Krachas prasidėjo 1929-ųjų spalio 24-ąją. Tą dieną, kuri istorijoje geriau žinoma kaip „juodasis ketvirtadienis“, Niujorko vertybinių popierių biržoje (NYSE) prasidėjo masinis akcijų išpardavimas: rinkos dalyviai atsikratė 12,9 mln. akcijų ir obligacijų, o svarbiausias to meto indikatorius – pramonės indeksas „Dow Jones“ – nukrito 11 procentų.
Kitą dieną situacija kiek pagerėjo, vertybinių popierių kainos ėmė kilti, tačiau efektas pasirodė esąs trumpalaikis. Po „juodojo ketvirtadienio“ kitą savaitę užklupo „juodasis pirmadienis“ ir „juodasis antradienis“. Iki savaitės vidurio buvo išparduota dar apie 30 mln. akcijų, o visa akcijų rinka prarado apie 40 proc. vertės, kas pinigine išraiška buvo apie 30 mlrd. dolerių (440 mlrd. dolerių pagal dabartinį kursą). Kai kas formaliai Didžiosios depresijos pradžia laiko būtent spalio 29-ąją, tačiau priežastys milžiniškai krizei kilti ėmė kauptis gerokai anksčiau.
Kelerius ankstesnius metus Amerikos vertybinių popierių rinkoje buvo stebimas bumas: akcijomis ir obligacijomis prekiavo ne tik bankai, draudimo bendrovės ir investiciniai fondai, bet ir eiliniai amerikiečiai. Iš 120 mln. šalies gyventojų brokerių sąskaitas turėjo 30 mln. žmonių. Entuziazmą skatino augantis gyvenimo lygis: trečiasis dešimtmetis apskritai laikomas vienu iš sėkmingiausių JAV ekonomikos laikotarpių.
Nacionalinės pajamos (bendrajam vidaus produktui artimas rodiklis, apibūdinantis šalyje sukurtų prekių ir paslaugų vertę) padidėjo nuo 32 mlrd. dolerių 1913-aisiais iki 89,7 mlrd. 1927-aisiais. Augančiu pelnu kompanijos dalijosi su darbininkais, o tie kūrė paklausą prekėms ir paslaugoms. Išimtis buvo žemės ūkis ir anglies pramonė, bet užtat didelį pakilimą jautė naftos pramonė – vienoje tik Kalifornijoje buvo išgaunama ketvirtadalis viso pasaulio naftos.
Kai neatsirado daugiau kvailių, „burbulas“ sprogo
Tačiau pakilimas negalėjo tęstis amžinai – pagal ekonomikos cikliškumo teoriją, po pakilimo visada ateina nuopuolis. Tuo metu šis principas dar buvo mažai išstudijuotas, išsamiai tirti jį ėmėsi Johnas Maynardas Keynesas. 1936 metais buvo išleista jo monografija „Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“, pakeitusi požiūrį į valstybės vaidmenį ekonomikoje. Trečiajame dešimtmetyje rinkos dalyviai, nesusimąstydami apie ekonomikos cikliškumą, augančius pelnus investuodavo į vis naujų aktyvų įsigijimą, taip vis labiau pūsdami „burbulą“.
Jo prigimties paaiškinimui buvo sugalvotas „didesnio kvailio“ principas: audringo augimo laikotarpiu investuotojai yra pasirengę išleisti vis didesnes pinigų sumas, būdami tikri tuo, kad galės prekę perparduoti „dar didesniam kvailiui“, kuris sumokės tokią kainą, kokios jo bus paprašyta. Kai tokių pirkėjų nebeatsiranda, kotiruotės ima žaibiškai kristi – „burbulas“ sprogsta.
Situaciją komplikavo tai, kad amerikiečių biržose (svarbiausia, NYSE) jau tada buvo populiari maržinė prekyba – rinkos žaidėjai vertybinių popierių pirkimui iš brokerių ėmė paskolas, dešimtis kartų viršijančias jų asmenines lėšas. Prasidėjus rinkos griūčiai, brokeriai ėmė masiškai reikalauti kreditų grąžinimo, o dėl to spekuliantams teko bet kokia kaina atsikratyti akcijų ir obligacijų – tada jų vertė ėmė kristi dar sparčiau.
1929 metų spalį pinigų masės (grynųjų pinigų apyvartoje ir bankų sąskaitose) apimtis JAV ekonomikoje išaugo 60 proc., lyginant su dešimtmečio pradžia. Panorėjus, būsimų problemų požymių buvo galima pastebėti jau anksčiau: dar 1926-aisiais susitraukė prekyba atskiruose sektoriuose, pavyzdžiui, automobilių pramonės, sumažėjo kompanijų investicijos į gamybą, sulėtėjo statybos. Mėgindama taisyti situaciją Federalinė rezervų sistema (FRS) palaipsniui mažino bazinę palūkanų normą: nuo 6,5 proc. 1921 metais iki 3,5 proc. 1927-aisiais – nuo jos tiesiogiai priklauso bankų palūkanos.
Aukso standarto pabaiga
Įvairių ekonomikos mokyklų atstovai ir atskiri finansininkai turi papildomų paaiškinimų, kodėl kilo tokio masto krizė. Daugelis kaltina aukso standarto sistemą, kuri propaguoja stabilų prie aukso pririštų valiutų kursą. Šią sistemą naudojantys centriniai bankai gali į apyvartą išleisti tik tiek pinigų, kiek jiems leidžia turimos tauriojo metalo atsargos. Viena vertus, tai padeda išvengti infliacijos, kita vertus – augančios gamybos sąlygomis, žmonėms ir įmonėms tiesiog nepakako lėšų savo poreikių įsigyjant prekes ir paslaugas patenkinimui. Nepadėjo ir kreditų atpigimas dėl sumažintų palūkanų, vietoje to ekonomika susidūrė su defliacija (kainų kritimu), stambus verslas skaičiavo nuostolius, prasidėjo bankrotai, o žmonės neteko darbo vietų.
Suveikė Pirmojo pasaulinio karo efektas. Karo metu pramonė orientavosi į Pentagono užsakymus. Po Versalio sutarties pasirašymo ir karo pabaigos ginkluotės ir su ja susijusios produkcijos poreikis smarkiai sumenko. Galiausiai pakenkė ir protekcionistinė vyriausybės politika: mėgindama paskatinti vietos gamybą, valdžia įvedė muitus užsienio prekėms ir taip padidino jų kainas. Nuo šių prekių priklausančios Amerikos kompanijos susidūrė su nuostoliais, o šalies eksportuotojai patyrė atsakomąsias kitų šalių priemones.
Į pagalbą ateina valstybė
Pirmieji depresiją pajuto bankai ir kitos finansų įmonės. Praktiškai iš karto prasidėjo masinis pinigų išėmimas iš sąskaitų ir indėlių atsiėmimas. Dėl to patiems bankams teko nuostolingai išparduoti aktyvus, į kuriuos buvo investuoti pinigai, nes tų aktyvų rinkos vertė jau buvo gerokai mažesnė už ankstesnę pirkimo kainą. Per pirmuosius krizės mėnesius JAV subankrutavo apie 16 tūkst. bankų. Daugelį jų supirko didesni rinkos žaidėjai. Tas pats dėjosi ir su kompanijomis. Išlikę bankai, abejodami skolininkų patikimumu, nustojo išdavinėti kreditus, kurių mirtinai reikėjo nusilpusiai ekonomikai.
Kritusios gyventojų pajamos sukėlė ir kainų kritimą, o beveik visos pramonės šakos susidūrė su paklausos trūkumu. Ypač sunku tapo žemės ūkiui: kviečių ir medvilnės kainos nukrito iki rekordinių žemumų, nematytų jau daugybę dešimtmečių. Prezidentas Herbertas Hooveris įsteigė specialų federalinį žemės ūkio biurą, kuris turėjo supirkinėti niekam nebereikalingą produkciją. Biuro biudžetą sudarė 500 mln. dolerių. Už šiuos pinigus buvo nupirkta 250 mln. tonų kviečių ir 1,3 mln. medvilnės ryšulių.
Vis didesniam įmonių skaičiui bankrutuojant, amerikiečiai liko be darbo. 1933 metais nedarbas pasiekė 25 proc. – neregėtą lygį JAV. Bendrasis vidaus produktas nukrito 50 proc. Skaičiuojama, kad pusė vaikų šalyje liko be būtino maitinimo ir medicininės pagalbos. Per Ameriką nusirito savižudybių banga. Prieita buvo iki to, kad viešbučių darbuotojai, sutikdami naujus svečius, klausinėdavo jų, ar jie nori tik paprasčiausiai pernakvoti, ar atvyko nusižudyti atokiau nuo savo artimųjų.
Viešųjų darbų metai
Vieninteliai iš nedaugelio, kam Didžioji depresija atnešė naudos, buvo žaidimų industrija ir kino pramonė. Žmonės troško atitrūkti nuo problemų bent jau pasilinksminimo pasaulyje: smarkiai išpopuliarėjo stalo žaidimas „Monopoly“, o kino teatrų kasos surinkdavo rekordines sumas. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje apie 75 mln. žmonių kiekvieną savaitę apsilankydavo kine. Būtent tuo laikotarpiu pagrindinėse kino studijose atsirado mada filmus kurti su laiminga pabaiga.
H.Hooverio administracija mėgino taisyti padėtį, didindama biudžeto išlaidas ir augindama valstybės skolą, tačiau šis mechanizmas pradėjo veikti jau prie kito prezidento – 1932 metais išrinkto Franklino D.Roosevelto, paskelbusio „Naujojo kurso“ politiką. Pagrindine šios politikos dedamąja tapo naujų darbo vietų kūrimas, iš esmės steigiant viešųjų darbų pozicijas – tai kuravo specialiai sukurta to paties pavadinimo valdyba prie vyriausybės.
„Naujojo kurso“ valdyba disponavo didžiuliais finansiniais resursais – panaikinus aukso standarto veikimą JAV teritorijoje, FRS gavo galimybę į apyvartą išleisti daugiau pinigų (vėliau oficiali aukso kaina buvo nustatyta 35 doleriai už unciją). Iš pradžių vyrai, o vėliau ir visi gyventojai, likę be darbo, statė ir remontavo infrastruktūros objektus: mokyklas, ligonines, užtvankas, kelius. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas jaunimui, kuris dėl savo amžiaus neturėjo patirties ir kvalifikacijos, kad įsidarbintų. Didžiosios depresijos laikotarpiu buvo pastatytas ne vienas žymus objektas: Aukso vartų tiltas San Fransiske, „Empire State Building“ dangoraižis Niujorke.
Didžiosios permainos
FRS devalvavo dolerį, kas suteikė pranašumą Amerikos eksportuotojams, jų produkcija tapo pigesnė ir labiau konkurencinga užsienio rinkose. Didžiausi bankai gavo kreditų ir subsidijų, kuriuos šie įliejo į ekonomiką.
Pramonės atstatymo valdybos sukūrimas ir atitinkamų darbo įstatymų priėmimas leido sumažinti nedarbą. Be viso kito, buvo uždrausta ilginti darbo dieną ir mažinti minimalią algą. Verslininkams buvo uždrausta didinti savo naudą bloginant sąlygas darbininkams.
Buvo sukurta vieninga pensijų sistema, garantavusi visiems amerikiečiams pajamas sulaukus 65 metų. Ją savo įnašais turėjo pildyti darbdaviai. Taip pat atsirado indėlių draudimo sistema ir buvo priimtas Glasso–Steagallo įstatymas, daugeliui metų reglamentavęs bankų veiklą. Šiuo įstatymu vienoms ir toms pačioms organizacijoms uždrausta tuo pačiu metu ir dalyti kreditus, ir užsiimti vertybinių popierių prekyba. Dėl to bankai buvo padalyti į komercinius ir investicinius, kurių pagrindine funkcija tapo lėšų pritraukimas verslui, leidžiant akcijas ir obligacijas bei siūlant jas vertybinių popierių biržoms. Ši taisyklė buvo panaikinta tik 1999 metais, tačiau dėl jos atsiradę investiciniai bankai ir toliau tęsia savo veiklą kaip savarankiškos įmonės.
Krizė padėjo A.Hitleriui
Visos šios priemonės leido įveikti kritinę krizės fazę jau 1933 metų pabaigoje. Nors daugelis ekonomistų mano, kad krizė užsitęsė net iki 1939-ųjų, kai „į pagalbą“ atėjo Antrasis pasaulinis karas, vėl sukūręs ginkluotės, o kiek vėliau – ir lendlizu į Europą tiekiamų prekių paklausą. F.D.Roosevelto veiksmus kai kas iki šiol laiko klaidingais arba bent jau ginčytinais. „Naujasis kursas“ rimtai susilpnino konkurenciją, kurią po to reikėjo iš naujo atkurti. 1937 metais biudžeto išlaidos buvo smarkiai apkarpytos, o tai įstūmė šalį į naują recesiją. Pagal vieną versiją, be prezidento priemonių, šalis iš Didžiosios depresijos būtų pakilusi penkeriais metais anksčiau.
Krizė smogė ne tik JAV, bet ir kitoms pasaulio šalims – jau tada plėtėsi globalizacija. Amerikiečių pirkėjų paklausos kritimas sudavė stiprų smūgį jų pagrindiniams tiekėjams, pasaulinė prekyba smuko dviem trečdaliais. Didžiojoje Britanijoje nuostolių patyrė anglies ir metalurgijos pramonė. Labiausiai nukentėjo Vokietija, turėjusi mokėti reparacijas Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojams – ketvirtojo dešimtmečio pradžioje net buvo nuspręsta pristabdyti jų mokėjimą. Aukštas nedarbas, infliacija, krentantis pramonės lygis dėl kitų Europos šalių nesugebėjimo tęsti investicijas į Vokietijos ekonomiką, paskatino gyventojų nusivylimą parlamentine demokratija ir atsisukimą į nacionalsocialistų partiją, vadovaujamą Adolfo Hitlerio.
Didžiosios depresijos pamokos
Iki šių dienų Didžioji depresija lieka pačia pragaištingiausia ir ilgiausia ekonomikos krize istorijoje. Tačiau be negatyvių pasekmių, ji davė ir pozityvių postūmių – viso pasaulio valstybės įgijo neįkainojamą patirtį ir išmoko iš anksto prognozuoti nuopuolius.
J.M.Keyneso idėjos atsispindi jo garbei pavadintoje ekonomikos teorijoje – keinsizme. Dešimtmečiais ji išliko pagrindine teorija kapitalistiniame pasaulyje. Anot jos, valstybė privalo palaikyti paklausą ir gyventojų užimtumą per stimuliavimo politiką: palūkanų mažinimą, kreditų išdavimą ir subsidijas, darbo vietų kūrimą valstybiniame sektoriuje. Tuo pat metu būtina vengti ekonomikos „perkaitimo“: sąmoningai stabdyti augimą, neleisti kurtis naujiems „burbulams“.
Būtent šie principai buvo naudojami per pastarąją globalinę krizę 2008–2009 metais. Prie šių priemonių prisidėjo vadinamasis kiekybinis palengvinimas, kai FRS supirkinėjo valstybės obligacijas, kad papildytų ekonomiką pinigais ir sumažintų kreditų palūkanas.
Tą patį dabar daro Europos centrinis bankas: kiti instrumentai neveikia, kadangi palūkanos eurais ir taip jau seniai yra minimalios, daugelio šalių obligacijų pelningumas yra minusinis, o kai kurie bankai prašo primokėti už indėlių pasaugojimą. Situacija gresia išvirsti į didelio masto recesiją, ir ekonomistai (prie kurių prisijungė JAV prezidentas Donaldas Trumpas) pataria eiti F.D.Roosevelto keliu – didinti išlaidas ir nebijoti prasiskolinti dėl investicijų į tas pramonės šakas, kurioms trūksta lėšų.
Viena iš pagrindinių išvadų, kurią pasaulio bendruomenė padarė po Didžiosios depresijos, – krizių ir nuopuolių neišvengiamumas. Mūsų laikais ši taisyklė priimama be panikos, o tai padeda krizes įveikti greičiau.
