Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro rengiamame nacionaliniame mokinių konkurse „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ kasmet dalyvauja apie 1000 moksleivių. Skaitant jų darbus girdisi patiems sau metamas priekaištas – gimėme per jauni, kad suprastume, kas buvo. Gimėme laisvi, todėl laisvę vertiname kaip savaime suprantamą dalyką.
Ir vis dėlto visų širdys ima plakti karščiau, kai su 1991 metų Sausio 13-osios įvykiais susipažįsta ne iš prėskų istorijos vadovėlių puslapių, bet per gyvus liudijimus. Tada laisvė, tas savaime suprantamas dalykas, netikėtai virsta stebuklu.
„Aš tada dar... nebuvau gimusi“
„Gimiau laisvoje Lietuvoje, augau gražioje Cirkliškio gyvenvietėje, Švenčionių rajone. Man neteko savo akimis matyti 1990 metų įvykių, kai susirinko tautos išrinkta Aukščiausioji Taryba (AT) ir priėmė Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktą, aš nebuvau liudininke SSRS ginkluotos agresijos prieš Lietuvą, kai jos kariuomenė 1991 m. sausio 11 d. užgrobė Spaudos rūmus, o sausio 13 d. – Televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos pastatus, kitus strateginius objektus.
Aš tada dar... nebuvau gimusi, bet visa širdimi esu dėkinga tiems, kurie drąsiai gynė šalį nuo okupantų ir iškovojo laisvę bei nepriklausomybę.
Aš tada dar... nebuvau gimusi, bet visa širdimi esu dėkinga tiems, kurie drąsiai gynė šalį nuo okupantų ir iškovojo laisvę bei nepriklausomybę“, – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro rengiamam nacionaliniam mokinių konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ pateikto rašinio pratarmėje prisipažįsta Švenčionių profesinio rengimo centro auklėtinė Kristina Baltruševič.
Kai neturi asmeninės patirties, tegali kliautis liudininkų pasakojimais. Todėl Kristinos rašinio pagrindu tapo jos pačios surinkta medžiaga, kurioje atskleidžiamas jau į pensiją išėjusių Švenčionių profesinio rengimo centro mokytojų ir anuometinių mokinių vaidmuo Sausio 13-osios įvykiuose.
Blogio imperija, prieš kurią sukilo vergai
Istoriją papasakoti kitų lūpomis – dažnai moksleivių pasirenkamas kelias. Iš pirmo žvilgsnio jis labai saugus: juk metraštininkui nereikia galvoti, analizuoti, reikšti savo nuomonės ir vėliau atsakyti už savo žodžius.
„Sausio 13-oji, 1 val. 50 min. nakties, Televizijos bokšto prieigos, Vilnius. Tankai pradeda supti Televizijos bokštą. Siekdami įbauginti žmones, tankai vieną po kito traiško automobilius. Apsupę bokštą, demonstratyviai nukreipia vamzdžius į žmonių minią ir pradeda šaudyti tiesiai žmonėms virš galvų. Ant beginklių vyrų ir moterų krenta stiklai, sproginėja jų ausų būgneliai, trykšta kraujas. Tačiau minia laikosi tvirtai, nepasiduoda. Tuomet rusų tankai nesivaržydami pradeda važiuoti tiesiog ant žmonių“, – daug mačiusio senio balsu savo rašinyje porina Ignalinos Česlovo Kudabos pagrindinės mokyklos septintokė Kristina Sukovaitė.
Mielieji ponai, nuo ko gi jūs gynėtės? Nuo moterų, kurių vienintelis ginklas – malda, lietuviška daina ir trispalvė rankoje?
Sovietų Sąjungą ji vadina Blogio imperija, o lietuvius – į kovą už savo nepriklausomybę sukilusiais vergais.
„Tai, kas įvyko Sausio 13-osios naktį, buvo baisiau už patį baisiausią košmarą. Nėra pasaulyje žodžių, kuriais būtų galima apibūdinti tą kruvinąją naktį“, – apibendrino K.Sukovaitė ir, matyt, padedama darbo vadovės Sandros Šilienės, konstatavo, jog sovietų propagandos teiginys, kad armija panaudojo ginklą savigynai, yra absurdiškas ir šventvagiškas.
„Mielieji ponai, nuo ko gi jūs gynėtės? Nuo moterų, kurių vienintelis ginklas – malda, lietuviška daina ir trispalvė rankoje? O galbūt jus išgąsdino sužeistas berniukas, kurį pribaigėte šūviu į nugarą?“ – retoriškai klausia septintokė.
Visi sustingdavo, bet niekas nesitraukė
„Jau praėjo daugiau kaip du dešimtmečiai nuo tragiškų Sausio 13-osios įvykių. Užaugo nauja karta. Aš ir kiti mano bendraamžiai nepakankamai suvokiame šią dieną apgintų vertybių – laisvės ir nepriklausomybės – svarbos. Nors ir kaip pasakotų mokytojas, tai niekada neatstos gyvo liudininko atsiminimų apie tos dienos išgyvenimus ir matytus vaizdus“, – savo rašinyje konstatuoja Kaišiadorių rajono Paparčių pagrindinės mokyklos dešimtos klasės mokinė Lina Raudeliūnaitė.
Ji užrašė dabar Vilniuje gyvenančios ir specialiuose globos namuose „Tremtinių namai“ dirbančios Janinos prisiminimus.
„Tuo metu dirbau daugianacionalinėje įstaigoje – mokslinių tyrimų institute, kuris priklausė Visasąjunginei elektros suvirinimo įrengimų gamyklai. Mano viršininkas Anatolijus, būdavo, atsineša ir skaito „Sovietskaja Litva“, o aš ir keletas kitų – „Sąjūdžio žinias“. <...> Aš ir mano bendradarbė Teresa Macijauskienė bėgom ten, kur kvietė: dažniausiai prie Aukščiausios Tarybos, prie Spaudos rūmų ar prie Televizijos bokšto. <...> Aplinkiniai gyventojai, jei ne budėdavo, tai atnešdavo karštos arbatos ar sumuštinių.
Mačiau prie kareivių „negyvus“ veidus ir „stiklines“ akis, kai moterys prašė važiuot namo pas savo motinas ir palikt mūsų namus.
Bendradarbis Volodia, važiuodavęs į darbą pro Spaudos rūmus, pasakoja: „Kakoj to bazar tam atkrili, naverno semečkami torguet“ (kažkokį turgų ten atidarė, matyt, saulėgrąžas pardavinėja – rus.).
Ateidavo vienas gyventojas su meškute – tai toks prasiblaškymas. Prie Spaudos rūmų buvau tada, kai išvedė sumuštą, kruviną vaikiną Lukšį. Grįžau namo raudodama ir pakeliui sutikau savo kaimynę, irgi bendradarbę, Olgą. Kai papasakojau, kas atsitiko, ji ir sako: „Jie gi patys saviškius po tankais kiša, o tu jais tiki, nusiramink.“ Mačiau prie rūmų kareivių „negyvus“ veidus ir „stiklines“ akis, kai moterys juos prašė važiuot namo pas savo motinas ir palikt mūsų namus“, – Janinos pasakojimą užrašė Paparčių pagrindinės mokyklos auklėtinė.
Regis, moteris visiškai pasinėrė į prisiminimus.
„Prieš naktį AT deputatai mus nuramino, kad padėtis kontroliuojama, ir šiandien galime ramiai eiti pailsėti. Išėjom sunkia širdimi. Ėjom pėsti iki Šeškinės, kur gyvena mano sesuo: labai reikėjo paskambint į Paparčius, kur gyveno mūsų tėvai, ir juos nuramint, nes jie tik klūpojo prie Šv. paveikslų ir meldėsi už Lietuvą, už vaikus, nes žinojo, kad mes ten... Nuramint nei jų, nei patiems nurimt nepavyko, nes apsikabinę raudojom, kad pabėgom ir išdavėm Lietuvą.
Labai reikėjo paskambint į Paparčius, kur gyveno mūsų tėvai, ir juos nuramint, nes jie tik klūpojo prie Šv. Paveikslų ir meldėsi už Lietuvą, už vaikus, nes žinojo, kad mes ten...
Grįžus namo į Pašilaičius tik spėjau įsijungti televizorių ir išgirdau Eglės Bučelytės balsą, kad Lietuvos radijas ir televizija jau užgrobti, kad koridoriuose girdėti kareivių žingsniai, jie daužo į visas duris. Susiskambinau su Teresa ir abi išbėgom, net nesusitarę, kur susitiksim, bet žinojom, į kurią pusę bėgsim. Nuo Televizijos bokšto buvo labai „šviesu“.
Bėgdamos AT link susistabdėme pravažiuojančią mašiną. Vairuotojas ir sako: „Merginos, kur jūs bėgat į mirtį, bus tik dviem aukomis daugiau“. O aš vairuotojui: „Tada čia bus jūsų paskutinis geras darbas mums“ (dabar ir verkiu, ir juokiuosi prisiminus).
Bet neit mes negalėjom, nes ten, tarp savų, to paties trokštančių, tą patį išgyvenančių, buvo daug ramiau. <...> Stovėjom minioje, skandavom LIE–TU–VA ir meldėmės su kunigu Robertu Grigu (taip dar gyvenime nesu meldusis). Kažkur retkarčiais pasigirsdavo tankų ūžesys, visi sustingdavo, bet niekas nesitraukė...“, – mintimis į praeitį sugrįžo Janina.
Norisi padėkoti
„Šiandien tie kraupūs įvykiai jau praeityje. Mes esame laisvi ir nepriklausomi. Tikiu, kad tie žmonės, kurie prisimena tragiškus istorinius įvykius, yra tikrieji Lietuvos patriotai. Galbūt ir patetiškai skamba, bet, mano nuomone, jie – būtent tie, kurie ir dabar nedvejodami stotų ginti savo ir mūsų LAISVĖS!!!“, – savo darbe užtikrintai rašė Vievio gimnazijos aštuntokė Urtė Marija Marcinkevičiūtė.
„Gyvenu XXI amžiuje – laisvoje, demokratinėje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Esu Europos dalis ir sunkiai įsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip, o juk taip neseniai dar ir buvo visai kitaip. Mūsų tėvai ir artimieji prisimena, kaip žmonės kovojo už laisvę, už galimybę būti nepriklausoma šalimi.
Ar turėtume tokią pasirinkimo laisvę, kokią dabar turime – kuo tikėti, kuo būti, kur studijuoti, kur keliauti...
Koks gi būtų dabar mūsų gyvenimas, jei tuomet mano artimieji ir kiti Tėvynę mylintys žmonės nebūtų stovėję prieš tankus tam, kad apgintų savo šalies laisvę, nepriklausomybę. Ar turėtume tokią pasirinkimo laisvę, kokią dabar turime – kuo tikėti, kuo būti, kur studijuoti, kur keliauti... Tikrai norisi padėkoti drąsiems, mylintiems tiesą, laisvę, savo šalį žmonėms už tai, kad gyvenu ne LSSR, bet Nepriklausomoje LIETUVOJE. AČIŪ!“, – emocijų neslėpė mamos ir tetos prisiminimus užrašiusi Utenos Krašuonos progimnazijos auklėtinė Emilija Kučinskaitė.
Galbūt nesupratau visko, bet šį kartą tai jaučiau
„Sausio 13-oji – kaip mes, šiuolaikiniai žmonės, ją matome? Dar viena įsimintina diena, kažkokia valstybinė šventė. Na ir kas? Žinome, kad tądien kažkas žuvo, kažkas kovojo už laisvę, bet kam ir kodėl, mums visai nerūpi. Atsiribojome nuo to, dėl ko šiandien esame lietuviai, savo nepriklausomos šalies piliečiai. Nuo to, kas mus atvedė į čia ir dabar. Tačiau, kai į istoriją žvelgi kito žmogaus akimis, tai pasidaro taip sentimentaliai artima... Suvoki, kad tai – dalis tavęs...“, – rašinyje atviravo Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos III f g klasės mokinė Rugilė Bražinskaitė.
Ji prisipažino prieš kelerius metus susitikusi su žmogumi, kurio gyvenimo net talentingiausias rašytojas nesutalpintų į vieną knygą.
Girdėjau tikrą pasakojimą ir kažkurią sekundės dalį gyvenau ten, tame laikmetyje, kartu su visa tai patyrusiu žmogumi.
„Be abejo, kai pirmąjį kartą sutikau Joną Dagilių, nė nenumaniau, kokią sunkią istoriją slepia jo draugiška šypsena. Buvau stovyklautoja, „naujai iškepta“ jaunoji šaulė. Mane, kaip ir kitus, žavėjo jo energija, entuziazmas. Tokios optimistiškos dvasios žmogaus paprasčiausiai nebuvo tekę pažinti. O vis dėlto jis patyrė vienus sudėtingiausių XX a. įvykių. Jo kelias, jo likimas, išgyvenimai galų gale atvedė į Vilnių 1991-ųjų sausio 13-ąją, nes jis suprato privaląs apginti Lietuvos laisvę“, – pasakojo R.Bražinskaitė.
Išklausiusi J.Dagiliaus prisiminimus, tąkart ji į šalies istoriją pažvelgė ne iš mokyklinio vadovėlio puslapių: „Girdėjau tikrą pasakojimą ir kažkurią sekundės dalį gyvenau ten, tame laikmetyje, kartu su visa tai patyrusiu žmogumi. Galbūt nesupratau visko, ką man papasakojo, bet šį kartą tai jaučiau. Pasaulio istorija nėra tuščias, beprasmis datų, sutarčių ir karų rinkinys. Kažkada, kažkas ir kažkur tai patyrė, gyveno tuo, apie ką mes mokomės mokykloje per pamokas.
Paskutinis tautos mūšis, dainuojanti revoliucija, apibendrino visą ilgąjį kelią į laisvę. Taip. Mes buvome beginkliai prieš visą armiją. Taip, 14 lietuvių paaukojo savo gyvybes, daugiau nei 600 buvo sužeista. Bet mes iškovojom laisvę. Tikrąją istoriją parašė žmonių gyvenimai ir likimai. Kiekvienas juose svarbus, ypatingas herojus“, – apibendrino gimnazistė.
Neturėjo platesnio supratimo apie Lietuvą
Visagino „Atgimimo“ gimnazijos IV a klasės mokinės Inos Šafranskajos rašinys „Sausio 13-oji arba Ant beprotybės slenksčio“ 2012 metų konkurse buvo įvertintas paskatinamąja vieta.
Kažkada, kažkas ir kažkur tai patyrė, gyveno tuo, apie ką mes mokomės mokykloje per pamokas.
Remdamasi literatūros šaltiniais, mergina pažvelgė, kaip Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir Sausio 13-osios įvykiai buvo vertinami Visagine, tuomečiame Sniečkuje.
„Iki nacionalinio atgimimo Visagino gyventojai, kurių dauguma buvo žmonės, atvykę iš įvairių SSRS vietų, neturėjo platesnio supratimo nei apie vietos gyventojų politines nuostatas, nei apie Lietuvą apskritai, nes sovietmečiu buvo teikiama vienašališka informacija arba net dezinformacija. <...> Į 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą Sniečkuje reaguota kitą dieną surengtu mitingu, nepritariančiu Lietuvos nepriklausomybei. 1990 03 15 Ignalinos atominės elektrinės (IAE) darbo kolektyvų taryba priėmė nutarimą, kuriuo reikalavo paskelbti IAE teritorijoje pilietinį nepaklusnumą Lietuvos Aukščiausios Tarybos priimtiems įstatymams ir nutarimams bei pripažinti juos negaliojančiais, kol šiuos klausimus išspręs sovietinė vyriausybė. Sniečkaus gatvėse Lietuvos tautinės trispalvės atsidūrė... ant asfalto. Lietuvos gyventojai baisėjosi tokiomis atomininkų nuostatomis“, – savo darbe įvykius atkūrė I.Šafranskaja.
Ragino netikėti, ką matė ir girdėjo
Gimnazistė pabrėžia, kad atominėje elektrinėje buvę visokių žmonių. Kai visaginiečiai važiavo į Vilnių per sausio įvykius budėti, o jeigu reikės, ir ginti Parlamento rūmus, atominė elektrinė davė transportą, kolegos dirbo už išvažiavusiuosius, kad jiems nebūtų žymimos pravaikštos.
I.Šafranskaja konstatuoja, kad beprotybės slenkstis 1991.01.13 buvo peržengtas Vilniuje, kai prieš beginklius žmones buvo panaudota brutali sovietinių kareivių su karine technika jėga, nusinešusi laisvės gynėjų gyvybes, o kitus gynėjus suluošinusi, sužeidusi.
Vietos jedinstveninkai, pasitelkę bendraminčius iš sostinės, klaidino žmones, ragindami netikėti, ką matė ir girdėjo į Vilnių nuvažiavę žmonės.
„Sugrįžę iš Vilniaus demokratiškai nusiteikę energetikai pasakojo apie matytą neregėtą Lietuvos žmonių ryžtą ginti laisvę ir nepriklausomybę. Tačiau vietos jedinstvininkai, pasitelkę bendraminčius iš sostinės, klaidino žmones, ragindami netikėti, ką matė ir girdėjo į Vilnių nuvažiavę žmonės, nusikalbėdami net iki to, jog „patys lietuviai per kruvinus sausio įvykius nužudė savuosius, kad galėtų kaltinti rusus.“ Energetikų gyvenvietės vietinėje periodinėje Maskvos kontroliuojamoje spaudoje „negailėta pagyrų Sausio 13-osios naktį televizijos bokštą užėmusiems sovietų kareiviams“, – cituodama A.Kavaliausko knygą „Visaginas: Istorijos fragmentai (1972–2002)“ pasakoja I.Šafranskaja.
Mes esame ir būsime!
Atominio komplekso gyventojams buvo nelengva susigaudyti, kad nepriklausomybė nukreipta ne prieš rusus.
Ir jau nebe visai sveiku protu suprantama: rusakalbiai turi taip elgtis, kad lietuviai išvyktų (originale vartojamas žodis „drapat“) iš Visagino.
„Sausio 13-oji – tai labai svarbus Lietuvos istorijos įvykis, o jo interpretacijos (nuomonės), šįmet mus pasiekiančios iš vieno teismo salės Vilniuje (šmeižiko A.Paleckio byla – red. past.), kaip čia man tiksliau išsireiškus, tiesiog glumina. Vis tiek glumina, nors prie to, atrodo, mus pratina ir kai kuri mūsų miesto žiniasklaida, pavyzdžiui, interneto svetainė www.tts.lt, kurioje skaitome, jog nereikia mokytis valstybinės kalbos, nes čia Visaginas (suprask – ne Lietuva), turime kovoti už autonomiją ir Lietuvos Vyriausybė vis tiek padarys nuolaidų, čia turi galioti Rusijos švietimo įstatymai (tiesa, išimtis vis dėlto daroma miesto lietuviškai gimnazijai, ten tegu sau galioja Lietuvos švietimo įstatymas) ir jau nebe visai sveiku protu suprantama: rusai turi taip elgtis, kad lietuviai išvyktų (originale vartojamas žodis „drapat“) iš Visagino (gal čia bandymas suformuoti naują beprotybės slenkstį?), – svarsto rašinio autorė ir stebisi, kad praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų po nepriklausomybės paskelbimo tenka visko ir paskaityti, ir išgirsti.
„Štai kodėl, mano manymu, svarbu žinoti savo krašto istoriją. Kai 2012 metų sausio 13-osios rytą mūsų rusų gimnazijoje su prasmingu „Atgimimo“ pavadinimu visų klasių languose degė žvakutės ir mes kartu su visa šalimi prisiminėme ir pagerbėme Laisvės gynėjų auką, galvoju, kad laisva Lietuva daugiau neturėtų atsidurti ant beprotybės slenksčio“, – reziumavo I.Šafranskaja.
Ji mano, kad visą Lietuvos istoriją būtų galima pavadinti vienu žodžiu – stebuklas: „Stebuklas, kad išsaugojome lietuvišką žodį tamsiais spaudos draudimo metais. Stebuklas, kad vien per pastarąjį šimtmetį išgyvenę du baisius karus ir iškentę penkiasdešimt metų trukusią žiaurią sovietinę okupaciją, mes vis dar esame. 1991-ųjų metų Sausio 13-oji dar kartą, šįkart nenuginčijamai, patvirtino: mes esame ir būsime!“
