Pirmoji pasakojimo dalis: Sovietinis dienoraštis. Amerikietis apsilankė SSRS, o po pusės amžiaus perskaitė, ką apie jį rašė KGB (1)
Savo užrašų puslapiuose Teddy iškyla kaip mąslus stebėtojas, suprantantis sovietinį gyvenimą ir sugebantis atskirti „vitriną“ nuo realybės. Nors jis kritiškai nusiteikęs režimo atžvilgiu, bet šiltai atsiliepia apie daugelį vietos gyventojų. „Antikomunistas, bet ne dogmatikas“, – taip Teddy Rowe'ą charakterizavo Seanas Guillory po asmeninio susitikimo, bet ši charakteristika visiškai teisinga ir kalbant apie tą jauną turistą 1968-aisiais.
SSRS amerikiečio akimis
Sužinoję, iš kur atvyko Teddy Rowe'as, beveik visi pašnekovai iš karto imdavo klausinėti arba tiesiog samprotauti apie du dalykus: karą Vietname ir juodaodžių padėtį JAV – tai buvo pamėgti antiamerikietiškos propagandos siužetai tų metų SSRS. Turistas kantriai aiškindavo savo poziciją: jis pasisako prieš JAV karių dalyvavimą Vietnamo konflikte ir už visų teisių suteikimą afroamerikiečiams. Trečia neišsemiama tema – „visuotinis nedarbas ir skurdas“ JAV. Ilgainiui nesibaigiantys pokalbiai apie vieną ir tą patį pradėjo atvirai varginti keliautoją. Kaip ir šabloniniai pasakojimai apie tai, kokių aukštumų pasiekė sovietų valdžia per 50 egzistavimo metų.
„Aš pasakiau, kad esu iš Vašingtono, ir paprašiau nepradėti diskusijos apie Vietnamą, nes prastai kalbu rusiškai, – Teddy rašė apie pokalbį su vieno iš sovietinių miestų gyventoja. – Ji kelis kartus pakartojo, kad laikas liautis žudyti nekaltus vietnamiečius. Paklausė, ar Jungtinėms Valstijoms pakanka jų teritorijos, ir pareiškė, norėdama įrodyti gerus Sovietų Sąjungos ketinimus: „Mūsų teritorija pakankamai didelė, ir todėl mes niekur nekariaujame.“
Pats Rowe'as stengėsi įsigilinti į sovietinės sistemos subtilybes, gyvai domėjosi žmonių požiūriu į vidaus ir užsienio politiką. Dienoraštyje pateikiami pokalbių atpasakojimai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą: absoliuti dauguma amerikiečio sutiktų žmonių politiniais klausimais nesidomi ir arba iš tiesų neįsivaizduoja, kaip veikia valdžia šalyje, arba apsimeta nesuprantą. Tas pats pasakytina tiek apie partijos narius, tiek apie nepartinius. O daugelis stojančių į komunistų partiją tai daro dėl karjeros.
Štai jo įrašas apie pokalbį su gide Lera iš Charkivo:
„Kaip ir visi, ką aš sutikau ir kas yra susijęs su partija (ji – komjaunuolė), ji tvirtino, kad tikruoju valdžios organu Sovietų Sąjungoje yra Aukščiausioji Taryba. Aš jos paklausiau, kiek žmonių dirba abiejuose Aukščiausiosios Tarybos rūmuose. Ji nežinojo. Aš paklausiau, kaip dažnai jie susirenka. Ji pagalvojo – vieną kartą per dvejus metus. Aš jai pasakiau, kad įprastai jie susirenka du arba tris kartus per metus dešimčiai dienų arba dviem savaitėms.“
Praktiškai kiekvienas, su kuriuo kalbėjosi Teddy, įrodinėjo savo lojalumą valdžiai. Kritiški vietinių atsiliepimai per tris mėnesius nuskambėjo vos kelis kartus. Tbilisyje Rowe'as susipažino su trisdešimtmečiu vyriškiu, vardu Konstantinas, kuris nusprendė su amerikiečiu aptarti SSRS politinės sąrangos problemas. Svarbiausia problema jis įvardijo „nacionalizmą mažosiose respublikose“.
Radikaliausiu Teddy pašnekovu pasirodė esąs kažkoks 21 metų studentas iš Sočio – jo vardas dienoraštyje neminimas, kad jam nekiltų pavojus. Jaunuolis papasakojo amerikiečiui apie protestus Tbilisyje 1956 metais ir Novočerkaske 1962-aisiais, išreiškė paramą Siniavskiui ir Danijeliui, o taip pat prisipažino priklausąs kažkokiam „studentų pogrindžiui“ – „pogrindžio partijai“, kuri pasiryžusi kovoti už sovietinių piliečių teises bei laisves ir net rengia sukilimą. Kadangi, kiek pamena Rowe'as, pokalbio iniciatoriumi buvo pats studentas, tad neatmestina, kad jaunuolis dirbo KGB.
Daug pašnekovų papasakojo Rowe'ui, kad klausosi „Amerikos balso“, – vienas iš jų, aštuoniolikmetis jaunuolis, prisipažino, kad nekalba angliškai, bet kiekvieną naktį klausosi per „priešų radiją“ „bito muzikos“. „Jis puikiai imitavo programą vedančio „Amerikos balso“ diktoriaus balsą, vadinasi, jis iš tiesų jo klausosi“, – pažymėjo Teddy.
Gidė Lera iš Charkivo papasakojo, kad neskaitė Boriso Pasternako romano „Daktaras Živaga“, bet pagal formuluotę „neskaičiau, tačiau smerkiu“ pridūrė, kad po to, ką ji girdėjo apie knygą, veikalas jai „nepasirodė objektyvus“. Tuo pat metu „perspektyviais sovietiniais rašytojais“ ji įvardijo Konstantiną Paustovskį, Ilją Erenburgą ir „jauną, bet labai talentingą“ Vasilijų Aksionovą (red. – septintajame dešimtmetyje V.Aksionovą nustota spausdinti dėl jo pareiškimų ginant disidentus. 1980 metais jis išvyko į JAV ir iš jo buvo atimta sovietinė pilietybė.).
Siaubingas aptarnavimas, kurio neįmanoma užmiršti
Žymi Teddy Rowe'o užrašų dalis skirta sovietiniam aptarnavimui. Nepaisant to, kad, kaip priimta manyti, užsieniečiai, skirtingai nei savi piliečiai, Sovietų Sąjungoje būdavo aptarnaujami aukščiausiu lygiu, aptarnavimas amerikiečiui sukėlė siaubą.
Pirmuoju įspūdžiu apie aptarnavimo sferą tapo liftininko darbas Maskvos viešbutyje „Nacional“. Šis jokiu būdu nenorėjo siųsti lifto aukštyn, kol tas neprisipildys keleiviais iki lubų. Laukti tekdavo gana ilgai. Tokia tvarka viename iš geriausių šalies viešbučių amerikiečio svečio akimis pasirodė laukinė. Bet tai buvo smulkmena lyginant su viešbučių numerių būkle kituose miestuose.
„Kai įsikrausčiau [į numerį], ten nebuvo nei tualetinio popieriaus, nei muilo vonioje. Ir taip buvo visą mano buvimo ten laiką, – rašo Rowe'as apie savo viešbutį Kišiniove. – Durų rankeną mano kambaryje atstojo paprasta vinis, kampu įstatyta į skylę. Ant vienų iš dvigubų durų, vedančių į balkoną, buvo tik savadarbis skląstis, ir jis buvo nepatikimas.“
Dienoraščio autorius pripažįsta, kad Lotynų Amerikoje teko nakvoti ir blogesnėse vietose. Bet ten jam tai kainavo centus, o SSRS už abejotiną komfortą lupo gerus pinigus.
Su Kišiniovu taip pat susiję Rowe'o prisiminimai apie sovietines eiles:
„Prekystalis su vaikiškais rūbais buvo kažkoks beprotnamis. Daiktai vaikams buvo pardavinėjami ant pakylos, esančios trimis laipteliais aukščiau pagrindinio aukšto. Daugelis moterų klusniai stovėjo milžiniškoje eilėje, kuri driekėsi aukštyn ir aplink laiptus, vedančius į antrą aukštą. Bet, kaip visada, kiti ima veržtis iš apačios, mėginasi išsilaikyti ant tų trijų laiptelių. Žmonės suvirsta į krūvą, labai garsią, labai karštą ir labai neramią. Vienai moteriai, einančiai iš apačios, ant pečių sėdėjo trejų metų vaikas. Vaikas apsipylęs ašaromis, išgąsdintas minios, bet aš įsitikinęs, kad mama negirdi jo verksmo dėl minios keliamo triukšmo.“
Eilės amerikiečiui paliko neišdildomą įspūdį. Savo dienoraštyje jis rašo apie tai, kaip bet kokio daikto atsiradimas prekyboje galėjo iš karto suburti minią: iš pradžių prie prekės lenktyniaudami bėga dviese, kuriems ji krito į akį, po to – ažiotažą pajutę likę parduotuvės lankytojai. Rowe'as prisimena, kaip vieną kartą pats paprasčiausiai vaikštinėdamas prie prekystalio tapo minios susibūrimo priežastimi. „Erzina, kuomet žmonės žvilgčioja jums per petį, kai jūs ką nors perkate asmeniškai, bet, įvertinus jų situaciją, aš juos užjaučiu“, – rašo Teddy.
Rowe'o pasipiktinimą kėlė atsainus ir net chamiškas personalo elgesys – ne tik viešbučiuose, bet ir restoranuose, traukiniuose, parduotuvėse (net ir tose, į kurias negalėdavo patekti žmonės iš gatvės). Šiame bendrame fone mandagi pardavėja Minske, kuri leido jam ramiai išsirinkti gintarinį papuošalą žmonai ir net palyginti skirtingus modelius, sukėlė turistui tikriausią susižavėjimą.
„Aš buvau jai nepaprastai dėkingas, ne tik už aptarnavimą, kurį bet kuris amerikietis klientas laikytų savaime suprantamu, o už tai, kad ji sugrąžino man tikėjimą žmogiškuoju sovietinio piliečio gerumu, – rašo Teddy apie šį epizodą. – Pašto trūkumas, oficiantų ir kito viešbučio personalo abejingumas, incidentas su lagaminu, nuolatinis prašymų leisti pažiūrėti pačius nekalčiausius daiktus atmetimas, jausmas, kad tu egzistuoji tik dėl jų naudos, o ne priešingai, kaip kad vyksta turizmo verslas kitose šalyse, – viską persvėrė šiltas šios mažos merginos dėmesys. Telaimina ją Viešpats!“
Sovietinio žmogaus išvaizda
„Vienas iš dalykų, kuris krenta į akis vakariečiui, – tai didžiuliai daugelio sovietinių žmonių, ypač moterų, matmenys. Man tai buvo labai akivaizdu Maskvoje, kai pamačiau juos pirmą kartą. Bet aš vis dar nepripratau prie to. Pokarinė bulvių ir miltinių produktų dieta paliko savo atspaudą.“
Teddy Rowe'as, stebėdamas, kaip atrodo sovietiniai žmonės, fiksavo ne tik jų išvaizdą, bet ir elgesį. Amerikiečiui įstrigo vietos gyventojų (ypač vyrų) įprotis persirenginėti tiesiog paplūdimyje. Jis taip pat pastebėjo, kad daugelis sovietinių moterų neskuta kojų: „Galbūt blondinių kojų galima ir nepastebėti, bet kai kurios brunetės yra plaukuotos tiek pat, kiek ir aš.“
Vyrų ir moterų santykių SSRS esmės Rowe'ui, kaip pripažįsta jis pats, atskleisti nepavyko.
„Aš mėginau žvilgtelėti į jų santykius, bet be ypatingos sėkmės. Miestuose [SSRS] šiaurėje aš kai kada mačiau jaunas poras, vaikštinėjančias susikabinus už rankų, sėdinčias ant suoliukų parke. Bet viešo meilės demonstravimo beveik nemačiau.“
Meilės išraiškų amerikiečiui nepavyko pamatyti net Jaltoje, nepaisant to, kad čia, atrodytų, dėl aplinkos žmonės turėjo labiau atsipalaiduoti.
„Puikios pavasario naktys, daugybė nuošalių miško takelių, „eilinio turisto“ anonimiškumas, – be abejonės, visa tai paskatins daugiau spontaniškų reakcijų. Bet pasirodė, kad taip nėra. Jaunos poros, kurios aiškiai nėra susituokusios, panašu, elgiasi kaip geri draugai. Čia daugiau jaunų moterų, nei vyrų, ir jos dažniausiai keliauja po dvi. Jūs matote, kaip jos vaikštinėja greta viena kitos vakarais krantine. Aš stebėdavau jas, norėdamas pamatyti, kaip dažnai jos pradės flirtuoti su jaunais laisvais vyrais, – ir nė karto nepamačiau.“
Dar vienas momentas, apie kurį rašo Rowe'as, – girtų žmonių gausa. „Alfredas Kijeve paklausė manęs, ar tiek pat girtų yra ir JAV, kaip ir čia, Sovietų Sąjungoje. Aš jam atsakiau, kad pas mus alkoholizmas yra rimta problema, bet aš pagrindinėse Sovietų Sąjungos gatvėse ir viešosiose vietose mačiau daug daugiau neblaivių asmenų.“
Lenino balso įrašai po 17 kapeikų
Per savo kelionę Teddy tapo įvairiausių sovietinio gyvenimo įvykių liudininku – nuo velykinių ortodoksų pamaldų Talino katedros sobore (joms greičiausiai vadovavo Talino ir Estijos metropolitas Aleksijus, būsimasis Rusijos ortodoksų bažnyčios patriarchas Aleksijus II) iki juostos „Naujieji nesugaunamųjų nuotykiai“ filmavimo Jaltos krantinėje.
Jis rašo apie gyvenamosios vietos registraciją, kuri neleidžia SSRS gyventojams laisvai vykti gyventi į Maskvą ir kitus miestus, apie asmenybės kulto ir valstybinės propagandos apraiškas („Plokštelė kainuoja nuo 1 rublio 25 kapeikų iki 4 rublių, bet Lenino balso įrašas – tik 17 kapeikų. Taip būna, kai valstybė nori, kad žmonės turėtų namuose kažkokius daiktus.“), apie Pergalės dienos šventimą ir atitinkamą straipsnį laikraštyje „Pravda“.
„Vedamasis straipsnis išėjo su nedidele paantrašte: „Su švente, brangūs draugai, su pergalės diena!“ Maršalo Grečkos kreipimasis į ginkluotąsias pajėgas, kreipimasis į Čekoslovakijos komunistus – 23-iosios jų išvadavimo metinės – ir ilgas straipsnis, kaltinantis JAV dėl jų „imperializmo“ ir „agresijos“. „Pravdai“ tai, žinoma, mažoka. Vedamasis mažutėlis ir nėra nė vienos kario nuotraukos. Tai galima paaiškinti tuo, kad šalis pavargo švęsti.“
Apie senatoriaus Roberto Kennedy nužudymą 1968 metų birželį Teddy Rowe'as taip pat sužinojo iš sovietinių naujienų.
„Maskvos [televizijos] diktorius pirmasis man pranešė naujieną apie pasikėsinimą nužudyti senatorių Robertą Kennedy, – parašė jis. – Kaip galima aprašyti mano jausmus – amerikietis, sėdintis tarp rusų, išgirdęs tokio turinio naujieną, ypač po dviejų labai sunkių mėnesių, bandant sovietų piliečiams išaiškinti, kad smurtas nėra amerikietiškojo gyvenimo norma? Mano širdis dega iš gėdos!“
Sugrįžimas
1968 metų liepos 2-ąją Teddy Rowe'as atvyko į galinį sovietinės kelionės punktą – Nachodką. Toliau – keltu į Japoniją ir lėktuvu į JAV. Turistas šiek tiek nerimavo, kad nuotraukas ir dienoraštį išvykstant gali konfiskuoti, bet jie liko nepaliesti.
Rowe'o kelionė sutapo su Prahos pavasario laikotarpiu – Čekoslovakijos socialistinio režimo liberalizavimu. Po visko, ką jis matė ir girdėjo, Rowe'as buvo absoliučiai tikras: Sovietų Sąjunga įsiverš į kaimyninę „brolišką“ šalį.
Savo samprotavimais Teddy pasidalijo su Mansfieldu. Daugelis, kurie simpatizavo Prahos pavasariui, tikėjo: jeigu Čekoslovakiją aktyviai palaikys NATO, Sovietų Sąjunga nesiryš invazijai. Teddy atrodė, kad svarus jo viršininko žodis gali kaip nors paveikti JAV poziciją šiuo klausimu. Tačiau senatorius nepaklausė savo padėjėjo. Maža to, prieš jų pokalbį Mansfieldas per spaudos konferenciją su įsitikinimu pareiškė, kad jokio sovietų įsiveržimo nebus. Iki Varšuvos sutarties kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją, padėjusio tašką Prahos pavasariui, buvo likę pusantro mėnesio.
Po kelerių metų Teddy užbaigė bendradarbiavimą su Mansfieldu. Toliau jo gyvenime buvo aspirantūra Johnso Hopkinso universitete, disertacija apie Fidelio Castro politiką, darbas su dar vienu senatoriumi demokratu, Lee Metcalfu, valstybės tarnyba įvairiose struktūrose ir, pagaliau, pareigos FIFA prieš Pasaulio futbolo čempionatą JAV 1994 metais.
Sovietų Sąjungoje Rowe'as paliko savo adresą daugeliui naujų pažįstamų – kvietė juos į svečius ir siūlė susirašinėti. Po kelerių metų jis išties sulaukė gidės Svetlanos iš Novosibirsko laiško – ji norėjo išvykti į Ameriką su vyru mokslininku ir paprašė padaryti jai iškvietimą. Atskridusi į JAV moteris susitiko su Teddy, jų draugystė truko ilgus metus.
Pats Teddy Rowe'as dar kartą apsilankė SSRS jau kitos epochos metu – 1986-aisiais kaip Kongreso Atstovų rūmų delegacijos narys.
Šią istoriją galima baigti Teddy Rowe'o žodžiais, ištartais jau šiais laikais: „Žvelgdamas į praeitį, dabar galiu įžiūrėti daugybę signalų, pranašavusių kažkada galingos sovietinės imperijos subyrėjimą. Nors aš buvau tik pradedantis šios didžiulės teritorijos tyrinėtojas, jau tada mačiau, kad valdžia negali amžinai priešintis permainoms. Vos aš grįžau namo, sovietų kariuomenė įsiveržė į Čekoslovakija. Griūtis prasidėjo, ir užtruko ji vos du dešimtmečius.“
