Titulinis klausimas
Šie du nutikimai labai aiškiai atspindi istorinės kultūros, joje besikristalizuojančio ir besiskleidžiančio istorijos dabartiškumo lygmenį, kuris neretai persikloja su trivialia kasdienybe.
Kaip pasakytų Jornas Rüsenas, praeitis yra praėjusi, bet kartu dabartiška. Istorijos įdabartinimas kuriamas ir reprezentuojamas konkrečiu istoriniu pasakojimu, kuriam būdingos tam tikros aksiologinės, pragmatinės ir ideologinės nuostatos. Taip randasi dar vienas – istorijos politikos – matmuo, kuriame kadaise istorikai griežė pirmuoju smuiku, o dėl jų partiškumo nebuvo keliamos jokios pretenzijos, nes tai buvo neatsiejama istoriko amato priedermė, kaip ir tai, kad pati istorijos politika rėmėsi politine istorija.
Aiški ir tam tikra prasme vieša istoriko saviidentifikacija bei tarnystė tautos ir valstybės labui buvo norma, o istorikas buvo oficialios politikos ir ideologijos kūrimo kertinis akmuo1.
Beje, nėra reikalo toli dairytis Vakarų link. Užteks dirstelėti į carinės Rusijos imperijos istoriografiją, skirtą LDK, ir ją rašiusius istorikus. Vis dėlto šie pavyzdžiai yra paimti iš tų visuomenių, kuriose modernus istorijos mokslas jau egzistavo, tačiau pačios visuomenės nebuvo nei liberalios, nei demokratiškos.
Sovietinėje sistemoje istoriko vaidmuo reiškėsi ideologinėje plotmėje, o istorija tapo politikos tarnaite. Absoliučiai kitaip yra poperiškos atviros visuomenės sąlygomis. O tas kitaip yra daug sudėtingiau, nei kadaise buvo įprasta ar teko įprasti.
Trečiajam Lietuvos istorikų suvažiavimui (Šiauliai, 2013 09 26–29), vykusiam atviros visuomenės dvasia, jo organizatoriai tituliniu pavadinimu pasirinko klausimą: Nuo politinės istorijos prie istorijos politikos?
Trečiajam Lietuvos istorikų suvažiavimui (Šiauliai, 2013 09 26–29), vykusiam atviros visuomenės dvasia, jo organizatoriai tituliniu pavadinimu pasirinko klausimą: Nuo politinės istorijos prie istorijos politikos? Pats suvažiavimo įvykis ir toks pagrindinės jo linijos formulavimas akivaizdžiai atspindi tiek dabartinę istoriografijos būklę, tiek ir visuomenės situaciją. Toks atsargus klausimo kėlimas liudija puikią istorikų cecho savivoką ir supratimą, jog niekur niekas nepabėgs, kad ir kaip norėtų, nuo politinės istorijos, kuri greičiausiai tebelieka istorijos mokslo stuburkauliu (Jacques Le Goff).
Suvažiavimo atidarymo diskusijoje „Pasiklydę tarp istorijos ir politikos“ buvo pabandyta paaiškinti, kas yra istorijos politika, tačiau be kelių enciklopedinių apibrėžimų, nieko nepavyko išgirsti. Taip ir liko neaišku, kas ir kur čia yra pasiklydęs: ar istorikai politikoje, ar politikai istorijoje? Ir ar apskritai yra kas nors kur nors pasiklydęs?
Beje, lyg tyčia prieš pat suvažiavimą į viešąją erdvę pakliuvo istoriko Rūsčio Kamuntavičiaus pasirodymas Baltarusijoje. Tad atsirado neplanuota proga viešai apologijai, kuri ir įvyko šios diskusijos metu. Kamuntavičius, kaip dabar tapo įprasta, susiklosčiusią nepatogią situaciją aiškino žodžių ištraukimu iš konteksto.
Toliau buvo tęsiama, kad į istoriją, norint susikalbėti skirtingoms tautoms, valstybėms ir apskritai istoriniams naratyvams, būtina žvelgti su (auto)ironija. Gaila, kad nelemtame youtube jau nebegalima pasižiūrėti šio autoironiško šou ir tokiu būdu pasitikrinti savo silpnos atminties, bet, jei neklystu, Kamuntavičius paskaitos metu, kalbėdamas apie skirtingas Lietuvos ir Baltarusijos LDK interpretacijas, buvo paleidęs sparnuotą frazę, kad yra daug istorinių pasakojimų ir visi jie teisingi, lygiaverčiai. Suprask: tamsoje visos katės juodos.
Tačiau toks teiginys yra absoliučiai beprasmis, nes tokiu atveju visi istoriniai pasakojimai yra lygiai taip pat vienodai klaidingi. Kita vertus, nereikėtų formuoti tokio vaizdo, tarsi labusai (žmudzinai?) nori užsiimti senosios Lietuvos valstybės paveldo dalybomis.
Į diskusiją reagavęs Vytautas Ališauskas buvo kiek nustebęs diskusijos eiga. Jis atkreipė dėmesį į labai laisvai naudojamą ironiją bei dangstymąsi ja ir iškėlė klausimą dėl istoriko, kaip mokslininko, atsakomybės, kurios aukščiausias imperatyvas turėtų būti šiandien tokios nepopuliarios ir daug kam keliančios juoką tiesos siekimas. Sprendžiant šiuos pamatinius klausimus, manytina, kad nereikėtų klaidžioti po menamas problemas ar galvoti apie valstybinių švenčių pokyčius, keičiantis valdančiosioms partijoms.
Suvažiavimas, kaip ir du ankstesnieji, rengti Vilniuje ir Klaipėdoje, pasižymėjo sekcijų ir pranešimų gausa, tačiau vargu ar net ir labai pasistengus būtų įmanoma juos visus „suvesti“ į vieną generalinę šio renginio pavadinime užduotą liniją.
Priešingai, tokioje daugybėje pasisakymų įvairiomis temomis vieninteliu istorijos politikos kriterijumi galėtų būti tik pranešimų kokybė ir pranešėjo kompetencija. Ir vis dėlto, nepaisant daugybės intriguojančių pranešimų, nuo senų istoriografinių mitų išaiškinimo iki 1988–1992 m. ref(v)oliucijos ir tebedainuojančios nomenklatūros bei didžiojo naratyvo saulėlydžio (kurio, kaip ir pranašautos bei ne kartą paskelbtos istorijos pabaigos, greičiausiai niekada nebus, nes gyvename amžinai tekančios saulės pasaulyje), kiek prasminga kelti klausimą apie istoriografijos judėjimą nuo politinės istorijos link istorijos politikos?
Paradoksalu, tačiau kai kalbama apie istorijos politiką, automatiškai visada diskutuojama apie politinę istoriją ir vice versa. Juk politinė istorija yra res gestae istorija. Ji visų ginčų kvintesencija. Ar gali susiginčyti italas su prancūzu, perskaitę Carlo Ginzburgo "Sūrį ir kirminus": XVI a. malūnininko pasaulį, kuriame – itališkame ar prancūziškame – sūryje daugiau skylučių? Vargu bau. Bet dėl Elzaso ir Lotaringijos, Karolio Didžiojo ir kitų vokiečių–prancūzų istorinių topos visko gali nutikti net ir šiais politinio korektiškumo laikais. Visa didžioji politika buvo vykdoma durch Blut und Stahl (krauju ir plienu). Politinė istorija rašoma apie tai. Istorijos politika orientuojama į tai.
Trečiasis Lietuvos istorikų suvažiavimas buvo vainikuotas šiandienės Lietuvos istoriografijos šulų (Egidijaus Aleksandravičiaus, Alfredo Bumblausko, Arūno Gumuliausko, Rimvydo Petrausko, Dariaus Staliūno), turėjusių atstovauti visoms svarbiausioms lietuviškosios istoriografijos kalvėms, diskusija, moderuota Aurimo Švedo.
Alvydo Nikžentaičio pirmoje suvažiavimo diskusijoje nuskambėjusi mintis apie istoriko, kaip sarginio šuns, vaidmenį visuomenėje, nors metaforiškai ir taikli, tačiau gali pasirodyti pernelyg direktyvi šiandienos individui.
Joje keltas klausimas: Su kokiais iššūkiais susiduria dabartinė lietuvių istoriografija? Jos metu labiausiai išryškėjo nuolat sugrįžtanti ir atsinaujinanti istoriko ir visuomenės santykio problema. Alvydo Nikžentaičio pirmoje suvažiavimo diskusijoje nuskambėjusi mintis apie istoriko, kaip sarginio šuns, vaidmenį visuomenėje, nors metaforiškai ir taikli, tačiau gali pasirodyti pernelyg direktyvi šiandienos individui.
Aiškiausiai turbūt išsikristalizavo istoriko, kaip kritiškai mąstančio ir su visuomene sąlyčio ieškančio asmens, reikšmė. Čia ir turėtų glūdėti istoriko atsakomybės prieš savąjį cechą ir visuomenę esmė. Beje, diskusijoje pasisakęs Aleksandravičius dar bandė traukti Kamuntavičių. Profesorius teigė, kad egzistuoja nuomonių pliuralizmas ir reikia tuo tik džiaugtis. Be abejonės, pliuralizmas tam tikra prasme yra visuomenės veidrodis. Bet pats pliuralizmas nėra vertybė savaime, kaip koks Ding an sich. Riba tarp susidomėjimą keliančio pliuralizmo ir neatsakingo pliur(p)alizmo labai slidi, kaip ir ironija, kuri iš retorinės formos gali virsti nesusipratimu.
Tad ar egzistuoja Lietuvoje monolitinė istorijos politika? Greičiausiai, kad ne, ir prasminga klausti, ar tokios apskritai reikia. O jei kam nors prireiktų, tai kas ją formuotų? Matyt, to sužinoti nenorėtume nė vienas. Racionaliausia yra tokia veiklos forma, kai konkretus cechas pats formuoja savo veiklos kryptis, nepamiršdamas profesinės ir etinės atsakomybės prieš visuomenę. Istorijos politika, kaip ir politinė istorija, yra platesnės istorinės kultūros ir su ja susisiejančios atminties kultūros dalys.
Istorikas tėra tik vienas iš šios plačios erdvės veikėjų, ir tikrai ne pats svarbiausias. Jau minėtas Kocka savo pranešime taikliai išsitarė apie savęs pervertinimo pavojų ir įspėjo istorikus būti kukliems. Istoriko mokslinis darbas nėra savaime prasmingas. Prasmę istorikas ir jo veikla įgauna tik tada, kai jis tampa kritiniu orientyru sudėtingose politinės istorijos, istorijos politikos ir istorinės kultūros sampynose.
Vytautas Volungevičius
Ir anapus jo
Rašymas – būtų galima rasti ne vieną argumentą – yra kolektyvinė pastanga. Mėginant aprašyti Trečiąjį Lietuvos istorikų suvažiavimą, tai akivaizdžiausia, nes vienas asmuo net ir labai norėdamas negalėjo sudalyvauti visose paraleliai vykusiose sekcijose, o ką ir kalbėti apie vis blėstančius girdėtų pranešimų ir diskusijų įspūdžius. Dėl pastarosios priežasties paminėsiu tik labiausiai įsirėžusių konferencijos dalyvių pasisakymus.
Atminties ramybę sudrumstė Vilniaus universiteto bibliotekos makulatūros krūvoje rastos lietuvių kalbininkų sudarytos knygelės Žodžiai ir prasmės fragmentas: „Naujakalbės tikslas buvo ne tik išreikšti angsoco pasaulėžiūrą bei mąstymo būdą, bet ir padaryti neįmanomus kitus mąstymo būdus. [...] Jos žodynas buvo sudarytas taip, kad galėtų tiksliai ir gana subtiliai perteikti bet kokią Partijos nariui galinčią kilti sąvoką, atmetant visas kitas sąvokas ir net užkertant kelią joms atsirasti netiesioginiais būdais. Tai iš dalies buvo atliekama kuriant naujus žodžius, bet dažniausiai – naikinant nepageidaujamus, o kitų šalinant visas nelojalias reikšmes, kiek įmanoma – ir visas antrines. [...] Be eretiškų žodžių slopinimo, buvo dar ir kitas bendras tikslas – kaip galint sumažinti žodyną nepaliekant nė vieno žodžio, be kurio įmanoma išsiversti. Naujakalbės paskirtis buvo ne plėsti minties erdvę, o mažinti ją, ir tam tikslui netiesiogiai tarnavo iki minimumo apribotas žodžių pasirinkimas“.
Ši George‘o Orwello citata iš 1984-ųjų priedo gana taikliai nusako trečią suvažiavimo dieną sekcijoje „Kultūros statyba“ sovietų Lietuvoje“ istoriko Nerijaus Šepečio skaitytą pranešimą „Lietuvių kalba, sovietų valdžia ir kalbininkai: kalbos kultūros profiliai“. Pradėjęs nuo to, kad už lietuvių kalbą dabar oficialiai atsakinga institucija iš esmės nereflektuoja savo sovietinių šaknų, pristatęs tuometės lietuvių kalbos tvarkytojų ir Komunistų partijos ryšius, mokslininkas atskleidė, kad kalbos ekspertais tampama ją pavertus saugomu mokslinio tyrimo objektu.
Šiuolaikinė lietuvių kalba klesti ir žydi, o kalbos mokslas turi atsigręžti į tai, kaip kalba žmonės, kalbininkai turi žmonėms padėti prisijaukinti kalbos įvairovę, o ne ją suvaldyti.
Jis pakartojo jau viešumoje išsakytą savo poziciją šiuo klausimu: šiuolaikinė lietuvių kalba klesti ir žydi, o kalbos mokslas turi atsigręžti į tai, kaip kalba žmonės, kalbininkai turi žmonėms padėti prisijaukinti kalbos įvairovę, o ne ją suvaldyti.
Apskritai minėtos sekcijos sumanytojai ir pranešėjai pademonstravo, kad iš anksto suderinus savo pranešimų temas, galima sukurti gana įspūdingą visumą ir suprantamai apibendrinti naujausius gausių tyrimų rezultatus. Tiesa, įvadinis – sovietinės kultūros politikos – ir jį sekę sovietinei architektūrai ir kinui skirti pranešimai nepelnytai išsiplėtė fotografijos istorikių Margaritos Matulytės ir Agnės Narušytės pranešimo sąskaita.
Lyginant antrąją suvažiavimo dieną vykusią sekciją „Visuomenės kelias nuo luomiškumo iki pilietiškumo (XIX–XX a. pr.)“ su pirmiau aptartąja, matyti, kiek nedaug yra „ilgojo amžiaus“ istorikų ir kaip jiems vis dar sudėtinga atsakyti į pačių keliamus klausimus: kada galima kalbėti apie šio laikotarpio pilietinę visuomenę, kokios socialinės grupės ją kūrė, kokia buvo vienos ar kitos socialinės grupės galia ir ištekliai, skatinę jų aktyvumą, sąveiką ir konfliktus, kuriantis pilietinei visuomenei. Vis dėlto šios sekcijos dalyviai, priešingai nei kitų girdėtų, kaip niekad aktyviai kėlė klausimus ir bendrai svarstė galimus atsakymus – sakytume, tam ir skirtas kas ketverius metus vykstantis suvažiavimas.
Jei XIX amžiui skirta sekcija buvo skirta apibendrinimų paieškoms, tai trečiąją suvažiavimo dieną vykusi sekcija „Didžiojo naratyvo saulėlydis“ – teorinėms ir praktinių perspektyvų mikroistorijos tyrimų galimybėms pristatyti.
Švedas apžvelgė savąjį sakytinės istorijos projektą, šio žanro strategijas, stipriąsias ir silpnąsias puses, pasakojo, kaip jam pačiam sekėsi kalbinti kino režisierių Almantą Grikevičių (kartu su Lina Kaminskaite-Jančoriene), dailininką Petrą Repšį ar poetą Justiną Marcinkevičių.
Reikia tikėtis, kad visi interviu variantai ir pašnekovų taisymai išliks istoriko archyve ir kada nors iš „juodraštinių korektūrų“ atsiras dar vienas ar keli įdomūs pasakojimai. Tomas Vaiseta mikroistoriškai pristatė Vilniaus psichiatrinės ligoninės veikimo principus stalinizmo metais ir galios mechanizmus, kuriuos, manding, galime aptikti ir už sovietinės ligoninės sienų. Istorija, panašiai kaip ir literatūra, nepateikia kokių nors sprendimų, veikiau – geras mįsles.
Šios sekcijos pranešėjas Rimantas Kmita literatūrinės formos pranešimu „Sovietmečio grožinės literatūros perskaitymo sunkumai“ parodė, kaip šie galvosūkiai gali virsti nuosekliu, kartu ir vingiuotu pasakojimu.
Šioje vietoje su apgailestavimu galime paminėti, kad suvažiavime pranešėjai kartais išsiplėsdavo klausimų jiems sąskaita arba apskritai garsiai nebuvo klausiama. Suvažiavimo dalyviai galbūt gali pasiteisinti tuo, kad tikslintis, ką išgirdai ar supratai, buvo laiko ir per pertraukas, ir išvykų metu žaidžiant kroketą Kurtuvėnų dvare ar sugrįžus į savo cechus.
Kaip pastebėjo vienas Alisos stebuklų šalyje komentatorius, tik apsiginklavusi žodžiais ir klausimais Alisa išsivaduoja iš beprotiško pasaulio
Vis dėlto pasirinkus tokią strategiją, nemažai svečių sutraukusioje baigiamojoje diskusijoje nuskambėjęs priekaištas iš auditorijos, esą istorikai užsidarę savo bokštuose, yra gana pagrįstas ir suprantamas. Juk norint ką suprasti, tėra vienas kelias – pradėti klausti.
Kaip pastebėjo vienas Alisos stebuklų šalyje komentatorius, tik apsiginklavusi žodžiais ir klausimais Alisa išsivaduoja iš beprotiško pasaulio, atranda skirtumus tarp to, kas yra daiktai, ir to, kaip jie atrodo. Juk tik jos klausinėjimas padeda išsikapstyti iš stebuklingos beprotybės, kuri – kaip ir mūsų pasaulyje – slypi pasislėpusi po plonyčiu konvencionalaus respektabilumo apsiaustu.
Alisos kalba, panašiai kaip ir Šepečio pranešime, yra būdas užčiuopti ir tai, ką manome esant sveiku protu, ir priemonė plėsti minties erdvę.
Juozapas Paškauskas
