Tačiau vienas žmogus tiksliai žino, kaip tai veikia. Janas Erikas Olssonas prisimena keistus dalykus, įvykusius, kai jis 1973 metų rugsėjo 23-ąją įžengė į vieną banką Švedijos sostinėje, išsitraukė pusiau automatinį šautuvą ir paėmė įkaitais keturis darbuotojus.
„Įkaitai daugiau ar mažiau su manimi susivienijo, apsaugodami mane kai kuriose situacijose, kad policija manęs nenušautų“, – pasakojo J.E.Olssonas, kuris tuomet buvo laikinai paleistas kalinys, o dabar – ramaus būdo 72 metų vyras.
„Jie netgi nusileido žemyn pasinaudoti tualetu, o policija norėjo, kad jie ten liktų, bet jie visi sugrįžo“, – jis sakė naujienų agentūrai AFP.
Penkias dienas trukusi įkaitų krizė, kuri tapo pirmąja, tiesiogiai transliuota televizijos ir prikausčiusia Švedijos žmonių dėmesį, sukūrė dar didesnę dramą, kai policija sutiko patenkinti J.E.Olssono reikalavimą: kad pas jį iš kalėjimo būtų atvežtas vienas iš liūdniausiai šalyje pagarsėjusių nusikaltėlių – bankų plėšikas Clarkas Olofssonas.
J.E.Olssonas, kuris tuo metu buvo daug mažiau žinomas, atvėrė šią dramą įsimintinais žodžiais „Vakarėlis dar tik prasidėjo!“ ir iš pradžių kėlė įkaitams didelę baimę.
„Baimė matėsi jų akyse, – pasakojo jis. – Ar tik norėjau juos pagąsdinti. Niekada nesu kalėjęs dėl jokio didelio smurto.“
Tačiau vėliau įkaitų baimė virto kitokiais, daug sudėtingesniais jausmais, ką sukrėsta Švedijos visuomenė sužinojo išgirdusi vieną iš pirmųjų interviu, duotų telefonu įkaitės Kristin Enmark.
„Nė kiek nebijau Clarko ir to kito vaikino – bijau policijos. Jūs tai suprantat? Aš jais visiškai pasitikiu. Norit – tikėkit, norit – ne, bet mes čia išties gerai leidžiame laiką“, – sakė ji.
J.E.Olssonas ir C.Olofssonas galiausiai pasidavė, o visi jų įkaitai buvo išgelbėti. Tačiau ši istorija tuo nesibaigė.
TRYS SINDROMO ELEMENTAI
Po to incidento į pagrobėjų ir pagrobtųjų vaidmenis pradėta žvelgti visiškai kitaip, o Stokholmo sindromas vis dar atrodo įtikinimas tų keistų ryšių paaiškinimas amerikiečiui Frankui Ochbergui, kuris vienas pirmųjų pradėjo naudoti šį terminą.
F.Ochbergas, kuris davė parodymus kaip ekspertas neseniai nagrinėtoje byloje, kurioje 53 metų Klivlando gyventojas Arielis Castro buvo nuteistas dėl trijų jaunų moterų pagrobimo ir dešimtmetį trukusio laikymo nelaisvėje, sakė, jog Stokholmo sindromas susideda iš trijų elementų.
Visų pirma esama „dalių, kurios sukelia įkaito prisirišimą ar netgi meilę pagrobėjui“. Antroji dalis yra atvirkščia: kai pagrobėjas pradeda įsijausti į aukos padėtį ir ja rūpintis. Trečiasis elementas – abiejų pusių bendra panieka aplinkiniam pasauliui.
Visų pirma esama „dalių, kurios sukelia įkaito prisirišimą ar netgi meilę pagrobėjui“, aiškino jis.
Antroji dalis yra atvirkščia: kai pagrobėjas pradeda įsijausti į aukos padėtį ir ja rūpintis.
„Dėl šios priežasties kartais norime sukelti Stokholmo sindromą, jeigu galime, kai susiduriame su įkaitų pagrobimu“, – teigė jis.
Trečiasis elementas – abiejų pusių bendra panieka aplinkiniam pasauliui.
Paprastai toks scenarijus išsivysto labai staigiai, kai įkaitai būna taip smarkiai įbauginti, jog jie ne įtaria, o žino neliksiantys gyvi, sakė F.Ochbergas.
„Pačioje pradžioje jiems neleidžiama kalbėti, judėti, pasinaudoti tualetu, valgyti. Vėliau jiems suteikiamos šios gyvenimo dovanos, o to sulaukę jie pradeda jaustis ... kaip jaučiamės kūdikystėje, būdami arti savo motinos“, – teigė ekspertas.
Nuo tada, kai buvo pradėtas vartoti Stokholmo sindromo terminas, ekspertai iki šiol nesutaria, kokia šio fenomeno esmė.
Pirmiausia pagal „švytuoklės principą“ juo būdavo mėginama aiškinti visus pagrobimo atvejus. Tačiau kai JAV federalinio tyrimų biuro (FTB) agentai suabejojo, ar toks scenarijus išties yra labai dažnas, švytuoklė „sugrįžo atgal, kur, mano nuomone, ji ir turėtų būti – kažkur per vidurį“, sakė F.Ochbergas.
Šis terminas išplito kasdienėje kalboje ir kai kada yra vartojamas neteisingai.
Austrijoje 2006 metais buvo išvaduota paauglė Natascha Kampusch, aštuonerius metus laikyta viename rūsyje, kur pagrobėjas prieš ją smurtavo, marino badu ir žagino.
Tačiau ji prisipažino pravirkusi, kai išgirdo apie savo kankintojo mirtį ir sakė, kad „atitolo“ nuo savo tėvų. Dėl to buvo keliama prielaida, kad merginai galėjo pasireikšti Stokholmo sindromas.
„Kai žmogus išvaduojamas, jis gali jaustis artimesniu savo pagrobėjui negu tiems, kurie anksčiau buvo jo draugai ir šeima. Aš to nevadinčiau Stokholmo sindromu“, – nurodė F.Ochbergas.
Tuo tarpu J.E.Olssonas, kuris buvo paleistas iš kalėjimo 1980 metais, grįžo į doros kelią – jis vertėsi automobilių pardavimu Švedijoje ir ūkininkavo Tailande, kur 15 metų išgyveno su savo žmona tailandiete, kurią vedė prieš 24 metus.
„Nemanau, kad norėčiau, jog (tas apiplėšimas) nebūtų įvykęs, nes jis sudaro didelę dalį mano gyvenime, ir po to daug ko įvyko“, – sakė jis. Tačiau buvęs bankų plėšikas sakė, jog gailisi kalėjime praleistų metų, nors jį ten buvo aplankę du buvę įkaitai.
Paklaustas, ar Stokholmo sindromas iš tikrųjų egzistuoja, jis atsakė: „Po galais, kas yra sindromas? Aš to nežinau.“
