Populiariausia legenda
Nesvyžiaus pilyje buvo sukaupta daugybė turtų. Ypač – XVIII a. pabaigoje. Didikus supo neregėta prabanga – ne viename rašytiniame šaltinyje minima, kad iš jų pinigų skolindavosi net prancūzų karaliai.
Didžiųjų meistrų paveikslai, ištaigingas porcelianas, reti rankraščiai, maršalų ir etmonų regalijos, šeimyninis sidabras ir auksas – viso to šio pilyje būta su kaupu. Radvilos rėmė menininkus, išlaikė rūmų teatrus.
 |
| Vario raižinys, dailininkas L.Kilianas./Nesvyžiaus pilį pradėjo statyti Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. |
Pati populiariausia legenda, kurią gidai pasakoja pilies lankytojams, kad milžinišką lobyną sudarė 60 pūdų (1 pūdas – apie 16 kg) brangakmenių. Tai buvo daugelį šimtmečių kauptos brangenybės, kurių savininkai neturėjo teisės nei parduoti, nei atiduoti kaip kraitį, nei išvežti iš Nesvyžiaus teritorijos.
Netgi rūsčiais karo metais, per viską siaubusius gaisrus ir kitas nelaimes brangenybės privalėjo likti kokioje nors slaptavietėje, apie kurią žinojo tik pilies valdovas ir jo artimiausias patikėtinis – tarnas. Šios slaptavietės galėjo būti įsikūrusios kokiame nors iš požeminių praėjimų, apie kuriuos tiek daug kalbama Nesvyžiuje.
Užfiksuota rašytiniuose šaltiniuose
Kas tas brangenybes matė? Ar jos iš tiesų buvo?
 |
| Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Nesvyžiaus pilies maketas. |
Štai Rusijos pasiuntinys, kunigaikštis Repninas, kuris buvo karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio, paskutiniojo Žečpospolitos monarcho, svitoje, rašė savo pranešime Rusijos imperatorei Jekaterinai II: „Karalius užvažiavo pas K.S.Radvilą į Nesvyžių. Po stulbinančio fejerverko ir pietų trims šimtams asmenų, karalius nusileido į pilies požemį ir išvydo aukso luitus, sukrautus iki pačių lubų. Aukso būta šimtų pūdų, daugybė aukso dirbinių ir dvylika apaštalų iš šio metalo ir sidabro, nubertų brangiaisiais akmenimis.“
Su dideliu susižavėjimu apie Radvilų brangenybes rašė ir 1804–1806 m. Rusijos užsienio reikalų ministras Adomas Jurgis Čartoriskis: „Nesvyžiaus pilis turtinga. Aštuoniolikoje salių vien tik papuošimų būtų penkiems ar dešimčiai milijonų dukatų. Vertingos ginklų, knygų, briliantų kolekcijos. Tačiau nesama nieko brangesnio už „Dvylikos apaštalų“ kolekciją: penki jų iš gryno aukso ir nusagstyti brangakmeniais.“
Anot baltarusių istorikų, dvylikos apaštalų skulptūros – ne išmonė. Mat žinių apie jas aptinkama Nesvyžiaus pilies turtus registravusiose inventorinėse knygose.
Devintajame veikalo „Rusija. Pilnutinis geografinis mūsų tėvynės aprašymas“ tome parašyta: „Išliko, tarp kitko, padavimas, kad čia (Nesvyžiuje) buvo paslėptos milžiniškos masyvios sidabrinės dvylikos apaštalų statulos, turtingas archyvas, kuriame saugota daugybė Europos monarchų laiškų, taip pat svarbūs Lietuvos, Lenkijos istorijos dokumentai. Be to, čia būta diplomų, raštų, privilegijų, tikrojo unijos akto ir popiežiaus Urbano XII bulės. Kur visa tai pradingo – neaišku.“
Romos popiežiaus dovana
Iš kur pateko šie unikalūs daiktai į brangenybių saugyklą? Istorikai mano, kad dvylikos apaštalų skulptūrų kolekcija į Nesvyžių galėjo atkeliauti iš Konstantinopolio XVII a. pradžioje. Vertingą sidabro gaminių rinkinį Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui padovanojo pats Romos popiežius.
Daug ką į Nesvyžių perdavė Lenkijos karalius Jonas Sobieskis, iškovojęs pergalę mūšyje su turkais ties Viena ir užgrobęs milžinišką vežimą su brangenybėmis.
 |
| Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Radvilų herbas. |
Daugybė egzotiškų daiktų, ypač turkų pašos palapinė, kur saugota Mahometo vėliava, keldavo susižavėjimą visiems, kam tik pasisekdavo juos išvysti. Iš kitų brangenybių išsiskyrė ir renesanso epochos laikų nuostabaus grožio stalas.
Originalus paslėpė nuo plėšikų
Plėšikai ne kartą bandė pagrobti apaštalų skulptūras, taigi jų originalus Radvilos paslėpė, o pilies Žydrojoje salėje pastatė meistriškai pagamintas vaškines kopijas, nusėtas netikrais akmenimis. Sklido gandai, kad kartu su vaškinėmis figūromis salėje stovėjo figūros ir tų plėšikų, kurie bandė jas pavogti. Pasak legendų, ant vaškinių plėšikų galvų buvo prilipinti tikri jų plaukai.
Pilies lobynas ypač išgarsėjo XVIII a. antrojoje pusėje, kai Nesvyžių valdė Pane Kochanku (Meilingasis Ponas) – taip buvo vadinamas Karolis Stanislovas II Radvila.
Literatūroje randama aprašymų, kad, nepaisant kategoriškų draudimų išvežti statulas iš Nesvyžiaus, Pane Kochanku kai kurias jų vis dėlto vežiodavo po Europą ir kartais, kai pasidarydavo striuka su pinigais, užstatydavo tai Šventąjį Luką, tai Šventąjį Matą. Tačiau vėliau šias vertybes visada išpirkdavo.
Lobynas dingo be pėdsakų
Po Pane Kochanku mirties visas didžiulis palikimas atiteko jo sūnėnui Dominykui Radvilai. Šis paskutinysis Radvilų Nesvyžiaus linijos kunigaikštis tarnavo Rusijos imperatoriui, bet per 1812 metų karą su prancūzais perėjo į Napoleono pusę (pasidavė jo gundymams ir pažadams atkurti Žečpospolitą) ir patraukė su prancūzais į Maskvą.
Kai Napoleonas patyrė pralaimėjimą, teko bėgti ir kunigaikščiui Dominykui. Jis tegalėjo užsukti į pilį tiktai keletui valandų: tam, kad susitartų su ūkvedžiu dėl slaptavietės lobynui. Paslaptį galėjo žinoti tik du žmonės – pats Dominykas ir ūkvedys.
Dominykas buvo priverstas skubiai bėgti į Vilnių, taigi, likusį savo turtą, išskyrus lobyną, jis įsakė krauti į vežimus ir gabenti jam Vilniaus pusėn. Bet ūkvedys nespėjo įvykdyti savo šeimininko nurodymų. Į Nesvyžių plūstelėjo rusų kariuomenė ir visus vežimus su turtu pradėta vežti į kitą pusę.
Ūkvedys surizikavo slapta išsiųsti į Vilnių pasiuntinį su pranešimu kunigaikščiui. Bet rusai pasiuntinį pagavo ir sušaudė. Suėmė ir ūkvedį, bet net baisiausiai kankinamas jis nepasakė, kur paslėpė lobyną, taigi buvo pakartas. Kitas paslapties žinovas, pats Dominykas, po kurio laiko mūšyje buvo mirtinai sužeistas, pervežtas į Paryžių, kur ir mirė.
Beviltiškos turtų paieškos
Rusų kareiviai, vadovaujami admirolo Čičiagovo, lobių pirmiausia ėmė ieškoti gražiajame Albos parke. Jis buvo visas išraustas, tačiau nieko nerasta.
Ne vienąsyk lobių bandė ieškoti ir vokiečiai – ir per Pirmąjį, ir per Antrąjį pasaulinius karus. 1941–1944 metais turtų ieškojo specialus snaiperių būrys. Buvo surasta daugybė vertingų daiktų, visi jie išsiųsti į Vokietiją, bet pagrindinis lobynas taip ir neaptiktas.
 |
| Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Radvilų pilies biblioteka. |
Reikia pažymėti, kad 1812 metais dalį brangenybių Nesvyžiuje rado prancūzai (vėliau jos pateko į garsųjį Napoleono prisiplėšto lobio sąrašą). O gal likusią iki šiol nesurasto turto dalį tebeslepia Nesvyžiaus žemė?
Kaip teigia dabartiniai baltarusių istorikai, dvylikos apaštalų skulptūros – ne išmonė. Mat žinių apie jas aptinkama Nesvyžiaus pilies turtus registravusiose inventorinėse knygose, tačiau datuojamose tik iki 1809 metų Vėliau jų pėdsakai pranyksta. Šių laikų kasinėjimai irgi nieko naujo nedavė.
Iš visur – po trupinėlį
1939 metais, kai pilis perėjo sovietų valdžios žinion, ištaigingi interjerai buvo išdraskyti. Kai ką Radviloms pavyko išsivežti su savimi į emigraciją, tačiau daugelis vertybių dingo ar buvo pražudytos. Štai be pėdsakų dingo Medžiotojų salės trofėjai.
Bet reikia atiduoti pagarbą tiems sovietinių laikų darbuotojams, kurie dokumentuose užfiksavo, kur buvo perkeliamas išlikęs Radvilų pilies turtas. Iš išlikusių jų sudarytų protokolų atsekta, jog į Baltarusijos valstybinį teatrą (dabar – Jankos Kupalos nacionalinį akademinį teatrą) iškeliavo dalis baldų, veidrodžių ir drabužių. O archyvas, saugojęs apie 500 tūkst. unikalių dokumentų, buvo paskirstytas po daugelį saugyklų.
Beje, Nesvyžiaus archyvas buvo ne ką mažiau garsus negu legendiniai dvylika apaštalų. Pradėtas rinkti jis buvo dar 1551 m., kai Mikalojus Radvila Juodasis gavo privilegiją saugoti Lietuvos metrikas. Kai kurie dokumentai, surinkti Nesvyžiuje, buvo datuojami dar karaliaus Jogailos laikais. Būta čia ir Rusijos caro Petro I, karalių Liudviko XV ir XVI, Karlo XII, Bogdano Chmelnickio laiškų. Dabar dalis Nesvyžiaus dokumentų saugoma Maskvos centriniame senovinių aktų archyve, likusieji – pradingę.
Šaltinių, kurie aprašinėja Nesvyžiaus pilį, yra daug, tačiau restauratoriai, atkūrinėję jos vaizdą, pirmiausia atkreipė dėmesį į archyvų duomenis.
Radvilų daiktų mažai
Viena iš pirmųjų rūmų patalpų, kurią išvysta Nesvyžiaus pilies lankytojai, – archyvas, atstatytas pagal XIX a. pab. – XX a. pr. duomenis. Mūsų dienas pasiekė autentiškos mozaikinės grindys, kuriose pilna įskilimų – pilies išgyventų sukrėtimų pėdsakų.
Spintos – tik atkurtos pagal ano meto pavyzdžius. O ir aplankai, saugomi už jų stiklų – daugiausia muliažai. Tik keletas eksponuojamų senovinių knygų išties priklausė Radviloms.
Įspūdingai atrodo masyvus ąžuolinis stalas ir senovinis laikrodis. Labai neįprastai – varinis įrenginys gėrimams šildyti: jis primena arbatinuką ant kojyčių.
Ilgą laiką didikų Radvilų pasididžiavimu buvo įžymieji Slucko diržai, kurių vienam pagaminti panaudodavo 200 gramus aukso. Nešiodavo juos tiktai patys turtingiausi ir kilmingiausi Žečpospolitos vyrai. Nesvyžiaus kolekcijoje būta keturiasdešimties Slucko diržų. Dabar stiklinėje vitrinoje galima išvysti viso labo porą šių legendinių relikvijų fragmentų. Greta jų guli XVI a. kario šarvų elementai, rasti pilies pastogėje, ir XVIII–XIX a. indai.
Iš Nacionalinio akademinio Jankos Kupalos teatro į pilį neseniai buvo sugrąžinti du veidrodžiai. Muziejaus darbuotojai ilgai aiškinosi, kokioje būtent pilies vietoje jie stovėjo. Baldų kolekciją neseniai papildė senovinis odinis komplektas: sofa, fotelis „Siamo dvyniai“ ir dar septyni foteliai bei du XIX a. krėslai. Bet specialistai kol kas nesiryžta tvirtinti, kad šie baldai priklausė būtent Radvilų giminei.
Radvilų giminė
Radvilos – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų giminė, iškilusi XV a. ir išlikusi viena įtakingiausių iki LDK gyvavimo pabaigos XVIII a. pabaigoje. Radvilos buvo tokie įtakingi ir galingi, kad buvo vadinami nekarūnuotais Lietuvos karaliais.
Radvilos buvo viena turtingiausių Europos giminių, jie valdė 23 pilis, 426 miestus ir miestelius, 2032 dvarus, 10 053 kaimus. Nuo 1547 m. Radvilos, vieninteliai iš Lietuvos didikų giminių, turėjo Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą.
Radvilos net 166 metus užėmė vieną svarbiausių, Vilniaus vaivados postą. Iš giminės iškilo 37 vaivados, 22 ministrai (kancleriai, maršalkos, etmonai, iždininkai), 3 vyskupai, 1 kardinolas, 1 karalienė ir daugybė kitų žemesnių pareigūnų.
