Jeigu manote, kad tai ištrauka iš Vilniaus gyventojų ir miesto valdžios susirašinėjimo dėl kokio nors strateginio objekto atidarymo, nes rašoma net pačiam gubernatoriui, klystate. Praėjusio amžiaus pradžioje viena didžiausių miesto problemų buvo, kaip perkelti viešnamius iš Vilniaus centro į užmiestį.
Užmiestis – tai dabartinis Konstitucijos prospektas. Viešnamiai tuomet buvo perkelti maždaug į tą vietą, kur dabar stovi Vilniaus savivaldybės pastatas.
Bloga kaimynystė
Rusijos imperijoje, kuriai prieš šimtmetį priklausė ir Vilnius, prostitucija buvo legalizuota. Egzistavo labai griežta tvarka, pagal kurią laisvo elgesio merginos privalėjo nuolat tikrintis sveikatą. Be to, jos turėjo asmenines bylas ir net savotiškus darbo pažymėjimus. Su nuotraukomis ir gydytojų parašais po kiekvienos apžiūros.
Tačiau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje tai vis tiek buvo miesto problema. Šalia viešnamių nuolat vykdavo muštynės, plėšimai, pasitaikydavo net nužudymų. Kontingentas irgi nekoks: vos ne kas antras praeivis – girtas miestietis ar karininkas.
Miesto valdžiai tai galiausiai nusibodo ir ji nusprendė viešnamius iškelti iš senamiesčio.
„Bet kokios įstaigos perkėlimas – didžiulė problema, tuo labiau jeigu kalbama apie viešnamius“, – savaitraščiui „15min“ pasakojo Vilniaus istorijos tyrinėtojas ir žurnalistas Nikolajus Žukovas, kuris praleido daugybę dienų archyvuose tyrinėdamas Vilniaus prostitucijos istoriją.
Jis perdavė redakcijai nuotraukas iš Vilniaus gubernatorių kanceliarijos bylos Nr. 330 „Apie Vilniaus viešnamių perkėlimą“.
Koją pakišo pramonininkai
Ši istorija prasidėjo dar 1889-aisiais. Vilniaus policmeisteris Rajevskis nusprendė, kad miesto centras turi būti išvalytas nuo prostitučių. Kodėl policmeisteris panoro perkelti viešnamius, istorija nutyli. Gal miesto valdžia norėjo išvaduoti miesto vienuolynus, bažnyčias, cerkves ir apskritai visą centrą nuo blogos kaimynystės.
Fabrikų ir gamyklų savininkai buvo nepatenkinti. Dažnai jų darbuotojai, užuot dirbę, eidavo pas prostitutes
Buvo liepta perkelti visus viešnamius į Poplavskio (dabartinę Paupio), ir Safjano (dabartinę Maironio) gatvę. Galiausiai taip ir nutiko. Jau 1890 metais Poplavskio gatvėje veikė 4 viešnamiai, Safjano – 6, Užupyje – dar vienas.
Atrodo, tvarka padaryta – viešnamiai veikia tuose miesto rajonuose, kur retai kada sutiksi žmogų. Bet tais laikais miestas plėtėsi labai greitai. Atsirado daug fabrikų ir gamyklų. Ir kaip tyčia ten, kur veikė viešnamiai.
„Aišku, fabrikų ir gamyklų savininkai buvo nepatenkinti. Dažnai jų darbuotojai, užuot dirbę, eidavo pas prostitutes, – pasakojo N.Žukovas. – Savininkai pradėjo rašyti skundus miesto valdžiai. O kadangi pramonininkai – žmonės, turintys pinigų, klausimas buvo išspręstas nedelsiant.“
Vilniaus valdžia skubiai liepė perkelti visus viešnamius į Užupį. „Prie kapinių“, – parašyta įsakyme. Bet ir čia jiems nebuvo lemta ilgai veikti.
Sujudo ir dvasininkai
Naujomis kaimynėmis nepatenkinti Užupio gyventojai taip pat suskubo gubernatoriui rašyti skundus. Kad žemė šalia viešnamių priklauso Vilniaus stačiatikių arkivyskupijai. O tais laikais tokia įstaiga kaip viešnamis negalėjo veikti šalia religinių vietų. Vieta šalia kapinių esanti taip pat netinkama. Galiausiai – rajone veikia net trys vaikų prieglaudos.
„Vaikai yra smalsuoliai. Jie stebės, kaip šalia vaikšto pasileidėliai ir girti vyrai. Visi šie argumentai leidžia prašyti Jus, Jūsų Šviesybe, panaikinti Jūsų sprendimą“, – rašė gatvės gyventojai.
Netoli viešnamių veikdavo žydų maldos mokykla. Mokyklos vadovybė parašė gubernatoriui, kad, jų žiniomis, viešnamio savininkai nori nupirkti kelias patalpas, esančias priešais mokyklą. Taigi prostitutės netrukus dirbs kone prie žydų maldos mokyklos durų.
Gubernatorius griebėsi už galvos: kur dabar perkelti prostitutes? Kažkas patarė – išvaryti už miesto, į dabartinę Ukmergės gatvę. „Ir vėl raštai su protestais, ir vėl gyventojai nepatenkinti“, – šyptelėjo N.Žukovas.
Kam karas, o kam verslas
Viešnamių perkėlimo klausimą labai rimtai svarstė net miesto karininkai.
„Jie siūlė perkelti viešnamius į Šnipiškes, kur buvo kareivinės. Vienas karininkas rašė gubernatoriui, kad perkelti ten viešnamius, viena vertus, nepatogu, bet, kita vertus, jeigu kariuomenės medikai kontroliuotų prostitutes ir jos privalėtų tikrintis, tai toks sprendimas būtų visai neblogas, nes tada kariai nebesirgtų venerinėmis ligomis“, – pasakojo N.Žukovas.
Karininkai pasiūlė kelias naujoves, kurių nebuvo Rusijos imperijoje. Pirmiausia prostitutės turėjo gauti pažymėjimus su savo nuotrauka. Antra, visi vyrai prieš apsilankymą pas prostitutę privalėjo pateikti savo medicininės patikros pažymėjimą, kuriame būtų paliudyta, kad jis neserga. Trečia sąlyga – draudimas lankytis viešnamyje girtiems vyrams.
Prostitučių sukilimas
Tačiau kai klausimas buvo beveik išspręstas, protestuoti pradėjo prostitutės. Nepatiko, kad jas norima iškelti į tokią vietą, kur nėra nei gatvių, nei namų.
Laisvo elgesio merginos prašė laikinai leisti dirbti Vilkomirskio gatvėje (dabartiniame Konstitucijos prospekte). Maždaug ten, kur dabar stovi Vilniaus savivaldybės pastatas.
Laisvo elgesio merginos prašė laikinai leisti dirbti Vilkomirskio gatvėje (dabartiniame Konstitucijos prospekte). Maždaug ten, kur dabar stovi Vilniaus savivaldybės pastatas.
Miesto gyventojai tam lyg ir neprieštaravo, bet pareikalavo, kad patalpas viešnamiai išsinuomotų ne trumpiau nei trejiems metams. Juolab kad viešnamis negalėjo įsikurti bet kuriame name. Pagal taisykles, pastate turėjo būti bendra salė, valgykla, šeimininkės kambarys, atskiri kambariai prostitutėms.
Bijodamos bankroto, viešnamio savininkės įkūrė kažką panašaus į profsąjungą ir pareikalavo, kad gubernatorius leistų viešnamius perkelti į nuolatinę vietą arba toje pačioje vietoje viešnamis galėtų egzistuoti ilgiau nei 1–3 metus. Prašymą pasirašė visos viešnamių savininkės: Haja-Rivka Fegelson, Rivka Bernar, Sara Koch, Hana Viršup ir Koila Krupnik.
Galiausiai valdžia nusprendė – žemo lygio viešnamiai bus perkelti prie kareivinių, o aukščiausio lygio – veiks iškart už Žaliojo tilto, tuo metu – Piromantskio gatvėje.
Bėda tik, kad iškart už Žaliojo tilto tais laikais stovėjo vasarbučiai ir sodybos. Ten mėgo ilsėtis turtingi miestiečiai. Gubernatorius vėl sulaukė protestų.
„Kaip viskas vyko toliau, iš bylos Nr. 330 nebėra aišku. Greičiausiai atsirado nauja byla ir naujas didžiulis segtuvas“, – juokiasi N.Žukovas.
Sekso pramonė prieš šimtmetį
Kartu su skandalinga Vilniaus gubernatorių kanceliarijos byla Nr. 330 N.Žukovas perdavė „15min“ dokumentus apie to meto sekso pramonę. Tai – ir viešnamio taisyklės, ir atskiras kainynas, ir nuotraukos.
Bet nuotraukose – ne Vilniaus, o kito tuometės Rusijos imperijos miesto – Žemutinio Naugardo – merginos. N.Žukovas tikina, kad mada tais laikais buvo vienoda, ir Žemutinio Naugardo prostitutės niekuo nesiskyrė nuo vilniečių.
Jeigu tikėti bylos Nr. 330 dokumentais, taisyklė, kad prostitutė privalo turėti darbo pažymėjimą su nuotrauka, į Rusijos imperiją atėjo būtent iš Vilniaus.
Iš bylos paaiškėjo, kad dabartiniai meilės žaislai neprilygsta tiems, kurie egzistavo daugiau nei prieš šimtmetį. Jų aprašymų neleidžia cituoti etika – unikalią dokumentų galeriją galima pamatyti portale 15min.lt.
