Gimęs 1882 m. gruodžio 16 d. Lebiodkoje, Baltarusijos Lydos apskrityje, Tadas Ivanauskas nuo mažų dienų domėjosi gyvuoju pasauliu, tėvo skatinamas aktyviai mokėsi jį pažinti. Ypatinga daugiatautė gimtinės aplinka padėjo formuotis asmenybei, o pasiturinčios šeimos galimybės – siekti savo pasirinkto tikslo. Padedamas tėvo, jis mokėsi preparuoti paukščius, būdamas vaikas padarė 100 iškamšų ir jas padovanojo Vasiliškių mokyklai. Mokslai Varšuvoje ir Peterburge, studijos Paryžiuje, Sorbonos universitete, po to – Peterburge buvo pasiruošimas turiningai veiklai.
Augęs lietuviškai nekalbančioje aplinkoje, iki 18 metų šios kalbos T.Ivanauskas nemokėjo. Tačiau prisiminimų knygoje „Aš apsisprendžiu“, išėjusioje jau po jo mirties, atgavus nepriklausomybę, skaitome apie lemtingas akimirkas, sutvirtinusias jaunuolio apsisprendimą tapti lietuviu: „Vienos tokios išvykos metu, o buvo tai į vakarus nuo Katros aukštupio, sutikau žmogų – jis buvo vyžotas, su kirviu už diržo. Pamatę vienas kitą, abudu sustojome. Jis priėjo arčiau ir, kaip supratau, palankiai kreipėsi į mane, bet nesuprantama man kalba. Žinoma, aš tuoj susivokiau, kad kalba jis lietuviškai ir, nors nesupratęs žodžių, pamaniau, kad jis klausia, ką aš veikiu miške. Tai, rodydamas šautuvą, aš ženklais stengiausi paaiškinti, kad medžioju. Tuo ir baigėsi mūsų susitikimas. Bet jį aš prisimindavau ir prisimindavau visą savo ilgą gyvenimą. Palikęs vienas aš susigraudinau... štai du lietuviai, susitikę savo krašte, negali susikalbėti savo kalba. Man pasidarė koktu ir gėda. Tokių jausmų kupinas, į save įsigilinęs, lėtų žingsniu ėjau per mišką. Iš kairės pusės buvo sausas kalvagūbris, visas violetinis nuo žydinčių viržių, su retokomis, bet storomis pušimis, o iš dešinės – kalvelė, kurios šlaitai leidosi į baltą kerpyną su liguistomis pušelėmis keružėmis.... Ir šį momentą, senos pušies ir žydinčio viržyno akivaizdoje, aš pasižadėjau dar šį rudenį pramokti savo gimtinės kalbos...“
Iš tikro, jau nuo to paties rudens Tadas Ivanauskas kalbėti lietuviškai mokosi iš Peterburge studijuojančių lietuvių, tobulina vasaros išvykose į Pietų Lietuvą, ypač Musteikos, Marcinkonių kaimuose. Iš 5 vaikų šeimos apsisprendusiu lietuviu jis tapo vienintelis. 1918 m. su žmona Honorata, kuri buvo jaunos poros lietuvybės puoselėtoja, T.Ivanauskas atvažiavo į Lietuvą, Musteikoje įsteigė pirmąją lietuvišką mokyklą. Čia prabėgo gražiausios ir prasmingiausios jaunystės dienos. Deja, 1919 m. mokykla lenkų kariuomenės buvo sunaikinta ir uždaryta, o jos įkūrėjai turėjo bėgti nuo pavojaus.
Išgintas iš Musteikos Tadas Ivanauskas atvyko į Kauną, čia 1919 m. su bendraminčiais įkūrė Gamtos tyrimo stotį (su zoologijos muziejumi), buvo jos direktoriumi. 1920 m. kūrė Lietuvos aukštuosius kursus, 1922 – Kauno universitetą, 1922–1940 m. buvo jo profesorius. 1928–1939 m. jis buvo Alytaus aukštesniosios miškų mokyklos dėstytojas. Pokaryje buvo Žemės ūkio akademijos, Kauno medicinos instituto, Vilniaus universiteto profesorius, išugdė daug mokinių ir pasekėjų. 1929 m. įkūrė Ventės rago žiedavimo stotį, kailinių žvėrelių fermą Obelynėje. Nuo 1930 m. Obelynėje kūrė savo dendroparką, gyvuojantį iki šiol. 1937 m. įkūrė Žuvinto rezervatą, 1938 m. – su bendraminčiais Kauno zoologijos sodą. Dalyvavo daugelyje ekspedicijų, jose rinko eksponatus zoologijos muziejui. Žymiausia 1931 m. ekspedicija į Braziliją, pokaryje – pažintinės ir eksponatų rinkimo išvykos į buv. TSRS regionus. Į paskutinę ekspediciją Obės žemupyje vyko 1962 m., būdamas 80-ies.
Tiesa, pokaryje profesorius turėjo iškęsti ne vieną agresyvų puolimą, bandymą diskredituoti jo darbą ir veiklą. Taip jis buvo atleistas iš Biologijos instituto direktoriaus pareigų, po to – jam buvo uždrausta būti Kauno zoologijos muziejaus, jo paties kūrinio, moksliniu vadovu. Šiandien ne visi žino vadinamuosius Lysenkos laikus, kai biologijos mokslas, jo pažanga nukentėjo dėl genetikos ir kitų mokslų neigimo. Ši bėda neaplenkė ir Tado Ivanausko.
Amžininkai prisimena jį kaip labai smalsų, kultūringą pašnekovą ir žinių ne tik apie gamtą kupiną žmogų. Domėjęsis pasaulio tautomis, kultūromis, savo įžvalgomis dalijęsis su visais, kiekvienos ekspedicijos aprašyme jis pateikia ir išsamų sutiktų tautų charakterio, įpročių ir papročių, kultūros bruožų apibūdinimą. Jo knygos moko, šviečia. T.Ivanauskas parašė apie 40 knygų, daugiau kaip 600 mokslinių ir mokslo populiarių darbų. Visi laukdavo jo straipsnių apie gamtą, sodininkystę, medžioklę.
Už akademinę veiklą jis buvo išrinktas Lietuvos MA akademiku. 1959 m. už veikalą „Lietuvos paukščiai“ jam paskirta Lietuvos valstybinė premija.
Tadas Ivanauskas mirė 1970 m. birželio 1 d., palaidotas Tabariškių kapinėse netoli Kauno. Jo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Vilniuje, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus. Obelynės sodyba ir dendroparkas turi memorialinės sodybos statusą. Gimtinėje, Lebiodkos dvaro pastate, dabar yra čia veikiančio pensionato administracija.
