Paminklas bus pastatytas už suaukotus pinigus, todėl idėjos autorius Telšių architektas ir visuomenininkas Algirdas Žebrauskas važinėja po Lietuvą, skleisdamas žinią apie Durbės mūšį.
Prie svarbaus įvykio įamžinimo prisideda ne tik žemaičiai, bet ir vokiečiai. Aukojimas įgauna simbolinę prasmę, nes prie idėjos prisidėjusių žmonių pavardės bus iškaltos paminklo postamente.
Tikslas – atgaivinti Žemaitijos sostinę
Profesorius A.Žebrauskas nuo 1981 metų dirbo Telšių rajono savivaldybės vyriausiuoju architektu. Jis teigia, kad svarbiausias uždavinys buvo atgaivinti merdinčią Žemaitijos sostinę – priminti apie turtingą istoriją, atkurti architektūrinį veidą, sujungti menininkus ir bendruomenę.
„Galima sakyti, kad Telšiai ilgai buvo išskirtiniai tuo, kad buvo vienas iš labiausiai apleistų miestų Lietuvoje. Didelis pastatų avaringumas, senamiestis neįteisintas, menininkai neturėjo ryšio su miesto bendruomene. Padėtis buvo sudėtinga“, – pasakojo architektas.
Galima sakyti, kad Telšiai ilgai buvo išskirtiniai tuo, kad buvo vienas iš labiausiai apleistų miestų Lietuvoje. Didelis pastatų avaringumas, senamiestis buvo neįteisintas, menininkai neturėjo ryšio su miesto bendruomene, – sakė A.Žebrauskas.
Juokaudamas prisiminė, kad su prezidentu Valdu Adamkumi, kuris gyvendamas JAV dirbo aplinkosaugininku, galėjo dalintis patirtimi apie ežerų atgaivinimą – Telšių mieste esantis Masčio ežeras buvo toks pat merdintis, kaip dalis Čikagos vandens telkinių.
Tačiau prieš kelerius metus situacija pasikeitė. Telšių politikai, verslininkai, architektai, menininkai, visuomeninės organizacijos suremė pečius ir pradėjo atkurti miestą.
Senamiestis buvo įteisintas, pastatai restauruoti, sutvarkyti muziejai, atgaivintas Masčio ežeras. Telšiuose išsirangė Didžioji žemaičių siena, kurioje įamžinti svarbiausi etnografinio regiono įvykiai, o ant ežero krantinės buvo pastatytas vienintelis Lietuvoje veikiantis amfiteatras.
„Tai unikali kultūros erdvė, kuri talpina apie 900 žmonių ir yra labai svarbi miestui. Tai ir vasaros kinas, ir teatras, čia vyksta koncertai, galima žiūrėti sporto rungtynių transliacijas. Mes norėtume, kad paminklas Durbės mūšiui būtų kaip šito meninio sprendimo tąsa“, – aiškino idėjos autorius.
Paminklas primena ir romėnišką legendą
Paminklas Durbės mūšiui šį rudenį turėtų iškilti viršutinėje amfiteatro dalyje, Respublikos gatvėje, priešais Žemaitės dramos teatrą. Kartu tai būtų apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsivertų vaizdas į Masčio ežerą.
Sukurti paminklą ėmėsi garsus skulptorius Algirdas Bosas. Jis sakė, kad svarbiausia buvo stambias ir smulkias mūšio scenas apjungti į vieną ritmą, kuris atspindėtų simbolį.
Menininkas sukūrė 7,5 metrų aukščio stilizuotą koloną, kurią sudaro į betoninį postamentą įsmeigtos žemaičių ietys. Paminkle bus įamžintas ir Telšių simbolis – meška. Tai tarsi primena legendą apie Romos didiką Palemoną, kuris atvyko į baltų žemes su keturiais kilmingais giminaičiais, kurių vienas pagal legendą apsistojęs Žemaitijoje ir puoselėjęs kraštą. Telšiškių meška yra tarsi stilizuota romėnų Motina Vilkė.
Kodėl paminklas bus statomas Telšiuose? Juk svarbi pergalė buvo pasiekta prie Durbės ežero, kuris tyvuliuoja Latvijoje.
Ten stovi atminimo akmuo, o per mūšio metines rengiami teatrališki pasirodymai, kuriuose dalyvauja Lietuvos ir Latvijos politikai.
„Aš buvau nuvykęs į Latviją, į Durbės seniūniją. Bendraudamas su latviais aiškiai supratau, kad jie suvokia, jog tai yra mūsų pergalė. Tačiau mes neturime kur jos įamžinti, nes dabartinėje Lietuvoje nėra jokių vietovių, susijusių su Durbės mūšiu. Telšiai yra Žemaitijos sostinė, čia reziduoja du vyskupai, įkurti du muziejai, trijų aukštųjų mokyklų filialai, stovi Didžioji žemaičių siena. Paminklas būtų tarsi pradėtų darbų tęsinys“, – sakė architektas A.Žebrauskas.
Paminklui aukojo ir vokietis
Spėjama, kad projektui įgyvendinti reikės apie 101 tūkst. eurų. Šiuo metu jau surinkta apie trečdalis lėšų. Idėją parėmė Žemaičių kultūros draugija ir privatūs asmenys.
Žmonės, kurie paaukojo didesnę nei 600 eurų sumą, bus įamžinti betoninėje juostoje, kuri laikys stilizuotą iečių koloną.
Žmonės, kurie paaukojo didesnę nei 600 eurų sumą, bus įamžinti betoninėje juostoje, kuri laikys stilizuotą iečių koloną.
„Labai džiaugiuosi, kad paminklas ir aukojimas įgauna gilesnę prasmę. Pavyzdžiui, aukoja vaikai, kurie nori, kad jų tėvų atminimas būtų įamžintas. Visi susideda po kažkokią sumą ir užrašo ne savo vardus, bet tėvų, kurie buvo tikri žemaičiai, patriotai. Taip paminklas tampa gyvu“, – kalbėjo architektas A.Žebrauskas.
Profesorius pasakojo, kad paaukojo net vokietis, kuris neturi nieko bendro nei su Lietuva, nei su Žemaitija: „Jis juokavo, kad gal jo protėviai buvo iš tų, kurie sugebėjo sveiki išnešti kailį iš Durbės mūšio.“
Žemaičiai pakeitė Europą
Šie metai Lietuvoje skelbiami etnografinių regionų metais. Todėl idėjos autoriai tikisi, kad paminklo atidarymo renginys bus visos Žemaitijos šventė.
Telšiškis architektas A.Žebrauskas mano, kad žemaičių atkaklumas nulėmė Europos likimą, todėl paminklo atidarymas galėtų tapti ne tik Žemaitijos, bet visos Lietuvos švente: „Jeigu žemaičiai būtų pasidavę, tai Europa dabar būtų visiškai kitokia. Aš manau, kad Durbės mūšis buvo viena iš svarbiausių prielaidų lietuvių pergalėms Žalgiryje ir prie Oršos.“
Jis teigia, kad kitokia būtų ir Žemaitija, ir Lietuva, ir kitos Baltijos šalys. Tačiau šitas istorinis įvykis ir šimtmečius trukęs žemaičių pasipriešinimas dabar tarsi yra užmirštamas.
„Tai buvo unikalus reiškinys! Aš nežinau kito tokio atvejo Europos istorijoje, kad labai maža, izoliuota teritorija du šimtmečius priešintųsi galingiausiai kariuomenei. Durbės mūšis yra to pasipriešinimo simbolis, tačiau mes šį įvykį nustūmėme į visišką paribį. Lietuvoje nėra jokio paminklo, renginio ar kito simbolio, kuris primintų apie šitą pergalę“, – sakė A.Žebrauskas.
Architektas mano, kad žemaičių pergalė yra svarbi mūsų istorinės tapatybės dalis. Užmiršdami šitą pergalę, mes tarsi prarandame dalį savo identiteto. Todėl Telšiai bandys ištaisyti šitą klaidą ir Durbės pergalę sugrąžinti į lietuvių tapatybės stuburą.
Įveikė dvigubai gausesnę kariuomenę
Šis lietuvių tapatybės stuburo slankstelis buvo nukaltas 1260 metų liepos 13 dieną prie Durbės ežero, kuris dabar tyvuliuoja Latvijoje. Tuo metu tos žemės buvo vadinamos Kuršu.
Maždaug 4 tūkst. žemaičių apsupo dvigubai didesnes, iki dantų ginkluotų vokiečių gretas ir ištaškė priešus. Kryžiuočių ir Livonijos ordino kariuomenę sudarė apie 8 tūkst. karių ir 190 riterių.
Jiems talkino Švedijos karalaičio Karolio vadovaujami danų ir švedų daliniai, patyrę kariai iš kitų Vakarų šalių, taip pat – pavergti prūsai, estai, kuršiai, kurie buvo priversti stoti į priešų gretas.
Pergalė buvo labai netikėta. Vokiečiai buvo ne tik geriau ginkluoti, turėjo daug patirties, bet ir diktavo karybos madas.
1230–1249 metais kryžiuočiai jau buvo pavergę žemaičių kaimynus prūsus.
Vienas vokiečių ginklų, padėjusių pasiekti pergalę, buvo vadinamoji „ėjimo arkliu“ taktika – kryžiuočiai žaibiškai įsiverždavo į prūsų kontroliuojamas žemes, per kelias paras suręsdavo įtvirtintą pilies tipo fortą ir ištaškydavo atakuojančius prūsų karius. Užkariautojai turėjo gerus lankininkus, todėl priešus skabydavo iš pilies bokštų, o prūsai neturėjo priešnuodžio tokiam kariavimui.
Panašią taktiką vokiečiai pabandė naudoti ir Žemaitijoje, kurią karalius Mindaugas padovanojo Livonijos ordinui. Vokiečiai žinojo, kad žemaičiai nesulauks pagalbos iš Lietuvos, todėl telkė kariuomenę didesniam puolimui.
Tačiau viskas susiklostė kitaip. Teigiama, kad nutrūktgalviai žemaičiai priešais ant Nemuno kranto įtvirtintą vokiečių pilį surentė savo fortą ir taip užblokavo priešo karius – nutraukė svarbias aprūpinimo linijas, todėl ordino kariai buvo įkalinti pilyje be maisto, amunicijos ir pastiprinimų. Tai išprovokavo tokią situaciją, kad vokiečiai turėjo pulti Žemaitiją greičiau nei planavo.
1260 metų liepą galinga kryžiuočių ir jų sąjungininkų kariuomenė iš Klaipėdos pajudėjo Georgenburgo pilies link. Tačiau tuo metu Žemaičių žemių konfederacijos kariauna netikėtai įsiveržė į Kryžiuočių ordino valdomą Kuršą. Priešininkai buvo priversti apgręžti galingas pajėgas ir kautis su žemaičiais savo teritorijoje.
Dvigubai mažesnė, prasčiau ginkluota, mažiau patirties turėjusi žemaičių kariuomenė apsupo ordino ir sąjungininkų pajėgas ir sutriuškino.
Liepos 13-ąją įvyko susirėmimas prie Durbės ežero. Per mūšį žuvo apie 150 ordino riterių, daugybė karių ir jungtinių pajėgų vadai Burhardtas von Hornhausenas, Heinrichas Botelis, karalaitis Karolis su savo daliniu.
Netikėta žemaičių pergalė sudarė prielaidas masiniams sukilimams vokiečių pavergtose teritorijose – sukilo prūsai, latviai, estai.
Galingasis Kryžiuočių ordinas ir jų talkininkai ilgai laižėsi žaizdas, o palyginti nedidelę Žemaičių žemių konfederacijos teritoriją sugebėjo nukariauti tik po dviejų šimtų metų.
