Lenkijos Respublika buvo suvereni valstybė, kai 1939 metais iš skirtingų pusių ją užpuolė dvi totalitarinės galybės – Vokietija ir Sovietų Sąjunga. Vieniša buvusi Lenkija turėjo nusileisti, tačiau nekapituliavo. Nors visa valstybės teritorija buvo okupuota, Lenkijos Respublika dalyvavo kare ir išliko antihitlerinės koalicijos narė nuo pirmųjų iki paskutiniųjų karo akimirkų.
Nepaisant teritorijos okupacijos, Lenkijos valstybė egzistavo: turėjo savo valdžią (atstovaujamą Lenkijos Respublikos emigracinės vyriausybės), nenutrūkstamai veikiančias diplomatines atstovybes visame pasaulyje. Buvo išlaikytas Lenkijos valstybės teisinis tęstinumas, nes tarptautinėje arenoje valstybė legaliai disponavo visa teritorija bei teisėtai atstovavo Lenkijos Respublikos piliečiams.
Sovietų agresija
1939–1941 metais beveik pusę Lenkijos teritorijos okupavo Sovietų Sąjunga. 1944 metais, kai Lenkijos Respublika, vis dar būdama antihitlerinės koalicijos narė, kovojo prieš Vokietiją už laisvę, Stalinas savaip susitvarkė su Lenkijos teritorijos dalimi, jau užimta Raudonosios Armijos. Jis jėga įvykdė pakartotiną beveik pusės Lenkijos Respublikos teritorijos aneksiją. Po to pavergė likusią dalį, esančią į vakarus nuo Bugo upės. Pradėjo kurti alternatyvią valstybę: totalitarinę, komunistinę, ne suverenią, o pavaldžią Maskvai, valdomą Kremliaus skiriamų komunistų.
Maskva neleido Lenkijos Respublikos vyriausybei grįžti į šalį, o pogrindyje atkurtas Lenkijos Respublikos struktūras pradėjo nuosekliai naikinti NKVD, padedama sovietų armijos, vykdydama kruvinas likvidacines operacijas NKVD naudodavosi ir išplėtotomis bei sovietų prižiūrimomis komunistinėmis jėgos struktūromis.
Tarptautinėje arenoje komunistinė valdžia, vykdydama Maskvos nurodymus, su Lenkijos Respublika kovojo politinėmis ir propagandinėmis priemonėmis.
Stalininis teroras pradėjo naują lenkų tautos kančių ir kankinimų etapą. Gerai žinoma, kad Lenkija – panašiai kaip ir Lietuva karo pabaigoje – tapo sovietų agresijos auka. Lenkijos, šalies sąjungininkės, okupacija buvo labiau užmaskuota, tačiau efektas buvo panašus: NKVD ir komunistinis saugumas, kontroliuojamas NKVD, bei sovietų valdoma armija kovojo su pasipriešinimo judėjimu. Lenkijos visuomenė neturėjo jokios įtakos valdžiai: nei jos veikėjams, nei jos vykdomiems veiksmams. Valdė Stalino primestas režimas – antilenkiškas, komunistinis, stalininis.
Tarptautinėje arenoje komunistinė valdžia, vykdydama Maskvos nurodymus, su Lenkijos Respublika kovojo politinėmis ir propagandinėmis priemonėmis. O šalyje – policiniais ir kariniais metodais: žudydama, areštuodama bei tremdama į komunistines stovyklas Lenkijoje bei TSRS dešimtis tūkstančių Lenkijos pogrindžio valstybės tarnautojų ir Armijos Krajovos karių. Lenkijos valstybės struktūrų likvidavimas buvo komunistinės valstybės stabilizacijos sąlyga.
Neatlikti namų darbai
Tvirtinimas, kad šis stalininis tvarinys buvo Lenkija, o komunistiniai lageriai, kalėjimai ar net masinis teroras buvo lenkiški (neminint jų komunistinio, primesto ir antilenkiško pobūdžio) – tai istorijos klastojimas.
Panašiu melagingu principu galima aprašyti komunizmą Lietuvoje, pristatant ir kalėjimus, ir terorą tiesiog kaip lietuvišką. Juk yra tokių žmonių, kurie arba dėl žinių trūkumo, arba sąmoningai meluodami, kartoja, kad 1940 metais Lietuva pasiprašė priimama į TSRS sudėtį „laisvai išreikštos Lietuvos visuomenės valios“ pagrindu.
Tvirtinimas, kad Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika buvo Lietuva (suvereni, valdoma savų piliečių) – tai tokia pati apgaulė, kaip ir tvirtinimas, kad Lenkijos Liaudies Respublika buvo Lenkija (suvereni, valdoma savų piliečių). Komunizmo laikotarpiu ir Lenkijoje niekada nebuvo nei laisvų rinkimų, nei pilietinių laisvių. Prie Vyslos viešpatavo sovietų komunizmas, o tikruosius valstybės vadovus paskirdavo ir tvirtindavo Maskva. Ir nesvarbu, kad Lietuvos TSR buvo tiesiog įjungta į TSRS sudėtį, o Lenkijoje buvo pasirinktas mongoliškas variantas ir atrodė, kad čia buvo palikta daugiau savarankiškumo, vis vien viskas buvo vienoda: trūko valstybės suverenumo, piliečių laisvių visi buvo pavaldūs Sovietų Sąjungai.
Sovietų totalitarizmas savo nusikaltimams vykdyti naudojo vokiečių totalitarizmo lagerių ir kalėjimų infrastruktūrą. Tačiau Lenkija niekada neslėpė šių faktų.
Panašiu melagingu principu galima aprašyti komunizmą Lietuvoje, pristatant ir kalėjimus, ir terorą tiesiog kaip lietuvišką.
Pagrindinis 1998 m. įstatymo dėl Nacionalinės atminties instituto, šalies institucijos, siekiančios skleisti tiesą apie komunistinį ir vokiečių terorą, priėmimo tikslas buvo ir yra žinių apie komunistinę valdžią – šalia žinių apie vokiečių nusikaltimus – atskleidimas ir kuo platesnis šių faktų išviešinimas. Tas reiškinys, kad pokomunistiniai politikai, t. y. tie žmonės, kurių tėvai buvo teroro aparato pareigūnai, nenori atskleisti tiesos apie komunistų nusikaltimus, yra žinomas visose pokomunistinėse šalyse. Politikų, nesuprantančių, kaip svarbu istorinę informaciją vertinti moksliniu požiūriu, yra ganėtinai daug. Tačiau tvirtinimas, kad stalininio režimo nusikaltimai nepriklausomoje Lenkijoje yra tabu – tai visiškas absurdas.
Tylėjimas?
Lenkijoje apie stalininio teroro ir nusikaltimų sistemą, palaikomą komunistinės TSRS, jau pasirodė šimtai publikacijų. Tarp jų daug tokių, kuriose detaliai aprašoma sovietinių ir komunistinių lagerių sistema, NKVD, vėliau UB (Urząd Bezpieczeństwa – Saugumo biuras) veikla. Dar 2002 metais kiekvieną tokį objektą aprašė Bogusław Kopka savo skrupulingai paruoštame leidinyje Obozy pracy w Polsce 1944–1950: przewodnik encyklopedyczny (liet. – Darbo lageriai Lenkijoje 1944–1950: enciklopedinis vadovas).
Šiame darbe, panašiai kaip ir daugybėje kitų publikacijų, rašoma ir apie vokiečių lagerių infrastruktūros panaudojimą. Taip pat ir Aušvico-Birkenau, kur iš pradžių NKVD, vėliau ir UB įkūrė koncentracijos stovyklas, kuriose vėl mirė žmonės, o tarp jų ir nekaltos UB masinių areštų aukos. Daug kartų buvo rašoma ir apie vadinamąją Centrinę darbo stovyklą Javožne, kur vokiečių laikais veikė Aušvico stovyklos filialas, o komunistai jį pavertė naujos lagerių sistemos centru.
Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijai skyrus finansavimą 2007 metais pasirodė du tomai studijos „Obóz dwóch totalitaryzmów Jaworzno 1943–1956“ (liet. – Dviejų totalitarizmų lageris Javožnas 1943–1956“) (Javožnas, 2007). Tai, kad vadinamoji Centrinė darbo stovykla Javožne tuo metu buvo lagerių sistemos centras, yra eilinis „žurnalistinis atradimas“. Ant vieno šių tomų viršelio rašoma, kad knygos mokslinis redaktorius yra prof. Ryszard Terlecki – dabartinės valdančiosios daugumos parlamentinio komiteto pirmininkas.
Lenkija ne kartą pristatė šią problemą (taip pat ir lagerių sistemos kontekste) ir tarptautinėje arenoje.
Apie komunistines represijas prieš Silezijos gyventojus galima perskaityti ir IPN (Instytut Pamięci Narodowej; liet. – Nacionalinės atminties institutas) bei Silezijos universiteto išleistoje plačioje monografijoje „Województwo śląskie 1945–1990“ (liet. – „Silezijos vaivadija 1945–1990“ (Katovicai, 2007). Apie tai rašėme ir leidinyje (M. Korkuć, J. Szarek, P. Szubarczyk, J. Wieliczka-Szarkowa „W cieniu czerwonej gwiazdy. Zbrodnie sowieckie na Polakach (1917–1956)“ (liet. – „Raudonos žvaigždės šešėlyje. Sovietų nusikaltimai lenkų atžvilgiu“, (Krokuva, 2010). Vienas iš šio leidinio autorių – dabartinis IPN pirmininkas. Tai tik keli publikacijų pavyzdžiai.
Lenkija ne kartą pristatė šią problemą (taip pat ir lagerių sistemos kontekste) ir tarptautinėje arenoje. 2008 metais aš asmeniškai, kaip Lenkijos Teisingumo ministerijos ir IPN atstovas, kalbėjau apie tai viešojo svarstymo Briuselyje metu. Lenkijos vardu kalbėjau ir apie vokiečių lagerių KL Aušvico infrastruktūros panaudojimą po karo, ir apie Javožno stovyklas bei visą komunistinio teroro tinklą, kurio negalima pamiršti. Šio svarstymo, organizuoto Slovėnijos pirmininkavimo ES metu, vaisius – tomas „Crimes comitted by totalitarian regimes“ (Liubliana, 2008). Jame yra ir mano tekstas, nagrinėjantis sovietų NKVD ir komunistinio UB lagerių veiklą Lenkijos teritorijoje. Osvencime NKVD ir UB lagerių aukos įamžintos atminimų lentoje, kurioje užrašai yra lenkų, vokiečių ir anglų kalbomis. Tokį įamžinimą taip pat rasime Sventochlovicėse ir kitur. Įvairiose publikacijose kalbama apie pragarą, kokį sovietai ir komunistai paruošė Silezijos lenkams, pasinaudodami tipine stalinine uravnilovka, ieškodami vokiečių „kolaborantų“.
Argi taip atrodo kažko slėpimas? Kodėl gi Lenkija turėtų slėpti stalinizmo nusikaltimus, kurių auka tapo ir lenkų visuomenė? Tai paprasčiausias absurdas.
Łuszczyna (ir jo pėdomis sekdamas Butrimas) siekia paprasto tikslo. Jis nori įrodyti, kad visa tai – lenkų tautos gėdinga paslaptis („lavonas spintoje“). „Atskleisdamas“ stovyklų buvimą, žurnalistas sąmoningai (kad šokiruotų) vartoja būdvardį „lenkiškos“, demonstratyviai neminėdamas stovyklų komunistinio pobūdžio bei fakto, kad Lenkijoje jos buvo kuriamos okupantų valdžios ir išlaikomos sovietų imperijos. Łuszczynos knygelės viršelyje žodis „komunistinės“ yra tiesiog užbrauktas, tikriausiai tam, kad pabrėžtų, jog koncentracijos stovyklos ir komunistinis teroras apskritai – tai lenkų visuomenės „autorinis produktas“.
Łuszczynos tezė apie stovyklų „lenkiškumą“ yra pagrįsta tiek, kiek ir rašymas, kad Lietuvos TSR valdžia ir tarnybos buvo Lietuvos valstybingumo įkūnijimas, demonstratyviai nekalbant apie jų primestą, komunistinį ar sovietinį pobūdį. Ar kas nors, išmanantis Lietuvos istoriją, parašytų apie lietuvišką terorą, lietuviškus kalėjimus bei lietuvių kovą su antivalstybiniu, nukreiptu prieš Lietuvą, pogrindžiu, neminėdamas, kad visa tai buvo sovietų, komunistų, primesta?
Ar kas nors, išmanantis Lietuvos istoriją, parašytų apie lietuvišką terorą, lietuviškus kalėjimus bei lietuvių kovą su antivalstybiniu, nukreiptu prieš Lietuvą, pogrindžiu, neminėdamas, kad visa tai buvo sovietų, komunistų, primesta?
Kas tokiomis aplinkybėmis būtų Lietuvos pogrindžio didvyris Jonas Žemaitis? Antilietuviško pogrindžio, nukreipto prieš Lietuvą, vadas?! Eidami tuo keliu, jau esame tik žingsnis nuo komunistinės propagandos tvirtinimo, kad turime reikalo su miško banditais, kovojančiais prieš tėvynę, o ne su partizanais, kovojančiais už nepriklausomybę. Tas pats pasakytina ir apie lenkus, lenkų pogrindį, kovojusį už nepriklausomybę ir perspėjusį laisvą pasaulį dėl nusikaltimų, lagerių ir komunistinio teroro, vykusio lenkų žemėje prie stalininės valdžios, šioje sovietų imperijos dalyje.
Neišmanymo aukos
Čia trūksta vietos atskleisti visus Łuszczynos absurdus. Tebūnie primityvių pastangų pavyzdys stalininio budelio Salomono Morelio – Sventochlovicių ir Javožno lagerių sadisto komendanto, kaip lenkų tautos atstovo-nusikaltėlio pristatymas, nors jis, kaip gyvas, buvo žydų komunistas, išgelbėtas nuo holokausto, o ne kažkoks „lenkas-nacionalistas“.
Kitas dalykas, kad ne Morelio tautybė čia svarbiausia, o jo tarnyba komunistinei sovietų imperijai, kurios prieglobstyje ir kurios kontroliuojama veikė jo žinyba. Juk žinome, kad komunistiniame judėjime galiojo tezė, kad vienintelė komunisto tėvynė yra Sovietų Sąjunga. Taigi, pažįstame ir lietuvių, ir lenkų, kurie tarnavo sovietų imperijai. Ką gi tai keičia? Juk žinome, kad tai Kremlius (o ne lenkų ar lietuvių tauta) „padovanojo“ mūsų visuomenėms komunistinę nusikaltimų sistemą. Tai Maskvos valia stalininiai budeliai įgavo valdžią spręsti dėl paprastų žmonių gyvybių ar mirčių.
Apie Łuszczynos knygą ir daugybę jo manipuliacijų reikėtų parašyti atskirą straipsnį. Belieka tikėtis, kad tai tik žurnalistų išsilavinimo stokos klausimas.
