Prozininkas, režisierius Marius Ivaškevičius pakvietė tuo keliu žygiuoti ir lietuvius. „Nieko nereikės daryti, tik eiti, kelis kilometrus per Molėtų miestelį, kartu su mūsų žydais. Kartu patylėti, pažiūrėti vieni kitiems į akis. Beveik neabejoju, kad kažkas pravirks, nes tokios akimirkos jaudina. Kažkas iš jų ir kažkas iš mūsų. Ir to užteks. Tik tiek – parodyti jiems ir sau, kad mes nebesame priešai“, – sako M.Ivaškevičius.
Apie rugpjūčio 29-ąją Molėtuose, dieną, sugrąžinančią į praeitį, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“ kalbėtasi su eitynių organizatoriumi Tzvi Kritzeriu, gimusiu Vilniuje 1973 m., o 17-os su tėvais išvykusiu gyventi į Izraelį.
– Ar galėtumėte trumpai papasakoti Molėtuose gyvenusios savo šeimos istoriją?
– Molėtuose su savo tėvais ir dviem broliais gyveno mano tėvas. Giminių ten buvo ir daugiau – dėdės, tetos. Jiems priklausė kepykla, kurioje kepdavo riestainius. Net ir šiandien filmuodami filmą Molėtuose ir kalbėdamiesi su daugeliu senųjų Molėtų gyventojų, daugelis jų prisimena, kad ten buvo itin žymi kepykla, kepdavusi ypatingo skonio riestainius, kurių dabar nebėra. Visos mano giminės, išskyrus tėvą, dviračiu žudynių išvakarėse pabėgusį į Rusiją, žuvo Molėtuose. Kažkuriuo momentu supratau, kad šią tragediją išgyvenusi karta išeina, lieka vienetai, greitai nebebus nė vieno.
Jaunoji karta, nors jai ir stengiamės perduoti šią informaciją ir atmintį, užimta savo reikalais, kaip ir mes savo laiku. Tad mūsų pasakojimai jiems skamba tik fone. Man pasidarė baisu nuo minties, kad praeis keleri metai – dešimt, penkiolika, dvidešimt, ir niekas nebeprisimins, kad Molėtuose per vieną dieną žuvo apie 2000 žydų. Tai niekur neveda. Taip neturėtų būti.
– Bet juk Izraelis turi plačią švietimo apie Holokaustą programą, vaikai kasmet vyksta į mokyklines ekskursijas į Aušvicą.
– Matote, tos moksleivių išvykos į Aušvicą tapo tokia savaime suprantama tradicija – nuvyksta į Aušvicą, pažiūri... Lietuva – kai kas kito. Juk viena iš didžiausių Lietuvos tragedijų buvo tai, kad nacistinės Vokietijos žydų naikinimo sistemoje visoje Europoje buvo traukiniai, getai, transportas į koncentracijos stovyklas – buvo procesas, kuriame likdavo nors menkutė išgyvenimo galimybė. Lietuvoje tokios galimybės nebuvo. Tai, kas įvyko Molėtuose, įvyko ir kituose Lietuvos miesteliuose. Kalbu apie miestelius, ne didžiųjų miestų getus.
– Kas įvyko konkrečiai Molėtuose?
– Molėtuose Kauno gatvėje buvo sukurtas getas, žydai turėjo prisisegti geltonas žvaigždes, nebegalėjo vaikščioti šaligatviu. Tai tesėsi porą mėnesių. Likus porai savaičių iki tos baisios dienos vyrus nuo 18 iki 45–50 metų išvežė darbų į Uteną. Ten jie kažkur savaitę kasė tranšėjas, galbūt duobes sau patiems – po savaitės darbo juos nužudė. Tada vieną iš rugpjūčio dienų surinko visus ir uždarė į dvi sinagogas – be maisto, be vandens, be galimybių naudotis tualetu. Po trijų dienų visiems nusilpus juos grupėmis ėmė vesti maždaug už pusantro kilometro nuo tų sinagogų. Tuo metu tai buvo atviras laukas už miesto. Ten buvo iškastos tranšėjos ir juos žudė.
– Kas buvo žudikai?
– Vakarykščiai kaimynai. Žinome, kad tuo užsiėmė pašto viršininkas, policijos viršininkas. Dalis žudikų buvo molėtiškiai, dalis iš aplinkinių kaimų – žmonės dalyvavę žudant, vedant žydus į žudynes ir taip toliau.
– Ar patyrėte kliūčių organizuodamas šias eitynes?
– Ne, negaliu pasakyti, kad mums kas nors trukdė ar kaišiojo pagalius į ratus. Galbūt kažkam tai nekėlė didelių simpatijų. Tačiau niekas netrukdė, atvirkščiai, buvo žmonių, su dideliu entuziazmu prisijungusių ir pagelbėjusių. Tiesa, manau, kad pačiuose Molėtuose gyventojų tarpe yra tam tikro įtarumo, nes mane pasiekė gandai, jog žmonės bijo, kad prisidengdami eitynėmis žydai ims reikalauti grąžinti savo turtą. Keista ir tai, kad šiandien žmonės vis dar bijo apie tai kalbėti. Kaip „Twin Peakse“ – visi viską žino, bet niekas nenori kalbėti. Aišku, nedera sakyti, kad visi viską žino, nes daug į Molėtus atvykusių jau po karo, nevietinių. Tačiau tarp vyresnių molėtiškių liko baimė, nežinau kodėl, man tai nesuprantama.
Kita vertus, sutikome nemažai žmonių, kurie tuo metu buvo maži vaikai. Jie sušaudymus pamena, girdėjo juos sėdėdami namuose. Kalbėdami su mumis jie verkė, išgyveno. Viena mokytoja iš pradžių net atsisakė duoti interviu, nes sakė, kad jai sunku apie tai kalbėti. Kitą dieną paskambino pati ir sutiko kalbėti. Man pasisekė sutikti tokį žmogų kaip Marius Ivaškevičius. Manau, kad jis Lietuvoje ir mūsų širdyse sukėlė bangą.
– M.Ivaškevičius sako, kad Lietuva po šių eitynių turėtų tapti stipresnė, jei lietuviai prie jų prisidės ir ten atvyks. Skaitydamas komentarus socialiniuose tinkluose mačiau daug skatinimų burtis ir atvykti. Dalyje komentarų skamba motyvas „o kaip dėl“ – kaip dėl žydų, kurie kolaboravo su sovietais, kaip dėl žydų, kurie prisidėjo prie lietuvių tremčių ir naikino Lietuvos partizanus.
– Manau, kad toks klausimo „o kaip dėl“ kėlimas yra kiek primityvus. Tikiuosi, kad tokių Lietuvoje – mažuma, o dauguma mano kitaip. Bet aš pasirengęs atsakyti ir į tokį klausimą. Nemanau, kad žydų komunistų Lietuvoje proporcingai buvo mažiau nei lietuvių. Nemanau, kad ištremtų žydų proporcingai jų skaičiui Lietuvoje buvo mažiau nei ištremtų lietuvių. Ir jei NKVD dirbo koks nors niekšas žydas, nemanau, kad tai kam nors suteikia teisę žudyti kad ir jo paties penkiametį sūnų. Skirtingų žmonių buvo ir tarp lietuvių, ir tarp žydų. Negalime visiems taikyti vieno mato.
M.Ivaškevičius pasakoja Jungtinėse Valstijose sutikdavęs žydų, laikančių lietuvius žudikų tauta. Negalima sakyti, kad lietuviai – žudikai, nes daug jų rizikavo gyvybėmis ir gelbėjo žydus. Jaunesnei kartai, kurią matau Lietuvoje, jau ne vis vien. Jie žymiai daugiau žino. Manau, kad iki šiol buvo didžiulis informacijos stygius. Sovietų Sąjungoje visas žydų klausimas išvis buvo pradangintas. Viskas, kas žydiško – kultūra, sinagogos – buvo naikinama. Viskas buvo sulyginta su žemės paviršiumi. Sovietų valdžia pakenkė ne tik lietuviams, itin daug blogo padarė ir žydams.
Ir jei NKVD dirbo koks nors niekšas žydas, nemanau, kad tai kam nors suteikia teisę žudyti kad ir jo paties penkiametį sūnų.
Ir vienas iš šiandieninės Lietuvos pasiekimų – žydų kultūros atgimimas, čia gyvuoja žydų bendruomenė, žydų organizacijos, daug skiriama Holokausto atminčiai. Lietuva taiso tai, ką savo laiku žydų klausimu pridarė sovietai. Pasakysiu dar daugiau – sovietiniais laikais buvome įpratę, kad mums sakydavo, jog Lietuvoje, Baltijos šalyse, Ukrainoje buvo kažkoks išskirtinis kolaboravimas su naciais. Neseniai skaičiau Levo Simkino knygą apie kolaboravimą buvusioje Sovietų Sąjungoje. Nemanau, kad Rusijoje jis buvo mažesnis. Galbūt čia viskas įvyko per žymiai trumpesnį laiką, tačiau Ukrainoje ar Rusijoje kolaboravimas buvo ne mažesnis. Babyj Jaras Ukrainoje, Rostovas Rusijoje, kur per porą dienų buvo nužudyta 30 000 žydų. Taip buvo visur.
– Sugebėjote suorganizuoti atminties renginį, į kurį atvyksta iš Molėtų kilę žydai iš viso pasaulio. Kaip jūs tai paaiškintumėte – žydai, atvykstantys iš Pietų Afrikos, vien tik tam, kad prisimintų?
– Žydų bendruomenė Lietuvoje visada buvo labai glaudi ir draugiška tarpusavyje, padėdavo ir lietuviams – nemaža tokių liudijimų. Šeimos, neturėjusios pinigų, sulaukdavo paramos iš visos bendruomenės. Neturi pinigų vestuvėms – tau padeda visa bendruomenė. Bendruomeninis gyvenimas buvo labai intensyvus. Net ir išvykę iki karo užsienyje atkurdavo tą pačią bendruomenę. Jau nekalbu apie tai, kad visose valstybėse buvo žydų iš Lietuvos bendruomenės, bet jos dar dalijosi į konkrečių miestelių bendruomenes.
Išvykėlių iš Molėtų bendruomenė buvo Pietų Afrikoje, Urugvajuje, Izraelyje, Niujorke. Mano mama jau mums persikėlus į Izraelį kartą per metus sėsdavo į autobusą ir vykdavo į Tel Avivą sumokėti nario mokestį Lietuvos žydų bendruomenei ir Molėtų žydų bendruomenei. Šeimoje jidiš taip ir sakydavome – „riza malatar“ – „jis molėtiškis“. Ir tuo viskas būdavo pasakyta – jis savas. Todėl ir tikėjausi, kad net per visą pasaulį išsibarstę žmonės neliks abejingi. Tikiuosi taip ir pavyks.
