„Pačios visuomenės nariai yra turėję skirtingų patirčių, susijusių su KGB veikla – vieni buvo užverbuoti agentai, kiti – skundikai, treti nukentėję nuo persekiojimų. Tie žmonės negalėjo būti visur, todėl patirtys yra labai išsiskiriančios. Mes, kaip istorinė institucija, stengiamės parodyti daugiau konteksto vietoj fragmentiško situacijos matymo“, – apie savo veiklos misiją pasakoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.
– Kaip manote, kodėl svarbu viešinti KGB dokumentus praėjus jau beveik 27 metams po nepriklausomybės atgavimo?
– Kai pradėjome 2011 m. vykdyti Vyriausybės programoje nurodytą projektą, užsibrėžėme tikslą kuo plačiau supažindinti visuomenę su slaptųjų tarnybų veikla. Pavyzdžiui, jaunoji karta negyveno tuo laikotarpiu, tad bendras vaizdas dėliojasi iš nuogirdų, šnekų, atskirų fragmentinių faktų. Mes siekiame sudėlioti geriausiai tikrovę atspindintį sovietmečiu veikusių tarnybų veiklos vaizdą. Juk būna taip, kad skaitai ir tik tada paaiškėja, kaip tuo metu viskas buvo iš tikrųjų, kas slypi už to, ką manei esant tiesa. Džiugina tai, kad žmonės, sugalvoję perskaityti vieną dokumentą, nueina į kitus archyvus ir pradeda skaityti daugiau ir plačiau. Toks ir yra vienas iš mūsų tikslų – sudominti.
Džiugina tai, kad žmonės, sugalvoję perskaityti vieną dokumentą, nueina į kitus archyvus ir pradeda skaityti daugiau ir plačiau.
– Kokia buvo visuomenės reakcija po dokumentų paskelbimo?
– Jeigu atvirai, jos buvo tikėtasi aštresnės. Gali būti, jog dėl nepakankamo dokumentų ryškumo ne viską įmanoma perskaityti – kai man reikėjo pakomentuoti vieną iš dokumentų, supratau, kad nelabai galiu tai padaryti... Kai buvo pasiūlyta 2018 metus paskirti rezistento Adolfo Ramanausko-Vanago šimtmečio gimimo metinėms, šurmulys buvo atsiradęs. Tik tiek, kad jį visuomenėje sukėlėme ne mes, o asmuo, kuris moka profesionaliai įteikti savo nuomonę. Apskritai dėl mūsų veiklos skandalų iš esmės nekyla.
– Kaip ir minėjote, KGB veiklos slaptuosius dokumentus skelbiate jau nuo 2011 m. Prieš dvi savaites paskelbėte „agentūrinius pranešimus“ – slaptųjų KGB agentų asmeninės veiklos aprašus. Kodėl šie dokumentai būtent dabar išvydo dienos šviesą?
– Skelbiame pagal numatytą programą. Kadangi pabaigėme skelbti bendrojo pobūdžio dokumentus, nusprendėme paplatinti dokumentų rinkinius, atspindinčią konkrečią veiklą – šiuo atveju individualią agentų veiklą. Žadėjome tai padaryti jau pavasarį, tačiau dėl tam tikrų techninių kliūčių nepavyko, ir dabar pasirodė pats tinkamiausias laikas.
– Esate sakiusi, kad tokių dokumentų viešinimas turėtų visuomenei leisti susidaryti tikslesnį KGB agentų veiklos vaizdą. Jūsų nuomone, koks visuomenės supratimas apie sovietmečio slaptųjų tarnybų veiklą yra dabar?
– Kadangi kalbame apie slaptąsias tarnybas, tai natūralu, kad visuomenė apie jas negalėjo daug ir išsamiai žinoti. Patys žmonės yra turėję skirtingų patirčių, susijusių su KGB veikla – vieni buvo užverbuoti agentai, kiti – skundikai, treti – nukentėję nuo įvairių persekiojimų. Tie žmonės negalėjo būti visur, todėl patirtys yra labai išsiskiriančios. Mes, kaip istorinė institucija, stengiamės parodyti daugiau konteksto vietoj fragmentiško situacijos matymo. Ateityje prie paviešintų slaptųjų dokumentų atsiras ir tekstą papildančių komentarų, tačiau pirmiausia reikia supažindinti visuomenę su ta informacija.
– O kaip vykdavo asmenų verbavimas?
Įdomu tai, jog, tyrinėdama agentūrinius pranešimus, neradau nė vieno atvejo, kad žmogus būtų atėjęs pats užsiverbuoti. Visi jie buvo numatyti iš anksto kaip naudingi asmenys tam tikrai sričiai ir tada pakviesti dirbti. Kita situacija su etatiniais darbais – į tokias vietas buvo savanorių. Na, bet iš turimos informacijos žinoma tiek, kad nė vienam nepavyko gauti darbo – tai dėl silpno regėjimo, tai dar kitų priežasčių... Žodžiu, nuo tokių savanorių Lietuva nenukentėjo.
Skundikai įprastai turėdavo asmeninį interesą pakenkti vienam ar kitam žmogui, o agentai rinkdavo informaciją, nes taip buvo liepta, be savanoriškos iniciatyvos.
– Minėjote apie skundikus. Kokiais būdais jie prisidėdavo prie KGB veiklos?
– Tai man asmeniškai pats bjauriausias „vaidmuo“. Tokie asmenys patys siųsdavo KGB Sąjūdžio mitingų ataskaitas, disidentų kalbas. Jų net nereikėdavo verbuoti, nes jie ir taip „gerai“ dirbdavo. Be to, skundikai įprastai turėdavo asmeninį interesą pakenkti vienam ar kitam žmogui, o agentai rinkdavo informaciją, nes taip buvo liepta, be savanoriškos iniciatyvos.
– Kaip KGB represinė institucija gebėdavo išsiaiškinti apie juos dominančią antisovietinę veiklą ar konkretų asmenį?
– Klaidingai manoma, jog tai buvo daroma pavienių asmenų. Visas represinis aparatas buvo didžiulis agentūrinis tinklas, sudarytas iš daugybės žmonių. Visos tuometinės technologinės priemonės buvo gana primityvios, todėl žmogiškasis išteklius būdavo nepakeičiamas. Persekiodavo įvairiai, kartais – beveik nepastebimai. Pavyzdžiui, įstaigos direktorius gaudavo informaciją apie tai, kad jo darbuotojas nėra lojalus sovietinei valdžiai. Tada nutikdavo taip, jog tas darbuotojas staiga nebegauna premijos, nukrenta butų skyrimo eilėje ir pan.
– Yra žinoma, jog Sąjūdžio laikais ypač suaktyvėjo KGB agentų veikla. Ką liudija dokumentai – kokios ypatingos užduotys buvo skiriamos kovojantiems prieš Lietuvos suverenitetą? Kaip agentai vertindavo Lietuvoje vykstančius pertvarkos procesus?
– Veikla būdavo niekuo neišskirtine – nuo karjeros „darymo“ partijose iki pastangų įtikti darant mokslinius atradimus. Būtent Sąjūdžio laikais KGB, kaip informacijos teikėja, išsikėlė sau tikslą veikti dar efektyviau. Todėl buvo didinamos pajėgos – verbuojami nauji, kviečiami jau tarnybą baigę agentai. Nepaisant visų šių pastangų, efektas nebuvo didelis. Žmonės jautė kintančią atmosferą, nebebijojo atsisakyti būti agentais. O juk buvo tokie laikai, kad tu net daug nemąstydamas žinojai, ką reikia sakyti, o kur vertėtų prilaikyti liežuvį – tokia ta sovietmečio kasdienybė. Bet dar iki Sąjūdžio susikūrimo kažkas atsitiko, ką net sunku apsakyti. Atsirado viltis, jog viskas keičiasi į gera, priešingai nei brandaus socializmo laikais, kai, atrodo, nebesitikėjai nieko. Patys agentai pranešimuose rašė apie tai, jog girdi pokalbių apie pokyčius, tačiau pačių asmeninės reakcijos į šiuos nugirdimus rasta nebuvo.
– Galbūt dėl to, nes politinėje Lietuvos plotmėje apie tai ir nebuvo daug kalbama...
– Taip, sovietinėje Lietuvoje politinius postus buvo užėmę tokie „dinozaurai“, kurie buvo įtikėję, kad pokyčiai neįmanomi. Pavyzdžiui, pirmasis sekretorius Petras Griškevičius – gana žemo intelekto politikas, kuris nematė laisvės perspektyvos, priešingai – galvojo jog „perestroika“ praeis lyg kokia sloga. Tokį požiūrį galimai lėmė izoliacija nuo viso pasaulio, negebėjimas pažvelgti plačiau. Pamenu tokį atvejį, kai tuometiniame Dailės institute (dabartinė Dailės akademija) vyko propagandinis visuotinis susitikimas, kuriame turėjo dalyvauti P.Griškevičius. Jam išėjus kalbėti žmonės pradėjo trypti kojomis, švilpti, neleido ištarti nė žodžio. Po to įvykio žmogus greitai ir mirė... Turbūt buvo šokiruotas, jog pertvarka iš tikrųjų vyksta. Tuo tarpu po P.Griškevičiaus mirties jo šeima, gyvenusi puikų nomenklatūrinį gyvenimą, nuogąstavo: „Kas dabar bus, kaip mes gyvensime?“
– Komunistinio režimo šalininkai slapta veikė ir svarbiausiose lietuvių išeivijos organizacijose: „Pasaulio lietuvių bendruomenėje“, „Santaroje-Šviesoje“ ir kitose. Kas nulėmė pasirinkimą infiltruotis būtent į šias organizacijas?
Mokslininkams išvažiuoti į užsienio stažuotes iki 1975 m. buvo praktiškai neįmanoma, jeigu nebuvai nomenklatūrininkas.
– Dvi labai svarios priežastys: pinigai ir galimybė laisvai keliauti į ir iš Lietuvos. Daugelis nemanė, jog tokiu būdu labai pakenks. Naiviai buvo galvojama... Neva vakarietiška žodžio laisvė apima ir raportavimą ramia sąžine apie tai, kas buvo kalbama tarp išeivių. Nors prisipažinę jie jautėsi lyg kuprą nuo savęs nusimetę – taip slėgė tas dualumas. Ir Lietuvoje būta tokių atvejų, kai tas pats žmogus eidavo dvejopų standartų pareigas – dirbdavo pareigūnu „Tėviškės draugijoje“, bendradarbiaujančioje su užsienio lietuviais, bet tuo pačiu metu tarnavo ir KGB. Nebuvo įmanoma patikrinti, kuria iš tų veiklų tas žmogus iš tikrųjų užsiima... Tiesa ta, kad tuo metu žmonės buvo laužomi ir bauginami. Mokslininkams išvažiuoti į užsienio stažuotes iki 1975 m. buvo praktiškai neįmanoma, jeigu nebuvai nomenklatūrininkas. Už informacijos tiekimą KGB galėjo parūpinti tokią galimybę, tačiau dažniausiai ja pasinaudodavo tie mokslininkai, kurie nebuvo itin pasižymėję savo moksliniais atradimais.
– KGB žvalgai veikė ir Katalikų Bažnyčios aplinkoje – kokia slapta informacija yra išlikusi apie šnipų veiklą religingoje bendruomenėje?
– Kadangi buvo užverbuoti beveik visi į Vatikaną važiuojantys hierarchai, tai jie teikdavo tokią informaciją, kurią buvo galima susirasti paprasčiausioje užsienio spaudoje. Vienas mokslininkas pasakojo, kaip skaitydamas agentūrinį pranešimą prisiminė, jog identišką informaciją skaitė žurnale, bibliotekoje. Tada pagalvoji, kad galbūt agentas per daug nevargo ir nusirašė tą informaciją, vis dėlto KGB'istai nebuvo specialistai. Taigi, beveik visa Bažnyčios dvasininkija buvo užverbuota – ir kunigai, ir aukštesni hierarchai. Valdžia manė, kad kunigai pradės bijoti eiti į seminariją, tačiau dvasininkai sugalvojo planą – jie leidosi verbuojami ir apie tai prisipažindavo savo dvasios tėvams, taip pat tardavosi, kokios informacijos perdavimas padarytų mažiau žalos Lietuvai. Būdavo bandoma vaidinti ištikimą KGB aparatui, tačiau kuo mažiau pakenkiant tėvynės labui. Tik keli dvasininkai dirbo „iš širdies“, bet šiems prisipažinus pasidarė aišku, jog iš kunigystės jie tikėjosi lengvo gyvenimo, o ne tarnystės. Visos valstybės turi specialiąsias tarnybas, bet tik totalitariniai režimai lenda į žmogaus dvasinį gyvenimą. Todėl KGB ir buvo tikslas sunaikinti Bažnyčią – žmogaus dvasia turėjo būti „pajungta“ sovietinei doktrinai, o religija tam trukdė. Komunizmas siekė atstoti bet kokią religiją.
– Agentūriniuose pranešimuose visų agentų tikrosios tapatybės yra paslėptos po netikrais vardais. Kokiais pseudonimais pasirašinėdavo slaptųjų tarnybų agentai?
– Kai žmogus būdavo verbuodamas, jis pats galėdavo pasirinkti arba jam būdavo paskirtas pseudonimas. Vyraudavo atsitiktiniai vardai arba gamtos motyvai – medžių, gėlių, žolių pavadinimai. Yra buvęs kurioziškas atvejis, kai agentas savo pseudonimui pasirinko buvusio viršininko pavardę. Galima įtarti, jog pastarieji asmenys nesutarė, ir vienas iš jų nusprendė pakiaulinti...
– Slaptieji dokumentai viešojoje erdvėje atsiranda palaipsniui. Kiek jų dar liko nepaskelbtų visuomenei ir ko dar galima tikėtis ateityje?
– Dalis likusių dokumentų yra standartinės rajoninių skyrių ataskaitos, tad nematome prasmės jų skelbti, nes juose nėra aprašomi didelės svarbos įvykiai. Agentūrinius pranešimus skelbsime dar apie pusę metų, tačiau dalis neišvys dienos šviesos, kadangi juose yra labai daug asmeninės informacijos apie sekamus žmones – nuo firmų vadovų finansines padėties iki seksualinės orientacijos ir meilužių skaičiaus. Tokios informacijos mes skelbti nenorime, kaip ir agentų sąrašo, kurio buvo prašoma iš mūsų jau seniai. Yra kelios priežastys, kodėl to nedarome. Pirmiausia neturime daug tikslių duomenų, o jeigu turime, yra didelė galimybė suklysti – Lietuvoje nepaprastai daug bendravardžių ir bendrapavardžių, net ir gimusių tais pačiais metais. Būtent dėl to nenorime „užmesti“ tokios neigiamos informacijos galimai visai nekaltam žmogui. Buvo toks atvejis, kad vieno rajono saugumo skyriaus viršininko vardas, pavardė, gimimo metai ir net gyvenimo vieta sutapo su lietuvių rašytoju. Nemaloniausia tai, kad įvedus šiuos duomenis į Google, paieškos sistema rodo įrašą iš mūsų svetainės, ir tas rašytojas automatiškai identifikuojamas kaip saugumietis.
– Puslapyje kgbveikla.lt skaitytojai elektroniniu paštu gali klausti juos dominančių dalykų. Ar daug susilaukiate laiškų? Ko žmonės dažniausiai klausia?
– Daug žmonių kreipiasi dėl asmeninių priežasčių – tarkim, kyla įtarimas, ar tas bjaurus kaimynas iš penkto aukšto nebus kartais dirbęs KGB... Kita dalis rašančiųjų nori plačiau išsiaiškinti apie tai, ką perskaitė slaptuosiuose dokumentuose. Pastebime, kad mūsų puslapyje apsilanko ypač daug užsienio lankytojų, kurie prašo dokumentus išversti į anglų kalbą.
– O ar nebuvo svarstyta juos išversti ir į lietuvių kalbą tam, kad didėtų jaunosios kartos susidomėjimas? Juk jie vis labiau domisi savo šalies istorija, tautiniu identitetu, intensyviau reiškia pilietinę valią, tad, galime numanyti, jog juos domina ir prieš Lietuvą veikusių organizacijų istorija.
– Vertimui tiek į anglų, tiek į lietuvių kalbą reikia didelių lėšų, nes versti reikėtų viską, idant susidarytų bendras vaizdas. Turime idėją sudaryti pagrindinių terminų žodynėlį, nes tekstai parašyti profesiniu žargonu. Apskritai, norėtųsi kad kas nors išstudijuotų visos turimos KGB operatyvinės medžiagos tarpusavio ryšius, nes šie mūsų svetainėje kol kas, deja, neatsispindi. Būtų puiku, jei atsirastų sociologų ar istorikų, kurie su mūsų pagalba išnagrinėtų KGB veikimo tinklą, nes tai buvo didžiulio masto sistema.
