Nors dvarininkų Chodakauskų šeima, Sofijos tėvui Antanui Chodakauskui paėmus į žmonas pusseserę Marijoną Chodakauskaitę, gyvenusi Gavenonių dvare, (Šiaulių apskrityje) namuose kalbėjusi lenkiškai, o su valstiečiais – lietuviškai, tačiau nuo jaunystės ji simpatizavo lietuvių tautiniam judėjimui.
Nepaprastai gabi kalboms
Vaikams mokyti Sofijos tėvas kviesdavosi lietuvių studentus, kuriuos jam rekomenduodavo kalbininkas Jonas Jablonskis. 1895 metų vasarą Chodakauskų namuose gyveno ir jaunas Petrapilio universiteto studentas Antanas Smetona, mokęs vyriausiąjį jų vaiką Romaną lietuvių kalbos. Be Sofijos, šeimoje augo sesuo Jadvyga (gimusi 1892-ųjų gruodžio 28 dieną), vyresnysis jų brolis Romanas ir jaunesnysis Tadas.
Sofija buvo nepaprastai gabi kalboms – iš vokietės auklės išmoko vokiškai, paskui kalbos žinias sustiprino gyvendama vokiškame pensionate Mintaujoje, kur lankė ir baigė gimnaziją. Sofijos močiutė iš motinos pusės buvo Kuršo vokietė, tad net Sofijos motina geriau kalbėjo vokiškai negu lenkiškai.
1885 metų sausio 13-ąją gimusi Sofija, jaunesnė už A.Smetoną vienuolika metų, kas anais laikais buvo laikoma geru amžiaus skirtumu tarp sutuoktinių, ir susipažino su studentu A.Smetona Gavenonyse.
Jauna, graži, judri ir kalbi devyniolikmetė Sofija, tik ką baigusi Mintaujos gimnaziją, 1904 metais ištekėjo už jau 30-mečio Žemės banko darbuotojo A.Smetonos ir sutuoktiniai persikėlė gyventi į Vilnių. Sofija greitai įsitraukė į vietos lietuvių gyvenimą, turėdama neblogą balsą dainavo choruose ir operetėse, vaidino mėgėjų teatrų spektakliuose, aktyviai dalyvavo šalpos darbe. Gerai mokėdama vokiškai daug padėjo lietuviams vokiečių okupacijos metais kaip vertėja ir tarpininkė.
Veikli ir maloni
Smetonų šeima greitai tapo vienu svarbiausių Vilniaus lietuvybės židinių, čia rinkdavosi ir dažnai užeidavo Antano mokslo draugas Juozas Tūbelis, kunigas Vladas Mironas, rašytojas Kazys Puida ir jo žmona Ona Pleirytė Puidienė, Liudas Gira, Mikas ir Kipras Petrauskai, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, kartais Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Petras Klimas. Sofija buvo aktyvi visos vyro politikos žinovė ir visai ne žiovaujanti iš nuobodulio (kaip neretai ir nūnai tebedaro nemaža dalis politikų žmonų, kurių galvose tik kokių naujų drapanų nusipirkti) dalyvė.
Sofijai vėl tapus prezidentiene, diplomatai nustebę pastebi, kad ji dėl išaugusio savo naujo statuso nė kiek nepasikeičia
S.Smetonienė apibūdinama kaip visuomet maloni, o susipažinusi pakviečianti į svečius. Rašytojas kunigas Mykolas Vaitkus, apsilankęs pas Smetonas Kaune, rašė: „Ponią Sofiją radau namie. Aukšta, liekna. Pailgu apytamsiu veidu. Akys kiek mongoliškos. Paakiai truputį patinę ir pajuodę. Iš viso veido bruožai ryškūs bei neeiliniai. Matyti gera rasė. Ponia dažnai laiko uždegtą cigaretę tarp dešinės rankos pirštų, nuo ko šie pageltę. Betgi cigaretės tarp pirštų laikytoja neretai paliečia ją ir lūpom ir giliau paragauja, tad lūpų kertelės apsinešusios. Ji sutiko mane labai paprastai, kone draugiškai. Ir ėmėm kalbėtis apie bėgamuosius gyvenimo reikalus, kaip seni pažįstami. Tarp kitko: ar p. Smetona namie? Taip, – ji atsakė (...) Ir ponia parodė man, kur eiti.“
1925 metais atostogaudamas Palangoje, sunkiai sirgęs kraštotyrininkas ir kalbininkas Antanas Vireliūnas, išleidęs svarbų savo veikalą „Lietuvių kalbos ugdymas“, pasijuto blogai (kepenų uždegimas), ligonio lūpos ir liežuvis pajuodo, veidas gelto. Ligonį aplankė prof. Izidorius Tamošaitis, Smetonienė. Ji nieko nesusigaudančiam Tamošaičiui pasakė: Vireliūnas ilgai negyvens. Iš tiesų – liepos 23 dieną jis mirė.
Draugai atkalbėjo šeimą vežti laidoti į Kauną, nes vasara, kelias tolimas. Sutarė velionį laidoti Palangoje. Karstą reikėjo nupirkti Klaipėdoje, atgabenti į Palangą. Tik kaip jį parvežti, kokiu transportu, kur jį gauti? Kol vyrai tarėsi, automobilį parūpino S.Smetonienė. A.Smetonai, kun. Šniukštai, Iz.Tamošaičiui, Seimo nariui Kvieskai liko per laidotuves pasakyti pagarbos ir pripažinimo kalbas velioniui, o mintyse dėkoti S.Smetonienei, kuri visas problemas išsprendė.
Stebino diplomatus
Savo gyvybingumu, mokėjimu greitai rasti bendrą kalbą, susidraugauti, užimti užsieniečius įdomiais pokalbiais stebino ir patyrusius JAV, Vokietijos diplomatus. JAV konsulas Kaune 1924–1926 metais Harry Carlsonas tarnybiniame pranešime taip apibūdino Sofiją: „Ponia Smetonienė yra lenkų kilmės aukštai išsilavinusi moteris, yra žinių, kad jos šeima priklauso lenkų aukštuomenei. Ji ypatingai žavinti moteris ir gali būti priskirta trims svarbiausioms Lietuvos moterims šiuo laikotarpiu. Ji nepaprastai domisi savo vyro politiniu darbu, tačiau atvirai nesidomi bet kokios rūšies socialine veikla, nepastebėta teikianti kokį nors specialų dėmesį švietimo ar socialinės šalpos darbuose. Ji tikrai puiki pokalbininkė, tačiau visuomet yra kažkoks aštrumas ir ironija jos kalbose, kai ji šneka apie asmenis ir reiškinius. Ponia Smetonienė yra aistringa lošėja kortomis ir gerai žinoma, kad ji lošia iš gana stambių sumų.“
O štai sovietų diplomato Sobolevskio nuomonė apie S.Smetonienę: „Smetonienė protinga, pačiame įvykių sūkuryje, viskuo gyvai domisi, puikiai informuota.“
S.Smetonienė galėdavo dėl mėgstamų bičiulių aukoti net pažadėtus įsipareigojimus. Štai Amerikos diplomatams organizuojant vakarienę atvykusiam iš Rygos JAV misijos vadovui Baltijos šalyse Frederickui Colemanui, ji bemat sutiko dalyvauti, bet netrukus atsiminė, jog, kaip gaila – tą patį vakarą ją su prezidentu pakvietė SSRS pasiuntinybė (kaip išsireiškė pati Smetonienė – ją pakvietė „bolscheviken“).
Tačiau spalio 12-ąją S.Smetonienė atvyksta į amerikiečių vakarienę ir pareiškia, kad ji atsisakiusi pažadų sovietams, nes teikia pirmenybę šiai kompanijai, nors ką tik ir turėjo problemų su Užsienio reikalų ministerija, dėl to, kad ji neina su prezidentu pas sovietus. Ji pasakojo, jog dėl to pusvalandį ginčijosi su premjeru Augustinu Voldemaru. Ji išvyko namo tik pirmą valandą nakties, kaip paprastai, kai jos paimti atvyko prezidento adjutantas.
Retkarčiais tarnybos reikalais atvykstančio į Kauną F.Colemano kompaniją S.Smetonienė ypač mėgo, nes jis mielai žaisdavo su ja kortomis.
Spalio 27 dieną prezidentūroje amerikiečių konsulas R.Heingartneris stebėjo tokią sceną – pakviesti penktos valandos arbatai svečiai sulaukė nulipančio iš antro aukšto prezidento, kuris atrodė gerai ir buvo optimistiškos nuotaikos. Atėjus S.Smetonienei visi gėrė kavą ir pradėjo žaisti naują žaidimą (a game of dice called golf), kurio plonybių kompaniją mokė vienas vakaro svečias. S.Smetonienė nebuvo to žaidimo mačiusi, tačiau jį perkando tuoj pat – greičiau nei visi buvę ten vyrai – ir lošė su didžiausiu įdomumu, kviesdama visus ateiti pažaisti tą žaidimą rytojaus dieną. „Ji yra apsigimusi lošėja“, – pastebėjo dienoraštyje konsulas R.Heingartneris.
Sofijai vėl tapus prezidentiene, diplomatai nustebę pastebi, kad ji dėl išaugusio savo naujo statuso nė kiek nepasikeičia – liko tokia pati linksma, nuoširdi, atvira ir kiek pašaipi tiems, kurių nemėgsta. S.Smetonienė daugiausia rūkė rusiškas cigaretes. Ji skundėsi, kad jos vyras per daug rūko nuo to laiko, kai tapo prezidentu, jis turi daug rūpesčių ir rūko dėl to, kad mažiau nervintųsi.
Seserys patriotės
Abi seserys – Sofija ir Jadvyga Chodakauskaitės – buvo tikros Lietuvos patriotės ir lietuvišką „honorą“ išlaikydavo. Sofija buvo prezidento A.Smetonos žmona, o Jadvyga – ilgamečio premjero J.Tūbelio sutuoktinė. Abi jos garsėjo kaip nepaprastai karštos lietuvybės patriotės. Lenkijos pasiuntinys Kaune Franciszekas Charvatas yra pasakojęs, kaip jam susitinkant su pirmąja šalies pora prezidentas kalbėdavęs su juo taisyklingai lenkiškai, bet jo žmona Sofija nesižemindavo iki savo gimtosios kalbos ir šnekėdavo su lenku prancūziškai ir veikiau silpnai.
Šis profesoriaus A.Eidinto tekstas yra paimtas iš ką tik pasirodžiusios jo knygos „Antanas Smetona ir jo aplinka“.
A.Smetonos šeima
Julijona Kartanaitė-Smetonienė – Antano Smetonos motina
Julija Smetonaitė – Smetonos sesuo
Sofija Chodakauskaitė – Smetonos žmona
Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė – Sofijos Smetonienės sesuo
Romanas Chodakauskas – Sofijos ir Jadvygos Chodakauskaičių brolis
Tadas Chodakauskas – Sofijos ir Jadvygos Chodakauskaičių brolis
Marija Danutė Smetonaitė-Valušienė – A.Smetonos ir S.Smetonienės dukra
Aloyzas Valušis – Marijos Smetonaitės vyras, kariškis, Smetonos adjutantas
Julius Rimgaudas Smetona – Smetonos sūnus, teisininkas
Birutė Nasvytytė-Smetonienė, Smetonos sūnaus Juliaus žmona, pianistė
Antanas Algirdas Smetona – Smetonos anūkas, pianistas
Juozas Mindaugas Smetona – Smetonos anūkas
A.Smetonos aplinka
Jonas Jablonskis – kalbininkas, įtraukęs Smetoną į kalbos studijas, lituanistiką
Juozas Tumas-Vaižgantas – kunigas, rašytojas, tautininkas, visuomenės veikėjas, lietuvių spaudos su Smetona leidėjas, visuomet palaikęs Smetoną
Juozas Tūbelis – Smetonos mokyklos draugas, svainis, ministras pirmininkas
Vladas Mironas – Smetonos mokyklos draugas, kunigas, ministras pirmininkas
Izidorius Tamošaitis – kunigas, profesorius, tautininkų ideologijos vienas kūrėjų, artimas draugas
Pijus Bielskus – kunigas, Prezidento sekretorius, jo raštinės vedėjas
Antanas Merkys – tautininkas, paskutinis Smetonos laikų ministras pirmininkas
Šį straipsnį skaitykite ir savaitraštyje „15min“. Jį rasite paspaudę čia.
