Vienintelė išimtis iš šios pusės tūkstančio metų istorijos – Napoleono karų laikotarpis, kai prancūzai okupavo Šveicariją. Tačiau ir šio konflikto metu šveicarai mėgino išlaikyti neutralumą, o 1815-aisiais šalies neutralitetas buvo atkurtas bei patvirtintas Vienos kongrese ir nuo to karto nepažeistas nė karto, primena „War History Online“.
Tad net jei dėl šios išimties laikytume, kad skaičius pusė tūkstančio metų yra perdėtas, nepajudinamas Šveicarijos neutralitetas, pradėjęs skaičiuoti jau trečią šimtmetį, vis tiek yra įspūdingas pasiekimas. Bet kodėl šveicarų ietininkai, Viduramžiais sugebėdavę nugalėti bet kokį priešą, nutraukė savo šlovingų kovų istoriją ir nusprendė laikytis atokiau nuo bet kokių karinių konfliktų?
Šveicarijos istorija nauja vaga pasuko po Kambrijos lygos karo, vykusio 1508–1516 metais. Tiksliau, po Marinjano mūšio, kuriame 1515-aisiais susikovė priešiškos Prancūzijos ir Šveicarijos kariuomenės.
Šveicarijos kariai šiame kare ilgą laiką mėgavosi pergalėmis ir sugebėjo užgrobti bei nusiaubti didelę dalį šiaurinės Italijos, įskaitant Milaną, kuris buvo svarbus forpostas, sulaikantis prancūzų kariuomenę.
Ką tik į Prancūzijos sostą įžengęs jaunasis karalius Pranciškus I su savo kariuomene ryžosi netikėtam manevrui – pavojinga ir anksčiau karyboje nenaudota Alpių perėja jis nužygiavo į Milano užnugaryje esančias lygumas.
Susidūrę su gerokai skaitlingesniu priešu šveicarai ėmė Prancūzijos karališkajai armijai siūlyti paliaubas palankiomis sąlygomis. Bet vos tik pasirodė šveicarų pastiprinimas, jie metė derybas ir ėmė rengtis mūšiui.
Šveicarai turėjo apie 22 tūkst. karių, o prancūzai – beveik 40 tūkst. Be to, Prancūzijos kariuomenės gretose buvo baimę priešams keliančių samdinių vokiečių landsknechtų, raitųjų ietininkų ir artilerijos.
Šveicarai, tiesą sakant, per daug nesijaudino dėl tokio jėgų skirtumo, nes ne kartą buvo pasiekę pergalę prieš gerokai skaitlingesnį priešą. Pavyzdžiui, tada prieš dvejus metus vykusiame Novaros mūšyje maždaug 10–13 tūkst. šveicarų sutriuškino per 20 tūkst. prancūzų. Tame mūšyje žuvo 1,5 tūkst. šveicarų ir, įvairiais paskaičiavimais, nuo 5 iki 10 tūkst. prancūzų.
Prieš mūšį Pranciškus I nusprendė dešimtis savo patrankų viena eile išdėstyti centrinėje pozicijų dalyje, o plačiuose flanguose išrikiuoti kavaleriją.
Šveicarų pėstininkai sustojo viena didele formuote, nes neturėjo nei artilerijos, nei kavalerijos. Šveicarų strategija buvo tokia: žaibiškai pulti Prancūzijos artileristus, užimti jų pozicijas, apsukti pabūklus ir pradėti jais šaudyti į pačius prancūzus. Planas paprastas ir įžūlus, bet ne kartą išbandytas ir pasisekęs praeityje.
Šveicarai į ataką pasileido prieš pat saulėlydį ir buvo tokie greiti, kad prancūzų artileristai net nesugebėjo normaliai nusitaikyti į priešus. Šveicarai užgrobė dalį patrankų ir įnirtingai susigrūmė su landsknechtais.
Šveicarų ietininkai ir vokiečių landsknechtai dešimtmečiais buvo nuožmūs priešininkai, kovojantys dėl geriausių karių titulo Europoje, tad ir ši jų kova iki pat tamsos buvo žiauri ir negailestinga. Prancūzų kavalerijos, kuriai vadovavo pats karalius Pranciškus I, kontratakos galiausiai nustūmė šveicarus atgal į jų pozicijas.
Per paskutinius susirėmimus, jau beveik visiškai sutemus, žuvo didelis karininkų ir kilmingųjų riterių skaičius iš abiejų pusių. Galiausiai priešininkai atsitraukė laukti ryto aušros.
Kitą rytą mūšio schema buvo tokia pati, nepakito ir šveicarų taktika. Šveicarai vėl didelėmis pajėgomis puolė artileriją, bet šį kartą prancūzų artileristai jau buvo pasirengę tokiam jų manevrui.
Prancūzų patrankų šūviai šlavė glaudžiai žygiuojančių šveicarų būrius. Nepaisydami nuostolių šveicarai tęsė ataką ir priartėjo iki pat artileristų pozicijų.
Vėl užvirė įnirtingas mūšis su landsknechtais, vėl pasipylė prancūzų kavalerijos kontratakos, patrankos guldė vietoje sustabdytų šveicarų gretas. Ir vis dėlto mūšio svarstyklės nekrypo nė į vieną pusę, kol nepasirodė prancūzų sąjungininkai venecijiečiai. Papildoma gyvoji jėga ir smūgiai į flangus galiausiai privertė šveicarus trauktis.
Intensyvi artilerijos ugnis, kavalerijos kontratakos ir įnirtingi susirėmimai vyras prieš vyrą šveicarams kainavo labai daug – žuvo daugiau nei pusė jų karių. Prancūzai prarado apie 5 tūkst. vyrų.
Po tokio sutriuškinimo šveicarams neliko nieko kito, kaip tik sutikti sudaryti „amžinąją taiką“ Prancūzijos sąlygomis. Taikos sutartyje buvo įtvirtinta, kad nei Prancūzija, nei Šveicarija niekada nekovos viena prieš kitą. Taip pat sutarta, kad nė viena iš abiejų šalių niekada nesudarys sąjungų su viena kitos priešais.
Reikia pabrėžti, kad sutarties beveik tris šimtus metų laikėsi ne tik Šveicarija, bet ir Prancūzija, kol ji buvo monarchija. Tik po revoliucijos, kai į valdžią atėjo Napoleonas Bonapartas, prancūzai įsiveržė į Šveicariją. Kai Napoleonas buvo nugalėtas ir išsiųstas į tremtį, viskas grįžo į senas vėžes.
Per šimtmečius neutrali šveicarų pozicija tik stiprėjo. Buvo priimti įstatymai, apskritai draudžiantys Šveicarijos piliečiams kovoti svetimuose karuose. Būta tik nedidelių išimčių, pavyzdžiui, jau moderniaisiais laikais šveicarų daliniai imti siųsti į taikos palaikymo misijas, o Antrojo pasaulinio karo metu buvo numuštas vienas Šveicarijos oro erdvę pažeidęs lėktuvas. Išimtis palikta ir Šveicarijos gvardiečiams, tradiciškai saugantiems popiežių ir esantiems faktine Vatikano kariuomene. Tik tiek.
Neutralumą šveicarams padeda išlaikyti ir natūralios geografinės kliūtys – kalnų perėjų įveikimas būtų sudėtinga užduotis net šiuolaikinėms potencialių priešų kariuomenėms. Antra, visi šveicarai yra techniškai pasirengę ginti savo tėvynę – karinė tarnyba yra privaloma, o ginklus kariai laiko savo namuose, kad bet kada galėtų juos panaudoti prieš įsibrovėlius.
