Siekta sumažinti lenkų kultūros įtaką
Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos kelias labai vingiuotas, savąją pradžią datuojantis dar 1840 metais, kuomet iš Seinų į Suvalkijos sostinę buvo perkelta keturmetė mokykla. Tuo metu Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtinė dalis, po nepavykusių dviejų sukilimų praradousi ne tik laisvės idėją, bet ir lietuvišką raštą. Šalyje įsivyravo letargo būsena, kurią skatino rusinimo politika. Tačiau taip buvo ne visur. Tuometinės Užnemunės dalis, į kurią įėjo Marijampolės apskritis, turėjo tam tikrų privilegijų, viena iš tokių buvo keturmetės mokyklos pavertimas gimnazija. Tai įvyko 1867 metais.
Lietuvių kalbos mokymo faktas turėjo pabrėžti, jog mokykla skirta lietuviams, siekiant mažinti lenkų kultūros įtaką.
Gimnazija gimė kaip septynmetė rusiška gimnazija, tačiau turėjo išskirtinumą, į jos mokymo programą buvo įtrauktos lietuvių kalbos pamokos. Anot ilgamečio Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos mokytojo, kraštotyros būrelio vadovo, muziejininko, buvusio gimnazijos direktoriaus Vinco Peckaus, „lietuvių kalbos mokymo faktas turėjo pabrėžti, jog mokykla skirta lietuviams, siekiant mažinti lenkų kultūros įtaką“. O jos būta didelės, nes ilgą laiką gimnazijoje dirbo lenkų mokytojai, kurie stengdavosi iškelti lenkiškąjį identitetą, sumenkinti lietuviškąjį. Lietuviškai kalbėti tuo metu gimnazijoje buvo tolygu pasirodyti besant mužiku, net ir pats „Tautiškos giesmės“ autorius, Rygiškių Jono gimnazijos moksleivis Vincas Kudirka slėpdavosi nuo savo giminaičių, kai pastarieji atvykdavo jo lankyti, nes bijojo, kad kas nors iš gimnazistų gali jį išgirsti kalbant lietuviškai.
Iš Vinco Kudirkos prisiminimų: „Patekau į Marijampolės gimnaziją Lietuvoje <...> tame laike, kada jau mokslo institucijose buvo vieton lenkiškos priverstina maskoliška kalba, bet dar įsibėgėjusi lenkų šlėktiška dvasia negalėjo susilaikyti ir apsiaubdavo kiekvieną lietuvį, patekusį į gimnaziją. Vos spėjau apsivilkti mėlyną mandieraitę su baltais sagučiais ir susimaišiau su draugais mokinukais, pajutau, kad mano dvasioje kažinkas dedasi. Kas dedasi, numanyti ir išreikšti negalėjau, tik jaučiau, kad man gėda atsiminti, kuomi aš buvau, o ypač bauginausi, kad draugai nepatvirtintų, jogei aš moku lietuviškai. Dėlto gi stengiausi kalbėti, nors blogai, bet lenkiškai, o nuo tėvų ir giminių, kurie atvažiuodavo manęs atlankyti, šalindavausi iš tolo, jeigu tik patėmydavau, jei kas iš draugų ar ponų mato. Šnekėdavausi su jais ramiau tik pasislėpęs kur užkampyje. Tapau mat lenku ir sykiu ponu – tekau lenkiškai dvasiai“. Tiesa, vėliau savo raštuose šį epizodą įvardija kaip labai gėdingą dalyką ir savo nuodėmę su kaupu išpirko tolimesne veikla, kuriai įkvėpimo suteikė ta pati Marijampolės gimnazija.
Prabėgus visai nedaug laiko po baudžiavos panaikinimo, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija vis labiau pilnėjo praturtėjusių valstiečių, ūkininkų atžalomis, kurie net ir represinėmis asimiliacinėmis sąlygomis sugebėjo bręsti tautiška dvasia, sukūrusia sąlygas augti tokiems mokslo, kultūros, politikos milžinams kaip Jonas Jablonskis, Mikalojus Akelaitis, Martynas Sederavičius, Vincas Pietaris, Petras Kriaučiūnas, Jonas Basanavičius, Petras Arminas Trupinėlis, Silvestras Žukauskas, Pranas Mašiotas, Antanas Vilkutaitis – Keturakis, Antanas Kriščiukaitis – Aišbė, Kazys Grinius, palaimintasis Jurgis Matulaitis, Pranas Vaičaitis, Matas Šalčius, Petras Klimas, Vincas Mykolaitis – Putinas, Stasys Raštikis, Antanas Gustaitis, Juozas Ambrazevičius – Brazaitis, Kazys Boruta, Antanas Venclova, Algirdas Julius Greimas ir daugeliui kitų, ypatingai vienaip ar kitaip prisidėjusių prie Lietuvos valstybingumo puoselėjimo. Būtent jie tapo pirmaisiais kovotojais už lietuvybės teises, o Rygiškių Jono gimnazija tapo savotišku lietuviškosios inteligentijos lopšiu.
Nacionalizmo užuomazgos
Lietuvai dar būnant carinės Rusijos imperijos sudėtyje ir šalį vis dar kaustant spaudos draudimo gniaužtams XIX-ojo amžiaus pabaigoje gimė pirmieji lietuviški laikraščiai: 1883 m. pradėta leisti „Aušra“, 1889 m. – „Varpas“, 1896 m. „Tėvynės sargas“. Kiekvienas jų turėjo tam tikrus tikslus, - žadinti tautinę savimonę, mokyti mylėti savo kraštą, kelti gimtosios kalbos svarbą, pastarųjų tikslų iniciatore buvo „Aušra“. „Varpas“ aktualizavo švietimo platinimo reikšmę, šelpti besimokantį jaunimą (mokslas gimnazijoje buvo mokamas), gaivinti tautiškumą skleidžiant žinias apie Lietuvos istoriją, gerinti ūkio padėtį patarimais, kovoti su lietuvių emigracija. „Tėvynės sargas“ įnirtingai palaikė lietuvių kalbos didesnį vartojimą bažnyčioje, nebijojo kritikuoti rusintojų pastangas bei taikytus metodus krašto surusinimui. Visų šių lietuviškos periodikos pionierių sumanytojai buvo Rygiškių Jono gimnazijos auklėtiniai, savo įgytomis žiniomis, įdiegta meile lietuviškumui nusprendę dalintis su tėvynainiais, nepabūgus taikytų sankcijų.
Šie laikraščiai buvo platinami ir tarp mokytojų bei mokinių. Tuo metu suburtos įvairios slaptosios grupelės, kurių nariai buvo itin atsargūs, naujus interesantus atsirinkdavo ypatingos atrankos būdu, pačiais netikėčiausiais būdais, tarkim, nusivedus į kapines. Minėtieji būreliai buvo kultūrinės bei nacionalinės veiklos Lietuvoje pradininkai, davę pradžią tolimesniems ateities darbams. Jų nariai buvo persekiojami, tačiau tai neprivertė nutraukti pradėtų darbų. Kaip pastebėjo Vincas Peckus savo apybraižoje „Senoji Marijampolės gimnazija“: „Žinoma, kad XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje gimnazijoje buvo jau nemaža susipratusių lietuvių, nacionalinio sąjūdžio organizatorių. Garsesni iš jų Pr.Vaičaitis, A. Daniliauskas, Br. Prapuolenis, K. Grinius, St. Matulaitis, J.Bagdonas, K. Puida, St. Totorius, M. Krikščiūnas, V. Mickevičius (Kapsukas), A. Civinskas, J. Jankaitis, Ig. Jonynas. Ne vienas iš minėtų gimnazistų buvo areštuotas, nukentėjo nuo caro žandarų bei kitų valdžios atstovų. Būreliams priklausė aukštesniųjų klasių mokiniai, kurie aktyvesnių organizatorių buvo stebimi, per įvairius pokalbius tikrinami ir tik po to kviečiami į konkretesnę vietą“.
Ilgainiui, keičiantis geopolitinei situacijai, prie kurios prisidėjo bręstantis lietuviškasis, savosios tapatybės suvokimas bei jos puoselėjimo poreikis, ėmė ryškėti tam tikros politinių ideologijų priešpriešos. Prie to prisidėjo ir lietuviškos kairiųjų, centro ir dešiniųjų partijų atsiradimas. Kiekviena iš konkrečiai politinei minčiai pritarianti grupelė turėjo leido savo laikraščius. Liberalių pažiūrų aktyvistai nuo 1910 m. pradėjo leisti žurnalą „Aušrinė“, dešiniųjų pažiūrų gimnazistai 1911 m. ėmė leisti žurnalą „Ateitis“, kurios šūkis buvo: „Dievui ir Tėvynei“. Politiniai nesutarimai, tam tikrų ideologinių klausimų išsiskyrimas nesutrukdė šių organizacijų veiklai.
Lietuvių kalbos mokymas iš pradžių nesulaukdavo didelio gimnazistų susidomėjimo. Tai lėmė kelios priežastys, - vis dar stipri lenkiškos kultūros įtaka, o taip pat tai, kad ilgą laiką nebuvo vieningo lietuvių kalbos mokymo vadovėlio. Mokytojams tekdavo improvizuoti, o mokiniams bandyti įsisavinti. Bėgant metams ir atsirandant iššūkių nebijantiems mokytojams, tokiems kaip: Jonas Čėsna, Petras Arminas Trupinėlis, Petras Kriaučiūnas ir kitiems lietuvių kalbos pamokos tapo pačios įdomiausios ir aktyviausios, nes jose buvo mokoma ne tik gimtosios kalbos, bet ir Lietuvos istorijos, buvo diegiamas tvarus patriotizmo jausmas.
Prasidėjo įvairūs vidiniai gimnazijos pertvarkymai, akylesnė kontrolė, mokytojų sekimas, ypač tų, kurie pasižymėjo stipriu nacionalinio identiteto skiepijimu mokiniams.
Prasidėjus neramumams, tvarka tapo dar griežtesnė. Prasidėjo įvairūs vidiniai gimnazijos pertvarkymai, akylesnė kontrolė, mokytojų sekimas, ypač tų, kurie pasižymėjo stipriu nacionalinio identiteto skiepijimu mokiniams. Vėliau prasidėjęs Japonijos – Rusijos karas su pastarosios pralaimėjimu ir po sekusios revoliucijos dar labiau gimnazistus skatino nepasiduoti rusinimo politikai, nebijoti kovoti dėl lietuviškųjų idealų, veržtis pirmyn.
Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas pristabdė šiuos procesus, kaip ir vokiečių okupacija. Vokiečiai ypatingai aktyviai stengėsi išlaikyti savo įtaką Sūduvoje, Rygiškių Jono gimnazijoje, tai pasireiškė padidėjusiu vokiečių kalbos pamokų skaičiumi, tačiau gimnazija neprarado savo lietuviškojo identiteto puoselėtojos vardo ir praūžus karo audroms sėkmingai tęsė pradėtą darbą.
Rygiškių Jono gimnazija tarpukariu
1918 m. vasario 16 d. Lietuvai tapus laisva, suverenia valstybe, šalies gyvenime pūstelėjo nauji vėjai, atnešę ilgai lauktas permainas. Nepriklausomybės kūrimui bei jos išsaugojimui neliko abejingi ir rygiškiečiai. 1918 metų vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės aktą pasirašė 20 signatarų, iš kurių 6 (Saliamonas Banaitis, Jonas Basanavičius, Pranas Dovydaitis, Petras Klimas, Justinas Staugaitis, Jonas Vailokaitis) buvo baigę Rygiškių Jono gimnaziją. Paskelbti nepriklausomybės neužteko, ją reikėjo apginti. Į Lietuvą veržėsi okupacinės jėgos: bolševikai, bermontininkai. Iš visos Lietuvos ėmė plūsti savanoriai, o tame tarpe ir jaunimas. Daugelis vyresnių klasių moksleivių jungėsi į savanorių būrius, o mokyklose imta daugiau kalbėti apie Nepriklausomybės kovų reikšmę, inicijuoti pirmosios pagalbos kursai ir t.t. Mokyklos vadovybė vyresniųjų klasių gimnazistams – savanoriams sudarydavo visas įmanomas sąlygas sklandesniam ir greitesniam mokslų užbaigimui arba atidėjimui su galimybe pabaigti grįžus po kovų.
Tarpukariu Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija išgyveno aukso amžių.
Tarpukariu Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija išgyveno aukso amžių. Lietuvoje rygiškiečiai buvo užsitarnavę solidų statusą, neretai buvę gimnazijos mokiniai tapdavo kitų gimnazijų direktoriais, dirbo Švietimo ministerijoje ar diplomatinėje tarnyboje. Bene didžiausi gimnazijos įtakos rezultatai buvo matomi kultūros, lietuvių kalbos lauke. Dėka kalbininko, literatūrinės lietuvių kalbos bendrintojo bei pastarosios gramatikos autoriaus ir žymiausio gimnazijos auklėtinio, Jono Jablonskio dar žinomo Rygiškių Jono vardu, buvo pereita nuo tarminės kalbėsenos prie bendrinės lietuvių kalbos vartosenos. Neatsitiktinai gavus Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio bei jo paties sutikimą Marijampolės gimnazija 1921 metų sausio 1 d. buvo pavadinta Rygiškių Jono gimnazija (iki tada Marijampolės gimnazija), kuri su kiekviena gimnazijos absolventų karta vis labiau garsino rygiškiečių vardą ir skynė laurus įvairiose sferose.
Neliko užmiršta ir sporto sritis. Tiesa, pastarajai plėstis nebuvo sudarytos pakankamai geros sąlygos, trūko inventoriaus, gerų specialistų. Nepaisant to – sparčiai kilo lengvosios atletikos populiarumas, kurioje atsispindėjo solidūs rygiškiečių rezultatai. Prie viso šito prisidėjo mokytojai. Anot monografijos „Sportas nepriklausomoje Lietuvoje“ autoriaus Jono Narbuto, „sportavimui sąlygos tuo metu visose Lietuvos gimnazijoje buvo panašios, tačiau visose kitose trūko Kudirkų, Ražaičių, Šačkų, Tamulynų ir kitų, todėl ir iš kitų vietovių ir tik atskiri sportininkai pradėjo pasirodyti labai pavėluotai, kad iki Lietuvos nepriklausomybės praradimo nė viena gimnazija nedavė tokio didelio būrio ir tokių iškilių sportininkų, kaip Marijampolės R.J. gimnazija“.
Įdomu tai, kad nepaisant vėluojančio krepšinio populiarumo Rygiškių Jono gimnazijoje, kuris pastebimas tik ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, gimnazijoje buvo sulaukta ir tuometinių Europos vyrų krepšinio rinkinės čempionų, kurie žaidė krepšinį drauge su rygiškiečiais.
Naujienos gana operatyviai pasiekdavo gimnazistus, kurioms pastarieji nelikdavo abejingi. Anot 1941m. laidos abituriento J. Kvederavičiaus prisiminimų, užfiksuotų Vinco Peckaus veikale „Senoji Marijampolės gimnazija“: „Mano karta buvo jau Nepriklausomos Lietuvos jaunimo karta. Nepriklausomos valstybė atkūrimas mums buvo istorija. Gyvenimas bėgo, galima sakyti, normaliai, be didesnių sukrėtimų. Skaudžiai mes, moksleiviai, pergyvenome Dariaus ir Girėno žuvimą. Vėliau džiaugėmės Vaitkaus Atlanto nugalėjimu ir Lietuvos krepšininkų laimėjimais. Vaitkus lankėsi Marijampolėje ir mums, moksleiviams, pasakojo apie savo skrydį. Lietuvos krepšininkų rinktinės, Europos meistras žaidė su mūsų moksleiviais gimnazijos sporto aikštėje krepšinį. Lenkijos ultimatumas Lietuvai (1938-aisiais metais) mus, moksleivius, labai patriotiškai nuteikė. Laukėme, kad Lietuva priešinsis ir lenkams. Vėliau nusivylėme Lietuvos vyriausybe už nusileidimą Lenkijai. O tas mūsų jaunatviškas naivumas! Artėjo Europai lemtingieji 1939-ieji metai. Tais metais netekome Klaipėdos krašto, nelauktai ir netikėtai išgirdome apie Hitlerio ir Stalino sandėrį, vėliau Vilniaus krašto grąžinimą Lietuvai, Nepriklausomybės praradimą, ir Lietuvos prisijungimą prie Tarybų Sąjungos“.
Tarp dviejų režimų
1940 metų birželį Lietuvai tapus socialistinės imperijos dalimi, šalis pasinėrė į melų, iškreiptos tikrovės pasaulį. Sovietinės propagandinės sistemos neišvengė ir Rygiškų Jono gimnazija, kuri po 1940-ųjų metų tapo Marijampolės Pirmąja vidurine mokykla. Režimo gniaužtai visomis jėgomis ėmė siekti sovietine dvasia paveikti mokyklos bendruomenę, kurios leitmotyvu turėjo tapti totalitarinei santvarkai ištikimi mokyklos mokytojai bei jos valdantieji organai.
Stalino politika mums buvo carinės Rusijos politikos tęsinys tik po socialistine priedanga.
Ironiška, tačiau iki Stalino valdymo pradžios gimnazijoje buvo pastebimos tam tikros susižavėjimo apraiškos socializmo doktrina, tačiau tai truko neilgai. Anot rygiškiečio, lietuvių kalbos mokytojo J.Kvedaravičiaus: „Socializmo idėja buvo lyg ir gana simpatiška, humaniška ir tauri, bet stalinistinė socializmo tikrovė mūsų iliuzijas sunaikino. Stalino politika mums buvo carinės Rusijos politikos tęsinys tik po socialistine priedanga“.
Nenuostabu, kad tiek pirmosios sovietinės okupacijos laikais, o ir vėliau sovietinis pradas neprigijo. Neretai mokytojai saugodavo savo maištaujančius mokinius, ši apsauga kartais kainuodavo pačių jų gyvybes. Nemaža jų dalis buvo ištremta į Sibiro platybes. Iš Rygiškių Jono gimnazijos mokytojo, vertėjo, pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjo Vinco Bazilevičiaus atsiminimų: „Rygiškių Jono gimnazijos mokytojai ir mokiniai siautėjančio teroro buvo vienaip ar kitaip paliesti. Vieni jų žuvo rezistencijos kovose, kiti pateko į Gulago salyną arba buvo ištremti į Sibiro platybes, o daugelis likusių savame krašte patyrė įvairaus pobūdžio persekiojimus“.
Sovietų Sąjungos sudėtyje
Jaunatviškas idealizmas ir maksimalizmas buvo dažnas svečias pirmaisiais pokario metais.
Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos mokytojo, kraštotyros būrelio vadovo, muziejininko, buvusio gimnazijos direktoriaus Vinco Peckaus knygoje „Senoji Marijampolės gimnazija“ užsiminta apie gimnazijos pogrindinę veiklą ir jaunimo vaidmenį joje: „Jaunimas visada nesitaikstė su neteisybe ir šiurkščia prievarta, todėl neatsitiktinai pogrindinė veikla gimnazijoje prasidėjo jau pirmaisiais pokario metais. Dažnai šis pasipriešinimas buvo stichiškas, netgi naivus, tačiau visada pilnas pasiaukojimo, patriotizmo ir jaunatviško maksimalizmo. Stoti į pasipriešinimo kovą moksleivius dažniausiai skatino patirtos skriaudos, artimųjų netektis, žudynės, trėmimai ir kiti nežmoniški to meto įvykiai“.
Ilgaeiniui gimnazistų stiprus užsispyrimas nuolatos priešintis ir protestuoti buvo apmažintas. Dalį jų apmalšino represinės priemonės, kita dalis gimnazistų ir mokytojų, sugebėjusių grįžti iš koncentracijos stovyklų ir Sibiro platybių, pasitraukė į pogrindį, dar kita dalis spėjo emigruoti į Vakarus. Tačiau lietuvybės idėja neliko užmiršta, ji retsykiais prasiverždavo įvairiais pavidalais, pavyzdžiui, 1972-ųjų metų gegužę po Romo Kalantos susideginimo, nemaža dalis gimnazistų atėjo su gedulo raiščiais ant rankų ir ketino važiuoti į laidotuves, tačiau, buvo atkalbėti nuo šios minties.
Beveik 50 metų gimnazijoje vyko sovietinės santvarkos skiepijimas tiek per dėstomą medžiagą, tiek per užklasines veiklas, tiek per privalomą spaliukai-pionieriai-komjaunuoliai sistemą. Bandyta išugdyti „homo sovieticus“ žmogaus tipą, nesipriešinantį santvarkai, tačiau kai kuriems mokytojams pavykdavo išsisukti nuo šios prievolės. Jie bandydavo laviruoti tarp to, kas buvo nuleista iš viršaus, ir lietuviškosios dvasios skiepijimo.
Dėka gabių mokytojų gimnazijos didinga istorija nepaskendo sovietinėje realybėje. Ilgamečio lietuvių kalbos mokytojo Vinco Peckaus pastangomis gimnazijoje buvo kraštotyros būrelis, kurio nariai galėjo iš arčiau susipažinti gimtojo krašto istorija, jo dėka Rygiškių Jono gimnazija dar 1967 metais, gimnazijos šimtmečio proga atidarė mokyklos muziejų, kuriame eksponuotipirmųjų gimnazijos didžiavyrių raštai, solidžios gimnazijos istoriją įprasminančios relikvijos.
2017-aisiais metais švenčianti savo 150 metų jubiliejų Rygiškių Jono gimnazija į pasaulį leidžia naujas kartas, įkvėptas didžios savo ainių dvasios, kurios nesinori apvilti.
