Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Šaltibarščių istorija: pirmąkart jie paminėti dar XVII amžiuje

15min publikuoja ištraukas iš Rimvydo Laužiko ir Antano Astrausko parengtos knygos „Kaip būsimasis Anglijos karalius Vilniuje povus valgė“, kuri atskleidžia kultūrinius, politinius ir kulinarinius Lietuvos ir Jungtinės Karalystės ryšius. Knygą išleido Lietuvos kultūros institutas.
Šaltibarščiai
Šaltibarščiai / Eglės Juzumienės nuotr.
Temos: 1 Šaltibarščiai

PIKNIKAI ANGLIŠKUOSE PARKUOSE

Griežtų geometrinių linijų barokinius ir klasicistinius parkus, kuriais Europos monarchai ir didikai varžėsi su etaloniniu Versaliu, romantizmo epochoje pakeitė vingiuoti takeliai, dingstantys medžių ūksmėje, netikėtai iš tankmės išnyrančios antikinės altanos ar gotikiniai griuvėsiai ir itališkos „meilės grotos“ meldais užžėlusių tvenkinių pakrantėse. Egzaltuoti, bet literatūrinių įspūdžių ištroškę turtuoliai įsileido į savo saugius privačius pasaulėlius šiek tiek „laukinės“ gamtos, kuria anksčiau bjaurėdavosi, jos bijodavo ir sodindavo į tiesias lysves. Tokie peizažiniai parkai atsirado Anglijoje XVIII a. antroje pusėje ir kontinentinėje Europoje imti vadinti „angliškais“.

Nuotr. iš commons.wikimedia.org/24
Nuotr. iš commons.wikimedia.org/24

Jų netrūko ir XIX a. turtingiausiuose Lietuvos dvaruose, tačiau gerai išliko tik patys brandžiausi šedevrai, sukurti prancūzo landšafto dizainerio Édouardo André (1840-1911) grafų Tiškevičių rezidencijose Lentvaryje, Trakų Vokėje, Užutrakyje ir Palangoje. Jis taipogi suprojektavo viešą Seftono parką Liverpulyje.

Kartu su „angliškais parkais“ perimta ir kita „angliška“ aristokratų mada – piknikai. Tiesa, tai būdavo ne šiandienis junk food kramsnojimas išsidrėbus ant žolės, o beveik visavertės puotos atvirame ore. Vieną tokių memuaruose aprašė Gabrielė Giunterytė-Puzinienė (Gabriela z Güntherów Puzynina; 1815-1869). Giunteriai buvo vidutiniai LDK bajorai, kurių protėviai dar XVI a. atsikraustė iš Šiaurės Pareinės. Gabrielės šeima laikė save lietuviais ir žlugusios Abiejų Tautų Respublikos patriotais. Vasaras jie leisdavo savo dvare Dabraulėnuose (Dobrowlany), Švenčionių paviete (dab. Baltarusijos teritorijoje), o žiemas – Vilniaus salonuose.

1825 m. Giunteriams teko garbė apsilankyti galingiausio ATR didiko, kunigaikščio Adomo Kazimiero Čartoriskio (Adam Kazimierz Czartoryski) našlės Izabelos Fleming (1746-1835) rūmuose Pulavuose. Plačių pažiūrų kunigaikštienė sukvietė vos ne visą ATR aristokratijos „žiedą“ ir sumanė angliškame Pulavų parke „tautų pikniką“: kiekviena šeima turėjo atnešti savo krašto tradicinį patiekalą. Giunteriai atnešė šaltos burokėlių sriubos – lietuviškų šaltibarščių, juokaudami, kad ką tik iš kelionės, ir dar nespėję ugnies užkurti.

Pirmąkart šaltibarščiai neaiškiai paminėti 1662 m. Jano Chryzostomo Paseko memuaruose, kaip batvinių sriuba, kurios būtina paragauti Vilniuje. 1805 m. Vilniaus universiteto medicinos profesorius Josephas Frankas (1771-1842) ją minėjo kaip sriubą, kuria Nesvyžiaus Radvilos pasitinka garbius svečius, o grafaitė Karolina Nakwaska (Karolina z Potockich Nakwaska; 1798-1875) namų ūkio vadovėlyje „Dwórwiejski“ (3t., 1843-1844) pavadino šaltibarščius mėgiamiausia lietuvių sriuba.

Emma Roberts (apie 1794-1840), po Marijos Elizos Rundell mirties redagavusi jos klasikinio angliškos virtuvės veikalo „A New System of Domestic Cookery“ kartotinius leidimus, juos papildė apie 10 „lenkiškų“ receptų, tarp jų buvo ir chłodnikpolski (šaltibarščiai). Tiesa, tas receptas supaprastintas. XIX a. tikrų lietuviškų šaltibarščių rūgštis buvo išgaunama ne actu, o raugintų burokėlių sūrymu ir gerai įrūgusia grietine, ir į juos dėta virtų vėžių uodegėlių, virtos brangios žuvies arba vakarykščio žvėrienos kepsnio riekelių.

Šaltibarščiai (Chlodnikor Could Soup: a Polish Dish) (pagal Maria Eliza Rundell A New System of Domestic Cookery, 1842)

0,5 kg rūgštynių ir jaunų burokėlių su lapais, 50 g svogūnų laiškų, 50 ml grietinėlės, 10 ml acto, 1 agurkas, 2 kietai virti kiaušiniai, 1-2 gabalai ledo.

Rūgštynes ir burokėlius gerai išvirti, nusunkti, smulkiai sukapoti ir palikti atvėsti. Tada paimti šalto virinto vandens ir sutrinti jame lapus iki vientisos masės. Priberti šiek tiek smulkintų svogūnų laiškų, įpilti grietinėlės pagal skonį ir šiek tiek acto, jei neužtenka rūgšties. Įpjaustyti agurko, burokėlio šaknų ir suberti smulkiai pjaustytus kiaušinius. Ši sriuba turi būti patiekiama ant ledo arba ledo gabalai dedami į sriubą, kad būtų tikrai šalta.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs