„Kiekvienas mūšis yra laimimas dar jam neprasidėjus“, – taip teigia Sun Tzu, filosofas ir karo strategas. Šioje, dar prieš keletą tūkstančius metų pasakytoje frazėje glūdi esmė, kurią tikriausiai daug kas XXI a. yra primiršęs, – tai pasiruošimas karui.
Įvairūs gynybos specialistai pabrėžia, jog ši karo rūšis tampa pačiu svarbiausiu ar bent jau vienu iš pagrindinių faktorių, ruošiantis konfliktui ar norint patraukti į savo pusę tiek savo, tiek ir kitos valstybės piliečius.
Kremliaus veiksmais besipiktinantys politikos formuotojai pamiršo vieną labai svarbų faktorių – istorinės atminties, kuria sėkmingai pasinaudojo Kremlius.
Kremliaus veiksmais besipiktinantys politikos formuotojai pamiršo vieną labai svarbų faktorių – istorinės atminties, kuria sėkmingai pasinaudojo Kremlius.
V.Putinas istorinės atminties svarbą suprato vos gavęs valdžią. Per 14 valdymo metų dabartinis Rusijos prezidentas ne tik išnaudojo istorinės atminties kortą Rusijoje, bet puikiai ja pasinaudojo Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje. Istorinė atmintis tampa koziriu ir Baltijos valstybėse.
Borisas Jelcinas, užleisdamas prezidento postą V.Putinui, paliko ne tik ekonomiškai nusilpusią valstybę, bet ir susiskaldžiusią visuomenę. Šalis buvo praradusi supervalstybės statusą, žmonės nesididžiavo esą rusais.
Autoritarizmo pateisinimas
Rusai nesutarė daugelyje gyvenimo sričių: ekonomikoje, užsienio ir vidaus politikoje. Skirtingai vertino sovietinį laikotarpį. Šis laikotarpis, o ypač stalinistinis, tapo šerdimi aplink kurį tiek V.Putinas, tiek ir jo komanda siekė kurti istorinį naratyvą, kuris ateityje turėjo pateisinti autoritarinį valdymo modelį, tvirtos rankos politiką ir siekį dominuoti bei daryti įtaką buvusioms SSRS valstybėms.
Kremlius nepasirinko atviro Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino ir jo režimo šlovinimo taktikos, veikiau tai buvo kompleksas priemonių ir veiksmų – naujai perrašomų istorijos vadovėlių, aukštas pareigas užimančių Kremliaus politikų pasisakymai, kurie stalinistinį laikotarpį ir Staliną pavertė veikiau simboliu, o ne istorine asmenybe.
V.Putinas su savo komanda istoriją perkūrė lyg profesionalus plastikos chirurgas. Jo šalininkai niekada neneigė J.Stalino nusikaltimų – trėmimų ir žudymų, o viešumoje net smerkė jo nusikaltimus.
Buvo stengiamasi visus Stalino ir to laikotarpio žiaurumus sumenkinti, išryškinant jį kaip lyderį, žmogų, kuris nugalėjo Hitlerį per Didįjį tėvynės karą ir išgelbėjo tautas nuo nacizmo.
Dar 2002 m. tuometinės Rusijos Dūmos nariai pradėjo kalbėti apie „būtinybę peržiūrėti istorijos įvykius ir išleisti naują istorijos vadovėlį, iš kurio ateities kartos galėtų mokytis ir pažinti savo istoriją“. 2004 m., per Stalino gimtadienį, „Vieningosios Rusijos“ lyderis Borisas Gryzlovas pasakė, jog „tam tikri Stalino „ekscesai“ – trėmimai, masinis piliečių žudymas – neturėtų užgožti jo asmenybės ir nuopelnų“, o Aleksandras Kuvajevas – tuometis Komunistų partijos Maskvos skyriaus pirmininkas, antrino, sakydamas, kad „būtent tokio lyderio dabartinei Rusijai ir reikia“.
Tuomet vyko ir pagrindiniai Rusijos politinės sistemos pokyčiai – partijos turėjo atitikti formalius reikalavimus, po kurių tiesiog negalėjo dalyvauti rinkimuose, kampanijų metu buvo išnaudojamas administracinis aparatas, gubernatorius skyrė pats Kremliaus vadovas. Šie įvykiai ne tik simbolizuoja stalinizmo gaivinimą, bet ir teisina V.Putino režimą, kuris tuo metu jau rodė tam tikrus autoritarinio režimo ženklus, o vėliau tapo ir vieninteliu realiu visų politikos sričių formuotoju Rusijoje.
Akivaizdus bandymas išplauti atsakomybę
Tačiau V.Putinas su savo komanda istoriją perkūrė lyg profesionalus plastikos chirurgas. Jo šalininkai niekada neneigė J.Stalino nusikaltimų – trėmimų ir žudymų, o viešumoje net smerkė jo nusikaltimus. 2007 m. spalį V.Putinas apsilankė Butovo kalėjime, kuriame buvo sušaudyta 20 000 J.Stalino režimui neįtikusių žmonių.
V.Putinas savo kalboje (ją galima rasti oficialiame Kremliaus internetiniame puslapyje) teigė, „jog šios aukos neturi būti pamirštos“.
Tačiau jis nieko neužsiminė apie tai, jog įsakymus šaudyti davė J.Stalinas. Ši kalba buvo plačiai nušviesta žiniasklaidoje. Netgi buvo manančių, jog įvyks lūžis ir Kremlius su V.Putinu priešaky pripažins ir atvirai kalbės apie sovietmečiu įvykdytus nusikaltimus.
Nuolatinis apeliavimas į tautinių mažumų savimonę, manipuliuojant istorija, yra senas, tačiau Lietuvai iš esmės naujas Kremliaus ginklas.
Po kelerių metų – 2010 m. – viso pasaulio žiniasklaidos dėmesys buvo nukreiptas į Katynę – vietą, kurioje NKVD sušaudė tuometį Lenkijos elitą. V.Putinas pasmerkė šį nusikaltimą, teigdamas, jog „mums nelemta pakeisti istoriją, tačiau mes galime išsaugoti ir atstatyti istorinį teisingumą“.
Tuo laikotarpiu, kurie tarsi liudytų apie V.Putino norą pasmerkti J.Staliną ir jo vykdytą politiką, dėjosi įvykiai, kurie nebuvo plačiai nušviesti.
Po dviejų mėnesių dabartinis Rusijos prezidentas šventė 19-ąjį FSB gimtadienį, kurios būstinė yra Lubiankoje. Būtent ši Rusijos saugumo agentūra yra NKVD ir KGB tradicijų tęsėja ir pastarosios dvi jėgos struktūros buvo atsakingos tiek už Butove, tiek ir Katynėje vykdytas masines egzekucijas.
Minint jubiliejų V.Putinas neužsiminė apie egzekucijas, kankinimus, suėmimus ir disidentus, kurie buvo įkalinti lageriuose arba uždaryti į psichiatrines ligonines. V.Putinas tik pasveikino FSB teigdamas, kad „mūsų (FSB) tikslas yra prisiminti didvyriškus mūsų tarnybos poelgius“.
Naujas senas ginklas
Tai tik keletas pavyzdžių, kurie rodo, kaip gudriai Kremlius manipuliuoja istorija ir žmonių jausmais, kurie reikiamu momentu gali mobilizuoti žmones. Ypač geras to pavyzdys – Krymas ar pietryčių Ukraina, kur didžiąją dalį gyventojų sudaro rusai, o jų informaciniais kanalais nuolatos sklinda V.Putinui palanki informacija.
Reikia pripažinti, kad visa tai yra aktualu ne tik ukrainiečiams, bet ir lietuviams. Nuolatinis apeliavimas į tautinių mažumų savimonę, manipuliuojant istorija, yra senas, tačiau Lietuvai iš esmės naujas Kremliaus ginklas, kuris, kaip rodo pastarųjų mėnesių įvykiai, gali paskatinti tautinius neramumus, o tuo pačiu ir susilpninti valstybės pamatus, ko ir siekia Kremlius, norėdamas išlaikyti ir didinti savo įtaką visoje posovietinėje erdvėje.
