Kartu su statybininkais po iškasinėtą Šventaragio gatvę braidžioja ir archeologai. Iškastuose kanaluose, kur bus tiesiamos komunikacijos, matosi senųjų mūrų fragmentai. Esą dar XIX amžiuje namo siena buvo gerokai arčiau dabartinės gatvės, maždaug toje vietoje, kur augo medžiai, iškirsti pradėjus gatvės tvarkymą.
Įspūdingiausias – tiltas
Tačiau architektas Džiugas Brazaitis neslepia – įspūdingiausios yra tilto liekanos, kadangi jos neaptinkamos dažnai, nes Vilniuje tiltų nebuvę daug. Senoji Vilnios upelio vaga praktiškai sutapo su dabartine Šventaragio gatve.
„Manome, kad tai yra išlikusi tilto skliauto dalis. Ji yra įvirtusi, ne savo pirminėje padėtyje. Tiltas, matyt, sugriuvo, jo dalis įsmuko. Daug specialistų apžiūrėjo – archeologai, architektai, bandė rekonstruoti bent mintyse šią vietą, tad išsikristalizavo nuomonė, jog tilto dalis įgriuvo, skliautas atsidūrė horizontalioje padėtyje. Reikėtų jį kilstelėti 45 laipsnių kampu ir tuomet jis atsidurtų savo vietoje“, – kalbėjo archeologas.
Tirdami Šventaragio gatvę archeologai tvirtina aptikę daugybę įvairiausių komunikacijų tinklų, „galima komunikacijų istoriją rašyti“, juokauja D.Brazaitis.
Kada tiltas pastatytas, mokslininkai tiksliai pasakys vėliau. „Ant tilto nieko neužrašyta“, – švelniai iš tokio klausimo pasišaipo D.Brazaitis. Tačiau yra žinoma, kad 1529 metais Žygimantas Senasis suteikė privilegiją Albertui Goštautui su teise statyti mūrinį arba akmeninį tiltą ir pirklių krautuvėles bei rinkti mokestį iš pirklių „amžinai“.
„Mes galvojam – tiltą turim, gal iš Senamiesčio suvenyrų kioskų surinkti mokesčius. Po grašį ar kiek ten rinkdavo“, – toliau pokštauja archeologas.
Prie statybų prisidėjo italai?
Mes galvojam – tiltą turim, gal iš Senamiesčio suvenyrų kioskų surinkti mokesčius. Po grašį ar kiek ten rinkdavo, – pokštauja archeologas.
D.Brazaitis pusiau juokais, pusiau rimtai pasakoja, kad su kolegomis, šioje vietoje dirbdami jau gana seniai, prikūrė įvairių istorijų. Galbūt prie tilto projektavimo prisidėjo garsus architektas iš Florencijos, kadangi tuo metu italų Vilniuje gyveno nemažai. „O Florencija garsi savo senuoju tiltu su pirklių krautuvėlėmis“, – apie galimas sąsajas užsimena archeologas.
Tiesa, tilto fragmentai išliks tik nuotraukose – jų eksponuoti neketinama, juos užvers ir palaidos po naujuoju šios gatvės grindiniu. Tačiau archeologų atradimas pakoregavo lietaus kanalizacijos trasą, kuri turėjo kirsti tiltą. Dabar ji patraukta į šoną, kad nereikėtų atrastojo tilto liekanų.
D.Brazaitis pasakoja, kad pastatų pamatų fragmentų šioje teritorijoje rasta nedaug. „Tai buvo savotiška Vilniaus kloaka – iš viso Vilniaus čia suplaukdavo lietaus vanduo, paplavos ir visos kitos nuotekos. „Esame radę ir medinį lataką, apie kurį XVIII a. buvo atsiliepiama labai neigiamai, nes kvapai buvo ne patys maloniausi, ypač pavasarį. Viskas tekėjo į Vilnią, o paskui – į Nerį be jokių valymo įrenginių. Tik XIX a. pab. buvo padarytas grandiozinis projektas pagaminti kolektorių, kuris surinkdavo nuotekas iš viso miesto“, – pasakojo archeologas.
Gausu šioje teritorijoje ir smulkių radinių – vien monetų kasdien randama mažiausiai po penkias. Šie radiniai kuo skubiau atiduodami muziejininkams, kad jie galėtų imtis tyrimo. Seniausios monetos yra XVI a. pradžios – 1520 metų.
Taikosi prie statybininkų
Archeologams savo tyrimus tenka daryti prisitaikant prie statybininkų. „Statybininkai kasa, mes juos stabdom, jie pyksta, mes skubam. Jeigu teisingai viskas vyktų, pradžioje turėtų būti priešprojektiniai darbai, kai pirmi praeina archeologai, duoda savo pasiūlymus, rekomendacijas, tuomet projektuotojai projektuoja. Bet, deja, kitaip nutiko. Paprastai statybininkai ir archeologai priversti stumdytis. Viskas vyksta vienu metu, daugybė kompanijų. Vieni daro viena, kiti – kita“, – kalbėjo Šventaragio gatvėje taip pat dirbanti archeologė Vitalija Vėževičienė.
Archeologas Džiugas Brazaitis |
O vieta archeologams, pasak V.Vėževičienės, įdomi – būtent iš čia augo Vilnius, čia pat Aukštutinės pilies papėdė, Žemutinės pilies teritorija.
Anot D.Brazaičio, ši vieta įdomi ne tik ją kasinėjantiems. „Sprendžiant iš lankytojų skaičiaus, ypač atšilus orams, įdomu čia ne tik mums. Delegacijos eina kiekvieną dieną, dirbu pusiau archeologu, pusiau gidu“, – juokėsi D.Brazaitis, prisipažindamas, kad juos lanko ir Valdovų rūmų archeologai, ir kiti kolegos.
Archeologai atviri – jeigu tai priklausytų nuo jų, procesas vyktų gerokai lėčiau. „Bet jeigu būtų statybininkų valia, viskas irgi vyktų lėčiau. Teko nuogirdas girdėti, kad šios gatvės projektas, kuris padarytas seniai, buvo numatytas aštuoniems mėnesiams, o čia viską norima padaryti per tris. Panašiai ir mums“, – kalbėjo D.Brazaitis.
Šventaragio gatvė turi būti sutvarkyta iki liepos, kai Lietuva pradės pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai. Vyriausybė šios gatvės remontui skyrė beveik 6 mln. Lt.