Jo relikvijų kelionė po pasaulį, prasidėjo 2009 m. balandžio 25 d. Turine ir pasibaigs 2015 m. ten pat Italijoje, kai bus minimas šio šventojo 200 metų gimimo jubiliejus. Po pasaulį keliaujančiame Jono Bosko relikvijoriuje – šventojo ranka. Tai šokiruoja ne vieną net pamaldų žmogų. Reakcija, kuri sklinda internete nestebina: „Barbarizmas ir tiek“, „ kažkokie viduramžiai“, „lavono tampymas“.
Problema kyla, kad mums neįprasta reikšti pagarbą relikvijoms, nes taip elgtis nelabai yra progų, kadangi Lietuvoje neturime daug šventųjų kapų. Vakarų Europoje krikščionims relikvijų gerbimas yra suprantamas dalykas.
Vis dėlto vertėtų pastebėti, kad, pavyzdžiui, 2004 m. švenčiant 400 metų jubiliejų, kai Bažnyčia oficialiai pripažino šventojo karalaičio Kazimiero kultą, iškeltos karalaičio relikvijos sulaukė gausaus tikinčiųjų lankymo. Tikintintieji 2007 m. būriais traukė prie į Lietuvą atvežtų prancūzaitės vienuolės šv. Teresės Marten relikvijų.
Lotyniškai žodis reliquiae reiškia „liekana“, „palikimas“.
Todėl suprantama, kad šis terminas naudojamas ne tik religine prasme: juk relikvijomis vadiname, pavyzdžiui, senelių paliktus daiktus ar muziejųuje eksponatus.
Bažnyčia relikvijomis vadina su Jėzaus žemiškuoju gyvenimu susijusius daiktus, šventųjų kūnus ar jų dalis, audeklų gabalėlius ar daiktus su kuriais jie turėjo tiesioginį sąlytį. Juos krikščionys (ne tik katalikai, bet ir stačiatikiai) apgaubia ypatinga pagarba.
Tačiau Bažnyčia relikvijomis vadina su Jėzaus žemiškuoju gyvenimu susijusius daiktus, šventųjų kūnus ar jų dalis, audeklų gabalėlius ar daiktus su kuriais jie turėjo tiesioginį sąlytį. Juos krikščionys (ne tik katalikai, bet ir stačiatikiai) apgaubia ypatinga pagarba.
Beje, verta pastebėti, kad relikvijų gerbimas yra paplitęs beveik visose religijose, kurios priskiria įvairią reikšmę relikvijoms, atlieka prie jų skirtingas apeigas. Derėtų patikslinti vieną pasklidusią painiavą – krikščionys relikvijų negarbina, nes garbinti galima tik Dievą, o gerbia jas.
Tarp krikščionių šis paprotys pradėjo plisti jau Bažnyčios aušroje, tad kalbama apie itin seną tradiciją. Pirmaisiais amžiais krikščionys rinkdavosi prie kankinių kapų švęsti Eucharistiją, tuo išreikšdami pagarbą jiems ir bendrystę su jais. Na, o 325 m. Nikėjoje įvykęs visuotinis Bažnyčios susirinkimas nutarė, kad tikintieji relikvijas gerbia taip pat kaip ikoną, kryžių, evangelijų knygą.
Relikvijų kultas suklestėjo viduramžiais. Tuomet katedros, bažnyčios konkuruodavo, kuri sukaups didesnę, įspūdingesnę relikvijų kolekciją, nes tai reiškė maldininkų antplūdį į tas šventoves. Miestai vaidydavosi dėl šventųjų kūnų, relikvijos būdavo perkamos ir parduodamos, net vagiamos, slapčia pergabenamos, tuo metu atsirado ir relikvijų klastotės. Bažnyčiose kaip relikvijos buvo eksponuojami Mergelės Marijos pienas, Jono Krikštytojo dantys ar Šventosios Dvasios plunksna.
Ttokie perlenkimai sukėlė kraštutinę reakciją – Martinas Lutheris relikvijų gerbimą vadino stabmeldyste. Tridento Susirinkimas 1563 m. patvirtino relikvijų vertę, o Vatikano II Susirinkimas mokė: „Laikydamasi tradicijos, Bažnyčia lenkia galvą prieš šventuosius ir gerbia tikras jų relikvijas“ (Konstitucija apie šventąją liturgiją. Sacrosanctum concilium, 111).Tuo pabrėžiamas relikvijų tikrumas, jų autentiškumo svarba.
Kodėl Bažnyčia taip brangina relikvijas? Jau Apaštalų Darbų knygoje skaitome, kad žmonės dėdavo ligoniams apaštalo Pauliaus kūną lietusias skepetėles, prijuostes, ir nuo jų pasitraukdavo ligos, išeidavo piktosios dvasios (plg. Apd 19, 12). Tad Biblija liudija, kad šventuosius lydinti malonė iki tikinčiojo ateina įvairiais būdais, net daiktų pagalba. Šventųjų kūnai yra Kristaus Kūno nariai ir Šventosios Dvasios šventovės kupinos Viešpaties malonės.
Ši malonė niekur nuo jų nesitraukia ir po mirties. Tokios malonės gyvastingumas yra prisikėlusio Kristaus veikimo vaisius. Kristus gyvas, tad ši gyvybė plūsta ir iš jo šventųjų.
Šventųjų kūnai yra ženklas, kad jie yra arti mūsų bei toliau rūpinąsi savo Bažnyčios žmonėmis. Šventojo kūnas yra Bažnyčios „nuosavybė“, todėl jų dalių buvimas relikvijoriuose, altoriuose nėra „nehumaniškas“ elgesys. Tai dar viena galimybė, kad iš Kristaus prisikėlimo kylanti malonė pasiektų kuo daugiau žmonių gyvenimų.
Žinoma, visada lieka pavojus piktnaudžiauti relikvijomis, prietaringai ar magiškai žiūrėti į jas. Tačiau Bažnyčia gerbdama relikvijas įvairiais gestais (prigludimas, nusilenkimas, bučiavimas) savo žvilgsnio nesulaiko tik ties pačiomis relikvijomis, bet kreipia jį į Tėvo dešinėje esantį prisikėlusį Jėzų, kuris per savo Šventąją Dvasią teikia gyvybingumą šiam pasauliui. Relikvijos yra tik dar vienas būdas būti paliestam šios gyvybės.
