Kaip rašo gazeta.ru, kūniškų malonumų mėgėjus linčiavo asmeniškai pats tuometinis komunistų partijos pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas. Egzistuoja versija, kad G.Aleksandrovas tapo kovos už valdžią tarp komunistų partijos vadovo ir Ministrų tarybos pirmininko Georgijaus Malenkovo, kuris buvo G.Aleksandrovo globėjas, auka.
G.Aleksandrovas buvo ryškus „iš liaudies“ kilusios sovietinės inteligentijos atstovas. Buvęs valkataujantis paauglys ir namų vaikų auklėtinis, ketvirtajame dešimtmetyje jis sugebėjo padaryti stulbinančią karjerą. Per revoliuciją ir pilietinį karą Rusijoje mokslininkų gretos smarkiai išretėjo, tad aukštosioms mokykloms reikėjo naujų kadrų – disciplinuotų, paklusnių ir nekišančių nosies ten, kur niekas neprašo.
Vos 31 metų sulaukęs G.Aleksandrovas tapo filosofijos mokslų daktaru ir profesoriumi, ėmė vadovauti Aukštajai partinei mokyklai, o kiek vėliau – Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Agitacijos ir propagandos valdybai. Įspūdingas kilimas karjeros laiptais!
Nežinoma, kokių dar aukštumų būtų pasiekęs mokslininkas, bet 1947-aisiais jo kilimą kiek pristabdė Josifas Stalinas. Vadui nepatiko, kad vienoje iš savo knygų G.Aleksandrovas Karlą Marxą priskyrė prie Vakarų filosofų. Tokią formuluotę pražiopsojo partijos Centro komiteto (CK) cenzoriai, o ir pats tokių knygų neskaitantis J.Stalinas vargu ar būtų apie tai sužinojęs, jeigu ne Maskvos valstybinio universiteto Filosofijos fakulteto Dialektinio ir istorinio materializmo katedros vedėjo pavaduotojo Zinovijaus Beleckio įskundimas.
Labiausiai iš visų G.Aleksandrovo „aplaidumą“ kritikavo įtakingas partijos ideologas ir artimiausias J.Stalino bendražygis Andrejus Ždanovas.
J.Stalino nemalonėje
Suprantama, šiltos CK agitpropo vadovo kėdės G.Aleksandrovas neteko. Kartu su juo buvo atleisti jo pavaduotojai ir bičiuliai Vladimiras Kružkovas ir Aleksandras Jegolinas – būsimi sekso skandalo dalyviai. Tiesa, G.Aleksandrovo įvaizdis smarkiai nenukentėjo: jam buvo pasiūlytas Filosofijos instituto direktoriaus postas, o su šiuo pasiūlymu jis ilgai negalvodamas sutiko. Dirbdamas šioje pozicijoje G.Aleksandrovas sulaukė J.Stalino mirties.
„Šeimininko“ mirtis vėl atvėrė puikias perspektyvas talentingam ir mokslo pasaulyje autoritetą turinčiam akademikui. 1954 metų kovą Ministrų tarybos pirmininko G.Malenkovo dėka G.Aleksandrovas buvo paskirtas kultūros ministru. G.Malenkovas nusprendė į komandą įtraukti „savo“ žmogų, vos tik pasitaikė tokia galimybė, taip atkeršijant ir jau velioniui priešininkui A.Ždanovui.
G.Malenkovo iškilimas truko neilgai. Iš pradžių jiedu kartu su N.Chruščiovu „suėdė“ bendrą priešą Lavrentijų Beriją, o po to gudrusis pirmasis sekretorius N.Chruščiovas į istorijos sąvartyną išsiuntė savo buvusį sąjungininką. 1955 metų pradžioje G.Malenkovas buvo persodintas į „tarpinį“ elektrinių ministro postą, kad dar po poros metų būtų išsiųstas į atvirai žeminantį darbą Kazachstane. Tuo pat metu N.Churščiovas pradėjo atakuoti buvusius geriausius G.Malenkovo kadrus. Pirmasis nukentėjo G.Aleksandrovas: susidorojimui su juo beveik iš karto rasta įspūdinga kompromituojanti medžiaga.
Pagal vieną versiją, panaudota buvo KGB medžiaga, kurią surinko N.Chruščiovo globotinis Ivanas Serovas. Pagal kitą, kompromituojančią informaciją saugumui pamėtėjo žydų nacionalistai, laikę G.Aleksandrovą savo pikčiausiu priešu ir nuogąstavę dėl jo stiprėjančios įtakos.
Ant KGB kabliuko
„Kompromituojanti medžiaga buvo žudanti, identiška tai, kokia prieš metus buvo panaudota prieš Beriją, – savo knygoje „Sovietinio kino žūtis. Intrigos ir ginčai. 1918–1972“ rašo Fiodoras Razakovas. – Pagal ją buvo galima spręsti, kad Aleksandrovas – ištvirkėlis su ilgu stažu. Be to, pati istorija neva išaiškėjo atsitiktinai. Nežinoma moteris, pasislėpusi po „Motinos“ pseudonimu, parašė laišką Chruščiovui, kuriame papasakojo apie tai, kad kažkoks aukštas pareigas einantis veikėjas tvirkino jos dukrą studentę. Chruščiovas davė komandą savo žmonėms atlikti šio skandalo tyrimą. Per jį buvo nustatyta, kad tas tvirkintojas yra rašytojas Konstantinas Krivošejinas, kuris Pamaskvėje, Valentinovkoje esančioje savo viloje, įrengė viešnamį asmenims iš elito.“
Šampano vonios
Pikantišką situaciją imta aiškintis partiniuose susirinkimuose. Ėmė sklisti gandai, kad G.Aleksandrovas naudojosi Literatūros instituto ir Ščiukino teatro mokyklos studenčių paslaugomis. Kiti aiškino, kad G.Aleksandrovo kompaniją aptarnavo „jaunų artisčių haremas“. Susipažinę su ikirevoliucine istorija lygina G.Aleksandrovą su Grigorijumi Rasputinu: kaip ir Sibiro žynys, sėkmingą karjerą padaręs filosofas mėgo moteris maudyti šampane. Dažniausiai šampanas liejosi ant kylančios sovietinio ekrano žvaigždės Alos Larionovos apnuoginto kūno.
Derėtų pabrėžti, kad ji pati savo atsiminimuose neigė meilės ryšius su ministru.
„Mane įrašė į kultūros ministro Aleksandrovo gerbėjų būrį. Kalbėjo, kad tai jis pramušė man vaidmenį filme. Po to Aleksandrovą pašalino „už amoralų gyvenimo būdą“. Kalbėjo, kad jis neva turėjo artisčių haremą. Į tą haremą buvau įrašyta ir aš. Ir man uždraudė filmuotis kine“, – pasakojo A.Larionova.
Taip pat kalbėta, kad be vilos veikė viešnamis ir viename bute Maskvoje. Literatūros ir meno metrus, pagrindinius šalies propagandistus aptarnaudavo jaunesnių filosofijos ir filologijos fakultetų kursų studentės, balerinos ir net moksleivės. Neva ten ir įvyko informacijos nutekėjimas: viena dešimtos klasės moksleivė iššoko pro langą ir žuvo.
Linksmybės sanatorijoje
Dar viena galima orgijų bazė buvo sanatorija „Uzkoje“ Maskvos pietvakariuose. Neatmetama versija, kad viešnamis egzistavo ilgą laiką ir konspiracijos sumetimais būdavo kilnojamas iš vienos vietos į kitą.
Užuominos apie viešnamį sanatorijoje „Uzkoje“ – su atvirai neigiamais veikiančiųjų asmenų įvertinimais – randamos rašytojo Kornejaus Čiukovskio dienoraščiuose.
„Kalbama, kad Sergejus Petrovas (kritikas, filologijos mokslų daktaras, profesorius, daugiau nei 40 knygų istorijos ir literatūros teorijos tematika autorius. – red.) tiekė Aleksandrovui mergaites studentes, ir jie visaip kartu ištvirkavo, – piktinosi vaikų rašytojas. – Pagalvok, kokia naujiena! Aš šitą Aleksandrovą stebėjau „Uzkoje“. Kiekvieną vakarą jis būdavo girtas, eidavo į NN numerį ir (kaip sakydavo aptarnaujantis personalas) iš jo išeidavo tik auštant. Bet ar tai esmė? Esmė ta, kad jis negabus, nemokša, chamiškas, bukas, vulgariai smulkmeniškas.“
N.Chruščiovo įsiūtis
Po viešnamio steigėjų ir klientų demaskavimo daugelį jų – patį G.Aleksandrovą, SSRS Mokslų akademijos narius korespondentus V.Kružkovą ir A.Jegoliną, taip pat K.Krivošejiną, filosofą Michailą Jovčiuką, aukštojo mokslo ministrą Sergejų Kaftanovą ir Pasaulinės literatūros instituto direktoriaus pavaduotoją S.Petrovą – iškvietė į Maskvos miesto partijos komitetą.
N.Chruščiovas ilgai ir išradingai šaukė ant prasikaltusiųjų, kurie akivaizdžiai jautėsi labai sumišę, o po to kreipėsi į 58 metų A.Jegoliną: „Na, Aleksandrovas tai jaunas vyras, aš suprantu. O tu savo metuose ko ten lindai?“
Vienas iš SSRS Mokslų akademijos Literatūros ir kalbos skyriaus vadovų išlemeno: „Tai aš nieko, aš tik spoksojau.“
Tremtis į Baltarusiją
1955 metų kovo 10-ąją G.Aleksandrovas buvo priverstas palikti ministeriją, pradirbęs joje lygiai metus ir vieną dieną. O kovo 11–12 dienomis Maskvoje vyko Rusijos kultūros darbuotojų pasitarimas, kuriame daugelis oratorių ėmė pilti kritiką ant dabar jau buvusio vadovo galvos. Jis buvo kaltinamas „atitrūkimu nuo praktinių užduočių“ ir konservatyvizmu.
Tomis dienomis ir CK kanalais imta platinti žinia apie amoralų G.Aleksandrovo charakterį. Komunistų partijos CK lektoriai savo paskaitose pasimėgaudami pasakojo apie tai, kaip jis savo meilužes maudė šampano voniose. Kaip ištikimą G.Malenkovo šalininką ir užkietėjusį ištvirkėlį jį iš kunkuliuojančios sostinės išsiuntė į ramų Minską.
Kūniškų malonumų mėgėjas nusirito keliais laipteliais žemyn ir tapo tik Baltarusijos SSR Mokslų akademijos Filosofijos ir teisės instituto dialektinio ir istorinio materializmo sektoriaus vedėju. SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputato įgaliojimai iš jo taip pat buvo atimti. V.Kružkovas taisytis buvo išsiųstas į Sverdlovską, o A.Jegolinas, kuris „tik spoksojo“, išvažiavo ne taip toli – į Leningradą.
