– Rašote disertaciją apie I–XVI a. įkapes. Kodėl pasirinkote tokį platų laikotarpį?
– Pasirinkau tokį laikotarpį, kad galėčiau suprasti, kokie pokyčiai vyko. Tiriamas laikas dar skaidomas į penkis smulkesnius, žvelgiama, kaip įkapės keitėsi, kokius daiktus žmonės dėjo, kaip juos sudėliodavo. Svarbūs ir pokyčiai, įvykę įvedus krikščionybę.
– Kas yra įkapės? Ar gerai suprantame šį žodį?
– Net nežinau, ar žmonės dar vartoja šį žodį. Archeologijoje įkapės – daiktai, dedami šalia mirusiojo kūno į karstą. Etnologijoje – tai tik mirusiojo drabužiai. Vienas mano tyrimo tikslų ir yra suvokti, kaip suprantamos įkapės.
Dirbant paaiškėjo, kad archeologai perėmė šį žodį iš etnologų kalbos. Dar XX a. tautosakoje ir seniausiame rastame žodyne (XVII–XVIII a.) įkapėmis vadinti būtent mirusiojo drabužiai. Vėliau archeologai žodį pasiskolina ir suteikė kitokią prasmę.
– Jūs tyrimą atliekate remiantis tautosaka ar archeologija?
– Bandau sujungti šias iš pirmo žvilgsnio skirtingas sritis. Remiuosi archeologais, bet stengiuosi analizuoti ir tautosaką, etnografinius aprašymus iš Žemaitijos. Jei pažvelgsime į užsienio darbus, galima pamatyti, kad viskas, kas yra kape, įskaitant net mirusiojo kūną, karstą, akmenis, yra įkapės.
– Kokios įkapių simbolinės prasmės?
– Iki šiol esu ištyrinėjusi įkapėse rastus žiedus ir adatas. Žiedas įdomus tuo, kad jis neatlieka jokių praktinių funkcijų, yra tik papuošalas. Analizuojant tautosaką žiedas atsiskleidė kaip atminimo ženklas, dovana, turinti priminti kitą žmogų. Greičiausiai tokią prasmę jis turėjo ir laidotuvių metu.
Adata, kaip ir kiekvienas simboliu tapęs daiktas, yra daugiareikšmė. Viena jos reikšmių – mirusiojo apsirengimas. Buvo labai svarbu būti apsirengusiam ir nebūti nuogam. Dabar manoma, kad kai ateina mirtis, viskas baigiasi. Ankstesnėje kultūroje mirtis buvo suvokta tik kaip perėjimas į kitą etapą. Po mirties žmogus taip pat turėjo būti apsirengęs.
– Koks jūsų tyrimo metodas?
– Savo tyrime taikau etnoarcheologijos metodą. Tai smulkesnis metodas, istorinė prieiga, kai analizuojama pasirinkta teritorija. Mano atveju ta teritorija – Žemaitija, tad tyrinėju Žemaitijos kapus, remiuosi teritorijos istoriniais šaltiniais, ankstesne etnografine medžiaga, tautosaka, kalbos duomenimis.
– Ar adatos randamos tik moterų kapuose? Kaip vyrų ir vaikų kapai?
– Reikia pasakyti, kad adata – nedažna įkapė. Adata yra smulkus daiktas, ją sudėtinga rasti kape. Dažnai jos būdavo iš geležies ir tiesiog sunyko. Ir taip, adatos dažniau randamos moterų kapuose, tačiau būdinga ne tik šiai lyčiai.
Kalbant apie Žemaitiją, buvo būdinga moterims į kapus dėti papuošalus – smeigtukus. Vyrams būdinga dėti seges. Tiek smeigtukai, tiek segės – krūtinės papuošalai. Moterų kapuose rasti verpstukai, ylos. Vyrų kapuose – ginklai, tokie kaip ietigaliai, kalavijai, kovos peiliai. Vaikų įkapės mažesnės, kažko išskirtinio nėra.
– Jau minėjote, kad mirusysis kitame pasaulyje negali būti nuogas. Taigi apranga siejama ir su gyvenimu, ir mirtimi?
– Taip, nors tai skamba dviprasmiškai. Anksčiau mirtis suvokta tiesiog kaip perėjimas į kitą gyvenimą. Žmogaus gimimas, vestuvės ir mirtis labai siejasi, nes atliekami panašūs ritualai. Gimstant svarbu apsirengti, labai reikšmingi pirmieji drabužiai. Ir vestuvių, ir mirties atveju – taip pat. Šios trys progos – pagrindiniai perėjimai iš vienos būties į kitą.
– Ar jau galima pasakyti, koks jūsų tyrimo rezultatas?
– Dar sudėtinga. Laidotuvės ir jų procesai yra labai sudėtingi. Archeologai randa tik įkapių liekanas – tas, kurios ilgaamžės, išlikusios. Tai metaliniai daiktai, kartais – iš kaulo, keramikos, stiklo ar gintaro. Didelė dalis įkapių mūsų nebepasiekė. Retais atvejis galima rasti mirusiojo drabužio dalį, beržo tošies gabaliuką, kailio liekanų.
