T.Rowe'as Sovietų Sąjungoje praleido tris mėnesius – per tą laiką jis pervažiavo visą šalį iš vakarų į rytus, detaliai aprašydamas dienoraštyje viską, ką pamatė ar išgirdo. Jo užrašai – tai unikalus istorinis dokumentas, leidžiantis pamatyti SSRS amerikiečio akimis, šimtai mašinraščio puslapių, kurie niekada anksčiau nebuvo publikuoti. Apie tai, kad turistas rašė dienoraštį, žinojo tik KGB darbuotojai – ilgą laiką jie buvo praktiškai vieninteliai, kuriems pasitaikė galimybė jį perskaityti.
Su KGB archyvais dirbantis istorikas ir žurnalistas Eduardas Andriušenka iš pradžių susidūrė su amerikiečio kelionės ir jo dienoraščio paminėjimais tarnybiniuose KGB pranešimuose, rašo currenttime.tv. Po to žurnalistas sugebėjo surasti Teddy Rowe'ą Jungtinėse Valstijose, perduoti jam tuos pranešimus, užrašyti jo pasakojimą apie kelionę į SSRS ir pirmą kartą išpublikuoti ištraukas iš jo užrašų.
Siūleliai lagamine
Tai buvo penktadienis, 1968 metų balandžio 26-oji. Po rytinės ekskursijos po Minską Teddy Rowe'as grįžo į viešbutį papietauti. Trumpam užsukęs į savo numerį, turistas, kaip įprastai, žvilgtelėjo į lagaminą. Pakako vos kelių sekundžių, kad suprastų: kol jo nebuvo, čia apsilankė kažkas daugiau, nei vien valytoja. Ir tas kažkas atidarinėjo jo lagaminą.
Šis įvykis nebuvo staigmena 34 metų amerikiečiui. Greičiau priešingai – dar prieš prasidedant trijų mėnesių turui po Sovietų Sąjungą Teddy suprato, kad bus stebimas. Galų gale juk jis ne visai eilinis turistas.
Per dvi pirmas kelionės savaites Rowe'as jau pastebėjo esąs sekamas. Todėl, išeidamas iš numerio, jis griebdavosi paprastos gudrybės: ant lagamino ir jo viduje palikdavo porą siūlelių, įsimindamas, kaip jie guli. Šiandien siūlelių padėtis pirmą kartą pakito.
Jeigu nekviesti svečiai dirba sovietiniams organams (pavyzdžiui, KGB), mąstė Teddy, tai iš visų jo daiktų įdomiausias jiems bus sąsiuvinis su kelionės užrašais. Ateityje dar laukė didelė kelionės dalis, ir svečias iš Amerikos suprato, kad tai ne paskutinis bandymas patikrinti jo lagamino turinį. Todėl Rowe'as paėmė rašiklį ir, būdamas įsitikęs, kad sąsiuvinį vartys, tiesiog jame užrašė kreipimąsi į galimus skaitytojus.
„Mano lagaminą atidarinėjo. Jeigu tarnybos nori pamatyti, ką aš vežiojuosi arba ką aš parašiau, tai aš su malonumu pats parodysiu visus savo daiktus.“
Savo kreipimesi Teddy pridūrė, kad jis – svečias ir turistas – nedaro Sovietų Sąjungoje nieko uždrausto, nedemonizuoja šalies, kaip kai kurie jo kraštiečiai, ir reikalauja savo teisių paisymo bei pagarbos asmeninei nuosavybei.
„Man žinomas kiekvienas atvejis, kai mano lagaminas būna atidaromas, ir aš žinau, kad šis kreipimasis bus perskaitytas, – reziumavo Rowe'as. – Jeigu tai nutiks dar kartą, aš ketinu pareikšti ryžtingą protestą prieš tokį elgesį.“
Teddy Rowe'o įtarimai pasitvirtino.
„Amerikietiško gyvenimo būdo propaganda“
„Šių [1968] metų balandį–gegužę Sovietų Sąjungą, taip pat ir kelis Ukrainos miestus kaip amerikiečių turistas aplankė demokratų partijos frakcijos JAV senate lyderio Mansfieldo kanceliarijos darbuotojas Rowe'as Teddy, gimęs 1934 metais, įtariamas susijęs su Amerikos žvalgyba.
Oficialus amerikiečio kelionės į SSRS tikslas, pasak jo, yra rusų kalbos mokėjimo įtvirtinimas, sovietinės realybės tyrinėjimas bendravimo su žmonėmis būdu ir sugretinant jų nuomones, įdomiausių mūsų šalies vietų išrinkimas kitiems vizitams.“
Tai fragmentas iš Ukrainos SSR KGB pirmininko Vitalijaus Nikitčenkos pranešimo, adresuoto respublikos komunistų partijos Centro komitetui (CK) ir parašyto tų pačių metų birželį, t. y. praėjus dviem mėnesiams po įvykio Minsko viešbutyje. Kaip pažymima dokumente, apie Rowe'ą asmeniškai raportuota pirmajam Ukrainos komunistų partijos CK sekretoriui Piotrui Šelestui.
Panašūs pranešimai apie amerikietį, tikėtina, buvo siunčiami ir kitų respublikų vadovams, o galbūt ir visos Sąjungos vadovui. Dokumentas, aptiktas išslaptintame Ukrainos saugumo tarnybos archyve, ir paskatino E.Andriušenką imti domėtis šia kelionės istorija.
Amerikietis Teddy Rowe'as į SSRS atvyko 1968 metų balandžio 11-ąją. Jis iš tiesų dirbo JAV senatoriaus padėjėju. Maža to, Mike'as Mansfieldas buvo vienas iš įtakingiausių JAV politikų. Ištisus 16 metų jis išbuvo Senato daugumos lyderiu – ir tai yra šalies rekordas. 1964 metais politiko portretas pateko ant žurnalo „Time“ viršelio.
„... JAV demokratų partija po prezidento rinkimų planuoja senatorių Mansfieldą paskirti į valstybės sekretoriaus postą, dėl to atsiranda ypatingas interesas toliau tyrinėti Rowe'ą“, – dar po mėnesio, liepą, kitame pranešime KGB rašė Ukrainos kompartijos CK.
Senatoriui Mansfieldui nepavyko tapti valstybės sekretoriumi: prezidento rinkimus 1968 metais demokratų partija pralaimėjo – valstybės vadovu tapo respublikonas Richardas Nixonas.
Vienaip ar kitaip, SSRS KGB susidomėjimas 34 metų turisto figūra puikiai suprantamas, todėl nebuvo nieko neįprasto, kad sekti jį pradėjo iš karto, vos tik jis nusileido Maskvoje balandžio 11-ąją.
Savo dokumentuose KGB darbuotojai rašė, kad Rowe'as gerai moka rusų kalbą (taip gerai, kad, jeigu tikėtume ataskaitomis, amerikietį nuolat palaikydavo čeku arba vienos iš Baltijos šalių gyventoju). Specialiųjų tarnybų dėmesį patraukė ir tai, kad amerikietis Sovietų Sąjungoje ketino praleisti ištisus tris mėnesius, o ateityje planavo sugrįžti.
Tuose pačiuose dokumentuose organų darbuotojai atsiskaito: „Neoficialiu keliu buvo perfotografuoti detalūs Rowe'o dienoraščio užrašai, kuriuose jis kritiškai vertina atskiras sovietinės visuomenės gyvenimo ir veiklos sritis.“ Prie šio KGB pranešimo pridedamos į rusų kalbą išverstos plačios citatos iš turisto dienoraščio. Tai 27 mašinraščio puslapiai, maždaug mėnesis kelyje (trečdalis visos kelionės) maršrutu Maskva – Leningradas – Talinas – Ryga – Vilnius – Minskas – Kijevas – Charkivas – Zaporižia – Jalta. Čekistai partijos vadovybei parinko tik tuos fragmentus, kurie vienu ar kitu būdu siejosi su politika arba turėjo sovietinių realijų vertinimo atspalvių.
Be to, KGB pabrėžė, kad Rowe'as leisdavosi į „ilgus, detalius pokalbius“ su sovietiniais piliečiais. Anot saugumiečių, turistas šiuose pokalbiuose mėgindavo „vesti amerikietiško gyvenimo būdo propagandą“.
Slaptas galimo žvalgo dokumentų ir užrašų kopijavimas – įprasta specialiųjų tarnybų praktika. Įprastai operatyvininkai šią užduotį atlikdavo patekę į objekto viešbučio numerį arba kambarį. Vieno tokio vizito pėdsakus Teddy Rowe'as ir pastebėjo Minske. Apie kreipimąsi, kurį amerikietis užrašė po to, KGB pranešimuose nieko nepasakyta, tik vienoje citatoje iš dienoraščio prabėgomis ir be paaiškinimų paminėtas „incidentas su lagaminu“.
Pro geležinę uždangą
Galimybė aplankyti SSRS Teddy Rowe'ui atsirado gavus amerikietiškų ne pelno siekiančių organizacijų finansavimą. Jam buvo pasiūlytos dvi trijų mėnesių kelionės į užsienį. Šalies pasirinkimas buvo susijęs su tuo, kad jis jau dirbo Kongrese ir turėjo Džordžtauno universiteto Vašingtone rusistikos magistro diplomą. Jokių ypatingų užduočių rėmėjai jam nekėlė, atsiskaityti po kelionės irgi nebuvo reikalaujama. Buvo manoma, kad tie mėnesiai užsienyje padės jaunam Kongreso darbuotojui geriau suvokti įvykius pasaulyje ir patobulinti savo sugebėjimus.
Rowe'as nebuvo tikras, kad jį įsileis į SSRS ir leis aplankyti viską, ką jis norėjo pamatyti: praktiškai kiekvieną svečią iš kapitalistinės šalies sovietų valdžia vertino kaip potencialią grėsmę, užsieniečių vizitai buvo labai griežtai reglamentuoti. Tačiau jis gavo sutikimą atvykti.
Galbūt teigiamas sprendimas buvo susijęs su tuo, kad (kaip buvo rašoma KGB ataskaitose) Rowe'as buvo įdomus sovietinėms specialiosioms tarnyboms. Pats Teddy kalba, kad SSRS tuo laikotarpiu ypatingai trūko valiutos ir dėl to ji plačiai atvėrė duris užsienio turistams. Iš tiesų, oficialiais duomenimis, pateikiamais Igorio Orlovo ir Aleksejaus Popovo knygoje „Pro geležinę uždangą“, pasakojančioje apie užsieniečių keliones į Sovietų Sąjungą, nuo 1960 iki 1980 metų užsienio turistų skaičius išaugo 7 kartus (nuo 700 tūkst. iki 5 mln. žmonių per metus). Kai kurie SSRS regionai septintajame dešimtmetyje užsieniečiams tapo prieinami pirmą kartą.
Kelionės organizatoriumi iš sovietų pusės tapo „Inturist“ – valstybinė turizmo kompanija, užsiėmusi užsieniečių kelionių po šalį organizavimu ir jų lydėjimu. „Inturist“ aprūpino amerikietį gyvenamuoju plotu, transportu, gidais ir talonais maistui savo restoranuose. Iš vieno miesto į kitą Teddy keliavo lėktuvais, traukiniais ir netgi laivu (Volga). Jis sugebėjo aplankyti 30 miestų visose penkiolikoje Sovietų Sąjungos respublikų. Po vakarinių šalies rajonų jo maršrutas driekėsi per Moldaviją, Pavolgį, Doną, Pietų Kaukazą, Vidurinę Aziją, Sibirą (turistas pervažiavo Transsibiro magistralę) ir baigėsi Tolimuosiuose Rytuose.
Kiek jam iš viso kainavo kelionė, jis jau nebeprisimena, tačiau tai buvo išties nepigu. Dolerių keitimas į rublius oficialiu, labai nepalankiu kursu tuštino amerikiečio piniginę. Dienoraštyje jis ironiškai rašo: „Administratorė <...> paklausė, kodėl aš nepasiėmiau su savimi žmonos. Aš atsakiau, kad, jeigu sovietų vyriausybė keistų dolerius į rublius pagal jų tikrąją vertę, tai aš būčiau galėjęs ir žmoną atsivežti, ir pinigų man dar būtų likę!“
Susitikimas Bilingse
Kitų dokumentų apie Teddy Rowe'o kelionę, be dviejų pranešimų ir dalies dienoraščio priede, Ukrainos saugumo tarnybos archyve aptikti nepavyko. Currenttime.tv išsiuntė užklausas į Rusijos Federalinės saugumo tarnybos archyvą ir Baltijos šalių archyvus, tačiau nesulaukė atsakymų. Tik Latvijos valstybės archyvo atstovas pranešė, kad didžioji dalis Latvijos SSR KGB archyvo buvo išvežta į Maskvą devintojo dešimtmečio pabaigoje, o likusiuose dokumentuose Teddy Rowe'o paminėjimų aptikti nepavyko.
Tačiau pavyko rasti patį Teddy Rowe'ą ir susisiekti su juo – buvęs senatoriaus Mike'o Mansfieldo padėjėjas gyvena Montanos valstijoje. Dabar jam 85-eri.
Susisiekti su Rowe'u padėjo amerikiečių istorikas, Pitsburgo universiteto Rusijos ir Rytų Europos tyrimų centro darbuotojas Seanas Guillory. Susidomėjęs pasakojimu apie amerikiečių inturistą Sovietų Sąjungoje ir sužavėtas plačios Rowe'o kelionės geografijos, o taip pat to, kaip dėmesingai jis savo dienoraštyje fiksavo kasdienį gyvenimą, Guillory nusprendė užfiksuoti Teddy prisiminimus ir susitiko su juo jo namuose Bilingse, Montanos valstijoje.
– „Rowe'as Teddy, gimęs 1934 metais, įtariamas susijęs su Amerikos žvalgyba“, – skaito jis ištrauką iš pranešimo apie save patį. – Iš karto noriu pasakyti, kad aš niekada niekaip nebuvau susijęs su amerikiečių žvalgyba.
Pasak Teddy Rowe'o, jis iki šiol dažnai prisimena tą kelionę ir jaučia „lengvą šoką“, kai 2019 metų pabaigoje elektroniniu paštu gavo laišką su pasakojimu apie Kijeve rastus dokumentus ir prašymu duoti interviu.
Pirminis Teddy Rowe'o išsilavinimas – žurnalistika. Studentiškais metais jis stažavosi Argentinoje, po universiteto kelerius metus rašė vietiniams Montanos ir Ajovos valstijų leidiniams. 1961 metais jaunas korespondentas gavo stipendiją stažuotei Kongrese senatoriaus padėjėjo pareigose. Tarp kitų, Rowe'as dirbo ir su Mike'u Mansfieldu, o šis įkalbėjo stažuotoją mesti žurnalistiką ir likti nuolat dirbti su juo.
„Jokių iliuzijų“
Apie kelionės finansavimą ir apie darbą Kongrese Rowe'as Sovietų Sąjungoje niekam nepasakojo. Nutylėjo jis ir apie žurnalistinio darbo patirtį, ir apie rusistikos studijas. Teddy yra įsitikinęs, kad priešingu atveju kiekviename mieste jis būtų buvęs vedžiojamas į oficialius susitikimus ir vežiojamas į tokias vietas kaip pavyzdinės gamyklos. Prisidengęs paprasto turisto statusu jis buvo paliktas pats sau – kiek tik tai buvo įmanoma.
Tai, kad Teddy nutylėjo kai kuriuos savo biografijos faktus, neapsaugojo jo nuo KGB dėmesio – tuo labiau, kad, kaip matyti iš specialiųjų tarnybų dokumentų, saugumiečiai apie visus ar beveik visus šiuos faktus ir taip žinojo.
– Kai išvykau į Sovietų Sąjungą, neturėjau jokių iliuzijų, – kalbėjo Rowe'as interviu Seanui Guillory jau šiais laikais. – Aš pasakiau sau: „Jie apieškos mano bagažą, jie sekios mane gatvėmis, jie kalbėsis su žmonėmis, kuriuos aš atsitiktinai užkalbinsiu.“ Tik ar tie pokalbiai buvo atsitiktiniai?
Nepaisant visko, rimtų nuogąstavimų dėl savęs paties Teddy neturėjo – juk jis neketino daryti nieko neteisėto. Pokalbiuose jis neleisdavo sau nieko, išeinančio už nustatytų ribų, o fotografuodamas stengdavosi, kad į kadrą nepatektų tiltai, kariškiai ir pan. Teddy taip pat manė, kad jeigu kiltų kokių nors problemų su sovietų valdžios organais, jam padėtų Mike'o Mansfieldo, kaip karo Vietname priešininko, reputacija.
Apie tai, kaip laiką SSRS leido Teddy Rowe'as, ir apie jo pokalbių su sovietiniais piliečiais turinį KGB sužinodavo iš savo agentų ir informatorių. Dažniausiai tai būdavo „Inturist“ darbuotojai. Tačiau KGB informatoriais galėjo būti ne tik gidai ir viešbučių darbuotojai, bet ir žmonės, kurie, vykdydami kuratoriaus užduotį, galėjo „atsitiktinai“ susipažinti su stebėjimo objektu gatvėje.
Agentų užduotimi buvo ne tik klausytis, bet ir patiems garsiai išreikšti reikiamus dalykus: „Tolimesnis darbas su Rowe'u Teddy kituose mūsų šalies rajonuose buvo vedamas tokia kryptimi, kad buvo siekiama turistui daryti mums palankią ideologinę įtaką ir formuoti teigiamą Sovietų Sąjungos įvaizdį“, – pažymima viename iš KGB dokumentų.
Kalbant apie tai, kad kokie nors „atsitiktiniai“ susitikimai kelionės po SSRS metu galėjo būti suplanuoti KGB (dokumentai šią hipotezę patvirtina), Teddy atsargiai išreiškia savo įtarimus dėl dviejų pažinčių. Pirmoji – su inžinieriumi iš Leningrado, traukinio iš Maskvos bendrakeleiviu. Antroji – su sutuoktinių mokslininkų pora iš Kijevo, sėdėjusia greta jo operos teatre. Abiem atvejais naujieji pažįstamieji buvo mandagūs ir draugiški, kvietė užsienietį į savo namus. Kokių nors tiesioginių įrodymų, kad jie dirbo saugumiečiams, nėra – Rowe'as kliaunasi tik nuojauta.
Skaitydamas tai, ką apie jį pranešinėjo KGB, Teddy randa ir tiesos, ir pusiau tiesos, ir visiškų agentų ar saugumiečių išsigalvojimų.
Ypatingai jis nustebo perskaitęs apie tai, kaip neva „mėgino gauti vieno sovietinio piliečio rankraštį publikavimui JAV pridengiant pseudonimu ir žadėjo, kad jo neištiks Siniavskio ir kitų likimas“ (red. – rašytojai ir disidentai Andrejus Siniavskis ir Julijus Danijelis slapta siųsdavo savo rankraščius į Vakarus, kur jie būdavo publikuojami slapyvardžiais. 1966 metais jie buvo nuteisti už antisovietinę propagandą ir agitaciją.). Pasak Rowe'o, tikrovėje nebuvo nieko net iš tolo panašaus.
Apie tai, ką jis pamatė ar išgirdo Sovietų Sąjungoje, Teddy Rowe'as užsirašinėjo iki pat savo kelionės pabaigos. Kadangi dienoraštį skaitė svetimi, kai kuriuos aštresnius momentus autorius nutylėjo ir jau grįžęs namo atkūrė iš atminties. Išėjo storas veikalas – 448 mašinraščio puslapiai. Dešimtmečiais šie užrašai gulėjo Rowe'o namuose, mintys juos išleisti taip ir liko nerealizuotos. Per daugiau nei pusšimtį metų užrašus galėjo perskaityti tik kai kurie Teddy pažįstami.
