Vienas iš tokių inertiškų sąmonės komponentų yra medžioklės fenomeno samprata bei jos transformacijos skirtingais laikotarpiais. Archainių laikų būtinybė susimedžioti sau maisto, laipsniškai virtusi kilmingųjų (arba išskirtinio luomo atstovų) pramoga bei privilegija, nepraranda aktualumo iki šių dienų bei kelia naujus klausimus apie medžioklės būtinybę bei reikšmę. Antai LDK susiklostęs medžioklės elitiškumo vaizdinys toks išliko ir pirmosios Lietuvos Respublikos politinio elito sąmonėje, o sovietų valdžios metais, nacionalizavus visus medžioklės plotus, teisė medžioti tapo „nerašyta“, tačiau realia, kone privaloma sėkmingos nomenklatūrinės karjeros sąlyga.
Tokiems medžioklės sampratos kismo aspektams išsiaiškinti reikėtų nuodugnių ir kompleksinių tyrimų, tačiau, palikę juos ateičiai, galime tvirtai tarti, kad skirtingais istoriniais laikotarpiais gyvenę žmonės (tiksliau, jų kartos) vis kitaip suvokė ir medžioklę bei jos teikiamą naudą. Manytina, kad ikivalstybinių laikų medžiotojų požiūris į savo veiklą buvo žymiai pragmatiškesnis nei vėlesnių amžių, kai medžioklės reikšmė nebegalėjo būti apibrėžiama vien ūkiniu aspektu. Viduramžiais ir ankstyvaisiais Naujaisiais amžiais ji buvo tapusi įvairiapusiu simbiotiniu ryšiu, apjungusiu Lietuvos didžiojo kunigaikščio (toliau – Ldk) kasdienybę, ekonominį valstybės gyvenimą,net užsienio politiką. Šitaip medžioklė tapo „senalietuvio“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) piliečio savivokos dalimi, neatskiriama nuo jo kasdienybės. Naudingos informacijos apie tai gausu archyviniuose ir publikuotuose šaltiniuose. Luko Gurnickio, Mikalojaus Husoviano veikalai bene geriausiai atspindi to meto medžiotojų santykį su gamtos pasauliu. Lietuvos Metrikos (toliau – LM) knygose esantys dokumentai leidžia pajusti LDK valdovų organizuojamų medžioklių svarbą, iškeldami prieš mūsų akis tankias LDK girias, apnuoginantys medžiojančio valdovo silpnybes ir leidžiantys atrasti ryškių emocijų bei gyvybingumo kupiną valdovo bei kilmingųjų pasaulį. Reikšmingų įžvalgų minėtais klausimais yra paskelbę LDK kasdienybės problematiką tyrinėję mokslininkai Marcelinas Ročka, Rimvydas Petrauskas, Giedrė Mickūnaitė, Rūta Čapaitė.
Itin retai lietuvių istoriografijoje diskutuojamas gamtos etikos aspektas, nors tai vienas iš fundamentaliausių etikos klausimų, nes „žmogaus moralinis santykis su gamta atsirado archajiniais laikais“ ir tik „civilizacijos raidoje jis buvo nustumtas į kultūros pakraštį, natūraliajai realybei suteikiant imoralinės erdvės statusą“. LDK apie medžiotojo ir laukinės gyvūnijos dorovinį santykį susimąstyta dar XVI a. Tuo metu suintensyvėjusi medžioklės plotų apsauga nereiškė didžiojo kunigaikščio siekio kuo stipriau saugoti gyvūnų rūšis nuo galimo išnykimo, tačiau atspindėjo šiuo laikotarpiu pripažįstamas nuosaikaus hedonizmo normas, deklaruojamas žmogaus pranašumą prieš žvėrį ir pabrėžiančias žmogaus teisę saikingai džiaugtis visomis girių teikiamomis gėrybėmis. Husovianas giesmėje apie stumbro medžioklę nedviprasmiškai sako: „Žūsta savaime dėl to sparnuotieji paukščiai ir žvėrys, / Jeigu per šykščiai su jais elgiasi turintys juos. / Teko ne kartą matyt, kaip didžiuos ežeruos nyksta žuvys, / Jei šeimininkas per daug gailisi gaudyti jas“. Toks santykis su medžiojama fauna įpareigojo medžiotoją justi atsakomybę ir saiką, eksploatuojant kilmingiesiems Dievo suteiktas vertybes, tačiau bėgant laikui saiko pojūtis tapo vis menkiau apčiuopiamas, o požiūris, jog laukiniai gyvūnai nėra dorovinės būtybės, todėl elgesys su jais negali būti vertinamas moralinėmis kategorijomis, dominavo iki XX a. pradžios (tik, reikia manyti, žymiai sekuliaresnis). Todėl verta giliau paanalizuoti LDK valdovo organizuojamų medžioklių reikšmę to meto kilmingųjų kasdienybėje ir viešajame gyvenime, užčiuopiant sampratos virsmą nuo ekonominės būtinybės iki „karališkojo sporto“.
GIRIOS IR MEDŽIOKLĖS VAIZDINYS LDK VALDANČIOJO ELITO SAVIMONĖJE
Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei jo dvariškių geografinis akiratis XV–XVI a. nuolat plėtėsi, tačiau pastoviu gamtiniu objektu, įsirėžusiu į LDK kilmingųjų sąmonę bei tiesiogiai įtakojusiu jų savimonę, galėtume laikyti girių masyvus, kurie buvo nuolat realiai eksploatuojami. Dar ikivalstybiniais laikais vienu archaiškiausių tokio eksploatavimo būdų tapo medžioklė, garantavusi apsirūpinimą maistu bei išlikimą. Svarbu pabrėžti, kad XII–XIII a. sandūra yra laikoma riba tarp gentinės ir feodalinės medžioklės periodų. XIV a. (kaip, beje, ir vėlesniais laikotarpiais) stambiųjų gyvūnų medžioklė tapo visų pirma valdančiojo elito pramoga ir privilegija, todėl laukinių gyvūnų mėsa paįvairindavo diduomenės stalą. Lietuvos pietrytinėje dalyje – Vilniaus, Kernavės ir Trakų apylinkėse – susiformavus Mindaugo domenui, ir iškilo pirmosios valdovų rezidencijos bei medžioklės pilys. Greta valdovų ir sritinių kunigaikščių, didelę dalį tarp medžiojančiųjų sudarė pilių įgulos, tačiau paprastų bendruomenininkų racione laukinių žvėrių mėsos būta žymiai mažiau. XIV a. pagrindinių valdančiojo elito medžioklės dvarų būta Kernavėje, Maišiagaloje, Nemenčinėje, Trakuose, Vilniaus apylinkėse (Brodeliškių piliakalnis).
Anot Laimos Bucevičiūtės, žemėlapiuose grafinėmis priemonėmis perteikiamas mentalinėje plotmėje slypintis valstybės erdvės vaizdinys ir jos teritorijos refleksijos pojūtis. XVI a. žemėlapiuose, skirtuose Europai, LDK teritorijoje vaizduojami dideli girių masyvai (kurių tikslaus ploto dėl mastelio neatitikimų apskaičiuoti neišeina) liudija, kad giria to meto valdančiojo elito savivokoje buvo gana reikšminga. Vėlyvaisiais Viduramžiais bei ankstyvaisiais Naujaisiais amžiais miškas traktuotas ne tik kaip materialinių gėrybių šaltinis, bet ir kaip mistinių, gydančių galių turinti erdvė, aštrinanti klausą bei regėjimą, išblaškanti blogą nuotaiką ar net ilginanti gyvenimo trukmę.
Nors valstybės politinis centras buvo šiuolaikinės Lietuvos teritorijoje, anot Povilo Matulionio, mažiausiai 42–45% šios teritorijos XV–XVI a. dengė miškai. Teritorijos miškingumas neliko nepastebėtas ir per LDK teritoriją keliavusių amžininkų Ghilleberto de Lannoy, Petro Dusburgiečio, Jano Długoszo, Sigismundo von Herbersteino, Pilypo Kalimacho, Motiejaus Miechoviečio, Alberto Krantzo, Erasmo Stelos ir kt. Tiesa, Edvardas Gudavičius pabrėžia, kad XV a. vykusi vidaus kolonizacija pakeitė ankstesnį LDK kraštovaizdį, sumažino miškų ir pelkių plotus, tačiau net ir po to LDK teritorijos miškingumas išliko gana didelis, palyginus su kitomis to meto Vakarų Europos valstybėmis.
Aptariamo laikotarpio literatūriniuose tekstuose ar metraščiuose ekonominė (reikia manyti, ir karinė) krašto galia neretai siejama su vešlių girių ir derlingos žemės teikiamomis gėrybėmis. Antai Bychovco kronikoje plačiai ir vaizdingai aprašomas LDK landšaftas: „Plaukdami Nemunu aukštyn [...] pamatė abipus aukštus kalnus, o už tų kalnų – plačias lygumas ir vešlius ąžuolynus, lūžtančius nuo gausybės visokių žvėrių, visų pirma taurų, stumbrų, briedžių, elnių, stirnų, lūšių, kiaunių, lapių, voverių, šermuonėlių ir įvairių kitų“. Disponavimas šiomis vertybėmis bei išskirtinės naudojimosi prerogatyvos stiprino politinį valdovo prestižą. Medžioklėse demonstruojamas valdovo ištvermingumas bei jaunatviškumas artikuliavo jo, kaip kario gebėjimus, garantuojančius nuolatinį produkto (medžioklės atveju – laimikio) nusavinimą bei teisę jį dalyti savo valdiniams.
Ši pramoga, reikalaujanti daug ištvermės, istoriografijoje kartais pavadinama „karališkuoju sportu“, formuoja ir įtvirtina Ldk kaip aistringo medžiotojo paveikslą. Antai XVI a. kūręs Husovianas, kurdamas giesmę Apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę pasinaudojo literatūra apie Europos šiaurės kraštus bei rusėniška literatūra apie taurus ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą. Galbūt Vytauto aistra medžioklei iki pat jo mirties, o galbūt noras išlaikyti savo pavaldinių pagarbą bei demonstruoti fizinį pajėgumą, paskatino Husovianą Ldk Vytauto medžiokles ateities kartoms pateikti kaip valdovams derančios pramogos pavyzdį.
Medžioklė stiprino valdovo padėtį kilmingųjų akyse: „Į pavojus su mumis didžiadvasiai čia veržias karaliai“, o steigiami specialūs medžioklės dvarai ar Ldk pilys be savo pirmapradžių ekonominių ar gynybinių funkcijų turėjo net ir nesant valdovui priminti apie išskirtines valdovo regalijas, demonstruoti kunigaikštiškos valdžios išskirtinumą.
Istoriografijoje įprasta manyti, kad iki XV a. vidurio medžioklė buvusi savita taurumo ir karinių dalykų mokykla, kadangi ilgalaikėse medžioklėse buvo išmokstama naudotis ginklais, ugdomas šaltakraujiškumas, mokomasi sudėtingose situacijose suvaldyti žirgą, taip pat įprantama prie didelių fizinių krūvių, sunkumų, nepriteklių bei gyvenimo lauko sąlygomis. Galima tarti, kad neretai tokiu būdu buvo išmokstama ir taktinių karinių manevrų, kurie prireikus galėjo būti pritaikyti ir mūšio lauke.
Dvaro jaunuomenės pratybų realijos atsiskleidžia Husoviano giesmėje apie stumbro medžioklę, kurioje daugeliui vyrų pražūtingos medžioklės nauda grindžiama karinių gebėjimų ugdymu: „Stiprino dvasią karių, savo tėvynės jėgas“. Galime daryti išvadą, kad vėlyvaisiais Viduramžiais vienu iš valdžios ir valstybės tvirtumo pamatų valdančiojo elito savimonėje vis dar tebebuvo fizinės galios demonstravimas, puikiai atsiskleidžiantis medžioklių metu bei derantis prie riteriško gyvenimo būdo. Taigi medžioklė (LDK buvusi savotišku riterių turnyrų pakaitalu ar analogu) leido joje dalyvaujantiems kilmingiesiems įsiteikti kunigaikščiui bei padaryti įspūdį medžiokles stebinčioms damoms. Viešai demonstruojami medžioklių trofėjai kūrė valdovo kaip šalies priešų nugalėtojo alegoriją, kai pergalės prieš žvėris buvo suvokiamos tarytum sėkmės būsimuose mūšiuose provaizdis. LDK medžioklės tradicijoje valdovas yra ypatinga, centrinė figūra, jį lydi jo rangą atitinkanti sėkmė, tampanti regima kunigaikštiškos galios išraiška.
XV a. rengtos valdovų medžioklės buvo pramoginio pobūdžio, kadangi būtinybė susimedžioti maisto neslėgė didžiojo kunigaikščio pečių. Priešingai, XV a. yra žinoma visa eilė specialias medžioklės tarnybas turinčių valstiečių, turėjusių aprūpinti valdovo dvarą reikiamais miško produktais bei žvėriena. Reginos Volkaitės-Kulikauskienės Punios piliakalnio tyrimai, kurių metu XV a. sluoksnyje rasta itin daug laukinių stambiųjų žvėrių kaulų, o kailinių žvėrelių medžioklės pėdsakų neaptikta visiškai, taip pat liudija, jog čia rengtos didžiojo kunigaikščio medžioklės buvo pramoginės. Žinoma, neretai stengtasi suderinti pramogą su ekonomine būtinybe, kadangi LDK gerokai ilgiau nei Vakarų Europoje sumedžiota žvėriena buvo papildomos didžiojo kunigaikščio dvaro maisto atsargos. Tačiau itin svarbu pažymėti, jog pati pramoga XVI a. jau imta sieti su hedonistine gyvensena, o išsilavinimas, mokslas ir dvasinių vertybių puoselėjimas tapo svarbesnis už kūno jėgą bei imtas laikyti valstybės tvirtumo šaltiniu.
Neretai istoriografijoje pabrėžiama, jog jau nuo XVI a. vidurio Ldk medžioklės ėmė prarasti savo taurumą ir vis labiau tapdavo tik valdančiojo elito laisvalaikio pramoga, kai į žvėris imta šaudyti kone pro rezidencijos langus. Šis sampratos pokytis puikiai atsiskleidžia ir Husoviano, ir kitų amžininkų veikaluose, kur kritikuojamas žvėrių žudymas vien dėl pramogos ir malonumo bei vangus pačių kilmingųjų dalyvavimas valdovo organizuojamose medžioklėse. Antai XVI a. kūręs Mykolas Lietuvis apgailestauja, jog pranyko lietuvių kūno stiprybė ir narsa, kuria pasižymėjo XV a. gyvenę kilmingieji. Ši tendencija dar sustiprėja bėgant laikui. Antai 1752 m. sausio 27 d. organizuotos medžioklės Belovežo girioje metu valdovas ir jo dvariškiai patys joje praktiškai jau nedalyvavo, kadangi 3000 valstiečių ginė žvėris į aptvarą, kurio centre iš anksto buvo pastatyta palapinė medžiotojams, iš kurios ir šaudyta į žvėris. Tokiu būdu buvo sumedžioti keturiasdešimt du stumbrai, trylika briedžių, neskaitant daugybės kitų žvėrių.
Tačiau minėtas šaltinis mus perkėlė jau du šimtmečius į priekį. Antai XVI a. amžininkai, peikiantys malonumų besivaikančią valdovo gyvenseną, atskleidžia egzistavus (išlikus) ir kitus medžioklės reikšmės aspektus. Pavyzdžiui, giesmėje apie stumbro medžioklę teigiama, jog medžioklės teikiama nauda esanti duali, ji ne tik suteikianti dvasinį pasitenkinimą, bet ir „pamaitinanti“ kūną mėsa. Toliau Husovianas atskleidžia išskirtinę šios pramogos reikšmė valdovo bei dvariškių gyvenime: „Nes tik medžioklė žvėries visas jų penas tėra“.
Valdovo aistra medžioklei atsiskleidžia ir gyvenimo realijas liudijančiuose šaltiniuose. Pavyzdžiui, 1534 m. Žygimantas Senasis, buvodamas Rūdninkų medžioklės dvare, atskiru pranešimu įsakė etmonui Jurgiui Mikalojaičiui Radvilai atleisti nuo karinės tarnybos Lieponių ir Valkininkų dvarų laikytoją Andrių Mackevičių, kadangi pastarasis privalėjo dalyvauti valdovo medžioklėje, rengiamoje, anot šaltinio, minėto didžiojo kunigaikščio džiaugsmui. Galima teigti, jog būtent pasitenkinimas buvo XVI a. valdovo organizuojamų medžioklių siekiamybė, kadangi kupinas džiaugsmo valdovo gyvenimas traktuotas kaip tiesiogiai veikiantis jo pavaldinių gyvenimo kokybę. Vienalaikiuose šaltiniuose medžioklė ir malonumas (rusėn. потеха, потесе) neretai vartojami kone kaip sinonimai. Valdovo dvariškis Lukas Gurnickis pastebi, jog „žmogus iš prigimties trokšta džiaugsmo ir atgaivos, todėl žmonės išgalvojo šokius, pokylius, bei kitas pramogas akims paganyti [...] įvairius žaidimus, komedijas, tragedijas, šokius [...] dvikovas“, įvairiausių neregėtų žvėrių demonstravimą, medžiokles, derančias „didžiam valdovui“. Minėtame šaltinyje nedviprasmiškai teigiama: „mėgstame tuos žmones, kurie mums smagumą suteikia“.
Nors Ldk organizuojamų medžioklių reguliarumą diktavo ne būtinybė, o dvaro etiketo laikymasis ar nuobodžiaujančiųjų noras prasiblaškyti, medžioklė XVI a. kaip ir XV a. buvo laikoma tauria pramoga, tinkama valdovui ir kitiems kilmingiesiems. Palankų požiūrį į medžioklę atskleidžia reikalavimai pavyzdiniam to meto dvariškiui. Antai Gurnickis teigia, esą dvariškiui būtina turėti gerus kariui deramus įgūdžius (t. y. mokėti naudotis artimos kovos ginklais, gerai šaudyti iš lanko, deramai jį laikyti, įveikti iki galo pritraukti templę bei mokėti taikliai paleisti strėlę). Pats autorius pabrėžia šių įgūdžių naudingumą ir lavinimą pramogaujant (t. y. medžiojant), kadangi medžioklė kažkuo panaši į karą. Ir ji tikrai tinkama dvariškiui: „tai tikrai aristokratiška ir pritinkanti dvaro žmogui pramoga; juk ir anie didieji senovės žmonės, kaip žinome iš istorijos, labai ją mėgo. Taigi visais šiais atžvilgiais dvariškis tegu nuo kitų neatsilieka“. Todėl ir nelikus realių karinių pratybų ar ekonominių reikmių tenkinimo funkcijų, XVI a. kilmingiesiems jie išliko aktualūs, medžioklę pirmiausia suvokiant kaip statusą žyminčią deramą laisvalaikio veiklą.
DIPLOMATIJA IR LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO MEDŽIOKLĖS
Aptariamu laikotarpiu medžioklė buvo neatsiejama diplomatijos, dvaro švenčių, ceremonijų dalis. Ji buvo ne tik vienas mėgstamiausių valdovų užsiėmimų, bet ir pramoga, į kurią buvo įtraukiami jų svečiai, kadangi taip buvo ir įtvirtinamas socialinis statusas. Teisės naudotis medžioklės plotais suteikimas to meto visuomenėje reiškė valdovo prielankumą ir buvo praktikuojamas net tarpvalstybiniuose santykiuose. Antai Ldk Vytautas turėjo išskirtinę teisę medžioti už LDK ribų: Ordino didysis magistras po Žalgirio mūšio 1411 m. leido „didžiai galingam ponui hercogui Aleksandrui, kitaip Vytautui [...] išskirtiniam ponui [...] nekliudomai medžioti visus žvėris ir paukščius po visas [...] dykras [Ordino žemėse]“, tačiau pažymėjo, jog tokiomis pat sąlygomis medžioti LDK galįs ir jis pats. Leidimų medžioti svetimose teritorijose Vytautas prašydavo laiškuose arba per atvykusius Ordino pasiuntinius, o neretai juos pasiūlydavo ir pats Ordino vadovas. Reikia pabrėžti, jog tai nereiškė, kad LDK teritorijoje nepakako medžioklei tinkamų plotų. Tiesiog toks bendravimas atitiko Viduramžių elito elgesio modelius.
Nuolat į LDK atvykstančių užsienio svečių ir pasiuntinių liudijimai apie jų atvykimo proga rengtas medžiokles leidžia tarti, jog medžioklė laikyta itin prabangia, kilmingiesiems pagerbti tinkama pramoga. Antai Ghilleberto de Lannoy savo prisiminimuose rašo, jog svečiuodamasis pas Jogailą kartu su valdovu vykęs medžioti meškų ir jam buvęs pastatytas gražus namelis.
Po medžioklių kunigaikščio dvaruose buvo rengiamos iškilmingos puotos, sumedžiota žvėriena apdovanojami svečiai. Viename XV a. šaltinyje išliko duomenų apie itin pompastišką dovanojimo ceremoniją, kai vyskupams į Konstancą Jogaila siuntė tris gyvus stumbrus. Kadangi jų gabenimas užtruko, pakeliui buvo nuspręsta du nuvargusius žvėris paskersti ir į Konstancą gabenti silkių statinėse pasūdytą žvėrieną. Trečią stumbrą buvo įsakyta pasūdyti jo paties odoje su gerais prieskoniais. Būtent pastarąjį atgabenus į Konstancą bei imperatoriaus Zigmanto I įsakymu pridėjus naujų prieskonių (kad dar kurį laiką išsilaikytų), stumbras buvo pasiųstas toliau Reino upe Anglijos karaliui. Žinoma, šiuo atveju turėjo būti svarbus ne dovanojamos žvėrienos kiekis, bet pats jos dovanojimo aktas bei gabenimo būdas, kai „[stumbrą] bevežant iš Konstanco, heroldai pūtė trimitus, kad visi galėtų jį matyti“. Tokios „dovanojimo akcijos“ nebuvo pavienės. Yra žinoma, kad Vytautas taip pat ne kartą siuntė sumedžioto tauro mėsą didžiajam Ordino magistrui dovanų. XVI a. tokia diplomatijos forma taip pat išliko aktuali. Pavyzdžiui, 1546 m. Belovežo girioje organizuotos medžioklės metu buvo prisūdytos net trisdešimt penkios statinės stumbrų mėsos ir išsiųstos dovanų.
Toks LDK valdovų medžiotų gyvūnų demonstravimas neturėtų stebinti, kadangi XV−XVI a. medžioklės buvo organizuojamos kaip didžiulės iškilmės – su daugybe muzikantų bei triukšminga palyda, privalėjusia išsiskirti vienoda prabangia apranga. Tokiu būdu viešai reprezentuojamas kunigaikštiškos galios išskirtinumas, puikiai derėjo prie to meto Europos kilmingųjų gyvenimo būdo sampratos, svečių priėmimo protokolo ir tradicijos. Antai 1575 m. kelionės į Italiją metu, lapkričio 18 d. Jurgis Radvila buvo priimtas Austrijos imperatoriaus Maksimilijono II rūmuose ir po pusryčių taip pat pakviestas kartu su imperatoriumi ir keturiais jo sūnumis vykti į šernų medžioklę, suteikusią „didelį malonumą ir sielos atgaivą“.
XV–XVI a. puoselėjant įvairius diplomatinius ryšius, stumbrų ar taurų dovanojimas turėjo gana didelę reikšmę. Greta minėto Ldk prestižo demonstravimo buvo tikimasi padaryti įspūdį to meto Europos galingiesiems, kadangi šių žvėrių medžioklės prasmės buvo „platesnės nei grobis ar pramoga“. Išlikusiame Husoviano laiške Bonai Sforcai kalbama apie didelės stumbro iškamšos, kuri turėjo būti nusiųsta popiežiui Leonui X (dideliam medžioklės gerbėjui), parengimą. Dėl staigios popiežiaus mirties šio sumanymo buvo atsisakyta, tačiau šaltiniuose yra minimi ir kiti stumbrų dovanojimo atvejai užsienio valdovams. Pavyzdžiui, LM knygose yra išlikęs Žygimanto Augusto įsakas Belovežo ir Kameneco girininkui (rusėn. лесничий) Ivanui Liadskiui neimti iš girininkų – varovų (rusėn. осочник) duoklės, kadangi pastarieji turėję daug vargo gabendami stumbrų jauniklius į Varšuvą, o iš ten į Vieną ir dėl šios priežasties nespėję įdirbti savo valakų.
Išreiškiant prielankumą, šalia stumbrų ypatingą vietą vėlyvųjų Viduramžių visuomenėje užėmė ir medžioklinių paukščių dovanojimas. Vytauto valdymo laikais tai peraugo į tam tikrą diplomatijos formą su nerašytomis taisyklėmis, pagal kurias „dovanojamų sakalų vertė ir skaičius atspindėjo apdovanojamo asmens rangą bei politinius dovanojimo akte dalyvaujančių pusių santykius“. Antai 1409 m. Vytautas laiške Ordino didžiajam magistrui rašo: „siunčiame Jums, baltą vanagą ir su juo keturis sakalus, du nuo mūsų ir du nuo mūsų ponios“. Vytauto sakalų priežiūra dvare rūpinosi daugiausia rusėnai, kuriems vadovavo dvaro sakalininkas (rusėn. cокольничий), šiuos rusėnus Ldk kartais skolindavo ir kitiems valdovams. Yra žinoma, jog Jogaila, taip pat mėgęs medžioklę su sakalais, savo sakalininkui Teodorui Vesnai patikėjo Vitebsko valdymą. Petrauskas pažymi, jog vos kelis valstybingumo šimtmečius išgyvenusioje Lietuvoje tebeegzistavo ankstyvosioms monarchijoms būdinga asmeninio pavaldumo ir lojalumo santykiais grįsta valdžios organizacija, kai valdovo ir didikų santykiai rėmėsi ne rašytinėmis privilegijomis ar valdymo institucijomis, o asmeniniais ryšiais, todėl galima tarti, kad ilgai trunkančių medžioklių metu neretai buvo įgyjamas valdovo prielankumas, išreiškiamas (kaip matome iš pavyzdžio) suteikiamomis pareigybėmis.
Jogailos pomėgį medžioklei su plėšriaisiais paukščiais patvirtina ir gausūs kronikininkų įrašai, ir Krokuvos katedroje medžioklės scenomis bei sakalų skulptūromis išpuoštas jo antkapis. Svarbu atkreipti dėmesį, jog to meto visuomenėje šie paukščiai be tiesioginės utilitarinės funkcijos (medžiojant) turėjo ir simbolinę prasmę, kaip gebantys pernešti mirusiojo sielą į kitą pasaulį. Šio tikėjimo ištakos gali būti įžvelgiamos Vygando Marburgiečio tekstuose aprašomuose įvykiuose. Jis mini, jog 1382 m., Kęstučio laidotuvių metu, kartu su jo kūnu buvę sudeginti medžiokliniai paukščiai bei šunys.
Prielankumo reiškimo būdas, dovanojant medžioklinius paukščius, išliko aktualus ir vėliau. Yra žinoma, kad XV a. pabaigoje Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III Ldk Aleksandrui atsiuntė prabangių dovanų, tarp kurių buvo ir penki medžiokliniai sakalai. LM knygose gausiai minimi pareigūnai ir valstiečiai, privalėję rūpintis LDK valdovo medžiokliniais šunimis bei paukščiais, o tai rodo medžioklę su sakalais išlikus tokia pat mėgiama valdovo pramoga.
Nors žymiai iškilmingesnius pasiuntinių ir kitų svečių priėmimus buvo galima rengti rezidencinėse pilyse, puotos neabejotinai rengtos ir medžioklės dvaruose. Anot Williamo Urbano, puotos buvo rengiamos naktimis, tačiau konkrečių žinių apie mėgiamiausią puotavimo laiką neturime. Tiesa, imperatoriaus Maksimilijono I pasiuntinys Sigismundas von Herbersteinas, XVI a. pradžioje priimtas Žygimanto Senojo dvare, mini ilgai užtrunkančius pasilinksminimus.
Nors nėra žinoma, kiek ir kaip skirdavosi kasdienis valdovo maistas nuo pateikiamo puotose, tačiau itin dažnai valdovo racioną ir puotų „valgiaraštį“ papildydavo medžioklių metu sugauta žvėriena bei paukštiena (laukinės antys, kurapkos, tetervinai), prie kurių buvo gaminami įvairūs padažai ir užpilai. Apie medžioklės produktų kiekį, sunaudojamą priimant svarbius Ldk svečius bei pasiuntinius, šiek tiek informacijos randame Lietuvos Metraštyje. Šaltinyje teigiama, jog Lucko suvažiavimo puotoms skiriamą kasdienį davinį sudarė iki septynių šimtų statinių midaus, neskaitant muskatelio, vyno ir malvazijos bei įvairių kitų gėrimų, o prie jų buvo patiekiama po septynis šimtus telyčių, avinų, paršų, po šešis šimtus stumbrų, po šimtą briedžių, neskaitant įvairios kitos žvėrienos ir daugelio kitų mėsiškų bei naminių patiekalų. Žinoma, tokie skaičiai vargu ar gali atspindėti tikrovę, ypač dėl akivaizdžios metraštininko tendencijos hiperbolizuoti skaičius, tačiau tai liudija, jog to meto visuomenėje valgio gausa ir patiekalų įvairovė buvo siejama su valdovo galia bei prestižu.
Medžioklės trofėjų dovanojimas ar jų priėmimas to meto visuomenėje turėjo išskirtinę simbolinę reikšmę. Pagal egzistavusį paprotį buvo nustatomas ir sutvirtinamas tarpusavio ryšys, turėjęs perteikti senjoro galimybę viešai demonstruoti savo turtus bei visapusiškai jais disponuoti (t. y. eikvoti). Pažymėtina, jog per pramogines medžiokles gauti medžioklės produktai nuo XV a. buvo naudojami prabangos daiktams ar dovanoms gaminti. Pavyzdžiui, Zigmanto I arbitras Benediktas Marka puotos metu buvo apdovanotas prabangiais kailiniais. Taip pat iš stambiųjų raguočių ragų buvo gaminami indai gėrimams (ką liudija Kernavės žemutinio miesto bei Trakų pusiasalio pilies archeologiniai kasinėjimai), peilių rankenos, šachmatai.
Dovanojimo aktas, kuriuo deklaruojama draugystė bei lygiavertiškumas, turėjo būti abipusis ir nebūtinai turėti didelę ekonominę reikšmę. Žinoma, valdovui ir jo artimiausiai aplinkai siunčiamos dovanos savaime turėjo derėti prie jų statuso, o geriausiu atveju – sudominti bei pradžiuginti. Tokiu raritetu gali būti laikomas Lietuvos metraštyje minimas Gedimino sumedžioto itin stambaus tauro ragas, Ldk Vytauto padovanotas imperatoriui Zigmantui, ar Sigismundui von Herbersteinui karalienės Bonos įteikti diržai iš tauro odos, vietinių gyventojų įsitikinimu turėję palengvinti gimdymą. Taip pat gana dažnos dovanos, pritaikomos medžioklėje: žirgai, medžioklės reikmenys (brangūs ginklai, šarvai, šalmai, drabužiai ar net maisto produktai). Antai Vytautas didžiajam magistrui siuntė sakalus, medžioklinius šunis, totorius, o atsidėkodamas šis Vytautui nusiuntė sidabro vėrinį, aukso šalmą, papuošalų Julijonai, vyno ir kovos žirgą.
Dovanos buvo įteikiamos po medžioklių vykstančiose puotose, siekiant pagerbti drąsiausius medžiotojus. Pavyzdžiui, Husovianas perteikia epizodą, kai kilmingi jaunuoliai varžosi, kurio ietis įsmigs giliau į medžiojamo stumbro kūną ir tuo labiau įsiteiks valdovui, pelnys jo palankumą, demonstruodami fizinį pajėgumą. Tarp įteikiamų dovanų minimos ietys, balno diržai etc. Taip pat pažymima, jog dovanų vertė priklausė nuo apdovanojamo asmens nuopelnų medžioklės metu ir jo padėties kilmingųjų tarpe. Už ypatingus nuopelnus šios pramogos metu buvo negailima atlygio. 1546 m. surengtoje medžioklėje Trakų kaštelionas Jeronimas Chodkevičius, pridengęs valdovą pavojingą akimirką, atlygio gavo 12 florenų. Galima manyti tokias išmokas pasitaikydavus gana dažnai, kadangi medžioklė buvo gal ir pavojingiausia to meto pramoga. Antai tos pačios medžioklės metu iš urvo išguita meška sužeidė vieną iš varovų, kuris išsigelbėjo tik įlipęs į ąžuolą. Ekstremalių situacijų dažnumą medžioklių metu patvirtina dar vieno šaltinio duomenys, kuriame teigiama, jog LDK valdovo Žygimanto Augusto gyvybę išgelbėjo tik Petro Stanislovo Viesiolovskio greita reakcija, kuomet ant įsiutusio stumbro nugaros užšokęs dvariškis sugebėjo numaldyti įsišėlusį žvėrį, apsaugodamas valdovą. Reikia manyti, jog dėl panašių vaizdų medžioklės metu Husovianas ją savo kūrinyje prilygino koridai, stebėtai per vieną apsilankymą Romoje.
Apibendrinant galima teigti, jog LDK valdovo organizuotos medžioklės visų pirma buvo valdančiojo elito pramoga bei privilegija, deranti pavyzdiniam to meto valdovui, praturtinanti didžiojo kunigaikščio ir jo aplinkos laisvalaikį bei vaišių stalą. Ši pramoga LDK valdovams iš tiesų padėjo užmegzti, palaikyti bei vystyti diplomatinius ryšius su kitais valdovais, linksminti bei deramai (pagal to meto vyravusias tradicijas) priimti ir pagerbti atvykstančius įvairių šalių pasiuntinius, taip pat puoselėti lojalumo ryšius LDK valdovo dvare ir už jo ribų. Bendras pramogavimas ir teisė būti šalia valdovo artikuliavo pasilinksminimuose dalyvaujančiųjų socialinę padėtį. Minėtų reikšmingų mentalinių, sociopolitinių ir socioekonominių medžioklės fenomeno dėmenų gyvybingumas LDK suformavo savitą medžioklės tradiciją, kuri atliepė į Vakarų Europos valdančiojo elito praktikuojamą modelį bei ženklino Ldk dvaro įsijungimą į to meto bendraeuropinę komunikacinę erdvę.
