Halbwachs’as išskyrė dvi atminties formas. Tai „kolektyvinė atmintis“, kuri pasireiškia tam tikroje visuomeninėje grupėje konkrečiu laiku ir vietoje. Ji trunka tol, kol gyvena žmonės, kurie turi betarpiškų patirčių ir žinių apie įvykius, dalinasi jomis su kitais ir jas abipusiškai supranta tos pačios mentalinės stuktūros kontekste. O apie „istorinę atmintį“ galima kalbėti tuomet, kai pirminiai ryšiai visuomeninėje aplinkoje jau nebesaisto. Istorinė atmintis – tai prisiminimai senos praeities, kuri jau nebeegzistuoja kaip kolektyvinė atmintis. Taigi tai yra skirtumas tarp gyvos ir rekonstruotos atminties... Neabejotina, kad pripažinimas, kurio nusipelnė Tadas Kosciuška amerikiečių revoliucijos pabaigoje, kilo iš kolektyvinės atminties, patirčių tų žmonių, kurie jį pažinojo, kartu su juo tarnavo ir suvokė jo asmeninius nuopelnus.
T.Kosciuška draugų nuomone buvo ne tik puikus inžinierius, bet ir asmenybė, gerbusi kitus, neišskiriant neturtingųjų bei vergų, kilusių iš pietų. Visų pirma buvo pabrėžiami jo kariniai nuopelnai. Horatio Gates, T.Kosciuškos vadas prie Saratogos, šią svarbią pergalę susiejo su inžinieriaus T.Kosciuškos gebėjimais.
„Revoliucijos karta“ prisiminė lenką visų pirma už jo nuopelnus JAV nepriklausomybei, bet taip pat suvokė, kad jis gynė laisvę ne tik amerikiečių žemėje.
Gen. Johnas Armstrongas pasakė, kad T.Kosciuška taip sustiprino Vest Pointo fortifikacijas, kad jos atgrasino priešą nuo pagundos užimti šią aukštumą. Nathanaelis Greene’as, kurio vadovaujamas T.Kosciuška kovojo Šiaurinėje ir Pietų Karolinoje, paliudijo, kad niekas negali pralenkti T.Kosciuškos karinės tarnybos uolumu ir kad niekas nepravertė labiau už jo dėmesingumą, atsargumą ir išradingumą. Pulkininkas Otho Williamsas, kitas pažįstamas iš Karolinos, pavadino lenką tikru džentelmenu, išsiskiriančiu darbštumu, ištverme ir atkaklumu. Iškalbingas faktas: Džordžas Vašingtonas, kuris betarpiškai nevadovavo T.Kosciuškai karo metu, pakvietė lenką iškilmingų pietų, pokylį Vašingtonas surengė savo pavaldiniams Fraunces Tavern Niujorke karinės pergalės proga. Iškilmių metu Vašingtonas nusiėmė nuo piršto žiedą ir įteikė jį T.Kosciuškai kaip ženklą pagarbos už karo inžinerijos pasiekimus.
T.Kosciuška taip pat buvo ir vienas pirmųjų narių, priimtų į Cincinatų Sąjungą, ji telkė karininkus, karo už JAV nepriklausomybę veteranus. Visi šie pagarbos ženklai atspindėjo jo karinius nuopelnus, jais apdovanojo žmonės, kurie asmeniškai patyrė, koks svarbus buvo jo indėlis į Jungtinių Valstijų nepriklausomybės iškovojimą.
1797 m. T.Kosciuška antrąkart atvyko į JAV jau būdamas tarptautiniu mastu pripažintas kaip sukilimo vadas. Filadelfijoje jį džiaugsmingai sutiko žmonės, kurie atsiminė jo tarnybą nepriklausomybės kovose ir buvo sujaudinti įkvepiančių kalbų apie herojišką bandymą apginti nepriklausomybę tėvynėje. Buvęs prezidentas Džordžas Vašingtonas jį pakvietė, rašydamas: niekas kitas taip negerbia tavęs už tavo charakterį kaip aš. Prezidentas Johnas Adamsas išreiškė viltį, kad turės malonumo susitikti lenką. Jausmai, pasireiškę tuose pasakymuose, buvo kolektyvinės atminties išraiška.
Vos prieš keturiolika metų baigėsi amerikiečių revoliucija. Daugelis, asmeniškai pažinojusių Kosciušką, vis dar gyveno. Williamas Henry’is Harrisonas, vėliau išrinktas prezidentu, 1818 m. sausio 20 d. informuodamas Atstovų Rūmus, pavadino lenką laisvės kankiniu. „Revoliucijos karta“ prisiminė lenką visų pirma už jo nuopelnus JAV nepriklausomybei, bet taip pat suvokė, kad jis gynė laisvę ne tik amerikiečių žemėje.
Nuo gyvos iki rekonstruotos atminties
Baigiantis XIX a. antram dešimtmečiui, atmintis apie T.Kosciušką ir jo veiklą Jungtinėse Valstijose virto tuo, ką Halbwachs’as apibrėžė istorinės atminties terminu, kitaip tariant susitarimu dėl to, kaip turi būti prisimenami įvykiai, kai visi jų liudininkai pasitraukė iš gyvųjų tarpo. TKosciuškos istorinis įvaizdis iš pradžių apsiribojo jo kariniais nuopelnais. Baigiantis 1825 m., Jungtinių Valstijų Karo Akademijos Vest Pointe rektorius sudarė komisiją, kuri turėjo išrinkti asmenį, vertą pagerbti pirmu paminklu, pastatytu Akademijos teritorijoje. Komisija iš penkių kadetų greitai nusprendė, kad taip ypatingai reikia pagerbti T.Kosciušką.
Paminklo atidarymas 1828 m. tapo įvykiu, kuris patraukė spaudos dėmesį ir prisidėjo prie T.Kosciuškos kaip vado atminimo. Johnas Trumbullas, pagrindinis amerikiečių revoliucijos dailininkas, įtraukė T.Kosciušką į panteoną iškilių asmenybių, kurių portretus nutapė. Benjaminas Westas, kitas žinomas tos epochos dailininkas, aplankė T.Kosciušką, kad galėtų asmeniškai pamatyti garsų žmogų, kurio portretą tapė.
Pripažintų iškilių kūrėjų Trumbullo ir Westo paveikslai prisidėjo prie atminties apie T.Kosciušką įtvirtinimo. Neilgai trukus, 1857 m., Jungtinių Valstijų Kongresas įsigijo marmurinį T.Kosciuškos biustą nuolatinei ekspozicijai Kapitolijaus pastate. Visi tie pagarbos gestai susitelkė betarpiškai į lenko dalyvavimą amerikiečių revoliucijoje ir pasitarnavo atminties apie jį perdavimui vėlesnėms kartoms.
Svarbus veiksnys, įtakojęs istorinės atminties apie T.Kosciušką evoliuciją, buvo populiarioji literatūra. Samuelis Lorenzo Knappas rašė apie jį romane Lenkų vadai: istorinis romanas (1832), kuriame, ištikimas švietėjiškai tradicijai, T.Kosciušką pavaizdavo kaip kovotoją už žmogaus teises. Knappas tuo pačiu būdu jį pavaizdavo ir 1838 m. Apsakymuose iš Kosciuškos sodo, kurių veiksmas vyksta Vest Pointo iškyšulyje, ten lenkų inžinierius patraukė medituoti, kurdamas fortifikacijų įrengimus.
Amerikiečių literatūroje Kosciuškos įvaizdis taip išplito pirmuose XIX a. dešimtmečiuose, kad tyrinėtojas Francisas E.Zapatka jį pavadino pasikartojančiu literatūriniu motyvu. Nekyla abejonių, kad svarbiausias tokių kūrinių buvo anglų rašytojos Jane Porter 1803 m. išleistas romanas Tadeušas iš Varšuvos (Thaddeus of Warsaw), daugybę kartų pakartotinai išleistas ir išverstas į prancūzų bei vokiečių kalbas. Nors pagrindinis veikėjas buvo tik panašus į T.Kosciušką, amerikiečių skaitytojai jį tapatino su T.Kosciuška. Dėl viso to istorinė amerikiečių atmintis apie T.Kosciušką įgavo specifinę formą: ji tapo ne konkretaus žmogaus pagerbimu, o apibendrintu įvaizdžiu – susižavėjimo verti T.Kosciuškos bruožai išreiškė, anot istoriko Josepho Wieczerczako, visą jausminį Lenkijos paveldą.
Būtent dėl tos priežasties Lapkričio sukilimo metu spaudoje kone nebuvo dienos be kokios norts simpatiškos žinutės apie Lenkiją. Didele dalimi šios simpatijos Lenkijai apraiškos rėmėsi istorine atmintimi apie T.Kosciušką kaip laisvės bičiulį.
T.Kosciuška ir abolicionizmas
1820–1860 metais amerikiečių politika vis intensyviau ėmė kelti vergijos ir jos panaikinimo klausimą. Būtent tuo metu amerikiečių istorinės atminties dalimi tapo garsiausias T.Kosciuškos testamentas, kuriuo testatorius savo amerikietiškus aktyvus paaukojo išpirkti atitinkamą vergų skaičių ir juos išmokslinti.
Dėl to tuometiniams oratoriams, žurnalistams ir rašytojams T.Kosciuška tapo laisvės simboliu. Kaip nustatė Gary Nashas ir Grahamas Hodgesas knygoje Laisvės bičiuliai: Thomas Jeffersonas, Tadas Kosciuška ir Agrippa Hullas (Friends of Liberty: Thomas Jefferson, Tadeusz Kosciuszko and Agrippa Hull), amerikiečių spaudoje pirma žinutė apie T.Kosciuškos testamentą pasirodė 1822 m. Apie testamentą kalbėjo ne tiktai garsus abolicijos judėjimo vadas Williamas Lloydas Garrisonas. Kaip nurodė Hodgesas, ši informacija taip pat pasirodydavo ir laikraščiuose, skirtuose afro-amerikiečiams, tarp jų ir garsiajame abolicionistų leidinyje The North Star, kurį redagavo Frederickas Douglassas, ir Williamo C.Nello knygoje Spalvotieji Amerikos revoliucijos patriotai (Colored Patriots of the American Revolution, 1855).
Visi minėti autoriai priskyrė T.Kosciuškai norą panaikinti vergiją. Afro-amerikiečių laikraščiai ugdė T.Kosciuškos atminimą ir po Amerikos pilietinio karo, dažnai siedami jį su Abrahamu Lincolnu ir vertindami juos kartu kaip kovos prieš rasinę neteisybę didvyrius. Kai 1910 m. Vašingtone buvo atidengtas paminklas T.Kosciuškai, vienas afro-amerikiečių laikraščių kreipėsi į savo skaitytojus, kviesdamas nukelti skrybėles kaip pagarbos gestą T.Kosciuškos paminklui. Tuo būdu XX a. pradžioje istorinė T.Kosciuškos atmintis Jungtinėse Valstijose apėmė ne tik jo nuopelnus amerikiečių revoliucijai, bet jam taip pat priskyrė tėvynės laisvės gynimo ir vergijos panaikinimo vaidmenis.
Masinės imigracijos epocha
Masinės imigracijos iš Pietų ir Rytų Europos į Jungtines Valstijas pradžia sutampa su XIX a. 70-taisiais metais. Naujieji atvykėliai bandė save pateikti kaip „tikrus amerikiečius“, remdamiesi ankstesniųjų atkilėlių pavyzdžiu. Lenkams savaime suprantamu pasirinkimu tapo T.Kosciuška.
T.Kosciuškos kaip istorinio simbolio, siejančio Lenkiją su Jungtinėmis Valstijomis, vertė apogėjų pasiekė, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui.
XX a. pradžioje jam ėmė statyti gausius paminklus, kuriuos apmokėjo daugiausia lenkų kilmės amerikiečiai. Jų paskirtis buvo dvejopa: viena vertus, tai kūrė kolektyvinį pasididžiavimą, antra vertus, – informavo viešąją nuomonę apie lenkų indėlį į Jungtinių Valstijų istoriją. Kiekvienu atveju herojų vaizdavo Kontinentinės armijos munduru, sustiprindami amerikiečių publikos atmintį apie T.Kosciušką kaip amerikiečių revoliucijos didvyrį.
T.Kosciuškos kaip istorinio simbolio, siejančio Lenkiją su Jungtinėmis Valstijomis, vertė apogėjų pasiekė, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Tuomet juo rėmėsi tiek Amerikos lenkų bendruomenė, tiek ir Jungtinių Valstijų vyriausybė. Pianistas ir valstybės veikėjas Ignacy’jus Janas Paderewskis savo kalbas visuomet baigdavo lenkų reikalu: jis karštai kreipdavosi į amerikiečių publiką, kad ji prisimintų, jog Lenkija pasiuntė T.Kosciušką kovoti už Amerikos laisvę, o dabar atėjo laikas, kai Amerika gali paremti Lenkijos laisvę. Neilgai trukus ta simbolika įgavo grafinę formą ir atsirado ant plakatų, raginančių stoti į lenkų armiją.
Tuo pačiu metu plakatai, kuriuos publikavo US Food Administration T.Kosciušką vaizdavo vilkintį lenkų kostiumu ir raginantį amerikiečius konservuoti maistą, kad mes galėtume paremti mūsų brolius lenkus, kovojančius sąjungininkų armijose. Laikraščiuose pasirodantys kreipimaisi, skatinantys lenkų kilmės amerikiečius įsigyti Liberty Bonds obligacijų, stoti į kariuomenę ir visokeriopai remti karines Jungtinių Valstijų pastangas bei sąjungininkus, dažnai remdavosi T.Kosciuškos atmintimi.
Nepriklausomybės metinės
150-ųjų Nepriklausomybės deklaracijos metinių minėjimas 1929 m. sukėlė naują susidomėjimo amerikiečių revoliucija bangą. Vienu elementų, kurie ją įamžino, buvo T.Kosciuškos diena, švęsta 1929 m. spalio 18 dieną.
Vašingtone įvykusių iškilmių organizaciniame komitete susirinko žinomi asmenys, tarp kitų – du buvę Valstybės Sekretoriai, būsimasis Aukščiausiojo Jungtinių Valstijų Teismo pirmininkas, vienas senatorių ir Amerikos Revoliucijos Dukterų susivienijimo prezidentė. Valstybės sekretoriaus pavaduotojas Josephas C.Grew pasakė kalbą, pavadintą „Kosciuška gyvas“, joje tvirtino: nėra tokio amerikiečio, kuris girdėdamas T.Kosciuškos pavardę nejaustų gilaus dėkingumo už jo neįkainojamus nuopelnus šiai šaliai. Verta atkreipti dėmesį į dvi reikšmingas aplinkybes.
Pirma, minėjimą surengė daugiausia žmonės, kone neturintys lenkiškų šaknų, taigi jie atspindėjo tikrą tautos dėkingumą už nuopelnus žmogaus, kurį tuo būdu įamžino. Antra, nebuvo susitelkiama vien tiktai į Kosciuškos vaidmenį amerikiečių revoliucijoje, nes programoje tarp kitų atsirado kalbos „Kosciuškos dvasia tarptautinėje edukacijoje“ ir „Kosciuška – amerikiečių vergų išlaisvinimo pradininkas“. Pastarąją kalbą pasakė dr. Emmetas J.Scottas, žymaus afro-amerikiečių vado Bookerio T.Washingtono sekretorius. Tokia vieša duoklė kelintą sykį lenką vertino ne tik kaip amerikiečių revoliucijos didvyrį, bet ir kovotoją už teisingumą visų labui.
XX amžiuje
Šiuolaikinio žmogaus teisių judėjimo vystymasis po II pasaulinio karo lėmė, kad 50–60-tais metais daugelį kartų viešojoje erdvėje buvo minimas T.Kosciuškos testamentas ir jo valia išlaisvinti vergus. Kaip nurodė istorikas Grahamas Hodgesas, afro-amerikiečių laikraščiai dažnai informavo savo juoduosius skaitytojus apie dosnumą ir žmogiškumą T.Kosciuškos, kuris tapo sektinu pavyzdžiu kitiems.
200-tųjų JAV nepriklausomybės metinių minėjimas 70-taisiais metais tapo proga atgaivinti istorinį Kosciuškos atminimą. Namai Filadelfijoje, kuriuose gyveno Kosciuška, 1972 m. tapo nacionalinės istorinės atminties vieta. Ernestas Cuneo labai populiariame straipsnyje, publikuotame The Saturday Evening Post, aprašė lenką kaip „Amerikos Revoliucijos tobulą karinį protą“.
Tai buvo viena iš Kosciuškos karinio vaidmens palankių analizių, kurios pasiekė platų amerikiečių skaitytojų ratą, tarp kitų – Roberto Szymczako Tadas Kosciuška – dviejų pasaulių didvyris (Tadeusz Kosciuszko, Hero of Two Worlds), Edwardo Alexandro Jeffersonas ir Kosciuška: Laisvės ir Žmogaus Bičiuliai (Jefferson and Kosciuszko: Friends of Liberty and of Man) ir E.P. Kulawco Tadas Kosciuška ir Juodoji Jungtis (Tadeusz Kosciuszko and the Black Connection). Jau patys pavadinimai nurodo, kad šie darbai buvo susiję ne vien su didvyrio karine karjera, bet ir su laisvės kovomis bei socialine lygybe tiek Šiaurės Amerikoje, tiek ir Europoje. Nepaisant oficialių apdovanojimų, paminklų ir minėjimų, veltui ieškotume Kosciuškos pavardės standartiniuose Jungtinių Valstijų istorijos vadovėliuose.
Arnoldas Whitridge’as, rašydamas 200-ųjų nepriklausomybės metinių išvakarėse, teigė, kad T.Kosciuška buvo vienas iš tų retų kovotojų už amerikiečių nepriklausomybę, kurio likimas – būti labiau žinomu jo šalyje, negu Amerikoje. Amerikos istorijos vadovėliai nedaug ką apie jį pasako, tačiau jo pavardę žino ištisos mokyklinio amžiaus vaikų kartos.
Didele dalimi tai, ką jis pasakė 1975 m., išliko teisinga per vėlesnius 42-us metus. Nors T.Kosciuškos pavardė dingo iš vadovėlių, be kita ko lygiai kaip ir daugelis kitų svarbių Revoliucijos epochos veikėjų pavardžių, pastaraisiais metais vėl imta ją minėti, ypač tarp karo istorikų, kurie pabrėžia jo nuopelnus Jungtinėms Valstijoms ir Lenkijai, taip pat dažnai minimas jo noras išvaduoti vergus.
Pavyzdys yra Dawido Zabeckio monografija apie Kosciuškos karinius veiksmus Amerikoje ir Lenkijoje, Donaldo Graveso darbas, analizuojantis Kosciuškos parašytą vadovėlį JAV armijai apie lauko artileriją, bei Matthew Lamothe'o tyrinėjimai, susiję su T.Kosciuškos karine veikla Lenkijoje. Istorinės atminties apie T.Kosciušką ugdymui svarbios yra trys naujausios anglų kalba parašytos biografijos, autoriai – Frankas Kajenckis, Alexas Storożyńskis ir aš, o taip pat Gary'io Nasho ir Grahamo Hodgeso darbas apie T.Kosciušką kaip laisvės gynėją. Kiekvienas jų prisideda prie T.Kosciuškos atminimo įamžinimo platesniame istoriniame kontekste.
Atmintį apie T.Kosciušką kaip amerikiečių istorinio paveldo dalį saugo daugybė vietovardžių, publikacijų, iškilmingų minėjimų ir bent 22 paminklai bei memorialinės lentos. Svarbiausias yra puikus paminklas, stovintis priešais Baltuosius rūmus Vašingtone, Kosciuškos divizionas, t.y. Amerikos Karo akademijos kadetų organizacija, skirta jų globėjo atminimo saugojimui, ir kasmetinė T.Kosciuškai skirta konferencija, kurią organizuoja Antonijus Bajdka ir Steve'as Olejaszas Vest Pointe.
Priklausomai nuo laiko raidos ir socialinės aplinkos požiūrio kito istorijos interpretacijų fonas, tačiau istorinės atminties apie T.Kosciušką tęstinumas atrodo ypatingas. Nepaisant įvairių prioritetų ir kintančių interesų, t.Kosciušką karta iš kartos atsimena pirmiausia kaip vadą, Vest Pointo fortifikacijų konstruktorių, Saratogos mūšio didvyrį ir bičiulį daugelio iš JAV Tėvų Įkūrėjų (Founding Fathers of the United States). Antra, T.Kosciuška yra archetipinis kovotojo už laisvę pavyzdys, kuriuo amerikiečiai entuziastingai rėmėsi, palaikydami XIX a. lenkų sukilimus ir priimdami išeivius. Ir pagaliau, T.Kosciuška yra humanizmo įsikūnijimas, vergovės priešas, baudžiavos panaikinimo šalininkas ir engiamųjų bičiulis. Visus šiuos įvaizdžius glaustai apibendrino jo artimas bičiulis Thomas Jeffersonas, kuris kadaise pasakė, kad T.Kosciuška buvo skaisčiausias laisvės sūnus tarp visų, kuriuos pažinojau, ir būtent tokios laisvės, kuri turi pasiekti visus, ne tik išrinktuosius ir ne tik turtinguosius.
Jamesas S.Pula yra istorikas, profesorius „Purdue University North Central“, tyrinėja imigracijos į JAV istoriją bei amerikiečių polonijos istoriją. Parašė tarp kitų United we stand: the role of Polish workers in the New York Textile Strikes, 1912 and 1916 (1990) [Suvienyti mes stovime: lenkų darbininkų vaidmuo Niujorko tekstilės fabrikuose, 1912 ir 1916], Thaddeus Kosciuszko: the purest son of liberty (1999) [Tadeuszas Kosciuszko: tyriausias laisvės sūnus], redaguoja The Polish American Encyclopedia (2011).
Tekstą iš lenkų kalbos vertė: Imelda Vedrickaitė-Frukacz.
Šis tekstas buvo parašytas realizuojant bendrą Jerzy Giedroyc dialogo ir bendradarbiavimo forumo ir žurnalo „Mowią wieki“ projektą „Apie bendrą istoriją kartu“. Metų pabaigoje projekto sumanytojai lietuvių ir lenkų kalbomis išleis dviem kalbomis specialų žurnalo numerį, kuris vėliau bus perduotas Lietuvos ir Lenkijos mokykloms. Projektą finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės.
Išimtines teises skelbti šiam projektui parengtus tekstus Lietuvoje turi projekto informacinis rėmėjas portalas 15min.
