Tarybos nariai slaptu balsavimu, metant rutuliukus, ir išrinko 20 asmenų Tarybą. Daugiausia balsų gavo Jonas Basanavičius, antrasis buvo Jurgis Šaulys, trečias – Antanas Smetona. Savo pirmininku Taryba išrinko A.Smetoną, o generaliniu sekretoriumi – J.Šaulį. 1918 m. vasario 16-ąją Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės deklaraciją.
Tarp 20 Tarybos narių 8 buvo krikščionys demokratai, du socialdemokratai, du tautininkai, vienas valstietis liaudininkas ir septyni nepartiniai. Savo atsiminimuose P.Klimas, save vadinęs „nepartiniu kairiuoju“, rašė, kad Taryboje buvo išlaikyta pusiausvyra tarp kairiųjų ir dešiniųjų, nors kai kurie krikščionys demokratai savęs dešiniaisiais taip pat nelaikė: „Galų gale tie skyrimaisi tuo metu dar nevaidino ypatingo vaidmens.“
Vyriausi amžiumi buvo 67 metų gydytojas J.Basanavičius ir 56 metų iš bajorų kilęs teisininkas Stanislovas Narutavičius. Jauniausi – 24 metų teisininkas K.Bizauskas ir 26 metų istorikas P.Klimas. Net 19 iš 20 buvo baigę aukštąjį mokslą, o S.Banaitis po gimnazijos buvo baigęs 2 metų buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge.
Net šeši signatarai buvo kilę iš mažiausio, bet ūkiškai pažangiausio Lietuvos regiono – Sūduvos. Devyniolika iš jų save laikė katalikais, o J.Šernas buvo evangelikas reformatas. J.Basanavičius iš tradicijos laikė save kataliku, tačiau bažnyčios vengė ir buvo sudaręs su žmona tik civilinę santuoką.
Dauguma būsimų signatarų buvo valstiečių vaikai, keturi buvo kilę iš bajorų ir du gimę miesteliuose. Nė vienas nebuvo gimęs nei Kaune, nei Vilniuje, nors istorinėje Lietuvos sostinėje XIXa. pab. – XX a, pr. keletas jau pastoviai gyveno, mokėsi ar dirbo.
Tarp dvidešimties būsimų signatarų buvo net penki masonai.
Pagal specialybę daugiausia buvo teisininkų – net septyni. Kunigų buvo keturi, finansininkų, kaip ir agronomų buvo po du, vienas ekonomistas, vienas gydytojas, vienas spaustuvininkas, vienas inžinierius ir vienas istorikas.
Tarp dvidešimties būsimų signatarų buvo net penki masonai. Po 1905 m. revoliucijos, kai buvo leista kurtis visuomeninėms bei kultūrinėms organizacijoms, atsikūrė ir caro Aleksandro II uždraustos masonų ložės. Vilniuje pirmoji ložė susikūrė 1910 m. ir vadinosi „Vienybė“.
Šioje ložėje, anot lenkų istoriko Z.Solako, dalyvavo ir du būsimieji Vasario 16-osios Akto signatarai: Čekijoje agronomijos studijas baigęs bajoras Donatas Malinauskas ir teisininkas, taip pat kilęs iš bajorų giminės, vėliau profesorius bei akademikas Mykolas Biržiška. Ložei vadovavo aktyvus Vilniaus žydų veikėjas J.Romas.
Iš ložės „Vienybė“ atsiskyrė grupė vilniečių ir įsteigė naują ložę „Lietuva“. Jai priklausė dar trys būsimi Vasario 16-osios Akto signatarai.
Iš ložės „Vienybė“ atsiskyrė grupė vilniečių ir įsteigė naują ložę „Lietuva“. Jai priklausė dar trys būsimi Vasario 16-osios Akto signatarai – ekonomikos ir finansų studijas Berno universitete baigęs Jurgis Šaulys, vėliau tapęs pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu Vokietijoje, advokatas, baigęs Peterburgo universitete teisės mokslus, Jonas Vileišis, vėliau ilgametis Kauno miesto burmistras, taip Socialdemokratų partijos pirmininkas, visų demokratiškai rinktų seimų narys bei įtakingas politikas, pirmasis VLIK pirmininkas S.Kairys.
Šiai ložei taip pat priklausė būsimo Lenkijos vadovo Jozefo Pilsudskio jaunesnysis brolis, būsimasis Lenkijos iždo ministras Janas Pilsudskis.
Ložei „Lietuva“ vadovavo žinomas teisininkas, vėliau Kauno universiteto rektorius bei Lietuvos Vyriausiojo tribunolo teisėjas, iš bajorų giminės kilęs Mykolas Romeris.
Be ložių „Vienybė“ ir „Lietuva“, Vilniuje veikė ir ložė „Baltarusija“. Pastarajai priklausė beveik visa pirmojo baltarusių laikraščio, leisto Vilniuje, „Naša Niva“ redakcija. Vilniaus masonų organizacija buvo skirta bendravimui ir pasikeitimui nuomonėms tarp skirtingų tautų demokratiškai nusiteikusios inteligentijos bei paieškoms kelių, kaip išsivaduoti iš Rusijos, o vėliau Vokietijos priespaudos ir vienokia ar kitokia forma atkurti valstybingumą.
Vokiečių okupacijos metais ložių gyvenimas buvo apmiręs, bet 1920 m. M.Romerio dėka buvo atkurtas Kaune.
Apie masonų veiklą Vilniuje ir Kaune daugiausia sužinome iš M.Romerio dienoraščio.
Apie masonų veiklą Vilniuje ir Kaune daugiausia sužinome iš M.Romerio dienoraščio.
Lietuvos Istorijos instituto dėka penki dienoraščio tomai jau išversti ir paskelbti.
M.Romeris savo dienoraštyje nurodo asmenis, kurie priklausė Kaune atkurtai ložei „Lietuva“: „Ketvirtadienį sušaukiau senuosius Vilniaus ložių brolius į Kairio butą. Be manęs, buvo broliai: daktaras Jurgis Šaulys, Steponas Kairys, Vaclovas Bielskis, Felicija Bortkevičienė, Dominykas Semaška ir Augustinas Janulaitis.“
Toliau M.Romeris rašo: „Pavadinome savo ložę „Lietuva“, kuri priklauso „Didiesiems Lietuvos Rytams“. Be mūsų, dalyvavusiųjų, dar mūsų ložei priklauso šie broliai: Mykolas Sleževičius, laikinai dalyvaujantis operacijoje Berlyne, Jonas Vileišis, esantis Amerikoje, Andrius Bulota, gyvenantis Marijampolėje, Bugailiškis iš Šiaulių, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos iš Vilniaus, daktaras Šabada – taip pat iš Vilniaus, daktaras Jurgis Romas iš Vilniaus, viešintis Nicoje, Česlovas Landsbergis, Antonis Luckievičius ir kiti.“
Į ložę „Lietuva“ buvo priimtas ir žinomas prieškario advokatas bei Seimo narys A.Sugintas, garsus chemikas bei pedagogas A.Purėnas, matematikos profesorius bei visuomenės veikėjas Viktoras Biržiška. Tad visi trys broliai Biržiškos buvo ložės nariai.
Pagal profesiją masonų ložėje „Lietuva“ vyravo teisininkai, konkrečiai – advokatai, finansiškai nepriklausomi nuo bet kurios valdžios žmonės. Daug jų į ložę patraukė M.Romeris, turėjęs didelį autoritetą tarp teisininkų.
Išskirtinis ložės bruožas buvo tai, kad jai priklausė ir žinomos Lietuvos moterys, visuomenės veikėjos bei rašytojos – F.Bortkevičienė ir G.Petkevičaitė-Bitė.
Savo pažiūromis dauguma Lietuvos masonų buvo laisvamaniai, liberalių arba kairiųjų pažiūrų išsilavinę žmonės.
