Didžiojo potvynio požymių R.Ballardas su kolegomis aptiko tikrindamas kontroversišką dviejų Kolumbijos universiteto mokslininkų teoriją apie tai, kad Juodosios jūros regione būta tvano. Interviu „ABC News“ mokslininkas pasakojo, kad prieš maždaug 12 tūkst. metų didelę dalį pasaulio kaustė ledas, o Juodoji jūra tuomet tebuvo dirbamos žemės supamas gėlavandenis ežeras.
„Bet pradėjus tirpti ledynams vanduo papildė pasaulinį vandenyną, – aiškina R.Ballardas. – Natūralu, kad pasaulyje prasidėjo potvyniai. Vandens srautai Bosforo sąsiauriu siūbtelėjo tuomet ežeru buvusios Juodosios jūros link.“
„Aš gyvenu Konektikute (JAV), ir ant žemės, kur dabar stovi mano namas, kažkada slūgsojo pusantro kilometro storio ledo pluta, besidriekianti iki pat šiaurės ašigalio. Rimtas ledo gabalas, ar ne? – pasakoja „Titaniko“ nuolaužų atradėjas. – O paskui viskas pradėjo tirpti. Kalbu apie netolimos Žemės istorijos potvynius. Tad iš esmės klausimas yra tik toks: ar tąsyk Žemę buvo užtvindęs Potvynių potvynis?”
R.Ballardo tyrimas seka 1997 m. Williamo Ryano ir Waltero Pitmano sukurtos teorijos pėdsakais – jie ją grindė archeologiniais ir antropologiniais požymiais. Teorijoje buvo tvirtinama, kad „kasdien atplūsdavo apie 10 kubinių mylių vandens“, o vanduo plūdo mažiausiai 300 dienų.
Tyrėjų tandemo tvirtinimu, vanduo tąsyk užtvindė maždaug 60 tūkst. kvadratinių mylių sausumos teritoriją. Ežero vandens lygis po susijungimo su Viduržemio jūra pakilo šimtais metrų ir Europoje paskatino didžiulę gyvūnų migraciją. Teorijoje teigiama, kad vanduo plūdo 200 kartų galingesne už Niagaros krioklį srove ir šlavė viską, kas pasitaikė ant kelio. Tvanas transformavo izoliuotą gėlo vandens ežerą į sūrią Juodąją jūrą.
W.Ryano ir W.Pitmano teoriją, kad Biblijoje aprašyta istorija apie pasaulinį tvaną turėtų būti kildinama iš kažkokio realiai vykusio apokaliptinio įvykio, mėginta nuginčyti anglies datavimo ir sonarų tyrimų rezultatais.
„Tad mes ir nusprendėme nuvažiuoti ir paieškoti to potvynio, – „ABC News“ pasakojo R.Ballardas. – Paieškoti ne palaipsniui, iš lėto kilusio vandens, o rimto, galingo, viską šluojančio potvynio. Apsemtos žemės niekur nepabėgo – jos turėjo likti ten pat, kur ir buvo.“
R.Ballardo vadovaujama tyrėjų grupė rado senovinę kranto liniją ir tiki, kad tai yra biblinio tvano įrodymas. Mokslininkai įsitikinę: 120 metrų gylyje palei senovinę kranto liniją rastų kriauklių fosilijų anglies datavimo rezultatai byloja, kad kranto linija čia driekėsi apie 5 000 pr. Kr.
Daugelis Biblijos tyrinėtojų sutinka, kad istorija apie Nojaus Arką galėjo būti įkvėpta pasakojimų apie legendinį potvynį prie Mesopotamijos.
Ko gero, sykį toje teritorijoje ėmė ir atėjo juoda diena, – samprotauja R.Ballardas. – Vieną akimirką Viduržemio jūros vanduo pralaužė Bosforo sąsiauriu tapusį pylimą ir be gailesčio užtvindė aplink Juodosios jūros ežerą nusidriekusias žemumas. Po vandeniu atsidūrė įspūdingas sausumos plotas – apie 150 tūkst. kvadratinių kilometrų.“
Teorijoje postuluojama, kad istorija apie milžinišką potvynį ėjo iš kartos į kartą, kol galiausiai įgavo biblinio pasakojimo apie Nojų pavidalą. Nojus Biblijoje aprašomas kaip šeimos žmogus, trijų vaikų tėvas, kuriam turėjo būti apie 600 metų.
„Pirmuosiuose „Pradžios knygos“ skyriuose rašoma, kad žmonės gyvendavo po 800, 700 ar net 900 metų, – pasakoja Talmudo tyrinėjimų ir rabinistikos profesorius iš Žydų teologinės seminarijos Niujorke, Rabbis Burtas Visotzky. – Tai – mitiniai skaičiai. Jie akivaizdžiai per dideli. Kaip juos interpretuoti dar nežinome. Man regis, jų dydis taipogi prisideda prie teksto mistifikavimo.“
R.Ballardo vadovaujami tyrėjai taipogi rado ir senovinio laivo liekanų bei senovinių eilėraščių. Nors mokslininkas nesitiki kada nors rasiąs Nojaus arką, jis tiki galįs rasti paskandintos žmonių gyvenvietės požymių.
„Pradžios knygoje“ rašoma, kad Dievas nusivylė žmonijos pagedimu ir nusprendė užtvindyti Žemę, prieš tai nurodydamas Nojui pastatyti arką (laivą) sau, savo šeimai ir visų gyvūnų rūšių poroms. Arka turėjusi būti maždaug 137 metrų ilgio. Nors yra buvę visokiausių gandų ir „liudijimų“ apie esą surastas Nojaus laivo liekanas, jokių mokslinių tokio laivo egzistavimo požymių iki šiol aptikta nebuvo.
„Seniausias laivas, kokį tik esame radę, siekia maždaug 500 m pr. Kr., – aiškina R.Ballardas. – Tiesa, dar reikėtų gerai paieškoti. Tai tik statistikos klausimas.“
Vis dėlto 1985 m. „Titaniko“ nuolaužas Atlanto dugne suradęs mokslininkas rasti Nojaus laivo nesitiki. Užtat R.Ballardas mano galįs rasti prieš 7 tūkst. metų Juodosios jūros dugne atsidūrusių gyvenviečių ar miestų liekanų. Tyrėjų grupė neslepia planuojanti grįžti į Turkiją kitą vasarą.
„Ar galėtume rasti ten gyvenusių žmonių? Paskandintų kaimų? Manau, kad taip“, – kalbėjo okeanografas.
Daugelis Biblijos tyrinėtojų sutinka, kad istorija apie Nojaus Arką galėjo būti įkvėpta pasakojimų apie legendinį potvynį prie Mesopotamijos. Šie pasakojimai iš kartos į kartą ėjo dar gerokai iki Biblijoje atsirandant Nojaus istorijai.
„Labai panašios buvo ir ankstyvosios mesopotamiečių legendos, – pasakoja Biblijos archeologas Ericas Cline'as. – Ten irgi pasakojama apie išrinktąjį, kuris lieka gyvas. Jis pastato laivą, į jį sugena gyvūnus, o laivas po potvynio įstringa ant kalno. Manyčiau, kad tai viena ir ta pati istorija.“