Ar taiki revoliucija gali nuversti komunistinę valdžią. Prieš daugiau kaip tris dešimtmečius Lenkija pirmoji pasauliui pademonstravo, kad taip.
1989 metais visuomeninio judėjimo „Solidarumas“ (lenk. – Solidarność) nariai po du mėnesius trukusių derybų su LLR valdžia pasiekė, kad šalyje būtų surengti pirmieji bent jau iš dalies demokratiniai rinkimai. Po pergalės juose „Solidarumui“ pavyko gauti teisę suformuoti vyriausybę ir tai buvo naujosios Lenkijos gimimo pradžia. Bet kelias iki to buvo nepaprastas ir ilgas. To laikmečio įvykius savo rašinyje prisiminė currenttime.tv.
Įvykiai, kurie privedė prie komunistinio režimo LLR žlugimo, prieš keturis dešimtmečius prasidėjo nuo streiko Gdansko Lenino vardo laivų statykloje. Nepasitenkinimas socializmo sistema brendo ne vienus metus, tačiau streiko priežastimi tapo staigus maisto produktų kainų šuolis.
1980 metų rugpjūčio 14-ąją keli tūkstančiai laivų statyklos darbininkų užėmė įmonę ir atsisakė išeiti iš jos teritorijos ilgiau nei dvi savaites. Prie jų prisijungė darbuotojai iš kitų įmonių Gdanske, o po to ir iš kitų miestų. Protestuotojų lyderiu buvo elektrikas Lechas Wałęsa, ne kartą nuo 1976 metų areštuotas už antivyriausybinę veiklą ir kovą už darbuotojų teises.
Pirmoji pergalė buvo pasiekta po 17 dienų. Vyriausybė nebegalėjo ignoruoti masinės darbininkų protesto akcijos ir buvo priversta pradėti derybas su streikuotojais. Per derybas darbininkai išsikovojo teisę kurti nepriklausomas profsąjungas ir ginti savo teises įvairiais būdais, taip pat ir streikais.
„Gdansko susitarimai“ legalizavo politinę darbininkų kovą visoje Lenkijoje – ir 1980 metų rugsėjo 17 dieną streikų komitetų atstovai iš įvairių šalies rajonų paskelbė apie nepriklausomos ir savivaldžios profesinės sąjungos, pavadinimu „Solidarumas“, įkūrimą. Lapkritį, kai „Solidarumas“ buvo oficialiai įregistruotas, jo narių sąrašuose buvo 7 milijonai žmonių, o vėliau „Solidarumo“ nariu tapo kas ketvirtas Lenkijos gyventojas.
„Solidarumas“ sugebėjo suvienyti visas antisovietiškai nusiteikusias Lenkijos visuomenės grupes – nuo disidentų iki katalikų dvasininkų, nuo nacionalistų iki Lenkijos kairiųjų, pasisakančių prieš Maskvos įtaką gyvenimui šalyje. Svarią pagalbą judėjimui teikė katalikų bažnyčia. Taip pat žinoma apie slaptą finansinę ir kitokią paramą iš Vakarų.
Tačiau Lenkijos komunistinis režimas turėjo įtakingą sąjungininką – Maskvą. O ši buvo labai nepatenkinta tuo, kas vyksta šalyje. Kol „Solidarumo“ šalininkai po pirmųjų pergalių svaigo nuo euforijos, LLR vadovybė, užsitikrinusi Rytų bloko šalių paramą, kurpė planus jėga sutriuškinti judėjimą.
1981 metų gruodį Varšuvos sutarties šalys paskelbė pareiškimą apie „brolišką solidarumą“ su socialistinės Lenkijos vadovybe, kovojančia su „sunkumais“. Gruodžio 13-ąją LLR Ministrų tarybos pirmininkas Wojciechas Jaruzelskis paskelbė apie karinės padėties įvedimą šalyje. Į gatves išvažiavo tankai. „Solidarumas“ buvo paskelbtas už įstatymo ribų, apie 10 tūkstančių jo aktyvistų areštuota.
Pragyvavęs tik kiek truputį ilgiau nei metus „Solidarumas“ pasitraukė į pogrindį. Lechas Wałęsa metus buvo pralaikytas kalėjime, bet ir paleistas į laisvę buvo persekiojamas toliau. Kai 1983 metais jam buvo skirta Nobelio taikos premija, apdovanojimo į Norvegiją atsiimti vyko jo žmona, nes „Solidarumo“ lyderis įtarė, kad išvykusio iš šalies valdžia gali jo atgal nebeįleisti.
Karinė padėtis Lenkijoje buvo atšaukta tik 1983 metų liepą. Represijų metu žuvo kelios dešimtys žmonių, tūkstančiai neteko laisvės. Nepaisant visko, „Solidarumas“ išgyveno ir neišsižadėjo nesmurtinės kovos su valdžia principų.
Tai, kad „Solidarumas“ sugebėjo išlikti pogrindžio sąlygomis, vėliau nulėmė jo vaidmenį nuverčiant komunistinį režimą. Valdžia, mėgindama neutralizuoti judėjimą, tikėjosi „susigrąžinti situacijos šalyje kontrolę“, tačiau „Solidarumo“ lyderių areštai nepadėjo išspręsti ekonominių problemų. Kai 1989 metais situacija šalyje eilinį kartą pablogėjo, vieninteliu keliu iš krizės pasirodė besančios derybos su „Solidarumu“.
Apskritasis stalas tęsėsi nuo vasario iki balandžio. Derybose ir pokalbiuose dalyvavo per 700 žmonių iš abiejų pusių. Jų metu buvo suderėta vėl legalizuoti „Solidarumą“ ir įvykdyti politinių reformų paketą.
Apskritasis stalas turėjo tapti kompromisu tarp komunistų valdžios ir opozicijos. Buvęs premjeras Wojciechas Jaruzelskis užėmė specialiai įkurtą Lenkijos prezidento postą ir turėjo jį išsaugoti šešerius metus. Seime buvo patvirtintos kvotos valdančiajai Lenkijos jungtinei darbininkų partijai (LJDP) ir iš 460 parlamento vietų turėjo būti renkama tik 161. Buvo atkurtas Lenkijos Senatas ir čia turėjo būti renkami visi 100 jo narių.
Pirmieji pusiau demokratiniai rinkimai baigėsi absoliučiu „Solidarumo“ triumfu. Jo atstovai laimėjo visus 161 mandatą į Seimą ir 99 iš 100 vietų Senate (vieną vietą iškovojo nepriklausomas kandidatas). Nors LJDP, kuriai buvo paliktos 173 Seimo kėdės, tikėjosi, kad ji su savo satelitinėmis partijomis galės ir toliau nekliudomai valdyti Lenkiją, tačiau „Solidarumas“ sugebėjo į savo pusę pervilioti ilgamečius komunistų sąjungininkus Jungtinę liaudies partiją ir Demokratinę partiją. Ir taip netikėtai „Solidarumas“ užsitikrino daugumą Seime.
Po tokio įvykių posūkio neliko nieko kito kaip tik leisti vyriausybę sudaryti „Solidarumo“ atstovams. Premjeru tapo Tadeuszas Mazowieckis. 1990 metų sausio 27-ąją LJDP nusprendė paleisti save. Savo posto neišsaugojo ir Wojciechas Jaruzelskis. Prezidento rinkimus 1990 metų gruodžio 9-ąją laimėjo Lechas Wałęsa, antrame ture surinkęs beveik 75 procentus balsų.
Atėję į valdžią opozicionieriai nepradėjo persekioti komunistinės Lenkijos lyderių ir jų šalininkų – premjeras Tadeuszas Mazowieckis savo įžymiojoje kalboje parlamente pasiūlė „praeitį palikti už storos linijos“. Daugeliui, taip pat ir radikaliau nusiteikusiems „Solidarumo“ atstovams, toks požiūris pasirodė nesąs pakankamai griežtas. Bet Mazowieckis buvo įsitikinęs, kad būtent tuo taikios revoliucijos skiriasi nuo perversmų, po kurių nuverstojo režimo šalininkai tampa antrarūšiais piliečiais, – būtent „demokratija visiems“ turi tapti naujosios santvarkos pamatu.
-
Paskutinis Lenkijos komunistinio režimo lyderis Wojciechas Jaruzelskis prašė Sovietų Sąjungos sutriuškinti „Solidarumą“
-
Wojciechas Jaruzelskis: Lenkijos bajoras komunistas, galėjęs būti didžiu žmogumi kitoje epochoje
-
Paskutinis komunistinės Lenkijos lyderis Wojciechas Jaruzelskis palaidotas vykstant protestams
