Savo knygoje L.P.Fredenas įterpė skyrių, pavadintą „Lietuva blokados gniaužtuose“. Jame aprašomas nepriklausomybės atkūrimą paskelbusios Lietuvos bandymas atlaikyti ekonominį Sovietų Sąjungos spaudimą.
Šiame knygos skyriuje L.P.Fredenas aprašo ir tuometinės šalies premjerės Kazimiros Prunskienės asmenybę.
K.Prunskienė gynė sofistinę formuluotę
„Visą pavasarį nesiliovė žodinis pozicijų karas tarp Landsbergio ir Gorbačiovo. Tačiau lietuvių politikai ir toliau įvairiais klausimais lankėsi Maskvoje. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos kontaktai nebuvo nutrūkę. 1990 m. gegužės 17 d. Gorbačiovas priėmė naująją ministrę pirmininkę Kazimirą Prunskienę“, – savo atsiminimuose rašė švedas.
„Kad susigrąžintų pagal taisykles vykdomas derybas su Maskva ir išvengtų tolesnės blokados, Vilnius pagaliau ryžosi kompromisui. 1990 m. gegužės 23 d. parlamentas paskelbė, kad yra pasiruošęs tam tikromis aplinkybėmis suspenduoti paskelbtos nepriklausomybės padarinius, tačiau ne patį jos paskelbimą.
Ministrė pirmininkė Prunskienė karštai gynė šią sofistinę ar veikiau elegantišką formuluotę. Ji su savo vyriausybe visada vadovavosi lankstumu, o Landsbergis ir didelė parlamentarų dauguma kiekvieną nuolaidą Maskvai traktavo kaip tautos išdavystę, gyvybiškai pavojingą šalies vidaus politikai“, – tuometines reakcijas į K.Prunskienės poziciją aprašė užsienio diplomatas.
L.P.Fredenas pastebėjo, kad ministrės pirmininkės K.Prunskienės ir Atkuriamojo Seimo pirmininko, tuometinio Lietuvos prezidento Vytauto Landsbergio pozicijos skyrėsi kardinaliai.
„Prunskienė apskritai laikėsi kur kas pragmatiškesnės nuostatos Maskvos atžvilgiu negu Landsbergis.
Po susitikimo su Vakarų Vokietijos Bundestago kancleriu Helmutu Kohliu 1990-ųjų gegužę ji pasakojo, kad šis pasakęs: „Jei reikalausite 100 procentų, gausite 90 procentų.“ Būtent tokia derybų taktika Prunskienei ir patiko“, – pasakojo švedų diplomatas.
V.Landsbergio kaltinimai ryšiais su KGB
Tuo metu V.Landsbergis ir jo rėmėjai ragino neatsitraukti nuo pagrindinio tikslo ir visada reikalauti tik daugiau.
„Landsbergio metodas buvo kitoks: kaipmat reikalauti 150 procentų, tikintis, kad 100 procentų gausi nedelsiant, o 110 – vėliau. Bendradarbiauti Prunskienei ir Landsbergiui 1990-ųjų vasarą labai nesisekė“, – konstatavo L.P.Fredenas.
Švedas savo atsiminimuose pastebėjo, kad tokia nuosaiki K.Prunskienės laikysena sulaukė ir griežto dalies visuomenės vertinimo. Kai kurie atvirai kaltino ją talkinant Maskvai ir einant prieš Lietuvos valstybės interesą.
V.Landsbergis netiesiogiai įvardijo ją kaip KGB agentę, o po kelerių metų prabilo ir atviru tekstu. „Tai, ko aš neįžvelgiau, – kad ir pati ministrė pirmininkė buvo KGB agentė“, – savo politiniuose memuaruose rašė V.Landsbergis.
Tokių pačių kaltinimų (bendradarbiavimo su KGB) memuaruose sulaukė ir politinis V.Landsbergio konkurentas Algirdas Brazauskas.
V.Landsbergis užsiminė ir apie KGB agentus tuometinėje Lietuvos vyriausybėje, net parlamente, kuriam ir po nepriklausomybės paskelbimo vadovavo jis pats.
Šūvis pro šalį
Tiesa, K.Prunskienė pati mėgo leistis į politines intrigas ir V.Landsbergiui pažėrė atsakomųjų kaltinimų, teigdama, kad šis „vykdo destruktyvią sabotažo politiką, ketina uzurpuoti valdžią ir paversti lietuvių saugumą nuosavu valdžios instrumentu“.
Ji visada būdavo maloni, tryško energija, tačiau ta energija – tarsi greitai nokstančių vasarinių obuolių. Niekad nebūdavo įdomu su ja kalbėtis.
Švedų diplomato manymu, Prunskienė vylėsi, kad Sovietų Sąjunga 1990-ųjų vasarą Lietuvai pasiūlys „finliandizacijos“ variantą. „Finliandizacijos“ terminu istoriškai neteisingai buvo vadinamas nepriklausomybės išsaugojimas, derinant užsienio politikos strategiją ir tikslus su Sovietų Sąjunga.
„Jiems šis žodis skambėjo teigiamai“, – K.Prunskienės ir jos rėmėjų viltis kritiškai įvertino švedas.
Pati K.Prunskienė po metų, 1991-ųjų liepos mėnesį, interviu metu su gailesčiu pasakojo, kad šiam procesui prielaidų jau nebėra. Maskvoje tuo metu valdžią perėmė „kietos rankos“ politikos šalininkai ir situacija pasidarė žymiai prastesnė nei buvo tikėtasi. K.Prunskienė manėsi buvusi teisi.
„Tačiau 1991-ųjų vasarą niekas nežinojo, kad rugpjūčio mėnesį Maskvoje bus mėginama įvykdyti perversmą, kad jis nepavyks ir kad Lietuvą dėl to pripažins visas pasaulis; o politinė strategija, kad ir gerais sumetimais ginanti „finliandizaciją“, atrodys beviltiškai pasenusi ir panaši į pavojingai silpnavališką sprendimą“, – politiškai trumparegišką K.Prunskienės žingsnį įvertino L.P.Fredenas.
Blanki asmenybė
V.Landsbergį puikiai pažinęs švedų diplomatas pripažino, kad K.Prunskienė jam taip ir liko mįslė. Ji neturėjo tvirtų pažiūrų ir, nepaisant energingos povyzos, retai turėdavo ką įdomaus pasakyti.
„Aš pats taip ir neperpratau Prunskienės. Įvairiomis progomis jai lankantis Stokholme, esu turėjęs su ja reikalų. Ji visada būdavo maloni, tryško energija, tačiau ta energija – tarsi greitai nokstančių vasarinių obuolių. Niekad nebūdavo įdomu su ja kalbėtis. Pasaulį ji suvokė tarsi pagal administracinę komandą, jei pasitelksime sovietinę leksiką. „Ekonomisto“ išsilavinimas, kurį ji įgijo Sovietų Sąjungoje, pasireiškė tikrąja šio žodžio prasme“, – atsiminimuose rašė L.P.Fredenas.
Tiesa, užbaigdamas trumpą K.Prunskienės asmenybės šaržą švedas pripažino, kad jos kritika V.Landsbergiui buvo pelnyta.
„Apie jos priekaištus dėl Landsbergio vienvaldystės nieko kita nepasakysi, kaip kad juos buvus pagrįstus. Nepaisant kartkartėmis jam vis dar savito užkrečiamo kikenimo, Landsbergio paskutiniam prezidentavimo periodui būdingas perdėtas pasipūtimas. Jis nė žingsnio nežengdavo be augalotos apsaugos – parlamento ypatingosios asmeninės sargybos, kuri, kaip supratau, buvo pavaldi jam ir jo kontroliuojama“, – konstatavo L.P.Fredenas.
