje yra šalis ir teisingai kaltino sistemą. Bet tai nesutrukdė jam eiti dirbti į užsienio žvalgybą.
Rusijoje tai nėra neįprasta, tačiau Jevgenijui ir dabar sunku suvokti, kaip dvi tokios žemiškos moterys gali taip šventai laikytis tokių įsitikinimų.
„Kai gimiau, mano tėvas Aleksandras jau nebetikėjo komunizmu. Mūsų bute buvo skaitomos komunistų valdžios uždraustos Aleksandro Solženicyno knygos. Jis matė, kokioje padėtyje yra šalis ir teisingai kaltino sistemą. Tačiau šios abejonės nesutrukdė jam eiti dirbti į užsienio žvalgybą, nors daugelis jo šeimos narių šiam sprendimui prieštaravo. Būdamas pastabus detalėms ir turėdamas gerą atmintį, jis iškart įgijo vieno iš aštriausių protų tarp sovietų šnipų reputaciją“, – pasakoja J.Lebedevas.
Jo senelis iš motinos pusės užsienio žvalgybą laikė tokia pat institucija kaip ir vidaus represijų organai, kurių jaunystėje jis taip bijojo, nors užsienio ir vidaus žvalgyba aštuntajame dešimtmetyje jau veikė atskirai.
„Būdamas vaikas, nežinojau, ką tėvas iš tikrųjų dirba. Oficialiai buvo sakoma, kad jis yra diplomatas, o aš neturėjau jokios priežasties tuo suabejoti. Tiesą sužinojau, kai buvau jau 11 metų ir jo stalčiuje aptikau keletą medalių už tarnybą SSRS. Buvau dar berniukas ir ta mintis atrodė tokia jaudinanti ir žavinga. Niūrių biurokratų šalyje mano tėvas buvo kažkas ypatingo“, – pasakoja Jevgenijus.
Jis ėjo į prestižinį vaikų darželį Maskvoje. Pirmosios jo atostogos buvo radiacijos apimtoje Černobylio dykvietėje. 1989 metais, praėjus trejiems metams po atominės elektrinės sprogimo jo senelis tyrinėjo, kaip radiacija paveikė gyvūniją, o kartu pasiėmė ir anūką. „Nušovėme antį ir patikrinome ją Geigerio skaitikliu. Rodmenys buvo normalūs, todėl mes susikūrėme laužą, ją išsikepėme ir suvalgėme“, – prisimena Jevgenijus.
Kai jis buvo aštuonerių metų, tėvą, kuriam tada buvo 29 metai, paskyrė dirbti Londono ambasadoje. Atvykęs pas tėvą į Didžiąją Britaniją Jevgenijus patyrė šoką. Viskas buvo taip spalvinga: nuo žmonių aprangos iki produktų įvairovės parduotuvėse. Atrodė, lyg tai būtų kita planeta, kurioje yra laisvė kalbėti, laisvė pirkti ir laisvė keliauti. „Akimirksniu pamilau šią šalį, – prisimena pašnekovas. – Didžiojoje Britanijoje man patiko viskas: net oras.“
Kiekvienais metais vasarą Lebedevai grįždavo į Rusiją. Tą vasarą, kada žlugo Sovietų Sąjunga, mes taip pat buvome grįžę atostogų. Tą naktį senoji gvardija paskutinį kartą bandė atkurti reformas ir mėgino nuversti Michailą Gorbačiovą. Jevgenijaus močiutė karštai palaikė perversmininkus iš GKČP. Ji norėjo bet kokia kaina išgelbėti Sovietų Sąjungą. Jos vyras, Jevgenijaus senelis, sakė, kad jei pradės mušti komunistus, jų namai pirmiausia bus užpulti, nes jame gyveno daug sovietų pareigūnų, karo ir partijos vadų.
Tačiau Jevgenijaus tėvas perversmo nepalaikė. Dėl to susikivirčijo su mamos močiute. Jis sakė, kad Borisas Jelcinas – patriotas, ji manė, kad nusikaltėlis, keliantis grėsmę valstybei, kuriai ji tarnavo visą gyvenimą.
Iš Londono į Maskvą Lebedevai galutinai grįžo tik po metų, kai B.Jelcinas jau valdė didžiulę šalį. Maskva nebebuvo tas pats miestas, nesena praeitis buvo tarytum ištrinta. Gatvių pavadinimai – pakeisti. Orientyrai dingo. Istorinės vietos buvo nugriautos, vietoj jų išdygo naujoviški pastatai.
Ištrinti praeitį ir atversti naują lapą – labai būdinga Rusijai, kuri tapo vieta, kur žmones grasindavo nušauti vien dėl drabužių. Jevgenijaus senelis pradėjo nešiotis Antrojo pasaulinio karo laikų pistoletą. Savaitgaliais jie vykdavo į kaimą, kur Jevgenijų mokė šaudyti.
A.Lebedevas troško išbandyti tai, kas buvo draudžiama komunizmo eroje, – pirkti ir parduoti.
„Galiu įsivaizduoti, kodėl rytų vokiečiai ir čekai taip džiaugėsi SSRS žlugimu. Tačiau Rusijoje buvo kitaip. Rusija buvo supervalstybė, o rusai didžiavosi, kad gyvena valstybėje, su kuria konkuruoja Amerika. Ir staiga viskas baigėsi. Mano mamos močiutė net neslėpė, kad buvo visiškai sugniuždyta, ir buvo įsitikinusi, kad baisiausi jos spėjimai išsipildys“, – prisimena tuos laikus J.Lebedevas.
Jo tėvas atsistatydino iš užsienio žvalgybos ir pradėjo verslą. A.Lebedevas troško išbandyti tai, kas buvo draudžiama komunizmo eroje, – pirkti ir parduoti. Jam patiko procesas. Jis norėjo visus gerus dalykus, kuriuos matė Vakaruose, išbandyti Rusijoje. Pradėjo pardavinėti batus, viena siunta nenusisekė ir jis gavo tūkstančius kairės kojos batų.
Tačiau netrukus jis jau turėjo naują automobilį, vairuotoją ir apsaugininkų.
1997-aisiais Jevgenijus pirmą kartą pajuto naujų laikų sumaištį: „Norėjau vykti į internatinę mokyklą Didžiojoje Britanijoje, tačiau, kai grįžau per atostogas namo, supratau, kad mes atsidūrėme pavojuje, mano tėvą į apklausą iškvietė milicija. Mat konkurentai panoro sužlugdyti tėvo verslą.“
Po kurio laiko už tėvo darbo kėdės sienoje šeima aptiko kulką. Kulka buvo paleista iš buto kitoje gatvės pusėje. Priešais esančiame name buvo atlikta krata, viename bute rastas granatsvaidis.
Tėvas nesitraukė. Jis ėmė savo lėšomis finansuoti laisvąją spaudą, daugiausiai pinigų skyrė laikraščiui „Novaja Gazeta“.
„Net dabar mano tėvas niekada nesutinka nusileisti. Jis bando kovoti su neteisybe, korupcija ir kitais pažeidimais. Gerbiu jį dėl to. Jis yra patriotas, tikintis, kad jo šalis nusipelno geresnio gyvenimo negu dabar turi. Aš taip pat patriotas. Rusija yra mano gimtinė ir aš tuo didžiuojuosi. Norėčiau padaryti viską, kas mano galioje, kad Rusija taptų viena iš pirmaujančių pasaulio tautų, ne tik ekonominiu ar kariniu, bet ir kultūriniu bei politiniu požiūriu“, – aistringai kalba Jevgenijus.
Bet jis gyvena Didžiojoje Britanijoje ir kalba apie tai, kokia neteisybė klesti Rusijoje: „Galbūt todėl, kad užaugau bute prie pat Kremliaus, kuriame visur buvo pilna pasiklausymo aparatūros, pastebiu, kad britai laisvei neteikia didelės reikšmės. Kai diskutuojate apie laisvę Didžiojoje Britanijoje, laisvė atrodo kažkas, kas yra akivaizdu ir netgi banalu. Tačiau aš užaugau vienoje nelaisviausių valstybių pasaulyje tuo metu, kai ji valdė ketvirtadalį pasaulio. Ir man laisvė niekada nebus banali.“
