„... Čia, Švedijoje, žmonės nepaprastai nori padėti Suomijai. Renkami drabužiai bei pinigai ir viskas siunčiama į ten. Aš pati vakar užlipau į palėpę ir ištraukiau viską, ką galėjau...“ – 1939 metų gruodžio 7-ąją savo dienoraštyje užrašė visų numylėtų Karlsono ir Pepės Ilgakojinės autorė Astrida Lindgren.
Žiemos karo pradžia Skandinavijos šalis užklupo netikėtai ir buvo priimta asmeniškai. Juk suomiai jau beveik buvo laikomi „savais“, nors nepriklausoma Suomija žemėlapiuose atsirado vos prieš du dešimtmečius, pasakoja diletant.media.
Skandinaviškos politikos ypatybė – Švedijos neutralitetas
Po to, kai XVIII amžiuje Švedija nesėkmingai pamėgino susigrąžinti didžiosios valstybės statusą, po pralaimėto karo su Rusija, valstybės veikėjai priėmė sprendimą, kad būsimuose Europos konfliktuose vertėtų laikytis neutraliteto. Po 1814 metų trumpos konfrontacijos su Norvegija, Švedija nebedalyvavo nė viename kare – ypatingas dėmesys buvo skiriamas vidiniam šalies vystymuisi ir integracijai su kitomis Skandinavijos šalimis.
Pirmojo pasaulinio karo metu Švedija apsiribojo tik prekyba su kariaujančiomis valstybėmis, nors tam tikrais konflikto etapais rodėsi, kad ji netrukus prisijungs prie Centrinių valstybių sąjungos: karo veiksmai Baltijos jūroje darė didelę žalą Švedijos ekonomikai. Tačiau, nepaisant kai kurių agresyviai nusiteikusių politikų ir dalies karininkijos pozicijos, vyriausybė sugebėjo neįsivelti į šią avantiūrą, ir ateityje tai padarė teigiamą įtaką šalies tarptautinei padėčiai.
Vis dėlto, buvo švedų, kurie dalyvavo kariniuose konfliktuose, įsiplieskusiuose ant Rusijos imperijos griuvėsių, – savanorių iš Švedijos rasime ir tarp Suomijos baltųjų, ir Estijos nacionaliniuose daliniuose, 1918–1920 metais kovojusiuose su komunistais.
Suomija ir Švedija, pastarosios iniciatyva, viena kitos link artėjo per visą tarpukario periodą, nors Stokholmas Helsinkį, remdamasis bendra istorija ir tuo faktu, kad suomiai nepriklausomybę iškovojo ne taip seniai, laikė „jaunesniuoju broliu“. Be to, šalis jungė bendras pavojus, dešiniųjų politikų nuomone, kylantis iš Sovietų Sąjungos – „raudonoji grėsmė“ skatino sparčiau vienytis kariškiams artimus politinius sluoksnius. Pavyzdžiui, suomių artilerija buvo orientuota į Švedijos karines gamyklas, kad karo atveju būtų galima pradėti užpirkinėti reikalingo kalibro amuniciją.
„Raudonoji grėsmė“: karo pradžia ir savanorių būrimas
Mainilos kaimo, esančio prie tuometinės Suomijos sienos, incidentas 1939 metų lapkričio 26-ąją, kai sovietų artilerija apšaudė savo pačių teritoriją, tačiau pasauliui paskelbė, kad artilerijos sviediniai atskriejo iš anapus sienos, tapo nemalonia staigmena Stokholmui. Lapkričio 30-ąją A.Lindgren dienoraštyje užrašė: „Ir staiga rusai netikėtai [suomių delegacijai išvykus iš Maskvos] pareiškia, kad suomiai atidengė ugnį ties siena, suomiai neigia. Bet rusai nori kautis – ir dabar jie pradėjo, nepaisant to, kad prieš juos visa pasaulinės visuomenės nuomonė.“
Helsinkio bombardavimai išprovokavo didžiules antisovietines demonstracijas Švedijoje. SSRS pasiuntinė Stokholme, Aleksandra Kolontai, paliko liudijimus apie tuo metu mieste vyravusias nuotaikas: „Tie įniršio šūksmai – „Agresoriai bolševikai, lauk iš čia!“ – atsklindantys iš tamsumos. Siautėjanti minia mėgino prasiveržti prie pasiuntinybės pastato, bet policija užtvėrė kelią iš abiejų gatvės pusių. Minia triukšmavo, šūkavo, bet policija palaipsniui ją išskirstė.“
Dešiniųjų pažiūrų Švedijos visuomenės veikėjai nedelsiant pradėjo ruoštis savo kaimynams suteikti pagalbą – ne tik materialinę, bet ir išsiunčiant savanorius. Jau pirmą karo dieną, vadovaujant Suomijos pilietinio karo veteranui, Švedijos pulkininkui Carlui Augustui Ehrensvärdui, buvo įsteigtas komitetas, pradėjęs savanorių verbavimą. Skelbimai viešose vietose ir laikraščiuose padėjo jau 1939 metų gruodį surinkti ir į SSRS ir Suomijos frontą išsiųsti pirmąsias savanorių grupes.
Iš viso per karo laikotarpį savo norą ginti Suomiją nuo bolševikų išreiškė apie 8 tūkstančiai švedų. Apie 60 proc. iš jų amžius neviršijo 30 metų, o penktadalis iš jų neturėjo jokios patirties su ginklais. Tačiau korpuso karininkai turėjo ankstesnių kampanijų Estijoje ir Suomijoje patirties, tarp jų ir korpuso vadas generolas Ernstas Linderis, kuris 1939 metais jau buvo pasitraukęs į atsargą.
Amžininkus apstulbino greitis, su kuriuo po komiteto vėliava rinkosi savanoriai. Vienas iš Žiemos karo veteranų, švedas Orvaras Nilssonas, vėliau prisiminė: „... nuostabiausia buvo tai, kad Savanorių korpusas išaugo lyg iš nieko. Veiklą jis pradėjo kaip efemeriška organizacija. Jie neturėjo nė virvutės.“
Karas danguje: švedų aviatoriai prieš sovietų lakūnus
Savanorius į priekį vedė ne tik noras padėti kaimyninei šaliai, bet ir „raudonosios grėsmės“ baimė. Daugeliui veikiančiosios kariuomenės kariškių konfliktas sovietų ir suomių pasienyje tapo realia galimybe įgyti tikros kovinės patirties, kas neutralios Švedijos kariuomenei buvo aukso vertės. Todėl vienas iš pirmųjų karinių junginių, nedelsiant išsiųstų į Žiemos karo kovos laukus, buvo aviacijos flotilė F 19, susidedanti iš 12 naikintuvų „Gloster Gladiator“, keturių bombonešių „Hawker Hart“, transporto lėktuvo „Junkers F-13“, ir dar poros kitų lėktuvų.
Pilotai ir aptarnaujantis personalas į Suomiją atvyko 1940 metų sausį ir apsistojo netoli Rovaniemio Laplandijoje. Koviniai skrydžiai prasidėjo iš karto po atvykimo į Suomiją. Apie pirmuosius iš jų vėliau pilotas Martinas Wennerströmas pasakojo taip: „Aš pikiruodavau mažame aukštyje, o bombas išmesdavau paskutiniu momentu. Po to nuskrisdavau kalvų aukštyje. Tokia taktika naikintuvams neleisdavo pridengti mūsų bombonešių, ir tai nebuvo protinga.“
Per visą kovinių veiksmų laikotarpį švedai neteko trijų nukautų lakūnų, o dar du pateko į sovietų nelaisvę. Flotilė prarado šešis lėktuvus ir sunaikino 12 sovietų lėktuvų. Kovinė patirtis, kurią švedų savanoriai aviatoriai įgijo Laplandijoje, netrukus įtikino valdininkus Stokholme, kad būtina stiprinti savo šalies karines oro pajėgas.
Laplandija – Švedijos savanorių dislokavimo vieta
1940 metų pavasarį Žiemos karo frontuose ir užnugario garnizonuose tarnavo per 8 tūkst. savanorių iš Švedijos. Didžioji dalis savanorių atvyko tik žiemos pabaigoje, kai karas jau artėjo prie pabaigos. Nepaisant to, daugelis suspėjo įgyti kovinės patirties: artilerijos pulkuose, priešlėktuvinėje gynyboje arba pakrančių apsaugoje.
Savanoriai savo žinion perėmė dalį fronto Laplandijoje ir vykdydavo reidus su slidėmis neįprastai sunkios ir šaltos žiemos sąlygomis. Apie pusė švedų pateko į lazaretus būtent dėl nušalimų – jie neturėjo kovinės patirties ir nelabai įsivaizdavo, kas yra karas spiginant -40 laipsnių šalčiui.
Kadangi pagrindiniai karo veiksmai vyko Karelijos sąsmaukoje, švedai nepatyrė ypatingai didelių nuostolių: 33 žuvo, 185 buvo sužeisti ir du pateko į nelaisvę.
Nepaisant to, kad švedai kardinaliai nepakeitė situacijos frontuose, o didžioji savanorių, atvykusių iš kitos Botnijos įlankos pusės, dalis nespėjo sudalyvauti lemiamuose karo mūšiuose, sunku pervertinti moralinį efektą Suomijai dėl savanorių iš kaimyninės šalies prisidėjimo prie šalies gynybos nuo agresoriaus. Be švedų, kare dalyvavo ir Danijos bei Norvegijos piliečiai, tad suomiai nesijautė vieniši.
Iš karto po karo savanorių korpusas buvo išformuotas. Tačiau daugelis savanorių sugrįžo į Suomiją, kad sudalyvautų naujame SSRS ir Suomijos susidūrime – Tolesniame kare, prasidėjusiame 1941 metų vasarą.
