„Senų“ arba buvusių „nuo seno“ sienų paieškos turėjo įtikinti kitų šalių derybininkus, kad tose žemėse Lietuvos didieji kunigaikščiai valdė anksčiau nei kiti valdovai.
Delimitaciniuose (lot. delimitatio – ribų nustatymas) procesuose svarbią vietą užėmė „senų žmonių“ liudijimai. Jie ir parodydavo, kur buvo „senosios ir tikrosios“ sienos. 1356 metais nustatant LDK ir Mazovijos sieną, derybininkai kartu su „senais ir patikimais žmonėmis“ jas apėjo, apžiūrėjo ir patvirtino.
LDK ir kaimyninių šalių sienų nustatymas buvo sudėtingas ir ilgas procesas. Iš pradžių vykdavo valstybių derybos. Šalių pareigūnai siūlydavo iš anksto paruoštus delimitacinius projektus, kuriuose būdavo pateikiami preliminarių sienų gairių aprašai.
Veikiausiai ankstyviausi dokumentai tie, kuriuos LDK derybininkai teikė Vokiečių ordino pareigūnams, rašyti XV amžiaus antrame dešimtmetyje. Galima manyti, kad ruošiant projektus valdovas siųsdavo įgaliotus asmenis į vietoves, kuriose turėjo būti nustatyta siena.
Parengiamąjį darbą ruošdavo LDK kanceliarijos darbuotojai ir asmenys, kurie gerai išmanė teisę ir turėjo derybų patirties. Sienų projektai būdavo aptariami šalių korespondencijoje.
Derybos niekieno žemėje
Jei derybos klostydavosi sklandžiai, tada būdavo rengiami valstybių pareigūnų susitikimai. Būdavo sutariamas susitikimo laikas, kuris viduramžių tradicijoje atitikdavo religinės šventės dieną, pavyzdžiui, per Tris karalius. Rūpinęsi derybininkų saugumu valdovai kreipdavosi vienas į kitą, prašydami savo pasiuntiniams „garantinių apsaugos raštų“, kurie jiems teikdavo diplomatinę neliečiamybę.
Kitu atveju, jei vykdavo suvažiavimas dėl taikos derybų, šalys skelbdavo laikinas paliaubas. Siekiant saugumo, derybų vieta turėjo būti gerai matoma (laukas, vandens supama sala).
Dažniausiai susitikimai vykdavo pasienio teritorijose. Tai lėmė neutraliteto samprata. Neretai valstybių sienas atitikdavo „įsispraudusios“ pasienių dykros, kurios abiems šalims būdavo neutrali teritorija. Štai 1445 metais LDK ir Livonijos pasiuntiniai susitiko pasienio dykroje, Kurcume.
Dėl valstybių teritorijas skyrusių ežerų ir upių taip pat buvo laikytasi neutraliteto. 1408 metais Vytautas ir Maskvos didysis kuniogaikštis Dimitrijus derėjosi dėl taikos, raiti įjoję į Ugros upę. Po derybų upė buvo pasirinkta kaip šalių sienos riba.
Suvažiavimuose derėdavosi iš anksto valdovų paskirti asmenys, jų skaičius dažniausiai būdavo vienodas. Pasiuntiniai pirmiausiai pateikdavo raštus, kurie paliudydavo jų įgaliojimus ir tapatybę.
Po to pasiuntiniai teikdavo sienų projektus, juose būdavo surašytos preliminarios sienų gairės (upės, kalnai, girios, paribio kaimai, malūnai ant upių), išdėstydavo argumentus.
1413 metais LDK ir Vokiečių ordino derybose dėl sienų ir Veliuonos pilies Vytautas teigė, kad jis valdė šias žemes dar tada, kai pilis nebuvo pastatyta. Ordino pareigūnai teigė, jog tų teritorijų gyventojai dar anksčiau jiems mokėjo mokesčius už medžioklę. LDK ir Livonijos ginčai dėl sienų buvo įsiplieskę XV amžiaus antroje pusėje. Vyko nuolatiniai suvažiavimai ir dažniausiai bevaisės derybos.
Ginčai dėl žemės lopinėlio
Jei derybininkams pavykdavo susitarti, būdavo paskiriamos abiejų valstybių pareigūnų komisijos, kurios bendrai apvažiuodavo, apžiūrėdavo, papildomai derėdavosi ir net žymėdavo sieną. Dažniausiai šio darbo imdavosi asmenys, kurie administruodavo arba patys turėjo žemių delimituojamose teritorijose.
Į komisijas patekdavo ir dvasininkai, nes jie priimdavo pareigūnų priesaikas, kuriomis būdavo patvirtinamos sutartys.
Derybininkams susirinkus numatytu laiku sutartoje vietoje, jie vieni kitiems pateikdavo dokumentus, liudijančius jų paskyrimus, ir pradėdavo sienos nustatymą – apžiūrėjimą. Vykdavo diskusijos, kiekviena pusė siekdavo sieną pastūmėti savo naudai.
1425 metais derindami LDK ir Prūsijos sieną nuo Įsručio Kauno link, pareigūnai priėjo ežerą, į kurį tekėjo trys upės. Vytautas norėjo gauti teritoriją, kurios riba būtų upė, labiausiai nutolusi į Ordino žemes, riteriai, atvirkščiai, – upę, kuri buvo labiausiai nutolusi į Lietuvos pusę.
Galiausiai sutarta, kad šalių riba bus vidurinė upė. Jei procedūra vykdavo sklandžiai, būdavo apklausiami vietos gyventojai. Ypač dažnai derybininkai apklausdavo gyventojus XVI amžiuje, kai prie derinamų valstybės sienų gyveno žmonės, nes buvo paranku remtis jų liudijimais.
Žemdirbiai, turėję valdų pasienyje, baimindavosi galimo sienos pasislinkimo ne jų naudai, todėl aktyviai įsitraukdavo į procedūrą, įrodinėdavo sienos „teisingumą“.
Dažnai liudydavo „seni žmonės“. Štai 1542 metais derinant LDK ir Livonijos sieną, gyventojai teigė, kad „mes visi prie šitos sienos gyvename dar nuo senelių ir tėvų laikų“. Kiti teigė, jog jie gyvena vietoje, kur buvo „Vytauto laikų sienos ir po Vytauto, kai čia buvo Radvilos sienos“. Kartais derybose remtasi ir rašytiniais dokumentais, ankstesnių sienų aprašais.
Gyvieji sienų „ženklai“
Derinant sienas, ypač ginčytinuose ruožuose, jos buvo ženklinamos. XVI amžiuje šalyje įsibėgėjus vidinei kolonizacijai, gyventojai kirsdavo pasienio dykras ir neretai įsibraudavo į kitos šalies teritoriją. Tokiais atvejais pareigūnai pasienio dykrose arba jų pakraščiuose tikslingai įkurdindavo gyventojus.
Sukurtas kolonizuotas pasienis savaime buvo riboženklis, o pažymėtos valdų ribos atitiko ir valstybių sienas. Ypač svarbiose vietose, netoli pilių ar strateginių objektų, jau Vytauto laikais sienos matuotos myliomis arba naudojant „virvės“ matą. Vis dėlto derybininkai sienas ženklindavo tik išskirtiniais atvejais. Paprastai po derybų ir sienų apžiūrėjimo būdavo paskiriami kiti valstybių pareigūnai, kurie susitikę jas ženklindavo.
LDK ir kaimyninės valstybės pareigūnams apvažiavus ir apžiūrėjus sienas, sienų aktai būdavo galutinai suderinami ir patvirtinami priesaikomis. Tai buvo neatsiejamas tarpvalstybinių sutarčių elementas.
Štai 1473 metais LDK ir Livonijos delimitacinė sutartis buvo patvirtinta pareigūnų priesaikomis, uždėjus ranką ant Šv. Evangelijos. Po to prie dokumentų buvo prikabinti antspaudai ir jais apsikeista. Ilgainiui nustatytos sienos būdavo atnaujinamos, taisomos ir tikrinamos.
