1953 metų kovo 5-ąją mirė J.Stalinas, Sovietų Sąjungai vadovavęs beveik tris dešimtmečius. Su J.Stalino vardu tiesiogiai susijusi represijų sovietų valstybėje – areštų, katorginio darbo, daugiametės izoliacijos ir teisminių bei neteisminių organų skirtų mirties bausmių – istorija. Po daugeliu mirties nuosprendžių ir sušaudytųjų sąrašų – asmeninis J.Stalino parašas. Represuojami buvo sovietinės sistemos politiniai priešininkai, „klasiškai svetimi“, inteligentai, mokslininkai, įvairių tautybių atstovai. Jų vaikai, tėvai, žmonos ir vyrai.
Buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje mažai atsirastų šeimų, kurių nepalietė represijos. Paties J.Stalino šeima – ne išimtis. Įvairiais metais NKVD darbuotojai areštavo jo pirmosios žmonos brolį ir seserį, antrosios žmonos seserį ir jos vyrą, buvusį jo dukters vyrą ir jo sūnaus žmoną. Currenttime.tv papasakojo, kaip J.Stalinas represavo savo paties giminaičius ir kaip jų likimas pasikeitė po diktatoriaus mirties.
„Josifas visą laiką meiliai šypsojosi“
Pirmoji J.Stalino žmona Jekaterina Svanidzė buvo kilusi iš Gruzijos dvarininko šeimos. Jos brolis Aleksandras kartu su Josifu Džiugašviliu (tikroji J.Stalino pavardė – red.) mokėsi Tifliso dvasinėje seminarijoje.
Josifas ir Jekaterina susituokė 1906 metais. Po metų jiems gimė sūnus Jakovas. Jam dar nebuvo metų, kai motina mirė nuo vidurių šiltinės. Berniuką auklėjo gausus giminaičių Gruzijoje būrys.
Pirmosios žmonos brolis Aleksandras Svanidzė ir jo žmona Marija daugelį metų buvo artimi Stalino draugai. Aleksandras – žymus bolševikas, Gruzijos SSR finansų liaudies komisaras, vėliau – Valstybės banko pirmininko pavaduotojas užsienio prekybos operacijoms. Marija – operos solistė. Svanidzės svečiuodavosi diktatorius namuose ir vasarnamyje, priimdavo jį pas save svečiuose, keisdavosi dovanomis. Yra išlikęs Marijos Svanidzės dienoraštis, kurį ji rašė 1934–1937 metais.
„Labai linksmai vakarieniavome, buvau geros nuotaikos, papasakojau kelis anekdotus ir J. (J. M.Svanidzės dienoraščiuose – Josifas Stalinas) labai juokėsi. Kėlėme tostus“, – rašė ji 1935 metų birželį.
O taip 1935 metų rugpjūtį pasakojo apie bendrą kelionę su Stalinu ir jo artimų bendražygių ratu ką tik baigtu statyti Maskvos metro: „J. visą laiką meiliai šypsojosi, jo akys buvo geros, geros ir meilios. Manau, kad, nepaisant jo blaivaus proto, jį vis dėlto jaudino liaudies meilė ir dėmesys savo vadui. <...> Kalbėdamas apie jam keliamas ovacijas jis kažkaip prasitarė – liaudžiai reikalingas caras, t. y. žmogus, prieš kurį galėtų nusilenkti ir vardan kurio gyventų ir dirbtų.“
1936–1937 metais Marijos Svanidzės dienoraštyje atsiranda daugybė įsiūčio kupinų įrašų: iš pradžių apie Sergejaus Kirovo žudikus, po to – apie „trockistus“, kurie buvo teisiami Maskvoje, prasidėjus Didžiajam terorui. Net girdėdama trukdžius, kai radijas transliuoja J.Stalino kalbą, Marija Svanidzė įtaria sąmoningą kenkimą.
„Ir štai 20-aisiais revoliucijos metais išaiškėjo tie chameleonai, nepaisant apgaulingų apdarų. Nei elementaraus žmogiškumo, nei patriotizmo, nei bent jau paprasčiausio gyvuliško prieraišumo savo valstybei pas juos nėra“, – tai citata iš paskutinio Marijos Svanidzės dienoraščio įrašo 1937 metų rugpjūčio 7-ąją. Po keturių mėnesių, gruodį, buvo paskelbta, kad vienu iš tokių „chameleonų“ yra ir jos vyras.
Jo bylos tyrimas tęsėsi iki 1940 metų. Aleksandras Svanidzė buvo kaltinamas bendrininkavimu su Ispanijos trockistais ir šnipinėjimu Vokietijos naudai. Buvo nuteistas sušaudyti ir 1941 metų vasarą nuosprendis buvo įvykdytas. 1956 metais Aleksandras Svanidzė po mirties buvo reabilituotas.
Kol vyko Aleksandro bylos tyrimas, NKVD darbuotojai iš pradžių areštavo jo žmoną, o po to seserį Maro. Jos abi buvo sušaudytos 1942 metų kovo 3-iąją, vykdant NKVD Ypatingojo pasitarimo nutarimą.
„Nuodytojai“ Alilujevai
Antrosios J.Stalino žmonos Nadeždos tėvas buvo darbininkas Sergejus Alilujevas. Alilujevo ir kilmė ideali (motina – tarnaitė, tėvas – vežikas), ir darbinė biografija atitinkanti bolševikinę dvasią: kaip Maksimo Gorkio herojus, dvylikos metų išėjo „į žmones“, dirbo geležinkelio dirbtuvėse Tiflise (kur susipažino su tikruoju Gorkiu, tada dar Aleksejumi Peškovu), po to – mašinisto padėjėju. Stalinas 1917 metais gyveno pas Alilujevą konspiraciniame bute Petrograde ir ten pirmą kartą pamatė jo dukrą Nadeždą, kuriai tuomet buvo 16 metų. Po metų jie susituokė.
Nadežda Alilujeva Stalinui pagimdė sūnų ir dukrą – Vasilijų ir Svetlaną, o 1932 metais nusižudė. Ji buvo ne vienintelis vaikas šeimoje. Vyresnysis brolis Pavelas tarnavo aukščiausioje Raudonosios armijos vadovybėje, vadovavo šarvuočių ir tankų biurui, bendradarbiavo su OGPU. Didžiojo teroro įkarščio metais Pavelas Alilujevas kartu su kitais armijos vadais kreipėsi į Staliną su prašymu nutraukti represijas Raudonosios armijos gretose. 1938 metų lapkričio 2-ąją jį rado negyvą savo kabinete – sustojo širdis. Sklido gandai, kad Alilujevas buvo nunuodytas.
Jo žmonos Jevgenijos Alilujevos (mergautinė pavardė Zemlianicyna) NKVD darbuotojai suimti atėjo 1947 metais. Ji buvo apkaltinta vyro nunuodijimu, po jo mirties prabėgus devyneriems metams. Ekshumavimo metu nuodų pėdsakų nerado, bet Alilujeva buvo išsiųsta į lagerį. Netrukus po jos arešto buvo suimtas ir jos antrasis vyras, Nikolajus Moločnikovas. Abu išgyveno lageriuose, bet išėję į laisvę išsiskyrė. Abu reabilituoti.
Kira Alilujeva – Pavelo ir Jevgenijos dukra, Mažojo teatro aktorė – taip pat perėjo per lagerį. Ji buvo areštuota 1948 metų sausį. Jaunesnioji Alilujeva pasirodė esanti „silpnoji grandis“: davė parodymus prieš giminaičius, tarp jų ir prieš savo tetą Aną Redens, kurios mergautinė pavardė buvo Alilujeva ir kuri buvo gimtoji Pavelo ir Nadeždos sesuo.
„Antisovietiniai prasimanymai“, „Stalino juodinimas“, – kai Aną Redens areštavo 1948 metais, šie parodymai užėmė savo vietą tarp jos bylos „įrodymų“. Redens buvo apkaltinta šnipinėjimu ir praleido kelerius metus kalėjime. Ten jai sutriko psichika: ji nebepažino savo sūnų, buvo viskam apatiška. Mirė 1964 metais Kremliaus ligoninėje.
Anos Redens vyras – lenkų bolševikas, Felikso Dzeržinskio bendražygis – buvo sušaudytas dar dešimt metų prieš žmonos areštą. Didžiojo teroro metais Stanislavas Redensas tapo vienu iš represijų Maskvos srityje organizatorių: dalyvavo tiriant Grigorijaus Zinovjevo ir Levo Kamenevo bylą, sodino bolševiką Martemjaną Riutiną. 1938 metais Redensas buvo paskirtas Kazachijos SSR vidaus reikalų liaudies komisaru, o jau iš šių pareigų pašalintas kaip „liaudies priešas“.
1956 metais Redensui po mirties buvo panaikinti visi kaltinimai. „Dar viena nuodėmė man ant galvos – Redensą reabilitavau“, – tokie žodžiai priskiriami generolui majorui Borisui Viktorovui, kuris dirbo specialiojoje Vyriausiosios karinės prokuratūros reabilitacijos grupėje Stalino kulto nuvainikavimo metu. Neva grupė neketino reabilituoti Redenso, bet gavo asmeninį Nikitos Chruščiovo nurodymą tai padaryti.
Kiti Alilujevai buvo reabilituoti bendrais pagrindais.
Mylima dukra ir nemylimas sūnus
Svetlana Alilujeva, jauniausia ir mylimiausia Josifo Stalino dukra, pirmą kartą ištekėjo dar būdama studentė, 1944 metais. Jos išrinktuoju tapo Grigorijus Morozovas – parfumerijos fabriko komercijos direktoriaus Josifo Morozovo sūnus ir Svetlanos brolio Vasilijaus bendraklasis.
Santuoka truko trejus metus. Svetlana vėliau rašė, kad tėvas nebuvo patenkintas jos pasirinkimu dėl Morozovo kilmės – jis buvo žydas.
1948 metais Svetlanos uošvis, aktyviai mėginęs užmegzti kuo daugiau draugysčių tarp naujų giminaičių ir jų artimųjų, buvo areštuotas. Santuoka buvo nutraukta. Iš Grigorijaus buvo atimtas pasas ir išduotas naujas, be atžymų apie santuoką. Josifas Morozovas į laisvę išėjo 1953 metais, kai numirė Stalinas.
1957 metais Svetlana Alilujeva ištekėjo už Džonio Svanidzės – sūnaus tų pačių Aleksandro ir Marijos Svanidžių, kuriuos Stalinas kviesdavosi į vasarnamį ir vėžino metro, o po to pavertė „liaudies priešais“. 1938 metais, kai Džonio (jį taip pavadino rašytojo ir žurnalisto Johno Reedo garbei) išsižadėjo visi gausūs giminaičiai, jį auginti paėmė buvusi auklė. Tardymo apklausų metu iš vienuolikmečio berniuko reikalavo, kad jis liudytų prieš tėvą. Būdamas 16 metų Džonis Svanidzė atsidūrė Kazanės kalėjimo psichiatrijos ligoninėje, kur praleido trejus metus. Iš ten jis penkeriems metams buvo išsiųstas į tremtį Kazachstane. Į Maskvą Džonis grįžo 1956 metais ir buvo reabilituotas. Tapo mokslininku afrikanistu, dirbo Maskvos valstybiniame universitete. Santuoka su Svetlana Alilujeva truko neilgai.
Kaip ir Jakovo Džiugašvilio, vyresniojo Stalino sūnaus, santuoka su baleto artiste Julija Melcer. Jie susituokė 1938 metais. Julija buvo trečioji Jakovo žmona, o jis – jos penktasis vyras (Marijos Svanidzės, kuri, beje, nemėgo naujosios giminaitės, dienoraščio duomenimis). Po metų gimė dukra Galina. O dar po dvejų metų, 1941 metais, Jakovas papuolė į nacistų nelaisvę, kai pateko į apsuptį prie Vitebsko.
Apie šį įvykį ir Stalino reakciją į jį iki šiol sklando legendos ir įvairiausios spekuliacijos. Tarp jų ir versija apie tai, kad Jakovą Staliną vokiečiai siūlė mainyti į feldmaršalą Friedrichą Paulusą. Tiksliai žinoma tik tai, kad Jakovas Džiugašvilis (Stalinas) 1943 metų pavasarį žuvo Zaksenhauzeno konclageryje netoli Berlyno.
Tada į laisvę buvo išleista ir jo našlė: Julija Melcer pusantrų metų praleido kalėjime. Svetlana Alilujeva vėliau rašė, kad įsakymą dėl jos arešto davė asmeniškai pats Stalinas, pareiškęs, jog žmona Jakovui darė blogą įtaką, dėl kurios jis neva ir pasidavė į nelaisvę.
Vasilijaus Stalino byla
Jaunesnysis Stalino sūnus, „auksinis Kremliaus berniukas“, tapo vieninteliu iš diktatoriaus giminaičių, kuris buvo represuotas ne tėvui gyvam esant, o po jo mirties.
1953 metų kovo 26-ąją, prabėgus trims savaitėms po tėvo mirties, Vasilijus Stalinas buvo atleistas į atsargą su generolo leitenanto laipsniu. Bet jau po trijų mėnesių jis buvo areštuotas ir apkaltintas dėl valstybės turto pasisavinimo ir „šmeižikiškų samprotavimų“ apie sovietų vadovybę. Davė aštuonerius metus nelaisvės ir išsiuntė į Vladimiro kalėjimą.
Stalinas jaunesnysis sėdėjo ne savo pavarde: dokumentuose buvo nurodyta, kad jis Vasilijus Pavlovičius Vasiljevas, darbų vykdytojas, nuteistas už iššvaistymą. Paleistas į laisvę anksčiau laiko, 1960-aisiais, bet greičiau nei po metų vėl atsidūrė už grotų dėl to, kad apsilankė Kinijos ambasadoje, kur neva šmeižė sovietinę tėvynę.
Teismo nuosprendžiu ištremtas į Kazanę, Stalino sūnus gyveno nebeilgai: 1962 metais mirė apsinuodijęs alkoholiu. Paskutiniaisiais gyvenimo metais Vasilijui ne tik uždraudė gyventi Maskvoje, bet ir atėmė teisę nešioti Stalino pavardę. Jam buvo išduotas pasas Džiugašvilio pavarde.
1999 metais Rusijos aukščiausiasis teismas iš dalies reabilitavo Vasilijų Staliną.
