Sumanymas, jo keblumai ir vertė
Dar daug metų lietuvių ir žydų santykius neišvengiamai svarstysime Holokausto rėmuose: įvykio mastas per stambus, kad galėtų būti kitaip. Tačiau į praeitį žiūrėdami Holokausto šviesoje ją iškreipiame, primetame praeičiai vertinimus, proporcijas, rūpesčius, kurių kalbamu metu nebuvo ir negalėjo būti. Holokausto šešėlyje esame linkę į žydus žiūrėti kaip į savų interesų neturėjusią bendruomenę, pasyviai priimančią viską, ką svetimas pasaulis jai primeta. Tuo tarpu lietuviuose terandama antisemitizmo abstrakcija, tarytum amžina ir nesikeičianti platoniška Idėja, pamiršus, kad antisemitizmas yra istorinė apraiška, kylanti tam tikroje socialinėje aplinkoje. Antisemitizmo esama labai įvairaus, ir priežasčių, ir pasekmių atžvilgiais.
Todėl, siekdamas praplėsti lietuvių ir žydų santykių problematiką, pamėginsiu taikyti empirinį metodą, kiek tai yra įmanoma. Pagundų daug, ir ne visoms norisi atsispirti. Dėmesio centre bus toks klausimas: ką lietuviai žinojo apie savo kaimynus litvakus (Lietuvos žydus), kokia informacija juos pasiekdavo? Kaip šaltinį pasirinkau 1933 m. katalikišką dienraštį Rytas.
uo metu buvo leidžiama gausi žydų spauda (1919–1936 m. skelbiama ėjus 16 dienraščių ir 30 savaitraščių)
Tuo metu buvo leidžiama gausi žydų spauda (1919–1936 m. skelbiama ėjus 16 dienraščių ir 30 savaitraščių), – veikiausiai suskaičiavus tiksliai paaiškėtų, kad vienam litvakui vidutiniškai teko daug daugiau žydiškų leidinių, negu vienam lietuviui – lietuviškų. Būtų įdomu susipažinti su žydų spauda ir, pavyzdžiui, palyginti, kaip lietuviškoje spaudoje besiklostęs litvakų įvaizdis skyrėsi nuo to, kaip save vaizdavosi patys žydai. Tik atidžiai išstudijavę jų spaudą, sužinotume, kaip jie vertino lietuvius, ir kokie įvairūs, teigiami ir neigiami, atsiliepimai apie juos patiems lietuviams buvo žinomi.
Esu užtikęs užuominų, kad į lietuvius kartais žiūrėta su panieka, kaip į kaimiško elgesio, beraščius mužikus. Juk visi esame linkę kurti stereotipus, tikėtina, kad ir litvakai neišvengė lietuvio karikatūrų. Deja, dėl kalbos bei rašmenų to meto žydų spauda lieka dažniausiai lietuviams neprieinama; gi jidiš skaitantys Lietuvos istorikai dažniau gilinasi į kitokius to meto žydų bendruomenės dalykus.
Lietuvių ir žydų santykiai dažnai vertinami vienpusiškai: jeigu su lietuviška medžiaga susidoroti sunku dėl jos gausos, tai apie litvakų požiūrį dažnai teturime fragmentus. Padėtis šiek tiek geresnė po 1935 m., kai imtas leisti žydų savaitraštis Apžvalga.
Pirmam bandymui pasirinkau Rytą, vieną iš trijų tuo metu Lietuvoje leistų dienraščių. Nors skaitytojų gausa jis nesidžiaugė, gal 3000–4000, vis dėlto Rytas atspindėjo katalikišką Lietuvos centrą. Į dešinę, nes arčiau fašizmo bei nacionalizmo (tautą skelbiančio aukščiausia vertybe) stovėjo formaliai oficiozas, bet iš tikrųjų tautininkų organas „Lietuvos aidas“. Jame esu užtikęs keletą be abejonės antisemitinių tekstų, nors apskritai jo negalima laikyti antisemitiniu. Į kairę – liaudininkų „Lietuvos žinios“. Čia vyravo principinė antisemitizmą smerkianti nuostata – šiuo laikotarpiu lengvai pastebima laikraščiui aprašant Vokietijos įvykius.
1933-ieji mums išties reikšmingi, nes tada Vokietijoje įsigalėjo Hitleris ir žydų klausimas priartėjo prie Europos dėmesio centro. Lietuvoje įsitvirtino požiūris, kad lietuviai negali pasilikti smulkių ūkininkų tauta, kad jiems būtina veržtis į verslą ir į miestus. O miestuose buvo įsikūrę žydai. Svarbu atsiminti, kad kalbama ne vien apie žydus verslininkus, kuriems didėjo konkurencija, bet ir apie žydų bendruomenes. Jos išlaikė ne vien sinagogas, kapines, prieglaudas, ligonines, bet ir teatrus, spaudą bei savą švietimo sistemą – maždaug 90% žydų vaikų iki universiteto mokėsi savos bendruomenės mokyklose.
Nenuostabu, kad į šiuos procesus atsiliepdamas Idiše štime redaktorius, sovietiniame lageryje vėliau kalintas Ruvinas Rubinšteinas, aliarmavo: „Žydų likimas Lietuvoje kabo kaip ant plauko“. 1934 m. gegužės 27 d. įvykusioje žydų liaudies bankų konferencijoje, pasak gegužės 28 d. „Ryto“, referuodamas krašto ekonominę padėtį Rubinšteinas sakė: „Prasidėjo prekyboj, amatuos ir pramonėj konkurencija ir centralizacija. Žodžiu, žydų užimtosios ekonominės pozicijos jau slystančios iš jų rankų“. Manau, kad Rubinšteinui pirmiausia rūpėjo žydų institucijų likimas: auganti konkurencija silpninsianti jų ekonominį pagrindą.
Per metus temą paliečiančių žinučių priskaičiavau gerokai virš šimto. Tais metais išleista 296 „Ryto“ numeriai. Taigi apie žydus rašyta pastoviai, maždaug kas trečiame numeryje, kartais viename numeryje paskelbiant tris keturias žinutes.
Tarp katalikų 1933 m. pastebima ryškėjanti kartų kaita. Nuo 1932 m. vasario 1 d. „Ryto“ atsakomuoju redaktoriumi pasirašė kylančios kartos atstovė ateitininkė Ona Labanauskaitė (1901–1993), kurią 1933 m. vasario 1 d. pakeitė ateitininkas Petras Radzevičius (1894–1959), o jį lapkričio 16 d. – Labanauskaitės brolis Jonas. Nežiūrint šių pasikeitimų, filosofinio išsilavinimo krikščionių demokratų politikas, sovietų vėliau kalintas Leonas Bistras (1890–1971) pasiliko pagrindine „Ryto“ atrama. Įvairiais atžvilgiais „Rytas“ buvo Bistro organas.
Kreipiau dėmesį, su kelioms išimtimis, į kronikos skyrelyje pasirodžiusias žinutes apie žydų gyvenimą Lietuvoje. Keliais atvejais „Ryto“ žinutes papildžiau medžiaga iš kitų laikraščių. Aišku, „Ryte“ nemažai žinių apie Vokietijos žydus, bet tai jau kita tema. Per metus temą paliečiančių žinučių priskaičiavau gerokai virš šimto. Tais metais išleista 296 „Ryto“ numeriai. Taigi apie žydus rašyta pastoviai, maždaug kas trečiame numeryje, kartais viename numeryje paskelbiant tris keturias žinutes.
Nepavyko išsiaiškinti, kaip informacija laikraštį pasiekdavo. Įtariu, kad ją rengė su žydais artimesnius santykius palaikantys lietuviai. Tarp jų galėjo rastis sovietų sušaudytas krikščionių demokratų politikas, teatro veikėjas bei kritikas, Idiše štime bendradarbis Vytautas Bičiūnas (1893–1942). Dažnai žinutės paimtos kaip tik iš šio laikraščio.
1933-ieji: litvakų reakcijos į permainas Vokietijoje
Nemažai dėmesio susilaukė litvakų atsiliepimas į Vokietijos įvykius, jų protestai ir boikotai. Štai kovo 30 d. skaitome, kad tarp litvakų nesą vieningos nuomonės: dar neaišku, ar Lietuvos žydai prisidės prie daugelyje kraštų skelbiamo vokiškų prekių boikoto. Kovo 29 d. turėjęs įvykti žydų ekonominių organizacijų pasitarimas neįvyko. Vieni pasisakė už vokiškų prekių boikotavimą, o kiti, „daugiausia prekybiniais sumetimais“, nesutiko. Tačiau vėliau sužinome, kad nors paskutinis žodis dar netartas, artėjama prie susitarimo (balandžio 5 d.). Numatoma boikotuoti visas vokiškas prekes bei jas pardavinėjančias krautuves, filmus, garlaivius, kurortus. Žydai gydytojai vietoje vokiškų „medikamentų“ turėsią vartoti kitus, o moksleiviai – boikotuoti vokiškus universitetus bei vokiečių gimnazijas. Galutiniam žodžiui tarti išrinktas komitetas.
Protesto akcijas organizavo įvairūs komitetai. Platesnę organizacinio darbo apžvalgą Rytas paskelbė balandžio 4 d. pavadinimu „Lietuvos žydai sujudo prieš hitlerininkus“. Posėdžiauta ir ateitininkų rūmuose. Balandžio 5 d. Kauno rotušės salėje buvo numatytas bendras žydų ir lietuvių „mitingas“ (aprašymų neradau). Cituota Ryto antraštė sklandžiai dera su kitomis to meto antraštėmis, ženklinančiomis pasaulinio masto protesto bangą.
Pavyzdžiui, kad ir ši smulkmena: balandžio 6 d. pirmame puslapyje po antrašte „Atsišaukimas į krikščionis“ Rytas informavo, kad Paryžiuje prie katalikų bažnyčių durų dalijami protesto lapeliai. Juose rašoma, kad praėjus 1933 metams po Kristaus kančios mušami ir kankinami žmonės tik todėl, kad jie žydai: „Prisidėkite ir jūs prie to, kad gerumo ir gailestingumo idėja nugalėtų teroro režimą“. Beje, šio laikotarpio Lietuvos žinios žydų persekiojimui ir protestams kai kuriomis dienomis skirdavo arti pusės savo ploto.
Pagrindinis įvykis buvo balandžio 5 d. protesto mitingas. Susirinko, pasak policijos, 10 000 žmonių: nesutilpę „choralinėje sinagogoje“ (dabartinėje Ožeškienės gatvėje), dauguma stovėjo gatvėje ir kalbų klausėsi per garsiakalbius. Rytas paminėjo, kad dalyvavę daug lietuvių. Kalbėtojai pabrėžę, kad nekovojama prieš vokiečių tautą bei kultūrą, o tik prieš „hitlerininkus“: „žydų tauta jokio Hitlerio nebijo, nes nėsą pasauly tokios jėgos, kuri dabar galėtų žydus nušluoti“.
Rengiantis mitingui, šeštą valandą vakare buvo uždarytos visos žydų krautuvės ir restoranai – kiti sekė laikrodžius, kad protestą pradėtų laiku. Pasak korespondento, protestas pravestas „labai vieningai ir organizuotai“
Nutarta visiems užsienio valstybių atstovams įteikti rezoliuciją. Rengiantis mitingui, šeštą valandą vakare buvo uždarytos visos žydų krautuvės ir restoranai – kiti sekė laikrodžius, kad protestą pradėtų laiku. Pasak korespondento, protestas pravestas „labai vieningai ir organizuotai“ (balandžio 6 d.). Panašiai atsiliepė Lietuvos žinios bei Lietuvos aidas, tik pirmasis dar informavo apie panašius protestus Kėdainiuose ir Šiauliuose. Šiauliuose nutarta iš vokiečių progimnazijos atšaukti žydus moksleivius.
Truputis konteksto. Vokietijoje balandžio 1 d. boikotuotos žydų krautuvės: vokiečius pirkėjus nacių smogikai vertė nešioti gėdos ženklus. Boikotas pastebėtas Klaipėdoje: „vokiečiai hitlerininkų pavyzdžiu taip pat ėmė boikotuoti žydus. Vienas hitlerininkas esąs net suimtas. Žydai stengiasi atsilyginti taip pat boikotu“ (balandžio 3 d.). Tuo tarpu prasidėjo Lietuvos ir Vokietijos derybos dėl prekybos sutarties ir lietuviai verslininkai skundėsi, kad žydai boikotuojantys juos nenorėdami, kad lietuviai įsitvirtintų versle. Beje, ir lietuviai rengė boikotą balandžio 23 d. – dėl elektros, išjungdami ją ir užsidegdami žvakes: planuota iš lėktuvų mėtyti lapelius.
Protestą choralinėje sinagogoje visi trys dienraščiai aprašė trumpai ir dalykiškai, bet Ryte ir Lietuvos žiniose nesunku įskaityti žydams simpatiją ir pritarimą. Ryto antraštė: „10.000 Kauno žydų protestas“. Reikia atsiminti, kad krašto ekonomikoje žydai atliko neproporcingai stambų vaidmenį, o Vokietija buvo pagrindinis prekybos partneris. Kad ir vokiški vaistai: kruopščiai nepasiruošus, atsisakius vokiškųjų, pristigtų vaistų ir ligoniai nukentėtų. Nors po kelių metų pavojaus jau būta realesnio, ir 1933 m. Vokietija galėjo skaudžiai atsikirsti. O uždraudus per Vokietiją tranzitą, Lietuvos užsienio prekyba būtų žlugusi. Tikėtina, kad privačiai kalbėta ir apie platesnes boikoto pasekmes, bet spaudoje panašių nuogąstavimų nepastebėjau.
„Statistikos biuletenyje“ skelbiami duomenys, lyginant 1933 m. kovo ir gegužės mėnesius, rodo, kad gatavų gaminių importas iš Vokietijos truputį sumažėjo, bet stambesnių pasikeitimų nematyti. Tai rodo, kad visuotinis vokiškų prekių boikotas neįvyko. Panašus įspūdis kyla vartant spaudą: nesimato nusiskundimų, kad nebegalima nusipirkti vaistų ir šiaip gaminių. Bet nepasitenkinta vien žodžiais. Balandžio 22 d. Rytas informavo, kad „bemaž“ visi Vokietijos agentai grįžtą namo „tuščiomis rankomis“. Minimi du pirkliai: vienas kasmet įsiveždavo prekių už 10 milijonų litų, antras – už penkis. Dabar abu iš viso atsisakė Vokietijos prekių. Žinutėje „Žydai boikotuoja vokiečius visais frontais“ randame ir daugiau detalių.
Ypač žydai gydytojai pasipiktinę žydų gydytojų persekiojimu: „Tokį hitlerininkų elgesį su mokytais žmonėmis gydytojais vadina barbarišku ir reikalauja, kad į žmogaus sąžinės dalykus nebūtų lendama su purvinu batu“. Gegužės 1 d. rašoma, kad žydų dienraštis Volksblatt skelbia pavardes žydų pirklių, dar vis prekiaujančių vokiškomis prekėmis. O žydų inteligentai atleidinėję vokietes „bonas“: jau atleista maždaug 200 auklių.
Aprašyti ir kiti litvakų protesto žygiai. Sužinome, kad Lietuvos rabinų sąjunga ir žydų politinių bei kultūrinių organizacijų atstovai pasiuntė Tautų Sąjungai laišką dėl „hitlerininkų daromo Vokietijoje prieš žydus barbariškumo“, prašydami, kad Tautų Sąjunga imtųsi žygių jų teisėms apsaugoti (gegužės 13 d.). Po kelių dienų patiriame, kad rabinai paskelbė dienos protesto badą, įvyksiantį birželio pradžioje: „Tą dieną visose sinagogose bus atlaikytos gedulingos pamaldos už hitlerininkų nukankintus žydus“ (gegužės 17 d.).
Prie protesto akcijų reikia priskirti Jurbarko miesto tarybos sprendimą Vokiečių gatvės vardą pakeisti nauju, ją pavadinant „Vilniaus Gaono“ gatve. Gaonas buvęs „žymus Vilniaus rabinas, padėjęs nemaža ir lietuviams“ (birželio 27 d.). Miestų tarybose žydų būdavo nemažai: iniciatyva galėjo kilti iš jų.
Būtą ir asmeniškų susikirtimų. Štai incidentas vienoje Kauno krautuvėje. Įsikarščiavęs pirklys iš Tilžės pradėjo ginti hitlerininkus ir skelbti, kad Hitleris netrukus įsigalės Lietuvoje: „žydai šoko prie jo, ir prasidėjo peštynės“ (rugpjūčio 4 d.). Pastebimas ir smulkaus chuliganizmo atvejis: vasarai baigiantis, keli žydai jaunuoliai akmenimis mėgino daužyti vokiečių atstovybės langus. Į langus jie nepataikė, bet buvo areštuoti ir du jų nubausti po tris mėnesius kalėjimo (rugsėjo 25 d.).
1932–1933 mokslo metų pradžioje trijose valstybinėse lietuviškose Kauno gimnazijose mokėsi 76 žydai ir 27 vokiečiai, o vokiečių gimnazijoje – 23 lietuviai, 118 žydų, 130 vokiečių.
Pastebimas turtingesnių žydų inteligentų dėmesys vokiečių kultūrai: kaip kitaip paaiškinti auklių skaičių? (Nežinau ar jas reikėdavo atsivežti iš Vokietijos.) Panašų įspūdį kelia Švietimo ministerijos statistika: 1932–1933 mokslo metų pradžioje trijose valstybinėse lietuviškose Kauno gimnazijose mokėsi 76 žydai ir 27 vokiečiai, o vokiečių gimnazijoje – 23 lietuviai, 118 žydų, 130 vokiečių.
Ir tai nebuvo pigu. Pasak Ryto, joje ne vokiečiams mokslas kainavo 600 litų metams, vokiečiams – 240, o „vokietininkų „Kulturverband“ nariams – 120. Todėl ir vokiečiai stengiasi, kad žydai neišstotų (balandžio 26 d.). Be to, be mokesčių už mokslą, turtingesnieji turėjo į rūmų statybos fondą įmokėti po 1000 litų, o ne tiek turtingi – po 500 (birželio 27 d.). (Penkių asmenų šeimos pragyvenimo minimumas buvo 155 litai mėnesiui.)
Atsiėmę iš gimnazijos savo vaikus, žydai nori atgauti arti 200 000 litų. Renkami parašai, o jeigu gimnazija nesutiktų, manoma kreiptis į teismą. Mat žydams moksleiviams išstojus, gimnazija susilpnėtų, tarp vokiečių kalbama apie reikalą gimnaziją perorganizuoti nacionalsocialistiniais pagrindais, atleidžiant dabartinį direktorių ir mokytojus atrenkant iš hitlerininkų (gegužės 1 d.).
Rūpesčių kilo ir žydams. Taigi jau balandžio 21 d. skaitome apie pastangas steigti specialią žydų mokyklą su vokiečių dėstomąja kalba. Vėliau rašoma, kad pereiti į žydų gimnazijas trukdė kalba: žydų tėvų komitetas ėmęsis organizuoti hebrajų kalbos kursus. Kartu komitetas kreipėsi į Švietimo ministeriją, kad ši tarpininkautų norintiems pereiti į lietuviškas gimnazijas (balandžio 26 d.). Nors laikraštis to nerašo, ir čia turbūt iškilo kalbos klausimas. Aišku, keliantis iš vienos mokyklos į kitą, mokslo metų eigoje sunkumų kelia ir skirtingos programos.
Tikriausiai ne politiniai rūpesčiai, bet konkrečios kliūtys lėmė, kad nemažai žydų mokslo metus užbaigė vokiečių gimnazijoje. Liepos 8 d. sužinome, kad iš 25 laikiusiųjų baigiamuosius egzaminus išlaikė 22: dvylika žydų, penki vokiečiai, trys lietuviai ir du rusai. Beje, tik viena žydiška pavardė su lietuviška galūne, o vokiškos – visos be galūnių. Tarp lietuvių krenta į akis Vinco Krėvės-Mickevičiaus duktė Helena.
Bet Šiauliuose padėtis kitokia: tenai žydai „žydiškesni ir daugiau prieš hitlerizmą nusistatę“ negu kauniškiai. Tenai visi iš vokiečių mokyklos atsiėmė savo vaikus, o Kaune, „nepaisant viso pakelto triukšmo“, atsiėmė „dar ne tiek daug“ (rugpjūčio 8 d.). Bet 1933–1934 mokslo metų pradžioje pastebimos žydų išstojimo pasekmės: „Žydų liko tik 8 ir keliolika lietuvių“. Mokinių skaičiui perpus sumažėjus, nutarta atleisti tris mokytojus, uždaryti paralelines klases, ir pakelti mokestį. Panašaus likimo susilauktų rusų gimnazija, jeigu lietuviai ir žydai iš jos išstotų (rugsėjo 11 d.).
Vokiečių politika litvakams kenkė ir tiesiogiai: balandžio 11 d. informuojama, kad keli žydai pirkliai Karaliaučiuje buvo atpažinti ir „vos išvengė hitlerininkų pogromo“, o per pasų kontrolę Eitkūnuose buvo išjuokti.
Vokiečių politika litvakams kenkė ir tiesiogiai: balandžio 11 d. informuojama, kad keli žydai pirkliai Karaliaučiuje buvo atpažinti ir „vos išvengė hitlerininkų pogromo“, o per pasų kontrolę Eitkūnuose buvo išjuokti. Vokiečių konsulatai pradėjo Lietuvos žydams neišdavinėti net per Vokietiją tranzito vizų. Birželio 17 d. minimas žydų skundas (neaišku kam) dėl vokiečių generalinio konsulato Klaipėdoje veiklos. O vėliau randame daugiau detalių. Kaltos naujos „su „arijų paragrafais“ pasų bei vizų taisyklės: „dabar daugelis Lietuvos piliečių žydų dėl tų paragrafų turi įvairių nemalonumų“.
Žydai kreipiasi į atitinkamas įstaigas, kad būtų daromi žygiai kliūtims pašalinti (rugsėjo 27 d.). Beje, nuskriausti ir keli lietuviai, bet tai jau kita tema.
Žydams iš Vokietijos bėgant, šios toks jų skaičius atsirado Lietuvoje. Juos globojo specialus komitetas, pabėgėlių priskaičiuojama apie 350. Apie 100 jų besimokantys amatų ir planuojantys emigruoti į Palestiną (lapkričio 24 d.). Pabėgėlių žydų reikalams skirta konferencija pasibaigė gruodžio 4 d., išrinkti vykdomieji organai ir priimtos rezoliucijos, smerkiančios Vokietiją ir skatinančios Lietuvos žydus remti pabėgėlius (gruodžio 5 d.).
Greta žinutės apie konferenciją pasirodė ir kita, žydus vaizduojanti neigiamai. Pasirodo, neįvardinti laikraščiai rašo, kad Lietuvoje esąs tik vienas miestelis be „smuklės ir žydų“. Kurtuvėnuose „žmonės blaivesni negu kitur, ir girtų beveik niekad nematyti. Visame miestely amatai ir prekyba yra lietuvių rankose, todėl viskas eina kuo puikiausiai“.
Vidinės įtampos ir smurto proveržiai
Tuo metu Didžioji Britanija pradėjo varžyti žydų emigraciją į Palestiną. Kaune lapkričio pabaigoje įvyko eilė protesto susirinkimų: priimta rezoliucija ir nutarta ją pasiųsti Anglijos vyriausybei. Ryto lapkričio 30 d. žinutė trumpa, be detalių. Bet, jeigu patikėsime tos dienos Lietuvos žiniomis, mitingas choralinėje sinagogoje buvęs audringas. Jį rengė socialistai, o atvyko nemaža „žabotinskininkų“ ir pakėlė „didelį triukšmą“. Vienas net pradėjęs šaudyti. Atvykusi policija keletą „triukšmadarių“ nuvarė į nuovadą. Įdomu, kad Lietuvos aidas triukšmadarius pavadino jaunais žydais komunistais. Pasirodo, kur socialistinės „Lietuvos žinios“ matė fašistus, ten tautininkų „Lietuvos aidas“ – komunistus. O Rytas, nutylėjęs žydų tarpusavio kivirčus, geriau išryškino susirinkimo esmę.
Kas tie žabotinskininkai? Galvoje turimas Zeevas Žabotinskis (Jabotinsky, 1880–1940), Ukrainoje gimęs radikalaus dešiniojo sparno sionistas, pabrėžęs ginkluotų žydų būrių organizavimą. Sakoma, kad daugiau jo sekėjų radęsi Latvijoje. Kalbamu metu jis palaikė artimesnius ryšius su Italijos fašistais. Lietuvoje tuo laikotarpiu jis lankęsis kelis kartus, kovo 4 d. Kaune skaitė paskaitą „Proletariato krizė“.
Visi trys dienraščiai kovo 3 d., neperredagavę gauto teksto, atspausdino tą patį skelbimą: „Žinomas žydų visuomenės veikėjas ir vienas iš žymiausių žydų žurnalistų“. Po kelių mėnesių Rytas informavo, kad liepos 18 d. atvyko „sionistų-revizionistų“ vadas Žabotinskis ir didesniuose miestuose skaitys paskaitas (liepos 19 d.). Lietuvoje jis lankėsi ir metų pabaigoje: pasak Lietuvos žinių, gruodžio 1 d. į Pabaltijį atvykstąs „žydų fašistų vadas p. Žabotinskis. Jis atvažiuoja instruktuoti savo gvardijos ir laikys paskaitas. Ta proga užsuks ir į Lietuvą“. Lankydamasis Lietuvoje, gal kaip tik jis išjudino planus nuo 1934 m. sausio 25 d. leisti žabotinskininkų laikraštį. Pasak Ryto: „Nors žydų laikraščių ir taip jau yra daug, tačiau Lietuvos žabotinskininkai, kitų žydų vadinami „žydais fašistais“, propagandos reikalams“ pradės leisti Der Moment (gruodžio 27 d.).
Žydų fašistų Lietuvoje gal ir radosi. Birželio 6 d. po antrašte „Ir žydai imituoja hitlerininkus“ aprašomos jaunų žydų surengtos demonstracijos Kaune: su fakelais, apsivilkę rusvos spalvos uniformomis, jie žygiavę Kauno gatvėmis. „Tačiau daugumas žydų priešingi tokiam žydų judėjimui [...]. O vakarykštis „Id. Št.“ tą sambruzdį pavadino „Gėda“. Tarp demonstrantų ir kitų žydų kilusios peštynės. Negaliu nepaminėti kitos tame pačiame puslapyje randamos žinutės: Veliuonoje sinagoga buvusi ištepliota „Heil Hitler“ ir kitais nacių šūkiais. Bet policija nustatė, kad tai ant rabino supykusio „nevisai sveiko žydo“ darbas.
Dėl Ryto žinios abejonių kelia Lietuvos aido birželio 7 d. versija. Pasirodo, birželio 4 d. žygiavę žydai tautininkai skautai, kurių uniforma panaši į hitlerininkų. Uniformos nepatikusios kairiesiems žydams, ir jie, šaukdami „fašistai“, „hitlerininkai“, pradėjo demonstrantus puldinėti ir mušti. Lietuvos žinios, kiek sutirštindamos spalvas, incidentą aprašė panašiai kaip Rytas (birželio 6 d.). Tačiau vėliau Lietuvos žinios atspausdino demonstracijos organizatorių pareiškimą: jie jokie hitlerininkai, bet žydų skautai. O dėl Idiše štime pareiškimo jie nesijaudina, „nes tai esą tik vienos mažos sionistų grupės organas“ (birželio 8 d.)7.
Pašaliniams susigaudyti sunku. Įspūdis tik toks: tarp savęs žydai giliai susiskaldę ir skirtumus lygina muštynėmis. Viena vertus, tai griauna vokiško antisemitizmo skelbiamą vieningos žydų konspiracijos mitą. Kita vertus, tai dera su dažniau liaudyje randamu įsitikinimu, kad žydai esą karšto kraujo ir nepraleidžia progos vieni kitiems pešioti barzdas. Aišku, išvados priklausė ir nuo skaitytojo: atkreipus dėmesį į jų pasisakymus apie nacius ar jų pastangas ginti savo statusą Lietuvoje, žydai atrodytų pakankamai vieningi. Beje, Ryte nieko nepastebėjau apie žydus komunistus. Tačiau tie, kurie skaičiavo skelbiamas už komunistinę veiklą areštuotųjų pavardes, tikriausiai pastebėjo, kad žydiškųjų neproporcingai daug.
Lietuvoje pastebima prieš žydus nukreipto chuliganizmo. Štai sausio 12 d. numeryje patiriame, kad Bičiūnas nukentėjęs gindamas gatvėje užpultą Kaune gimusį žydą menininką Arbit Blatą (N. Arbitblatas, 1908–1999). Tuo metu Blatas gyveno Paryžiuje, bet Lietuvoje lankėsi savo parodos reikalais. Remdamasis „Idiše štime“, „Rytas“ rašo, kad Blatui išeinant iš vieno restorano, jį užpuolė keli studentai „peštukai“. „Atsiradęs“ Bičiūnas ir vienas karininkas stoję Blato ginti. Tada peštukai fizinę „jėgą pavartoję ir prieš Bičiūną“. Laikraštis nepaaiškina, kaip šis atsirado šalia. Gal ir sutapimas, bet labiau tikėtina, kad restorane Blatas susitikęs su Bičiūnu, kuriam teko Blato parodą recenzuoti „Židinyje“.
Spėju, kad užpuolimo motyvai buvo antisemitiniai – Blato atsilankymas ir jo paroda spaudoje buvo plačiai minimi. Bet kas tie užpuolikai? Gal tai tie patys studentai, kuriuos užtinkame kovo 14 d. Ryte? Lietuvos nepriklausomų dailininkų salone buvę išstatyti M. Ginsburgo (žinių apie jį neradau) darbai, tarp jų – agitaciniai plakatai bei karikatūros.
Karikatūra „Fašizmas“ nepatikusi kai kuriems „fašizmo garbintojams Kaune“ ir jie, grasindami, kad „bus blogai“, reikalavę ją nukabinti. Akcijoje pasireiškė „jaunų peštukų „šaika“, kurioje buvo ir tam tikros grupės studentų“. Atrodo, kad tai nuoroda į vieną tautininkų studentų sparną. Fašizmo bei antisemitizmo pėdsakų matyti ir 1933 m. pradžioje pradėtame leisti Neo-Lithuania korporacijos žurnale Akademikas. Gal tie patys studentai pasireiškė ir kovo 18 d. naktį, kada įsigėrę nutarė „paulioti“ ir pradėjo „per šerengą“ varyti praeinančius žydus. Kilo triukšmas, įsikišo policija ir kelis triukšmadarius sulaikė (kovo 20 d.). Maždaug tuo metu Kaune buvo nuplėšta keliolika žydų užkabų. Tai nežinomų „niekadarių“ darbas, remdamasis žydų laikraščiais informavo Rytas (balandžio 5 d.).
Ribodamasis 1933 m. negaliu spėti, ar minėti epizodai teatspindi tuo metu susiformavusio būrelio veiklą, ar panašių išsišokimų rastumėm tiek anksčiau, tiek vėliau. Ir nebūtinai visais atvejais kalti lietuviai studentai: universitetą lankė ir vokiečiai.
Šalia chuliganizmo būta ir stambių nusikaltimų, bet, bent šiuo atveju, kalti Aleksote gyvenę hitlerininkai vokiškomis pavardėmis. Jiedu įsigėrę užkabino praeivį ir, išsiaiškinę, kad jis žydas, pasiskelbė hitlerininkais ir jį nušovė: „Paskum pasileido bėgti, bet netrukus buvo suimti“ (birželio 13 d.).
Ryte pluoštas žinučių apie žydų bankų ir šiaip žydų krautuvių apiplėšimus. Pavyzdžiui, sausio 14 d. rašoma, kad Jonavoje plėšikai nužudę krautuvininką, spėjant iš vardo, žydą.
Ryte pluoštas žinučių apie žydų bankų ir šiaip žydų krautuvių apiplėšimus. Pavyzdžiui, sausio 14 d. rašoma, kad Jonavoje plėšikai nužudę krautuvininką, spėjant iš vardo, žydą. Turbūt tai ne antisemitizmo apraiškos, nes Lietuvoje buvo didelė tikimybė, kad, ieškodami pinigų, plėšikai pataikys į žydišką verslą. Kita vertus, kai kur galėjo rastis ir antisemitizmo atspalvis, tarkim, plėšikauta prisiklausius kalbų apie piniguočius žydus. Taip pat ne visais atvejais aišku, kaip ir kodėl incidentas prasidėjo.
Štai gegužės 23 d. skaitome, kad prieš dvi dienas Slabadoje (Vilijampolėje) susimušė: ėjo du lietuviai ir susitiko žydą su žmona. Lietuviai tarpusavy susimušė. Žydas įsikišo. Tada „subėgo daug žydų, kurie [abu lietuvius] taip smarkiai sumušė, kad juos teko net nugabenti į ligoninę“. Ir kas pasakys, ar tik šiaip pasismaginta, ar žydų būrys suvedinėjo vietines sąskaitas su kaimynais, ar atsitiko visai kitaip? Juo labiau, kad turbūt tą patį incidentą kiti laikraščiai aprašė skirtingai.
Tokiu būdu, pasak „Lietuvos žinių“, Slabadoje viename rajone gyvena „76 halucai (Palestinos pijonieriai)“. Juos kas nors užkabino, kilo muštynės ir iš abiejų pusių buvo sužeistų (gegužės 22 d.).
Aiškesnė 1933 m. pasibaigusi vadinamoji Slabados ekscesininkų byla dėl 1929 m. rugpjūčio 1 d. įvykusių muštynių. Žydus praeivius mušė keliolikos lietuvių būrys, keli iš jų policininkai. 1933 m. apeliacinis teismas sumažino bausmes, vieniems po mėnesį kalėjimo, kitiems – po dvi savaites. Taip pat atmestas kompensacijos prašantis nukentėjusių žydų civilinis ieškinys (Rytas, gruodžio 7 d.).
Slabada pasižymėjo ne vien muštynėmis: joje kūrėsi stambesni litvakų religiniai bei kultūriniai centrai. 1932–1933 m. žiemą Niujorke įvyko didžiulis banketas – tarp kviestinių svečių buvo Lietuvos konsulas Povilas Žadeikis (1887–1957), 300 rabinų, Slabados rabinų mokyklos rėmėjų. Buvo pagerbtas išvykstantis Slabados jėšiboto viršininkas: „Ta proga buvo pareikšta Amerikos žydų padėka Lietuvos vyriausybei už tai, kad Slabados ješibotui Slabadoj padovanojo sklypą naujiems rūmams statyti“ (sausio 7 d.).
Chuliganizmo ženklų regėti ir tarp žydų. Atsitiko taip, kad netoli Kauno stoties dingo pranciškonų apdarą vilkintis žydas konvertitas. Pas netoli stoties gyvenančius tėvus jo nerado, bet buvo įtariama, kad jį pagrobę kiti giminės. Įdomu, kad Rytas pasirodė jautrus žurnalistinei etikai: žinutės antraštė su klaustuku „Pagrobė vienuolį?“ (sausio 14 d.). Nežinau, kas tikrai atsitiko. Uždaresnės religinės bendruomenės kartais savo paklydėlius gelbėjo ir tokiu būdu. Bet tai galėjo būti ir paskalos, konvertitui ilgiau giminių ratelyje užsibuvus.
Pilnesniam vaizdui susidaryti verta trumpai atkreipti dėmesį į Lietuvos vokiečių padėtį – tarp jų buvo nemažai Hitlerio šalininkų. Tuo metu galiojo draudimai viešai demonstruoti svetimos valstybės ženklus. Gal draudimai įvesti slopinant komunistų veiklą, bet jie buvo taikomi ir vokiečiams.
Švenčiant Hitlerio vardines, Vokietija liepė vokiečiams visur iškelti nacių vėliavas. Tačiau Lietuvos vokiečiai to padaryti negalėjo
Tokiu būdu, švenčiant Hitlerio vardines, Vokietija liepė vokiečiams visur iškelti nacių vėliavas. Tačiau Lietuvos vokiečiai to padaryti negalėjo: „Negalėdami čia viešais ženklais adoruoti Hitlerio, jų daugelis bent namie išsistatė jo paveikslus“ (balandžio 21). Kad draudžiami „hitlerininkiški šūkavimai“, nusiskųsta Kulturverbando konferencijoje liepos 1 d. Kaune. Ypač esą sunku organizuoti jaunimą (liepos 3 d.). Atrodo, dėl panašių suvaržymų Vokietijos atstovas padarė demaršą. Jam, kaip autoritetingi šaltiniai informavo Rytą, buvę atsakyta: „svetimšalius liečią įstatymai nėra nukreipti prieš jokios valstybės piliečius ir nėra priešingi Lietuvos tarptautiniams pasižadėjimams“ (birželio 17 d.). Kiek teko pastebėti, cenzūra griežčiau griebė vadinamųjų vokietininkų spaudą (lapkričio 7 d.).
Spaudos cenzūra visiems
Nors Lietuvoje matyti antisemitizmo ženklų, ypač tarp lietuvių verslininkų, cenzūra neleido įsibėgėti antisemitiniam sąjūdžiui. Režimas nuslopino pastangas išleisti antisemitinius laikraščius. Kalbamu metu tokia buvo teisinė padėtis: remdamasis Ypatingais valstybės apsaugos įstatais, 1933 m. kovo 31 d. Kauno miesto ir apskrities komendantas paskelbė spaudos taisykles.
Visoje eilėje draudimų randame ir šiuos: negalima rašiniais ar piešiniais vienos gyventojų dalies kurstyti prieš kitą, skatinti nepaklusti įstatymams, užgaudinėti tikybinius jausmus (balandžio 1 d.). Buvo taip: 1933 m. balandžio 15 d. data pasirodė Tautos žodis: Lietuvių laikraštis žydų ir kitų tautinių mažumų klausimui nagrinėti. Sakoma, kad nors spauda jį sukritikavusi, provincijoje laikraštis buvęs populiarus ir pirmojo numerio prireikė antros laidos. Tačiau Kauno komendantas jį konfiskavo ir leidėjus tardė, norėdamas patraukti teisminėn atsakomybėn. Leidinyje nesimato vokiško stiliaus rasizmo, nerašoma apie kraujomaišos pavojus. Akcentuojama ekonominė kova, yra rašinių apie žydų ir kitų tautinių mažumų nelojalumą valstybei, rašoma apie pastangas steigti antisemitinį frontą.
Spaudoje Tautos žodis pastoviai vadinamas antisemitiniu. Pasak Ryto, balandžio 13 d. „laikraštukas“ uždarytas, nes kurstęs vieną gyventojų dalį prieš kitą. (Su laiku ir Rytas buvo uždarytas, bet šiuo metu tebuvo konfiskuoti keli numeriai.) Idiše štime aiškino, kad Tautos žodžio redakcijoje daryta krata, „per kurią paimti visi įtartini rankraščiai“, – po to, kai žydų delegacija apsilankė pas Piliečių apsaugos departamento direktorių (Rytas, balandžio 21 d.). Gegužės 6 d. sužinome, kad byla atiduota Kauno III nuovados taikos teisėjui: atsakomybėn patraukti leidėjas Stasys Kriaučiūnas ir du studentai. Bet byla leidėjų ryžto nesužlugdė: mėnesio gale teko konfiskuoti Naują tautos žodį (gegužės 30 d.). Po to sekė Lietuvio žodis (septyni numeriai) ir Mūsų frontas (trys numeriai). Visur matosi minėtas Kriaučiūnas, o pagrindinis organizatorius buvo Vladas Martynas Vabuolas. Dar pasirodė Ketvirtas tautos žodis, kurio ryšių su minėtais leidiniais neišsiaiškinau.
Tautos žodžio byla baigėsi spalio pradžioje. Taikos teisėjas Kriaučiūną ir kitus nubaudė po mėnesį arešto ir 100 litų pabaudos, areštą skiriant lygtinai, duodant du metus pasitaisyti (spalio 4 d.). Su cenzūra susikirto ir Lietuvio žodis: jo šeštas numeris konfiskuotas už straipsnį „Žydai abortininkai“, ir jis uždarytas visam karo metui. Turbūt slapyvardžiu pasirašytą straipsnį norėtųsi cituoti, nes jame atsispindi ne vien antisemitizmas (iš abortų žydai medikai – ir šundaktariai – statosi rūmus, privačias klinikas, siunčia pinigus į Palestiną), bet ir Lietuvos socialinė tikrovė (abortų būta nemažai). Argumentuota, kad lietuviai tautiniais sumetimais abortų nedaro, katalikai – moraliniais, o žydai „atlieka reikalą tik su gojumi“13.
Faktas, kad nei apie Kriaučiūną, nei apie Vabuolą žinių neišlikę, rodo, kad nei jie patys, nei jų laikraščiai neįsitvirtino. Tikriausiai jiems pakenkė cenzūra ir kalbos, kad juos finansuoja vokiečiai. Bet, manau, būta ir svarbesnių veiksnių: jų nerėmė kylanti labiau išsilavinusi šviesuomenė ir jie nerado visuomenėje organizacinės atramos. Užtat 1932 m. pradžioje pasirodęs Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjungos Verslas išsilaikė ligi nepriklausomybės galo. Ši sąjunga turėjo užnugarį tautininkijoje ir platesnėje visuomenėje14. Beje, Verslą sunkiau vienareikšmiškai apibūdinti, nes sąjungoje buvo ryškūs konfliktai ir nepastovumas. Nors Verslas gynėsi nesąs antisemitinis, jame nemažai žinučių apie žydų verslininkų nusižengimus, taigi maždaug tokios pat medžiagos kaip ir minėtuose antisemitiniuose leidiniuose.
Seredžiuje buvęs pašto tarnautojas pradėjo skleisti antisemitines proklamacijas, kurios „buvusios net su hitlerininkų ženklu“. Pasak žydų spaudos, policija konfiskavo proklamacijas ir jų autorių sulaikė (balandžio 20 d.).
Policija tramdė ir kitokias antisemitizmo apraiškas. Štai Seredžiuje buvęs pašto tarnautojas pradėjo skleisti antisemitines proklamacijas, kurios „buvusios net su hitlerininkų ženklu“. Pasak žydų spaudos, policija konfiskavo proklamacijas ir jų autorių sulaikė (balandžio 20 d.).
Cenzūra neapleido ir žydų laikraščių: keliais atvejais neleido platinti numerių ir redaktorius baudė. Nematyti, kad litvakai būtų įkliūdavę dažniau už Ryto žmones.
Sausio 13 d. Idiše štime šventė 15 metų ir 10 metų Rubinšteino redagavimo jubiliejus, tą dieną išleisdamas savo 4000-ąjį numerį. Patiriame, kad 11 redakcijoje dirbančiųjų gauna nuolatinį atlyginimą. Jeigu tai tikslu, Idiše štime vertėsi geriau negu lietuviški dienraščiai, nebent išskyrus valstybės remiamą Lietuvos aidą.
Laikraštis aštuonių puslapių (Rytas dažniau šešių, kartais aštuonių), o jubiliejaus proga – net 32. Versalio restorane surengtame minėjime atsilankė lietuviai žurnalistai, tarp jų Eltos direktorius Eduardas Turauskas (1896–1966) ir Idiše štime bendradarbis Bičiūnas. Rytas iš savo pusės laikraščiui linkėjo: „kad jis ir toliau eitų tolerancijos dvasioje ir žydų kultūros dirvoje nuverstų dar daug naujų vagų“ (sausio 4, 13, 14 d.).
Laikraščiui sekėsi. Nuo liepos 1 d. jis imtas leisti du kartus per dieną: „Kaune bus toks pirmasis laikraštis, pralenkęs net lietuvių dienraščius, nes, pasirodo, žydai sugeba geriau savo spauda rūpintis negu lietuviai“ (birželio 30 d.). (Vėliau Lietuvos aido būdavusios net trys laidos kas dieną. XX amžius planavo leisti Vakarinį XX amžių, bet planų neįgyvendino.)
Idiše štime cenzūrai užkliuvo už straipsnius „Gausingai atsilankykime“ ir „Kova už tautišką mokyklą“ – juose įžvelgtas kiršinimas. Atsakingasis redaktorius M. Rabinovičius nubaustas arba 500 litų bauda, arba tris savaites kalėjimo.
Idiše štime cenzūrai užkliuvo už straipsnius „Gausingai atsilankykime“ ir „Kova už tautišką mokyklą“ – juose įžvelgtas kiršinimas. Atsakingasis redaktorius M. Rabinovičius nubaustas arba 500 litų bauda, arba tris savaites kalėjimo. Ta proga sužinome, kad konfiskuota žydų laikraščio „Letze nais“ spaustuvėje išleista brošiūrėlė apie sionistų kongresą ir „Letzte nais“ redaktorė, Dora Jurkauskaitė-Šibailienė, nubausta 300 litų bauda arba 14 parų arešto (birželio 27 d.).
Atrodo, nei vienas, nei kitas nepakluso: už nepildymą komendanto įsakymo „Idiše štime“ spaustuvės vedėjas nubaustas 500 litų bauda arba tris savaites arešto, o „Letze nais“ spaustuvės savininkė Jurkanskaitė-Šibailienė (taip parašyta) – 500 litų arba tris savaites kalėjimo (birželio 28 d.).
„Idiše štime“ nubaustas ir vėliau – 100 litų arba savaitę kalėjimo už „neteisingą žinutę iš Kretingos“ (rugpjūčio 16 d.). Po savaitės sužinome kokia tai žinutė: vienoje katalikų bažnyčioje „kažin kas šlakstęs su rašalu moteris, tik už tai, kad jos ėjusios į bažnyčią dekoltuotos“. Ta proga minimi Ryto ir kelių kitų lietuviškų laikraščių vargai su cenzūra, taip pat vieno vokiško. O žydų Informacija konfiskuota ir leidimas sustabdytas (rugpjūčio 22 d.). Po kelių mėnesių vėl baustas Idiše štime 500 litų bauda arba dvi savaites kalėjimo už straipsnį „Tęsiamas tardymas pašto markučių aferoje“, kuriame įžeistas vienas ministras (lapkričio 24 d.).
1930–1940 m. Lietuvos žydų švietimo draugija leido Volksblatt. Birželio 30 d. pasirodė tūkstantasis numeris: „Laikraštis kovojo prieš sijonistus ir „Id. Štime““ (birželio 30 d.). Volksblatt taip pat susilaukė Kauno komendanto dėmesio. Kovą už karo cenzūros taisyklių nesilaikymą vieno jo numerio platinimas buvo sustabdytas, o redaktorius nubaustas 500 litų bauda arba mėnesiu kalėjimo (kovo 23 d.). Vėliau laikraštis buvo nubaustas 200 litų bauda arba 7 paras arešto už vedamąjį apie teismų santvarkos reformą (rugpjūčio 16 d.). Jam kliuvo ir už ministro įžeidimą informuojant apie pašto ženklų aferą – 500 litų arba dvi savaites kalėjimo (lapkričio 25 d.).
Atidžiau perskaitę rastume ir daugiau konfiskuotų leidinių bei nubaustų redaktorių. Bet ir to, kas surasta, bendram vaizdui susidaryti užtenka: nestebima, kad būtų užkliuvus žydiška medžiaga, tarkime, jų atsikirtimai lietuviams verslininkams. Taikytos tos pačios taisyklės kaip ir lietuvių spaudai: visi bausti už pareigūnų įžeidimą, tariamai neteisingų žinių platinimą ir režimo kritiką.
Kartais atrodo, kad žydų spauda buvusi geriau informuota ir mažiau varžoma. Štai keli pastebėti epizodai. Remdamasis žydų spauda Rytas pranešė apie vyriausybės pastangas pertvarkyti ligonių kasų vadovybes. Pasirodo, vidaus reikalų ministras informavęs būtent žydų laikraštį: Kauno kasos tarybos paleidime „žymią rolę suvaidino vienas tarybos nutarimas, kuris žodis į žodį buvęs paimtas iš vienos slaptos proklamacijos“ (kovo 6 d.). Arba vėl, informuodamas, kad tautininkai siekia Lietuvos žurnalistų sąjungą priartinti prie „tautininkų partijos“, Rytas rėmėsi Volksblatt: „dėl to esą, kai kurie s-gos nariai turėsią iš jos pasitraukti“. Išeitų, kad norima partijos naudai nukreipti sąjungos persitvarkymą profesiniais pagrindais (birželio 1 d.). Po kelių savaičių, birželio 19 d., Rytas informavo apie numatomus teisėjų ir kitų teismų valdininkų pasikeitimus: „Žydų laikraščiai jau rašo [...]“.
Galima pridėti, kad po žodžiais tautininkų „partija“ slepiasi režimo kritika, nes tautininkai skelbėsi nesantys partija, bet visus dorus lietuvius vienijantis sąjūdis. Savo žurnalistikoje Bistras mėgdavo prakišti režimui špilkas, išnaudoti progas tautininkus pabadyti. Ir gal nuovokesni skaitytojai klausė, kodėl mums draudžiama, o žydams leidžiama?
Litvakai ir pasaulis
Nežiūrint Lietuvos ir Lenkijos diplomatinio karo ir sunkiai kertamos demarkacijos linijos, abiejų pusių litvakams susitikti būdavo progų. Tarytum žydai džiaugėsi neutraliųjų statusu! Itin nustebino tradicinis jų susitikimas Linkmenų kapinėse. Rugpjūčio pradžioje „iš visos Lietuvos žydai važiuoja į Linkmenų kapus pasimelsti ir susitikti su okupuotos dalies žydais“. Ir šiemet leista jiems susitikti, nors dalyvių skaičius būsiąs ribojamas (liepos 6 d.). Vasario 27 d. į Kauną atvyko 43 vilniečių žydų pirklių ekskursija: „atvažiuos tiesiai per demarkliniją“.
„Žydų pirkliai nori susipažinti su Lietuvos gyvenimu, kuris jiems rodosi čia geresnis negu Vilniaus krašte“. Juos sutiko žydų pirklių sąjungos prezidiumas (vasario 10, 28 d.). Namo jie išvyko kovo 8 d., bet jau laukiama kita ekskursija, 25 medžio pirklių. Kovo pradžioje „propagandos tikslais“ Kaune lankėsi vilnietis žydų mokslo instituto reikalų vedėjas. Jis skaitė paskaitą apie ekonominės depresijos sąlygotą sunkią vilniečių būklę: „Vilniuj inteligentui gauti kokį darbą jokio galimumo nėra“ (kovo 8 d.). Pastebėjau dar tris Vilnijos žydų ekskursijas, tarp jų 22 „Vilniaus sionistų“. Ta proga sužinome, kad Panevėžio žydai planuoja ekskursiją į Vilnių (lapkričio 29 d., gruodžio 1 d.).
Tarp keliautojų minimi ir lietuviai, bet rečiau. Rugsėjo pradžioje buvo gauti leidimai 50 žmonių ekskursijai iš Kauno į Vilnių, „lietuvių ir žydų“. Vilniuje jie planuoja susitikti su giminėmis ir tvarkyti turto reikalus (rugsėjo 1 d.). Ekskursijų temai priklauso ir tokia žinutė: liepos 6 d. atvyko iš Berlyno 50 žydų vaikai, vasaros praleisti Lietuvoje. „Juos pakvietė Lietuvos žydai. Jie vasaros Kulautuvos kurorte“ (liepos 6 d.).
Litvakai yra organizuoti, o politiniais klausimais – dėl žydų valstybės – susiskaldę.
Eilė žinučių nušviečia litvakų savivaldą ir jų dalyvavimą pasauliniuose žydų judėjimuose. Žinutės išbarstytos, bet skaitytojas su geresne atmintimi pastebėtų, kad litvakai yra organizuoti, o politiniais klausimais – dėl žydų valstybės – susiskaldę. Vaizdas nepilnas, nes menkai atsispindi jų religinis gyvenimas.
Pasirodo, kad žydų „vadai Lietuvą pamėgo“: „Mat, Lietuvos žydai tarp pasaulio žydų vaidina gana svarbų vaidmenį, dėl to visoki jų vadai į čia taip dažnai ir lankosi“. Lietuvon mėnesio gale atvažiuos „fašistų-revizionistų vadas“ Žabotinskis, ir du nuo jų atskilusios, daugiau demokratinių pažiūrų, partijos vadai. O po Naujųjų Metų – „žydų egzekutyvo Londone vienas iš vedėjų“ (gruodžio 18 d.). Vasarą jau buvo atsilankęs „sionistų-revizionistų“ viceprezidentas, kuris liepos 11 d. viename Kauno kine skaitė paskaitą (liepos 11). O 1933 m. pradžioje lankėsi Jeruzalėje leidžiamo dienraščio redaktorius, kad geriau susipažintų su litvakų gyvenimu (sausio 15 d.).
Rugpjūčio 21 d. Prahoje prasidėjo sionistų kongresas. 25 000 litvakų dalyvavo atstovų rinkimuose. Apie 90% balsų gavo „sijonistai socialistai – jie išrinko septynis atstovus. Vieną atstovą išrinko „centras“, o du – „žabotinskininkai“ (liepos 27 d.). Daugiau detalių paskelbė liepos 26 d. Lietuvos žinios: už balsavimo teisę reikėjo sumokėti du litus; varžėsi sionistai su revizionistais; centras – tai Rubinšteinas; išrinktas vienas „šiaip dešiniųjų ne revizijonistų“ (jo Rytas nepaminėjo). Į Prahą vyko ne vien delegatai, bet ir „penkios skaitlingos Lietuvos žydų ekskursijos“. Apie tai informuodamas Rytas pridūrė: „Sionistų organizacija yra stipriausia žydų organizacija siekianti Palestinos atstatymo“ (rugpiūčio 17 d.). Pasak Eltos, kongrese dalyvavo 400 iš 48 kraštų: už toleranciją pagirti Italijos fašistai, o dėmesio centre – Vokietijoje persekiojami žydai (Rytas, rugpjūčio 22 d.).
Žydai studentai taip pat dalyvavo tarptautiniuose renginiuose: rugpjūčio 2 d. įvykstančiame žydų studentų kongrese Lietuvai atstovavo vienas studentas (liepos 29 d.). Neatsiliko ir žydai pramonininkai: žydų pasaulinėje parodoje Tel Avive dalyvauti ryžosi apie 30 firmų. Sudarytas komitetas, dirbsiantis su Prekybos ir pramonės rūmais20, numatyta iš vyriausybės prašyti paramos (spalio 25 d.).
Balandį Lietuvoje viešėjo Lietuvos generalinis konsulas Palestinoje, buvęs Steigiamojo Seimo atstovu ir ministru, Simonas Rozenbaumas. Kalbėta, kad ateityje prekių į Palestiną būsią galima eksportuoti kelis kartus daugiau
Su Palestina vystėsi prekybiniai ryšiai. Balandį Lietuvoje viešėjo Lietuvos generalinis konsulas Palestinoje, buvęs Steigiamojo Seimo atstovu ir ministru, Simonas Rozenbaumas. Kalbėta, kad ateityje prekių į Palestiną būsią galima eksportuoti kelis kartus daugiau (balandžio 20 d.). Bus patikęs lietuviškas sviestas: iš Palestinos atvažiavo stambus sviesto importininkas; norima sviesto eksportą į Palestiną padaryti „normalų ir nuolatinį“ (sausio 25 d.). Užtat nepatikęs alus: bravorininkai kreipęsi į Palestinos prekybos rūmus, o jiems atsakyta, kad „Palestina Lietuvos alumi nesidomi“ (liepos 5 d.).
Besiplečiantys ryšiai su Palestina atspindi litvakų emigraciją. 1931 ir 1932 m. daugiau jų emigravo į Pietų Afriką ir Sovietų Sąjungą negu į Palestiną, o 1933 m. situacija pakito: iš viso emigravo 1020, o į Palestiną – 671 žydas. Jų gyvenimu domėjosi Lietuvos pareigūnai: rudenį emigracijos referentas aplankė Palestiną, Siriją, Egiptą, susipažindamas su „iš Lietuvos emigravusių žydų gyvenimu“ (rugsėjo 2 d.).
Palestinai trūko darbininkų: „Tuo susirūpino žydų ekonominės organizacijos ir rabinai, kurie padeda surasti savanorių, norinčių keliauti į žydų darbo stovyklas Palestinoj“. Savanorių tarpe būta daug moksleivių (kovo 23 d.). Šiek tiek įtakos emigracijai turėjo ir lietuvių veržimasis į miestą bei miestietiškas profesijas. Pavyzdžiui, didinant advokatams stažo normą, keli naujų reikalavimų negalintys patenkinti žydai emigravo į Palestiną. Pasak Ryto: „Žydus juristus, ypač baigusius hebrajų gimnazijas, registruoja sijonistai, kurie stengias jiems išrūpinti didesnių teisių“ (rugpjūčio 8 d.).
Litvakai socialinių permainų ir ekonominės politikos akivaizdoje
Metų pradžioje Kauno burmistras papiktino „žydų frakciją“ (Kauno miesto taryboje?), nes jis, pasak Idiše štime, atėmė koncesiją iš dviejų žydų autobusininkų. Juos taip pat papiktinę „keli antisemiškai nuskambėję sakiniai“. Frakcija klausimą svarstys savo pasitarime (vasario 17 d.).
Du nukentėję žydai koncesininkai burmistrui iškėlė civilinę bylą (kovo 3 d.). Maždaug tuo pat metu susiformavo žydų ekonominė taryba, priėmusi darbo reglamentą. Artimu metu numatyta sušaukti žydų ekonominių bei socialinių organizacijų susirinkimą (vasario 23 d.). Pavasarį kelias dienas posėdžiavo rabinų taryba, siekdama skatinti žydus globoti žydus pabėgėlius iš Vokietijos (gegužės 11 d.). Po kelių savaičių sužinome apie rinkimus į žydų religines bendruomenes, praėjusius „ramiai ir normaliai“, nors rinkimai į choralinę sinagogą Kaune atidėti; bendruomenės prižiūrinčios sinagogas (gegužės 31 d.).
Nors tik epizodiškai, Ryto skaitytojai supažindinti su plačiu žydų ekonominių bei socialinių organizacijų tinklu. Tą, kas jau pasakyta galima papildyti dar keliomis nuotrupomis. Sužinome, kad rabinai planavę statyti rūmus, kuriuose sutelks „centrines įstaigas“. Lėšų gautų iš žydų bendruomenės ir Amerikos žydų (vasario 14 d.). Gal ta pati grupė rengusi įstatymo projektą „rabinų teisėms apsaugoti“.
Kai jį priims rabinų suvažiavimas, jis būsiąs įteiktas Švietimo ministerijai (birželio 6 d.). O štai Klaipėdoje žydai projektavę statyti „modernišką ligoninę“: „Joj pirmoj eilėj bus slaugomi ir gydomi įvairūs niekieno neprižiūrimi ir pačių likimui palikti vaikai“. Sumanymui „pritaria ir vokiečiai“ (vasario 24 d.). Specialiai žydų reikalams skirta ligoninė atidaryta Telšiuose. Jos statybai „šešis tūkstančius“ paaukojęs vienas amerikietis žydas, Telšius palikęs prieš 55 metus (rugpjūčio 19 d.). Kaip ir visur atsitinka, ne visos tokios įstaigos buvusios pavyzdingai tvarkomos.
Nusiskųsta, kad žydų vaikų prieglaudos nepaiso „šalpos komitetų pageidavimų“. Pageidaujama, kad „visos žydų socialės apsaugos įstaigos, kurios yra Kauno m. savivaldybės subsidijuojamos arba išlaikomos, laikytųsi tos tvarkos kaip ir visos kitos, kurias savivaldybė subsidijuoja“ (spalio 25 d.).
Nepasisekė Kauno žydų smulkaus kredito draugijai. Teismas jai pripažino bankrotą, o du jos vadovus patraukė į teismą. Vienas laikomas kalėjime, o kitas paleistas už 400 000 litų užstatą (kovo 20 d.)
Veikė žydų bankeliai. Štai Kėdainiuose žydų „savitarpio kredito“ bankas atsidūrė teisme. Buhalteris buvo nubaustas pusantrų metų kalėjimo, nes išeikvojęs 30 000 litų (sausio 17 d.).
Nepasisekė Kauno žydų smulkaus kredito draugijai. Teismas jai pripažino bankrotą, o du jos vadovus patraukė į teismą. Vienas laikomas kalėjime, o kitas paleistas už 400 000 litų užstatą (kovo 20 d.). Bet pastebimos pastangos persiorganizuoti – Kaune posėdžiavo žydų „liaudies bankų“ įgaliotiniai ir nutarė vienytis: „tikisi lengviau galėsią nugalėti visus ekonominius sunkumus“ (birželio 6 d.).
Ligi šiol bendras vaizdas maždaug toks: litvakai gyvena užsidarę savo bendruomenėse. Jie lanko savo mokyklas, skaito savo spaudą, gydosi savo ligoninėse, tarp savęs tariasi kultūriniais bei ekonominiais reikalais. Lietuviai jų gyvenimu domisi, bet apie jį sužino tik nuotrupas. Pavyzdžiui, ligi šiol nepastebėjau nė vieno platesnio apžvalginio straipsnio, tarytum lietuviui keliautojui lankant svetimą kraštą. Esame pratę tautinės mažumos sąvoką suprasti maždaug taip: tai asimiliavęsi žmonės, tačiau sugebėję išsaugoti šiek tiek savo kilmės ženklų.
Ta prasme litvakai nesudarė tautinės mažumos: litvakai sudarė atskirą tautą ir šį savo statusą vertino ir gynė. Ir galima įtarti – klausimas reikalingas plačių tyrinėjimų, – kad kai kurie litvakai lietuvėjimą jungė su socialine degradacija, tikėjo, kad socialinėje hierarchijoje lietuviai už juos stovėjo žemiau. Tokia hipotezė paaiškintų, kodėl turtingesni Kauno žydai vengė lietuviškų gimnazijų ir savo vaikus siuntė į vokiškas. Šiaip ar taip, Ryto skaitytojams būtų atrodę, kad litvakai daugiau domisi sionizmu ir Palestina, negu Lietuvos valstybe. Apskritai nustebau, kiek daug sionizmas susilaukė dėmesio. Taigi ne vien atskira tauta, bet ir savos politinės aspiracijos.
Tarp lietuvių būta antisemitizmo. Bet jo nedaug, ir nėra ideologijos – Vincas Kudirka buvo ideologinis antisemitas. Tai vis daugiau smulkus chuliganizmas, gatvės vaikėzų, kelių policininkų ir įsigėrusių studentų darbas, nors tarp studentų tautininkų pastebimi antisemitinės ideologijos formavimosi ženklai.
Kiek kitoks vaizdas susidaro vertinant ekonominius santykius. Bet ir čia ne visada tinka tradicinis antisemitizmo modelis: nebuvo taip, kad kildavo konfliktai, nes lietuviai neapkentę žydų, bet kai kurių lietuvių neapykantą žydams ugdė ekonominiai konfliktai. Lietuvoje priežastys ir pasekmės susikeičia pozicijomis. Kartu reikia priminti, kad valstybė ir šviesuomenė antisemitizmą slopino ir neleido ideologiniam antisemitizmui įsibėgėti. Ir nustebau, kad bent 1933 m. dažnai valstybės potvarkiais nepatenkinti likdavo ir lietuviai, ir žydai, tik tiek, kad abiem pusėms veikiant per savas organizacijas, interesų sutapimas sunkiau pastebimas.
Kai kuriais atvejais ekonominiai konfliktai atspindi kultūrinius skirtumus. Antai dažnai kildavo nesutarimai dėl ritualinio gyvulių skerdimo, bet Šiauliuose pavyko surasti kompromisą. Gyvulių globos draugija nupirko skerdyklai gyvuliams apsvaiginti prietaisą. Žydai užprotestavo: sutarta mašiną naudoti vien skerdžiant kiaules, nes žydai jų nevalgo (gegužės 19 d.). Kildavo nesutarimų ir dėl krautuvių darbo laiko. Dauguma pardavėjų žydai, o pirkėjų – lietuviai. Žydai šventė šeštadienius, būtent tą dieną, kada katalikams pirkėjams patogiausia apsirūpinti sekmadienio pietums. Nuo birželio 20 d. Kauno burmistro įsakymu turėjo įsigalėti sudėtingos krautuvių, kirpyklų ir restoranų darbo valandos. Sekmadienių valandos ribotos – po kelias valandas ir tik rytais (sekmadieniais apsikirpti tik 8–10 valandomis), išskyrus valgyklas, turinčias dvi patarnautojų pamainas (dirba 9–10, 13–24) (birželio 8 d.). Žydai pirkliai, nes sumažėtų jų pelnas, buvo nepatenkinti ir planavo skųstis pas apskrities viršininką ir į ministeriją (birželio 13 d.). Lietuviai verslininkai norėdami žydams pakenkti, prašė, kad šventadieniais krautuvės būtų visai uždarytos, bet, kaip rašė Rytas spalio 25 d., į jų memorandumą nebūsią atsižvelgta.
Kitais atvejais bus buvęs kaltas per ilgus šimtmečius susiformavęs nelemtas faktas, kad kartais socialinės klasės sutampa su tautomis: lietuviai – smulkūs ūkininkai, o žydai – miestiečiai, įsitvirtinę prekyboje ir įvairiose profesijose. Visur, keliant profesines kvalifikacijas, tam tikras skaičius nukenčia, nes praranda savo pragyvenimo šaltinį. Bet Lietuvoje vykę pertvarkymai neproporcingai palietė žydus. Minėta, kad dėl advokatams keliamų stažo reikalavimų susirūpino žydai advokatai. Jų apskaičiavimu, naujosios taisyklės liestų nepalyginamai didesnį skaičių žydų negu lietuvių: žydų laikraščiai rašė, kad dabartinį projektą įgyvendinus, „107 žydai advokatai ir 6 lietuviai prarastų savo egzistencijos galimumą“. Sudaryta žydų advokatų delegacija tuo reikalu tartis su prezidentu (liepos 3 d.).
Bet ir šiaip advokatai buvo nepatenkinti. Šiuo klausimu advokatų taryba įteikė prezidentui ir ministrams memorandumą. Numatomais „varžymais labai susirūpinę jaunieji teisininkai ir stud. juristai, kurie taip pat žada rašyti protesto memorandumą“ (vasario 14 d.). Kaip viskas pasibaigė – nežinau. Spėčiau, kad žydų buvo neproporcingai daug tarp senesnių, nuo caro laikų advokatūra besivertusiųjų. Tuo tarpu lietuviai vyravo tarp bestudijuojančiųjų.
Modernėjimas bei reformos palietė amatininkų interesus: buvo projektuojami amatininkų rūmai ir rengiamas naujas amatininkų įstatymas. Lapkričio 5–6 d. Kaune įvyko žydų amatininkų suvažiavimas: nutarta dėl amatininkų rūmų įteikti vyriausybei memorandumą (lapkričio 6 d.). Šiuo atveju nepasitenkinta vien politiniais žygiais. Iniciatyvos ėmėsi žydų liaudies bankai, organizuodami specialių dalykų, lietuvių kalbos ir kitų kalbų kursus. Įvairiose vietovėse numatyta surengti 52 kursus (gruodžio 4 d.).
1933 m. pradžioje įsigalėjo naujas kredito įstatymas, draudžiantis už paskolas imti daugiau negu 12 proc., kartu skaičiuojant palūkanas ir komisinius mokesčius.
1933 m. pradžioje įsigalėjo naujas kredito įstatymas, draudžiantis už paskolas imti daugiau negu 12 proc., kartu skaičiuojant palūkanas ir komisinius mokesčius. Kritikai argumentavo, kad tokia riba varžytų smulkųjį kreditą, nes per brangu protestuotus smulkius – ligi 500 litų – vekselius išieškoti. O kredito įstaigoms nebeišdavinėjant smulkių paskolų, žmonės kreiptųsi pas lupikus. Nukentėtų ir valstybė, nes pinigai nepatektų į kredito įstaigas.
Atrodo, nauja tvarka labiau žeidė žydų interesus: „Dėl to žydai ir kai kurios įmonės visai nusiminė. O „Žydų balsas“ rašo, kad tai gali sukelti mūsų ūkio gyvenime revoliuciją“ (sausio 4 d.). Laikraščio žiniomis, bankai nebepriima vekselių, mažesnių negu 1000 litų. Atrodo, tarp žydų radosi daugiau kredito įstaigų ir privačių asmenų, besiverčiančių smulkiu kreditu. Bet dėl naujos tvarkos susirūpino ir kiti. Sausio 9 d. Prekybos ir pramonės rūmuose surengtas platus ekonominių organizacijų pasitarimas. Sudaryta keturių asmenų komisija – spėjant iš pavardžių, jai priklausė vienas, gal du žydai. Komisijai pavesta parengti gerai pagrįstą memorandumą, prašantį vyriausybę išleisti įstatymą švelninančias instrukcijas.
Nors įstatymas nebuvo tinkamai suformuluotas – neatsižvelgta į smulkių vekselių išieškojimo kainą – jo motyvų būta gerų: norėta kovoti su lupikavimu, padėti brangiai už paskolas mokantiems ūkininkams ir smulkiems pirkliams. Bet vėl pastebimas ekonominių interesų ir tautų sutapimas: įstatymas labiau kenkė žydams, nes jų didesnis procentas užsiėmė smulkia bankininkyste. Kartu negalima nepastebėti fakto, kad lietuviai ir žydai bendrai tarėsi: memorandumo rengimo komisijoje kredito įstaigoms atstovavo žydas. Žydų didesnį suinteresuotumą liudija faktas, kad būtent Žydų prekybos sąjungoje kilo iniciatyva reitinguoti, kaip dabar sakytume, įmonių kreditingumą. Planuota steigti tam tikrą institutą, kuris apie įmones rinktų statistines ir kitokias žinias bei teiktų informaciją interesantams (kovo 6 d.).
Kovo 20 d. Ryte skaitome, kad dėl verslininkų susikirto Lietuvos aidas ir Idiše štime. Žinutė rašyta su lengva šypsena: „„L. A.“ ėmus su antruoju oficiozu „Id. Štime“ vesti karą dėl verslininkų“. Sujudo ir žydų ekonominės organizacijos; artimoje ateityje įvyksiąs platus jų pasitarimas. „Tačiau čia pasirodo, kad vis dėlto žydai lietuvių verslovėms boikoto skelbti bijo ir, nepaisant tarp „L.A.“ ir „Id. Št.“ nesutarimų, nori taikoje gyventi“. Po kelių dienų sužinome, kad Žydų smulkių pirklių sąjunga, apsvarsčiusi oficiozų konfliktą ir pasmerkusi Lietuvos aido liniją, sveikino lietuvių verslininkų pastangas susiorganizuoti ir palinkėjo sėkmės (kovo 22 d.).
Man įdomiausia, kad pastebima lengva ironija, nesimato moralizavimo, užtat verslininkų ir Lietuvos aido retorikoje stipri patriotinė gaida. O Ryte, atrodo, po retorika slepiasi eiliniai interesai – todėl peršama mintis, kad abu oficiozai pozuoja. Rytas tepastebi abiejų pusių suinteresuotumą: boikotas žydams būtų nuostolingas.
Ekonominėje kovoje lietuviai pasiltekdavo patriotinius motyvus. Kad ir toks skelbimas: „Mickevičiaus gatvės gyventojams jau nereikalingos žydiškos krautuvės“, nes esanti moderni lietuvio krautuvė, „kur viskas šviežia, pigu ir švaru“ (sausio 17 d.). Bet ne visada aišku, ar verslininkai aršiau pešėsi tarp savęs, ar kovojo prieš žydus. Šitaip Rytas sausio 23 d. aprašydamas Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjungos suvažiavimą juokėsi: „suvažiavime būta nemaža triukšmo, karštų ginčų ir galybė gabiam feljetonistui medžiagos“. Šiaip ar taip, 17 prieš 12 balsų nutarta nelietuvių svečių neįsileisti ir žydų spaudos atstovas „beveik jėga išprašytas iš salės“.
Žydai atsiliepė kaltindami antisemitizmu. Artinantis metų galui, Rytas taip apibendrino pastebėtas žydų spaudoje nuotaikas: žydų „laikraščiai, nepaisydami pažiūrų skirtumo, pradėjo rašyti ilgus straipsnius apie tai, kad, girdi, Lietuvoje stiprėjąs antisemitinis judėjimas, kad iš jų norima atimti paskutinį pragyvenimo šaltinį etc“ (spalio 7 d.). Atsižvelgus į pastangas įsteigti antisemitinį laikraštį, negalima nepripažinti šiek tiek tiesos.
Kita vertus, ir Rytas neklydo, įžvelgdamas ne tiek atsiliepimą į konkrečius socialinius procesus, kiek kovos su augančia konkurencija strategiją. Manau, abi pusės kovojo žadindamos savo narių lojalumą. Tik tiek, kad lietuviams, kaip rodo daug to meto statistikos, įsitvirtinti mieste buvo gyvybinis reikalas. Lietuviai iš tiesų buvo žemesnis socioekonominis sluoksnis. Be abejo, atskiros žydų grupės nukentėjo – modernėjant neišvengiamai žlunga tradiciniai pragyvenimo šaltiniai. Kita vertus, ekonomikai augant buvo tikėtina, kad ir žydų ekonominiai rodikliai būtų gerėję.
Užtikau įdomią statistiką apie šelpiamus kauniečius: iš miesto savivaldybės pietus gaudavo apie 2500 krikščionių ir 720 žydų (kovo 3 d.). Pasak Ryto, balandžio 26 d. Kaune gyveno apie 128 000 gyventojų; žydų gal 40 000. Atmetus ne lietuvius krikščionis, gautųsi, kad lietuvių vargšų procentas didesnis – lietuvių vienas iš 32, žydų vienas iš 55. Prie lietuvių skaičiaus tektų pridėti dar kelis šimtus, maitinamus vienuolijų. Kita vertus, žydų padėtį švelnino emigracija. Spaudoje dažnai užsiminta, kad Palestina neišgyvena ekonominės krizės ir laukia darbininkų. Tiesa, mano apskaičiavimai gruboki: kitaip skaičiuojant gyventojus ir vargšus gautųsi panašesni abiejų procentai. Tačiau jie rodo, kad lyginant su lietuviais, Kauno žydų padėtis nebuvo tragiška.
Kad ir kaip būtų, pasak gruodžio 12 d. Ryto, žydų spaudoje vyraujanti nuomonė, kad reikią taikytis. Taigi reikėtų atsisakyti žydų boikoto ir bendromis jėgomis kovoti prieš verslininkams bei amatininkams numatomus įvesti egzaminus.
Kelis kartus minėta, kad su lietuviais bendrauti litvakams dažnai trukdžiusi kalba: ir dabar kartais svarstoma, kaip gerai jie lietuviškai mokėdavo. Tai tapo itin problemiška litvakams boikotuojant vokiečių gimnaziją. Kalbos klausimas iškilo ir namų savininkų sąjungos veikloje: išleistas dvikalbis Namų savininkas, pusė lietuviškai, pusė jidiš (kovo 6 d.).
Dažnai kildavo nesutarimų dėl lietuvių kalbos egzamino, taikomo ne lietuviškas gimnazijas baigusiems abiturientams – jose lietuvių dėstyta kaip sustiprinta svetima kalba (rugsėjo 19, 22 d.). O lietuviams veržiantis į miestus, augo reikalas žydams krautuvininkams susikalbėti su pirkėjais: „Centrinė žydų smulkių pirklių sąjunga organizuoja specijalius kursus, kuriuose žydai prekybininkai bus mokomi lietuvių kalbos“ (lapkričio 9 d.).
Ryto skaitytojus pasiekdavo geras pluoštus žinių, dažnai iš žydiškų šaltinių, apie litvakų politines aspiracijas (stebina lietuvių dėmesys sionizmui) ir ekonominius lietuvių ir žydų santykius. Yra nemažai informacijos apie žydų spaudą, bet mažai apie kitokią jų kultūrinę veiklą. Minėta Blato meno paroda, vėliau užfiksuota, kad žydų dailininkas Z. Bekeris žydų realinėje gimnazijoje atidarė savo paveikslų parodą: „Paroda domisi daugiausia žydai“ (balandžio 3 d.). Taip pat paskelbta žinutė, kad prasidedant rudens sezonui, Kaune veiksiantys du žydų teatrai, vienas – ateitininkų namuose (rugpjūčio 16 d.). Ir maždaug viskas. Taigi litvakų kultūra Ryte teatsispindi skurdžiai.
Viską susumavę, gautume uždaros, pilnavertės, gerai organizuotos, savarankiškos tautos vaizdą. Politiškai ji susiskaldžiusi, būta ir muštynių, bet pakankamai vieninga bei jautri gindama savo ekonomines pozicijas. Į Lietuvos gyvenimą ji integravosi lėtai. Vis dėlto būta pačių žydų iniciatyvos plėsti santykius su lietuviais: augant konkurencijai, susirūpinta kalbos mokėjimu.
Kaip tik 1933 m. įsikūrė Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės kovose, sąjunga, spalio 11 d. informuojama, kad apskrities viršininkas patvirtino jos įstatus: „Organizuoti ėmėsi Joniškio viceburm. Šapiro. Į sąjunga nori įtraukti visus žydus karius Lietuvoje“. Tais pat metais įkurta žydų sekcija prie Vilniui vaduoti sąjungos. Šiuo atveju iniciatyva priklausė Mykolui Biržiškai (gegužės 27 d.).
Penkiolika valstybės metų – per trumpas laiko tarpsnis, kad pasikeistų per kelis šimtmečius susiformavę papročiai, giliai įaugusios nuotaikos – caro laikais lietuvių kryptimi pasukti nebuvo nei reikalo, nei progų, neskaičiuojant atskirų atvejų kaimuose bei miesteliuose. Kartu gal žydai daugiau dėmesio rodė valstybės gerovei, negu atsispindi Ryto kronikose? Kaip matėme, cenzūra prisikabino prie rašinių apie pašto ženklų aferą, teismų reformas, tautinę mokyklą. Žydų spauda gal net geriau buvo informuota apie ligonių kasų tarybas ir kitus reikalus. Tai bendri rūpesčiai: iš lietuvių spaudos nesimato specifinių žydų bendruomenių interesų. Todėl, negalėdamas žydų spaudos skaityti, negaliu spręsti, kiek tokio dėmesio buvo ir kas už jo slėpėsi.
