Vasarį mane pakvietė į diskusiją „Archyvų šmėklos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Kaip vėliau supratau, dvi žymias menotyrininkes – Margaritą Matulytę ir Agnę Narušytę – surengti diskusiją apie archyvus paskatino tuo metu NDG eksponuota paroda „Siūlau naują pasaulį. Vito Luckaus fotografijos retrospektyva“.
Toli gražu nesu Lietuvos fotografijos specialistas, bet po šios parodos patyriau, kad kažkas negrįžtamai pasikeitė. Išėjęs iš galerijos supratau, kad prieš tai metų metus galvoje nešiotas lietuviškos fotografijos žemėlapis per pusantros ar dvi valandas buvo stipriai perbraižytas, kad prie iki tol ramiai kėpsojusių fotografijos (galios?) centrų staiga išdygo dar vienas, toks svarbus, toks didelis, kad buvusią fotografijos teritoriją reikėjo padalyti iš naujo. Neatlikau jokios apklausos, bet įtariu, kad panašių pažinimo džiaugsmo akimirkų išgyveno ne vienas parodos lankytojas.
Iki tol daugiau tarp kitko, labiau profesionalų žinotas ir minėtas Vitas Luckus (1943–1987) net ne sugrįžo, o pagaliau atėjo į mūsų atmintį ir vaizduotę. O tai galėjo nutikti tik dėl vienos priežasties – į Ameriką emigravusi fotografo žmona Tatjana Luckienė-Aldag išsaugojo vyro darbus ir dabar sutiko parodyti juos Lietuvai.
Iki tol daugiau tarp kitko, labiau profesionalų žinotas ir minėtas Vitas Luckus (1943–1987) net ne sugrįžo, o pagaliau atėjo į mūsų atmintį ir vaizduotę. O tai galėjo nutikti tik dėl vienos priežasties – į Ameriką emigravusi fotografo žmona Tatjana Luckienė-Aldag išsaugojo vyro darbus ir dabar sutiko parodyti juos Lietuvai. Štai taip archyvų tema tapo aktuali: kiek, kas ir kur savo archyvuose saugo pažinimo turtų, kurie akimirksniu galėtų sujaukti mūsų smegenyse nusėdusias žinias?
Kitaip tariant, ši paroda sukėlė tam tikrą baugulį: kiek ir ko dar dulka archyvuose, kas kažkada gali būti atrasta, ištraukta į dienos šviesą ir pakeisti – gal net kur kas dramatiškiau – mūsų supratimą apie praeitį? Kas apskritai yra tas archyvas ir ar jis iš tikrųjų gali daryti tokius stebuklus? Kai kvapą užima toks lūkesčių kupinas optimizmas, istorikas, ko gero, turi būti tas, kuris sugadintų šventę abejonėmis.
Keistą žodį „baugulys“ pavartojau sąmoningai, nors jis skamba kiek komiškai. Vis dėlto būtent jis gerai atspindi visuomenės santykį su archyvais. Gerbiamas Redaktoriau, jūs vėl prikaišiosite man prastą mano meninį skonį, bet noriu prisiminti savo mėgstamiausią spektaklį – gal dar iki šiol Jaunimo teatre rodomą „Pagalvinį“ pagal airių dramaturgo Martino McDonagho pjesę.
Aplenkdamas siužeto vingrybes tik noriu priminti, kad tai istorija apie du brolius: vienas tapo sėkmingu rašytoju, kuriančiu makabriškas istorijas apie vaikus, kitas – protiškai atsilikęs nelaimėlis, kuriuo pirmasis rūpinasi. Paaiškėja, kad nelaimingąjį brolį nuo mažų dienų uždarytą tamsiame kambaryje kankino tėvai, kad jo dejonės sudirgintų kitame kambaryje esančio broliuko vaizduotę. Tokia savotiška kūrybiškumo ugdymo programa.
Man rodos, kad archyvai yra tapę tokiu nelaimingu broliu, o tuo sėkminguoju simboliškai galėtume pavadinti švarias, tvarkingas, už ES lėšas suremontuotas bibliotekas, į kurias kraunami kūrybiškumo rezultatai. Tai stereotipiškas, bet labai gajus vaizdinys, nes į archyvus žiūrima kaip į miglotas, pavojingas, nemalonias paslaptis saugančias zonas, į kurias, matyt, eiliniai piliečiai turėtų būti įleidžiami (jei iš viso įleidžiami) tik stalkerio lydimi.
Jeigu manote, kad perdedu, pateiksiu trumpą pavyzdį iš dabartinių savo tyrinėjimų. Psichiatro Antano Smalsčio veikla Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje nacių okupacijos laikotarpiu tik pradėta nagrinėti, ir jo vaidmuo galimo psichinių ligonių sąmoningo marinimo istorijoje lieka neaiškus. Ir nors dabar turime visas galimybes pradėti tai aiškintis, štai kaip jas komentuoja viena psichiatrė: „Tikriausiai kur nors buv. KGB rūmuose yra jo byla, bet kažin, ar kam nors pavyks ją pamatyti. Ir ar verta?“
Turbūt savaime aišku, kad ta byla tikrai yra, ir ne „kur nors“, o tvarkingai užregistruota guli jai priskirtoje vietoje, ir dar, žinoma, ją tikrai verta paskaityti. Bet šiuo atveju norėjau parodyti, kaip vertinami archyvai – tai užakusios vietos, į kurias protingam žmogui neverta kišti kojos. Lyg atvėrę archyvo duris iš tiesų pamatytume nukankintą vaiką.
Nesunku pastebėti, kad toks santykis su archyvu nėra iš tikrųjų santykis tik su archyvu, o daug bendresnis ir gilesnis mūsų visuomenės santykis su tiesa, gal reiktų sakyti – istorine tiesa. Bet ar gali taip būti, kad archyvai demonizuojami, nes tikima, kad būtent ten po devyniais užraktais saugoma visa tiesa apie mūsų praeitį? Istorikai yra prisiėmę sau vaidmenį būti tais drąsuoliais, kurie visuomenei atskleidžia istorinę tiesą.
Dėl siekio įtvirtinti šį vaidmenį mokslo, viešųjų erdvių ir atminties arenose vyksta žūtbūtinė kova. Tačiau daug rečiau (jei apskritai) yra diskutuojama dėl kito, ne taip metafiziškai skambančio klausimo, kurį ką tik pabandžiau suformuluoti: ar archyvai iš tikrųjų yra istorinės tiesos buveinė? Negaliu daryti jokių apibendrinimų ir išvadų, bet skaitant bent jau naujausių laikų istoriografiją susidaro įspūdis, kad patys istorikai esti tuo patikėję, todėl tik išimtinais atvejais ryžtasi savęs paklausti: o kas yra archyvas?
Archyvas man siejasi su trimis žodžiais: valdžia, tvarka ir liekana.
Archyvas man siejasi su trimis žodžiais: valdžia, tvarka ir liekana. Apie valdžią nereikia daug ir kalbėti. Pati žodžio „archyvas “etimologija mums pasako jo atsiradimo ir paskirties istoriją: žodžio kamieną sudarantis graikiškasis ἀρχή nurodo į valdžią, vadovavimą, valdymą (mon-archiją, an-archiją, olig-archiją).
Nuo senų senovės valdžios rengdavo ir kaupdavo oficialiuosius įrašus ir, žinoma, kontroliuodavo priėjimą prie jų bei rūpindavosi jų politine nauda sau. Kitaip sakant, archyvai buvo ir daug kur tebėra vienas valdymo instrumentų. Demokratinio pliuralizmo laikais, kai kiekvienas žmogus gali sukaupti, išsaugoti ir paviešinti savo asmeninį archyvą (kaip Luckaus darbų kolekcijos atveju), centralizuotiems valdžios (valstybės) archyvams turime daugybę alternatyvų, tačiau šios alternatyvos yra sporadiškos ir atsitiktinės, todėl istorikams negali sudaryti galimybės tirti nuosekliai, sistemiškai, ir jie vis dar daugiausia turi remtis centralizuotais valstybės archyvais.
Tuo aš nenoriu pasakyti, kad Lietuvos valstybiniai archyvai vykdo kokius nors autoritarinės valdžios uždavinius. Priešingai, ypač pastaraisiais metais dirbantieji valstybiniuose archyvuose galėjo pastebėti teigiamų pokyčių, vadavimosi iš totalitarinės dokumentų kontrolės tradicijų (mažėja biurokratijos, atsiranda daugiau lankstumo, paslaugumo, taigi didėja prieinamumo laisvė).
Asmeninė patirtis sako, kad Lietuvos archyvuose daugiau galima susidurti ne su instituciniu, o su tuo, ką pavadinčiau kultūriniu autoritarizmu. Šis autoritarizmas nėra sistemingas, teisiškai reglamentuotas ir apskritai nėra oficialiai suformuluotas kaip siekinys, tačiau nuo sovietmečio išlikęs ir reiškiasi per atskirus darbuotojus, archyvarus.
Kultūrinio autoritarizmo požiūrį nuo demokratinio požiūrio skiria priešdėlis: kultūrinis autoritarizmas archyvą vis dar suvokia kaip paslapties skrynią, kurią reikia apsaugoti, faktiškai – nuo priešų, kurie pasinaudoję ten esančia informacija gali pakenkti. Ta informacija lyg ir yra, bet ji neprieinama, tai lyg įkalčiai, kuriuos nusikaltėliui reikia nuslėpti.
Demokratiniu požiūriu archyvas yra vieta, kuri turi išsaugoti informaciją, t. y. išsaugoti informaciją ateinančioms kartoms, idant ja galėtų naudotis taip, kaip joms tai atrodys būtina. Archyvaras tada yra žmogus, kuris deda visas pastangas, kad ieškantysis galėtų prieiti prie visos jam reikiamos informacijos. Deja, įtariu, kad kiekvienas istorikas greta teigiamų pavyzdžių galėtų papasakoti po istoriją, kur iš tiesų savo pastangas sudeda kai kurių archyvų kai kurie darbuotojai. Atėjusiam lankytojui belieka pasijusti kaltam.
Galėtume sakyti, kad archyvai simbolizuoja, Barbaros Skargos žodžiais, mūsų prasmės troškimą, būtinybę suteikti istorijai tvarką. Archyvas tuo geriau dirba, kuo daugiau jame įvesta tvarkos.
Tvarka yra kitas žodis, kuris lenda į galvą svarstant, ar archyvuose galime rasti tiesą. Galėtume sakyti, kad archyvai simbolizuoja, Barbaros Skargos žodžiais, mūsų prasmės troškimą, būtinybę suteikti istorijai tvarką. Archyvas tuo geriau dirba, kuo daugiau jame įvesta tvarkos. Visa, kas saugoma tenai, paklūsta tam tikros tvarkos logikai, kuri atrenka, skirsto, koduoja ir nustato naudojimo taisykles.
Tvarkos paskirtis yra suvaldyti chaosą, išstumti stichiškumą, iki minimumo sumažinti atsitiktinumo galimybę. Ką visa tai turi bendra su tikrove? Todėl gėrėdamiesi sutvarkytu archyvu mes pamirštame, kad juo daugiau tvarkos, juo mažiau praeities jame likę. Jeigu atrenkame, vadinasi, kažką atmetame ir sunaikiname; jeigu skirstome, vadinasi, primetame būdą, kaip apie tai mąstyti; jeigu koduojame (suteikiame numerį, etc.), tai sudarome sąlygas manipuliuoti; jeigu sukuriame taisykles, tai priverčiame joms paklusti ir hierarchizuojame priėjimą prie informacijos.
Įsivaizduokite: į Literatūros ir meno archyvą sunkvežimiu atvežamas mirusio kultūros veikėjo asmeninis archyvas (konkrečią istoriją diskusijos metu pasakojo šio archyvo vadovė). Archyvarų darbas, žinoma, yra atrinkti, ką iš to prigrūsto sunkvežimio verta išsaugoti.
Tarp dienoraščių, korespondencijos, išspausdintų ir neišspausdintų rankraščių būtinai pasitaikys pabiri užrašų lapeliai su nieko nesakančiomis pastabomis, vardais ar skaičiais, pageltusios iškarpos iš kokių nors laikraščių, smulkūs daiktai, svetimam žmogui sukeliantys įspūdį, kad tėra atsitiktinai į sunkvežimį patekusios šiukšlės. Nuo viso to, suprantama, archyvaras turės apvalyti būsimą kultūros veikėjo fondą. Paliks tik tai, kas jam pasirodys reikšminga. Tačiau iš tikrųjų joks žmogus – nei archyvaras, nei pats sukaupto archyvo autorius – negali žinoti, kas domins ateities kartas ir iš kokios informacijos jie spręs apie tai, kaip mes gyvenome.
Istorijos, antropologijos, archeologijos, sociologijos disciplinos jau dabar įrodinėja, kad žmogui pažinti gali būti naudingi patys neįtikėčiausi artefaktai. O kas rūpės ateities kartoms – neįmanoma nė nujausti. Todėl minėto archyvo vadovei pasakiau, kad didžiausias džiaugsmas istorikui būtų įlipti į nesutvarkytą sunkvežimį.
Istorijos, antropologijos, archeologijos, sociologijos disciplinos jau dabar įrodinėja, kad žmogui pažinti gali būti naudingi patys neįtikėčiausi artefaktai. O kas rūpės ateities kartoms – neįmanoma nė nujausti.
Gali būti, kad ji šiek tiek įsižeidė. Iš tikrųjų nieku gyvu nenoriu nuvertinti archyvarų. Jie dirba savo darbą, o mes negalime reikalauti, kad archyvai pavirstų neįžengiamais sąvartynais. Bet istorikas arba bet kuris kitas žmogus, atėjęs į archyvą tiesos, turėtų nepamiršti, kad jis susidurs su sutvarkyta praeitimi. Kartais sutvarkyta tiek, kad jai galėtume pritaikyti posakį: su vandeniu išpiltas ir kūdikis.
Visko, kas jau buvo pasakyta, turėtų užtekti pripažinti faktui, kad archyvą dažnai klaidingai suprantame kaip vietą, kurioje nusėda mūsų praeitis. Nes nusėda ne praeitis, o tik jos liekana. Liekana, kuri dažnai sąmoningai kurta tam, kad būtų atpažinta kaip tokia, kad atliktų liekanos vaidmenį.
Per diskusiją šalia sėdėjęs filosofas Kristupas Sabolius replikavo, kad galbūt tai turėtume vadinti palikimu. Tačiau įsikibęs žodžio liekana norėčiau pabrėžti tą funkciją, kurią ji atliko: tai yra ne dovana ateities kartoms, o liekana po tam tikros (politinės, ekonominės, administracinės, kultūrinės) veiklos. Ne taip jau retai mes nė negalime pasakyti, ar pati veikla buvo atlikta, ar sukurta tik jos liekana (pvz., dokumentų klastojimas), todėl ir spręsti mes galime daugiau apie liekaną, o ne apie pačią veiklą.
Vis dėlto žodžiais „sąmoningai kurta“ čia nurodau ne tiek į klastą ir gudrybes, kiek į apsisprendimą ar susiklosčiusią tradiciją, po kokios veiklos turėtų kažkas likti. Ir vėl – nebūtinai pirmiausia galvojant apie būsimas kartas, gal tik apie savo kasdienybę, tarkime, po rimtų finansinių operacijų būtina išsaugoti dokumentus, o po buitinio apsipirkimo čekio beveik niekas nesaugo.
Apie karalių gyvenimą prikurta kalnai liekanų, tačiau neretai jos būna tik pasakos, o štai po valstiečių veiklos neatrodė taip svarbu ką nors palikti. Bet, žinoma, archyvo, kaip liekanos, reikšmę labiausiai išnaudojo įvairūs autoritariniai ir totalitariniai režimai.
Apie karalių gyvenimą prikurta kalnai liekanų, tačiau neretai jos būna tik pasakos, o štai po valstiečių veiklos neatrodė taip svarbu ką nors palikti.
Man niekaip neišeina iš galvos istorijos studentų seminaras gruodį. Tuomet nagrinėtos sovietinio saugumo bylos apie žydų, atsiprašau, „sovietinių piliečių“ žudynes 1941-ųjų vasarą ir kaip jomis remdamiesi anų metų įvykius bando atkurti mūsų laikų istorikai geriausiai atskleidžia šios problemos esmę ir mastą: jei archyvus skaitysime nekeldami klausimo, kas ir kokiais tikslais juos sukūrė kaip liekanas po savo veiklos, rizikuojame ne tik nepriartėti prie tiesos, bet ir ją palaidoti po dokumentų šūsnimis.
Rašydamas laišką vis svarsčiau, ar paminėti paskutinį palyginimą, kuris man pačiam atrodo rizikingas ir gal net vulgarus. Bet, mano galva, jis taiklus, todėl parašysiu: istoriko santykis su archyvais turėtų būti toks, kaip vyro su žmona, kurią jis muša. Juk ir vienu, ir kitu atveju „meilės objektas“ dažnai yra vienintelė jo gyvenimo atrama, kuri negailestingai talžoma.
Žinoma, čia skiriasi imperatyvai: jeigu vyras neturi teisės mušti moters, istorikas tiesiog privalo tai daryti su archyvu, kad ir perkeltine prasme. Tada iš archyvo atsklindančios dejonės gal pagaliau mums siesis ne su nelaimingu „Pagalvinio“ herojumi, o su istoriku, kuris ieško tiesos.
