Ko gero, tai tik vienas iš daugelio laiškų, pasiekiančių prezidentūrą. Kadangi yra tekę matyti kažką panašaus ir anksčiau, buvau kiek nustebęs versdamas sekančius bylos lapus ir radęs susirašinėjimą tarp Prezidentūros, Krašto apsaugos ministerijos bei Generalinio štabo minėto laiško klausimu. Bet pirmiausia aiškumo dėlei norėčiau pažodžiui pacituoti visą laišką (kalba taisyta į supratimui aiškesnį lygį).
„Tėvynės tėve aš žinodamas kad Tamsta esi dėl vargšų meilingas, todėl aš su didžiausia pagarba kreipiuosi su prašymu. Aš Z.Kačinskis, Tėvynės sūnus, labai norėčiau savo Tėvynei tarnauti, todėl būkit tiek mielaširdingas ir padarykit man didelį džiaugsmą. Jeigu Jūsų Didybė žinotumėt kaip aš myliu savo Tėvynę, kur mano prosenukai didžius žygius darė. Todėl išklausykit mano meldimo.
Tėvynės tėve aš žinodamas kad Tamsta esi dėl vargšų meilingas, todėl aš su didžiausia pagarba kreipiuosi su prašymu. Aš Z.Kačinskis, Tėvynės sūnus, labai norėčiau savo Tėvynei tarnauti, todėl būkit tiek mielaširdingas ir padarykit man didelį džiaugsmą.
Aš noriu tarnauti Valstybei ir būti budėtojų tarpe ir būti raiteliu tarpe. Žinoma aš dar esu jaunas šešiolikos metų, bet mane motina įkvepia. Tėvynės meilė ir aš žinau, kad kiekvienas Lietuvos tikras pilietis turi mylėti savo gimtąjį kraštą. Todėl aš prašau Tamstos Didybė priimti mane į raitelius. Aš žinau, kad Tamsta esi geras ir mielaširdingas ir išklausysite manęs, aš noriu iš visos širdies savo protėviu kapus ginti, ir kad nemindytų visokie niekšai. Žinoma aš dar jaunas, bet kaip iš anksto išmoksiu kardą valdyti nieko nekenks.
Tamstos įsakymas šventas todėl įsakykite mane priimti į raitelius, o aš Tamstai būsiu visą savo gyvenimą dėkingas. Tamstos vienas žodis ir aš priimtas laukiu su didžiausia nekantrybe atsakymo. Valstybės gynėjau ir tėve nuo Tamstos mano laimė pareina todėl išklausykite manęs.
Prašau dovanoti man už šį negražų raštą, bet aš prižadu vardan savo protėvių kapų ištikimai tarnausiu valstybei. Tamsta esat didis ir galingas, todėl padarykit man laimę. Prie Tamstos Didybės aš kreipiuos nes aš žinau, kad tamsta ponas Valstybės vade išklausysi mane. Aš esu neturtingas todėl aš meldžiu kartu su atsakymu atsiųsti leidimą atvažiuoti į Kauną, jei galima.“
Su aukšta Pagarba Z.Kačinskis
Radviliškis, Mažoji gatvė.
Laiškas datuotas 1927 m. gegužės 20 d., o Prezidentūros kanceliarijoje antspauduotas tik rugsėjo 15 d. kaip gautas.
Jau mėnesio gale kanceliarijos viršininkas Prezidento pavedimu persiuntė jaunuolio prašymą priimti jį į kariuomenę krašto apsaugos ministrui bei pats paprašė „išspręsti prašyme kalbamą dalyką ir referuoti Ponui Prezidentui“. Toliau, atrodytų, liko tik formalumai, bet čia reikia atkreipti dėmesį į savanoriu kavalerijos pulke norinčiu tapti jaunuolio amžių.
Taip jaunojo savanorio prašymas sėkmingai apkeliavo visą kariuomenės vadovybę nuo Prezidento iki Kariuomenės vado.
Pagal tuomečius Karinės prievolės įstatymus savanoriais galėjo būti priimami tik 18–20 metų vyrai. Ir čia kariuomenės štabe Mobilizacijos skyriaus viršininkas pasiūlė išeitį neužtrenkdamas durų į išsvajotą kariuomenę jaunajam savanoriui. Generalinio štabo pulkininko manymu, vaikinas nieko nelaukiant galėjo būti priimtas į vieną iš raitelių pulkų muzikantų komandą auklėtinio sąlygomis esant laisvai vietai ir pulko vadui sutikus. O sukakus pilnametystei ir esant tinkamos sveikatos galėtų pasilikti savanoriu tame pulke.
Apie šiuos samprotavimus karininkas pranešė savo viršininkui Generalinio štabo valdyboje gen. št. plk. Petrui Kubiliūnui. O šis spalio 6 d. pranešimą persiuntė Vyriausiojo štabo viršininkui plk. Teodorui Daukantui, kuris savo spalio 17 d. rezoliucija davė principinį sutikimą pasiūlyti vaikiną vienam iš kavalerijos pulkų. Taip jaunojo savanorio prašymas sėkmingai apkeliavo visą kariuomenės vadovybę nuo Prezidento iki Kariuomenės vado. Tikiu, kad belaukiant tas kilnus jaunatviškas noras tarnauti Tėvynei ne tik neišblėso, bet sustiprėjo ir buvo įgyvendintas.
